Sportas

2020.09.18 05:30

Sidnėjui – 20. Auksinę staigmeną nušovusią Gudzinevičiūtę net krėtė iš jaudulio

Paulius Cubera, LRT.lt2020.09.18 05:30

Minint 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių 20 metų jubiliejų portalas LRT.lt pradeda straipsnių ciklą apie vienas sėkmingiausių Lietuvai žaidynių, kuriose buvo iškovoti net penki medaliai. Pirmąjį jų 2000-ųjų rugsėjo 18 dieną pelniusi šaulė Daina Gudzinevičiūtė prabėgus dviem dešimtmečiams pasakoja apie didžiausią savo karjeros laimėjimą, kuris pakeitė visą gyvenimą.

Dabar D. Gudzinevičiūtė yra vienas žinomiausių vadovaujamas pareigas sporto srityje einančių žmonių Lietuvoje, tačiau prieš 20 metų tuomet 34-erių sportininkė buvo mažai kam girdėta šaudymo sporto šakos atstovė. Visas D. Gudzinevičiūtės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai Sidnėjaus šaudykloje, maždaug 50 kilometrų nuo miesto centro, ji tapo pirma moterimi, nepriklausomos Lietuvos istorijoje pelniusia olimpinį auksą.

Lemtingas rytas ir rankas drebinantis jaudulys

Šaudymo į skraidančius taikinius tranšėjinėje aikštelėje rungtis moterims Sidnėjaus žaidynėse į programą buvo įtraukta pirmą kartą istorijoje. Įdomu tai, kad dar 1988 m. Europos čempionate tuomet SSRS rinktinei atstovaudama D. Gudzinevičiūtė iškovojo du aukso medalius, o 1992-aisiais pridėjo sidabrą ir bronzą. Po šių laimėjimų iki pat 2000-ųjų panašių aukštumų aukščiausio rango varžybose šaulei pakartoti nepavyko.

20 metų po Sidnėjaus. Gudzinevičiūtė – apie auksinę staigmeną, kur šokiravo pačią ir krėtė iš jaudulio

1998-ųjų pasaulio čempionate Barselonoje ji atskirose rungtynėse užėmė 38-ą ir 23-ią vietas, o 1999-ųjų pasaulio čempionate – 36-ąją ir 34-ąją, tad prieš 2000-ųjų žaidynes tikrai nebuvo laikoma favorite.

Iš lietuvės net ir tėvynėje niekas nieko nesitikėjo, tačiau ji nutildė visus kritikus ir skeptikus, tiesa, pripažįsta, kad dėl to dirbo labai daug.

„2000-uosus pasitikau ne ypač geromis nuotaikomis. Tada labai aiškiai sudėliojome, kad reikia ką nors daryti, keisti ne tik techniką, bet ir psichologiją, nes tos nesėkmės stipriai slėgė. Sporto psichologo rasti tais laikais nepavyko, aš susiradau žmogų, kuris neturėjo nieko bendro su sportu, bet kadangi buvo mano bendraamžis, mes greitai radome bendrą kalbą ir labai sunkiai dirbome.

Pavyko nukarpyti tas nesėkmių uodegas, kurios slėgė. Aš tikrai buvau pasiruošusi labai gerai – per paskutinę stovyklą retai prašaudavau. Bet, kaip ir kiekviename sporte, niekada nežinai, ar tas rytas išauš labai pozityvus. Žinoma, turi padaryti viską, bet kartais sportininką išmušti iš pusiausvyros gali bet kas. Tuo metu dar nemokėjau taip dirbti su savimi, sportinis jaudulys buvo milžiniškas“, – po 20 metų kalbėdama su LRT atsimena D. Gudzinevičiūtė.

Tai buvo tik trečia olimpinių žaidynių diena, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė ką tik, Dainos medalio išvakarėse, itin negražiose rungtynėse rezultatu 48:50 nusileido Italijai.

Visa Lietuva medalio, žinoma, visų pirma laukė iš Virgilijaus Aleknos, pasaulio elite tuomet buvusių plento dviratininkių, po ketverių metų savo medalių kolekciją pradėjusio penkiakovininko Andrejaus Zadneprovskio, galbūt iš baidarininko Alvydo Duonėlos, imtynininko Mindaugo Ežerskio ar sunkiaatlečio Ramūno Vyšniausko.

Daina atsimena, kad tą gyvenimą pakeitusį rytą ji nebūdingai sau pramiegojo, tad į startą pažadino ilgametis treneris Vytautas Blonskis. Daugiau niekuo ta diena neišsiskyrė – tai buvo dar vienos varžybos, kokiose ir iki 2000-ųjų šaulė buvo dalyvavusi daug kartų. Tiesa, dabartinė LTOK prezidentė itin jaudinosi.

„Didžiulis jaudulys. Jis atlydėjo mane į startą ir krėtė, tiesiog krėtė stipriai. (Atsidūsta.) Kaip žinote, mano sporto šakoje į taikinį galima iššauti dviem šūviais, bet antru šūviu tikimybė pataikyti mažėja, nes taikinys nuskrenda toliau ir, aišku, jeigu pirmą kartą nepataikei, vadinasi, klaida, klaidą pakoreguoti sunku.

Aišku... Pirmą pataikiau antru. Antrą pataikiau antru. Trečią pataikiau antru. Ketvirtą pataikiau antru... Krečia va taip va, krečia... (Rodo drebančias rankas.)

Supratau, kad blogai. Iš tikrųjų tokia pradžia nieko gero nežada. Tada priešais mane stovėjusi japonė iššovė į žemę, nes jai, matyt, dėl to paties krėtimo taip užspazmavo pirštą. Labai retai taip nutinka, iš tikrųjų labai retai. Ir kol visi ėjo su ja aiškintis, barė, rašė jai įspėjimą ir visa kita, aš supratau, kad „panašu, jai dar baisiau negu man, visi čia tokie patys, visi jaudinasi ne mažiau negu aš“. Ir tada man atleido, padariau praktiškai viską, ką galėjau“, – pasakoja olimpinė čempionė.

Kvalifikacinėse varžybose būsima čempionė iš viso pataikė į 71-ą taikinį iš 75 ir į šešių dalyvių finalą kautis dėl medalių žengė turėdama trijų taškų persvarą prieš artimiausią varžovę. Finale – dar 25 taikiniai.

Lietuvei ant kulnų mynė prancūzė Delphine Racinet. Ji finale neprašovė nė karto ir prieš paskutinį D. Gudzinevičiūtės šūvį sukėlė tikrą spaudimą – lietuvei reikėjo pataikyti, kitu atveju tarp jų būtų vykęs pratęsimas. D. Gudzinevičiūtė pataikė, tiesa, antru šūviu ir su 22 numuštais taikiniais finale tapo olimpine čempione.

Tas paskutinis šūvis pakeitė D. Gudzinevičiūtės gyvenimą.

Užgriuvęs žinomumas ir neigiamas atsakymas prezidentui

„Kas vyko toliau, papasakoti sunku, nes prasidėjo karštligiškas lėkimas... Puola visi sveikinti, tada kažkas tempia, čia pasakyk kokį žodį, kažkas kitas tempia į dopingą, iš dopingo tempia į kaimelį, aš dar bandau dairytis. Aš duše, misijos vadovas už durų rėkia: „Greičiau, greičiau“, iš dušo į mašiną įgrūdo, aš dar bandau vieną akį padažyti, marškinėliai susilamdę, nežinau, kur mane veža“, – taip pirmas valandas, tapus olimpine čempione, atsimena pašnekovė.

Iki šiol su šypsena veide ir kiek iš gėdos slepiamomis akimis D. Gudzinevičiūtė atsimena, kaip dėl nuovargio nepriėmė prezidento Valdo Adamkaus pasiūlymo kartu praleisti vakarą Sidnėjaus operoje.

„Man iki šiol truputį gėda. Jis (V. Adamkus – LRT.lt) man sako: „Mano žmona šiandien negali eiti į operą, aš noriu jus pakviesti.“ Galvoju: Jėzau, opera... Tik to man dabar betrūko. Aš apimta tokio šoko, dar nelabai suprantu, kas vyksta. Ir žiūriu į trenerį, mes paprastai labai gerai suprasdavome vienas kitą, galvoju, gal užsistos, sakau: „Manęs gal treneris neleis“, o jis lygiai toks pat nuplaukęs kaip aš ir sako: „Ne, eik, eik.“ Bet aš susikaupiau ir pasakiau prezidentui, kad gal neisiu su juo į operą. Aišku, visi apšalo, bet neturėjau nei noro, nei jėgų“, – juokdamasi pasakoja D. Gudzinevičiūtė.

Iki šiol čempionė atsimena ir pranašiškus Rimo Kurtinaičio žodžius, kurie tada pasirodė storžieviški ir užgaulūs, tačiau buvo teisingi. Naująją olimpinę čempionę užgriuvo populiarumo ir atsakomybės banga.

„Tuometis KKSD direktorius R. Kurtinaitis pasakė: „Dabar tai pamatysi, dabar tai padirbėsi iš tikro.“ Tada pagalvojau: koks švancas, užuot pasidžiaugęs, gąsdina. Jis buvo šimtą kartų teisus ir aš jam ne kartą tą vėliau pasakiau.

Kiti trys mėnesiai buvo turbūt dar baisesni. Pareidavau namo pavargusi, su trimis puokštėmis, dviem maišeliais dovanų ir trimis puodeliais kavos bei dviem saldainiais skrandyje. Supratau, kad žmonės džiaugiasi, visi nori pasveikinti ir pasikviesti, bet tai išvargino labai stipriai. Ir dar visi į tave žiūri. Pradžioje buvo labai baisu. Kiekvieną kartą išėjusi į miestą pagalvodavau, kad gal pamiršau ką nors apsivilkti ar išsisuodinau kaktą.

Aš ir nepratusi buvau, bet tikrai žiūri visi, juokeliai ne patys gudriausi. Išskiriu ypač smagius du: „kur tavo šautuvas“ ir „tu manęs nenušauk“. Gal žmonėms tai atrodė ypač šmaikštu, bet tikrai vargino ir erzino“, – po 20 metų jau linksmai pasakoja D. Gudzinevičiūtė.

Nors ir buvo sunkumų, D. Gudzinevičiūtė pripažįsta, kad sportas ir olimpinės čempionės titulas gyvenime davė viską, kas svarbiausia.

„Tas laimėjimas davė labai daug. Ne tik kitokių galimybių atsivėrė, nes kitaip į mane žiūrėti pradėjo, bet ir pasitikėjimas atsirado. Supratau, kad darbas su psichologu padarė labai didelį poveikį, pradėjau mokytis taikomosios psichologijos. Buvo įvairių karjeros metų, bet viskas dėliojosi jau kitaip. Tai, kad dabar sėdžiu čia kaip LTOK prezidentė ir IOC narė, – be to laimėjimo kažin ar tai būtų įvykę“, – teigė pašnekovė.

Ant olimpinių žaidynių podiumo aukso medaliu apdovanota D. Gudzinevičiūtė neverkė ir nesigraudino, priešingai, didžiavosi savimi. Kaip dabar sako, mintis buvo viena: „Va taip va.“

„Dabar dažnai pasižiūriu į sportininkus, kai jie stovi ant pakylos. Mačiau, kaip raudojo Rūta, mačiau savo labai gerą draugę iš Azerbaidžano, kuri laimėjo kitą rungtį po keleto dienų. Ji irgi verkė. O aš neverkiau, man pralindo kitas charakterio bruožas.

Žinoma, daug kas graudinasi, tačiau supratimas, kad gal ne milijardai šaudymą žiūri, bet koks milijonas turbūt įsijungia televiziją pažiūrėti, vis tiek yra pasididžiavimas savo šalimi, tas patriotizmas mums visiems nesvetimas ir tai labai suima.“

Į šaudyklą atvedė brolis

Šaudykloje Daina atsidūrė šeimos dėka: tėvas atvedė brolį, o brolis atsivedė seserį. Kaip dabar pasakojo LTOK prezidentė, jau girdint vienas garbus treneris anuomet pasakė, kad „iš šitos tikrai nieko gero nebus“.

„Taip ir prasidėjo: antras atskiris, pirmas – tai daug kiečiau, va, jau kandidatas į sporto meistrus, o sporto meistras – kaip skamba!

Žinoma, buvo labai svarbu ir draugų būrys, šaudykloje jau buvo draugų, visi savi, tas socialinis kontaktas ir draugystės... Taip ir įkibo. Kai pakvietė į SSRS rinktinę, tai buvo didelis įvertinimas, nes lietuviui patekti į rinktinę tikrai buvo sunkiau negu maskviečiui“, – apie profesionalios karjeros pradžią pasakoja D. Gudzinevičiūtė.

Nors ji iki šiol už suteiktas galimybes jaučiasi dėkinga ir tuomečiam SSRS rinktinės treneriui Olegui Kolokovui, 1990-aisiais į SSRS stovyklą nebevažiavo. Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui šaulei teko net slėpti ginklą: „1990 metais man skambina kovo mėnesį ir klausia, kodėl neatvažiuoju į stovyklą dvidešimt kažkelintą dieną. Sakau, kad nežadu atvažiuoti. Kaip? Visi išdurnino, niekas nesuprato, kaip galima atsisakyti SSRS rinktinės dėl to, kad kažkokią mitinę nepriklausomybę pasiskelbėm.

Sunku buvo, sklido kalbos, kad vaikšto kareiviai po namus, nes žino, kur laikomi sportiniai ginklai, ir juos atima. Tuo metu turėjau šautuvą iš Maskvos, teoriškai jis buvo kaip prizas. Aš jį slapsčiau, išvežiau į kaimą, užkišau tolimiausiame kampe, suvyniotą į tepaluotą skudurėlį palėpėje, kad niekas nenacionalizuotų. Slapsčiau ilgai, kol buvo grėsmė. Vėliau atsirado galimybė treniruotis ir 1992 metais išvažiavome į Europos čempionatą.“

Nors tame čempionate iškovojo medalių, D. Gudzinevičiūtė nebuvo įtraukta į Lietuvos rinktinės sudėtį pirmosiose nepriklausomybės istorijoje olimpinėse žaidynėse Barselonoje. Jeigu ir 1992 metais būtų žengusi į olimpiadą, dabar būtų Lietuvos rekordininkė, nes nuo 1996 iki 2012-ųjų dalyvavo net penkeriose žaidynėse.

Be D. Gudzinevičiūtės, penkeriose žaidynėse yra startavęs Virgilijus Alekna, ledo šokėjų pora Povilas Vanagas ir Margarita Dorbiazko bei biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė.

2000-ųjų olimpinio triumfo pakartoti nepavyko, nors 2008-aisiais Pekine šaulė buvo visai arti medalio. Vis dėlto tada iškovoti bronzinį apdovanojimą sutrukdė ir aplinkybės.

„Sunkiausia buvo 2004 metų žaidynėse. Sidnėjuje iš palaikymo grupės mano tribūnoje sėdėjo trys žmonės, o Atėnuose – 23, gal 33. Visi laukė ir tikėjosi, ir tai labai stipriai slėgė, nes visi skaičiavo, prognozavo, spėliojo.

2004 metais laukiančiųjų buvo daug, aš tik dabar supratau, kad ta nesėkmė buvo labai gera pamoka. Nes kai ką, ką turėjau padaryti pati, maniau, kažkas už mane padarys. Dabar, praėjus labai daug metų, galiu tai pripažinti. Tai buvo mano pačios didžiulė klaida.

Į Pekiną išskridau viena, nes trys dienos prieš tai mano treneris blogai pasijuto – radau jį be sąmonės. Palikau jį Vilniuje ligoninėje, mes kalbėjome tik telefonu, po operacijos jis liko neįgalus ir po metų mirė. Tas stresas tikrai paveikė, galbūt galėjo pavykti daug geriau... Nepavyko, bet turėjau tikrai labai ilgą karjerą – 34 metus. Manau, ji nusisekusi“, – sako D. Gudzinevičiūtė.

Iki šiol ji jaučiasi be galo dėkinga dabar jau amžiną atilsį treneriui V. Blonskiui, su kuriuo ypač puikiai sutarė, bei psichologiją prieš Sidnėjų padėjusiam susitvarkyti psichoterapeutui Mariui Žukauskui. Su juo sportininkės ryšiai ilgainiui nutrūko.

Apie ilgametį trenerį V. Blonskį olimpietė atsiliepia tik geriausiais žodžiais: „Jo jau nebėra su mumis, mes 20 metų kartu dirbome. Tai tikrai nebuvo mokytojo ir mokinio santykiai, nes susitikome jau suaugę. Tai buvo dviejų kolektyvo narių, kurie vienodai atsakingi ir pasidaliję sritis, santykiai.

Jo sritis buvo pinigai, kelionės ir visa kita, mano sritis – kaip susidėlioti save, susirasti psichologą ar ką nors. Manau, kartais abiejų kompetencijos trūkumus mes ištaisydavome tuo kolektyvo komfortu. Mes buvome draugai, gerai sutarėme, mums buvo komfortiška. Išvažiuojame į stovyklą, atidirbame treniruotę, kiekvienas užsiimame savo reikalais, vakare sumetam korčikėm ir ryte vėl važiuojam į treniruotę“, – pasakoja D. Gudzinevičiūtė.