Sportas

2020.08.08 11:00

Pirmą kartą po išvykimo į JAV rusiškai prabilęs Rusijos dopingo programos informatorius: taip, buvau ištikimas šuo

LRT.lt2020.08.08 11:00

Birželį pasirodė knyga „Rodčenkovo atvejis: kaip aš sužlugdžiau slaptą Putino dopingo imperiją“ – ją parašė pats buvęs Maskvos antidopingo laboratorijos vadovas Grigorijus Rodčenkovas. Jis laboratorijai vadovavo nuo 2005 iki 2015 m., kai išvyko į JAV ir iš ten pareiškė, kad Rusija vykdo valstybinę dopingo programą.

Netrukus pasirodė dokumentinis filmas „Ikaras“, kurio kūrime dalyvavo ir G. Rodčenkovas – tuo metu jau vyko Rusijos dopingo sistemos tyrimas. Būtent G. Rodčenkovas tapo pagrindiniu Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) informatoriumi. Atlikus tyrimą, Rusijos rinktinė buvo nušalinta nuo dalyvavimo 2018 m. žiemos Olimpinėse žaidynėse Pjenčange, o 2019 m. gruodį WADA nutarė ketveriems metams uždrausti Rusijos rinktinei dalyvauti bet kokiose tarptautinėse sporto varžybose.

Specialiai naujienų agentūrai „Meduza“ žurnalistė Aleksandra Vladimirova pateikia pokalbį su G. Rodčenkovu, kuris, išvykęs iš Rusijos, iki šiol nebuvo davęs nė vieno interviu rusų kalba.

J. Nagornych ir V. Mutko man yra sakę, kad viršuje viską žino ir klausia tik vieno dalyko: „Ko dar jums reikia? Resursai neriboti“. Taip buvo – pergalė bet kokia kaina, medaliai arba mirtis.

– Papasakokite apie savo išvykimą, kaip tai įvyko?

– Kai 2015 m. lapkričio 9 d. Lozanoje pasirodė Dicko Poundo ataskaita, mano telefonas tiesiog kaito nuo skambučių. Kitą dieną vyko susitikimas pas Vitalijų Mutko (Rusijos sporo ministras 2008–2016 m. – LRT.lt) ir jis į mane žiūrėjo jau kaip į apdirbtą medžiagą. Jis man pasakė: „Rašyk pareiškimą“. Taip kad aš išėjau savo noru, manęs niekas neatleido. Po susitikimo nuvykau į savo darbo vietą – kas verkė, kas gėrė. Susirinkau knygas ir išvažiavau namo.

Kitą dieną vėl atvykau į darbą, bet kolegos man sako, kad V. Mutko neleido išsivežti jokių daiktų. Vėliau man buvo skirtas apsaugininkas, bet aš jau žinojau, kad šiandien jis – apsaugininkas, o rytoj gali mane pribaigti. Telefoną buvau išjungęs, visi artimieji ir draugai su manimi bendravo per žmoną.

Vakare nuvykau į sporto klubą, kur yra baseinas ir sauna – mano mėgstamiausias. O žmonės pradėjo skambinti žmonai ir klausti, kodėl neatsiliepiu telefonu, gal man kas nutiko. Tuomet pagalvojau, kodėl man turėjo kažkas nutikti, tačiau netrukus vienas žmogus man perdavė informaciją, leidusią suprasti, kad iš tiesų man gali kas nors nutikti.

– O kas konkrečiai?

– Jis man sakė: „Tu negali eiti vienas į sauną, negali vienas plaukioti baseine. Ir jokiu būdu neik vienas į gatvę – apskritai, geriau sėdėk namuose“. Nuo tų žodžių man nuvažiavo stogas. Supratau, kad reikia bėgti iš čia. Net negalvojau, ar visam laikui liksiu užsienyje, ar ne, tiesiog turėjau išvažiuoti.

Brianas Vogelis [filmo „Ikaras“ režisierius] man atsiuntė elektroninį bilietą. Aš ir anksčiau buvau buvęs Los Andžele, kai buvo kuriamas filmas, todėl turėjau galiojančią JAV vizą. Pasidariau atsarginę visos kompiuteryje buvusios informacijos kopiją. Ten taip pat buvo duomenys ir iš to kompiuterio, prie kurio aš dirbau Sočio olimpiados metu.

Kai buvau Rusijos dopingo sistemos rikiuotėje, kaip kareivis sakiau tai, ką reikia sakyti, kad apginčiau savo grandį, kuri tęsėsi į viršų iki pat prezidento. Lygiai taip pat meluoja rusų sportininkai

– Kas buvo po to?

– [Ryte] pasikviečiau sūnų ir mes dviem mašinomis išvykome tarsi į darbus, o iš tiesų į oro uostą. Širdis daužėsi nežmoniškai, o kai pakeitė įlaipinimo vartus, apskritai atvipo žandikaulis.

Kadangi turėjau atgalinį bilietą po 13 dienų, su savimi pasiėmiau tik apatinius, šlepetes ir sportinius batelius.

Atvykęs į Los Andželą, dvi dienas nieko kito neveikiau tik miegojau. O tada pradėjau rašyti knygą ir iš karto kibome į filmo kūrimo darbus. Po to, kai B. Vogelis įrašė visus mano interviu, jis manęs paklausė, ar ketinu grįžti atgal. Tuomet dar nebuvau tikras.

Man net prisimenant tuos įvykius šiurpas po kūną bėgioja. Vos atvykus į Los Andželą, dar nespėjus papasakoti apie dopingo programą, man prasidėjo paranoja, kad galiu netyčia pakliūti į automobilio avariją, uždusti nuo astmos priepuolio ir to, ką žinau aš, niekas nesužinos.

– Kai sėdote į lėktuvą, ar galvojote apie tai, kad nebegrįšite?

– Tokios konkrečios minties, kad negrįšiu, nebuvo. Tiesiog mėgavausi ta akimirka, kai nereikia žvilgčioti per petį, kai tavo namai, tavo butas, netampa pelėkautais, kuriuose tave gali pribaigti. Gyvenau šia diena.

– O kada aiškiai supratote, kad negrįšite?

– Kai nužudė Nikitą [Kamajevą]. Tai buvo [2016 m.] vasario 14 d. Išvakarėse kalbėjau su juo telefonu.

– Neabejojate, kad tai buvo žmogžudystė?

— Žinau, kaip ir už ką. Ir kas. Tačiau mano draugo [Vlado] Listjevo nužudymo užsakovai neaiškūs, [Anos] Politkovskajos nužudymo užsakovai neaiškūs, [Boriso] Nemcovo nužudymo užsakovai neaiškūs.

Kai pas mus pradės aiškėti, kas užsakė visas šias žmogžudystes, pasakysiu, kas užsakė nužudyti Nikitą. O kol kas – tai tebus oro virpesiai. Vėl visi sakys, kvailys, kaip jis galėjo tokių nesąmonių prisigalvoti. Bet aš žinau, kas yra pagrindiniai žaidėjai.

– Bet kam tai galėjo būti reikalinga ir kodėl?

– Žinau, kad jį nužudė, nes jis turėjo rimtų problemų. Man „Sport-ekspress“ žurnalistas Volodia Ivanovas persiuntė iš Nikitos gautą elektroninį laišką: „Jei tu, išgama, neužsičiaupsi, geriau jau tu išvis nudustum. Mes tau viską suverstume ir visiems būtų gerai“.

Ką šiuo metu daro Jurijus Ganusas – pasitikrino širdį, pasitikrino, ar kraujyje nėra sunkiųjų metalų. Jis eina tiksliai N. Kamajevo keliu. Man irgi reikėjo galvą nurauti, bet aš pasprukau, o J. Ganusas tokios galimybės neturi, negali parodyti JAV vizos ir sėsti į lėktuvą kaip aš. Įsivaizduojate, kokiame siaube žmogus gyvena, taip ir į psichiatrinę galima papulti.

– Grįžkite prie priežasčių, kodėl N. Kamajevas, jūsų teigimu, mirė ne sava mirtimi.

– Jis labai daug žinojo apie Rusijos antidopingo agentūros veiklą, dar nuo sovietinių laikų. Jis žinojo apie mėginių keitimą atrankos metu. [Iki Olimpinių žaidynių] Sočyje mes [laboratorijoje] keisdavome gal tik po penkis mėginius į mėnesį. Penkis kartus daugiau keitimų vyko atrankos etape [dopingo pareigūnai juos keitė varžybų metu]. Ir Nikita galėjo apie tai papasakoti, o aš apie tai nieko nežinau.

(...)

– Kokie buvo jūsų motyvai, kai nusprendėte papasakoti apie „valstybinę dopingo programą“ ir savo veiklą Rusijoje? Jūs manėte, kad pereinate į „šviesiąją pusę“, ar čia ne ta sritis, kur yra šviesioji ir tamsioji pusė?

– Galbūt yra šviesioji ir tamsioji pusės, bet ne tavo galvoje, kai sėdi šulinio dugne. Vidiniai blaškymaisi man visuomet buvo būdingi. Kai paskutinę dieną Sočyje keičiau to šlykštaus snukio Aleksandro Zubkovo – labai daug apie jį žinau – ir kito apgaviko Aleksandro Legkovo mėginius, žinojau, kad anksčiau ar vėliau apie tai papasakosiu.

A. Zubkovas vėliau tapo vėliavnešiu ir stovėjo su Stalinu, tfu su Putinu. Sunku suvokti. Bet iš tikrųjų lūžio momentas man buvo tuomet, kai Jurijus Nagornych liepė pakeisti ukrainietės mėginį, padaryti, kad ji būtų „nešvari“.

– Jūs apie tai rašote knygoje, kad neva 2013 m. balandį J. Nagornych pasiūlė jums pasiųsti Rusijos antidopingo agentūros pareigūnus paimti Maskvoje buvusios [biatlonininkės] Vitos Semerenko tyrimus, o tada pakeisti jos švarų mėginį nešvariu.

– [Šitas J. Nagornych pasiūlymas] mane tiesiog įsiutino. Aš po sušaudomųjų sąrašais nepasirašinėju ir kankinimuose nedalyvauju. Aš net žūkle ir medžiokle niekada neužsiiminėjau – negaliu, tokie dalykai ne man. Ir niekada gyvenime nesu keitęs švarių mėginių nešvariais!

Buvo ir dar vienas atvejis, kuris mane iš pat pradžių sukrėtė – kai mes dar nežinojome, kaip atidaryti B mėginius, įkliuvo dvi bėgikės. Tada J. Nagornych man pasakė – maskviškę išsaugom, o antrajai kertam galvą. Nepaisant to, kad maskvietė buvo labai vidutinė, o antroji pakankamai perspektyvi.

(...)

– Ir vis dėlto, kodėl tiek metų užsiiminėjote tuo, kuo užsiiminėjote?

– Neturėjau kito pasirinkimo! Nikolajus Durmanovas (Rusijos olimpinio komiteto antidopingo insepkcijos direktorius 2001–2007 m. – LRT.lt) mane priėmė į darbą dėl to, kad visa Rusijos rinktinė – ir vasaros, ir žiemos sporto šakių – iki ausų buvo įklimpusi į dopingą. Ir priėmė jis mane ne tam, kad [Rusijos] sportininkai taptų švaresni.

Jis priėmė mane tam, kad aš padaryčiau taip, kad [dopingo vartojimo] nebūtų galima susekti, kad rusų sportininkų negaudytų užsienyje. N. Durmanovas mane pristatė Viačeslavui Fetisovui (Rusijos sporto ministras 2002–2008 m. – LRT.lt) ir pasakė, kad šis vaikinas padarys taip, kad visos problemos, kurios šiuo metu kyla dėl smarkiai atsiliekančios laboratorijos, bus išspręstos. Dėl to V. Fetisovas mane ir paskyrė.

– Sakote, kad neturėjote pasirinkimo, ką tai reiškia? Juk galėjote atsisakyti. Visus tuos dešimt metų turėjote užsienio pasą. Galėjote įsidarbinti užsienyje. Pasirinkimą turėjote.

– Jūs klausiate kaip per JAV migracijos tarnybos apklausą. Jiems aš labai paprastai atsakiau: aš iš tikrųjų labai daug keliaudavau į užsienį, tačiau įsivaizduokite, jei prieš Sočio olimpiadą būčiau išvykęs ir visiems pradėjęs pasakoti, kaip tos žaidynės rengiamos. Arba iš karto po žaidynių. Maskvos antidopingo laboratorija ne tik būtų buvusi suspenduota, iš jos visiems laikams būtų atimta akreditacija ir žmonės, gaudavę 5 tūkst. dolerių į mėnesį algą, būtų likę be darbo. Kitaip tariant, išvažiavęs būčiau parodęs, kokios aukštos moralės esu, bet būčiau sugadinęs gyvenimą 57 savo darbuotojams. Kaip jie būtų paskolas mokėję?

– Bet vėliau jūs apie tai papasakojote ir daugelis Rusijos sportininkų neteko teisės dalyvauti Olimpinėse žaidynėse. Tarp jų ir visiškai su dopingu nesusiję sportininkai.

– Kurie čia jau tokie nesusiję?

– Pavyzdžiui, dailiojo čiuožimo atstovas Fiodoras Klimovas. Jis į Pjenčangą neišvyko dėl to, kad jo porininkei nedavė leidimo. O galėjo laimėti medalius komandinėse varžybose. Kodėl Fiodoras Klimovas ir kiti, kuriems konkrečių pretenzijų niekas neturėjo, į žaidynes neišvyko?

– Pirmiausia, visi Rusijos sportininkai yra V. Putino sukurtos ir J. Nagornych įgyvendinamos dopingo sistemos naudos gavėjai. Antra, ir galbūt svarbiausia – Rusija negali būti priskiriama prie civilizuotų šalių. Pažiūrėkite Spaudos laisvės indeksą ar Korupcijos suvokimo indeksą – iš kur joje gali būti švarių sportininkų?

[Šuolininkė su kartimi] Jelena Isinbajeva šaukia, kad ji švari. O kaip tu būsi nešvari, jei tave iš visų pusių saugo. „Mergaite, ar žinai, kad už poros mėnesių kontrolė? Pasakyk jiems, ką reikia – arba mes pakeisim, arba pati jau būsi švari“.

– Norite pasakyti, kad visi Rusijos sportininkai vienaip ar kitaip susiję su dopingu?

– Visi Rusijos sportininkai pagal apibrėžimą yra oficialiai „švarūs“. Todėl kad mėginių atrankos sistema tokia korumpuota, kad nori gali duoti mėginį, nenori, gali neduoti, nori duok užšaldytą, nori atšildytą, o jei nori, už tave jį duos kiti. Užmirškite žodžius „švarus sportininkas“. Rusijos sportininkai nėra švarūs ir tikrai nėra kankiniai. Man jų visiškai negaila.

Ką J. Isinbajeva nežino, kas vyksta pas mus sporte? Ir dar sako, kad visa tai melas. Čia švari sportininkė, vadinasi.

(...)

– Tai reiškia, kad sportininkas kaltas vien dėl to, kad gimė Rusijoje? Jūs už kolektyvinę atsakomybę?

– Aš prieš kolektyvinę atsakomybę, kai įmanoma atskirti grūdus nuo pelų. O kai viskas persimaišę, apie jokį individualų išsigelbėjimą kalba negali eiti. Kodėl nė vienas iš sportininkų nepasakė tiesos, nors visi žinojo, kokie baisūs dalykai dedasi?

– Bet juk ir jūs tylėjote!

– Teisingai. Aš irgi įsipainiojęs. Kai avys ir ožkos vienoje bandoje, visa banda turi būti diskvalifikuota.

– Kaip jūs manote, ką apie jus galvoja Rusijos sportininkai. Ar daugelis jų kaltina sistemą, o ne konkrečiai jus?

– Lengvojoje atletikoje sportininkai viską puikiai supranta – kas aš jiems buvau ir kas iš tiesų esu. Tie, kas su manimi yra bendravę, negali apie mane pasakyti nė vieno blogo žodžio.

(...)

– Daugelis Rusijoje jus vadina išdaviku, ką jūs galėtumėte jiems atsakyti?

– Jie patys dar anksčiau tapo išdavikais. Nusmukdė Rusiją žemiau grindjuostės, o dabar bando vaidinti patriotus ir į mane pirštais rodo. Kurioje vietoje aš išdavikas? Mano šalyje vėl tironija!

Iš pradžių bolševikai 70 metų užgrobė valdžią – žudikai ir vagys. O dabar šita Putino gauja. O aš – išdavikas? Aš dar grįšiu ant balto žirgo. Ir bus didelis teismas. Niurnbergo procesas. Rusijoje viskas apversta aukštyn kojomis. Ir aš didžiuojuosi tuo, kad jie mane vadina išdaviku.

(...)

– Knygoje rašote apie Viktorą Čeginą (visam gyvenimui iš sporto pašalintas sportinio ėjimo treneris, kurio daugiau nei 20 auklėtinių pagauti dėl dopingo – LRT.lt), apie tai, kad jis 15–16 metų vaikus mokė daryti EPO injekcijas viešbučių tualetuose ir persirengimo kambariuose. Be to, jis neva dažnai naudojo nekokybiškus medikamentus. Iš kur jūs apie tai žinote?

– Jis man yra sakęs: „Koks aš treneris, po 50 EPO injekcijų per dieną padarau“. Kai jis pradėjo naudoti kinų gamybos eritropoetiną, suorganizavo Mordovijos sporto ministerijos sutartį su Sergejumi Portugalovu [dėl medicininės palydos]. S. Portugalovas man atnešė jų mėginius. Man plaukai piestu atsistojo! Tai kažkoks Osvencimas – tokį purvą leisti žmogui į kraują – siaubinga. Man jau tada buvo aišku, kad V. Čeginas visiškas niekšas.

O tai, ko jis mokė mergaites... Viena jų gyveno tame pačiame kambaryje su mano gera pažįstama. Ir ta mergaitė du kartus per dieną užsidarydavo vonios kambaryje ir sau į veną leisdavosi eritropoetiną ir dar kažkokią bjaurastį. Mano pažįstama, matydama visas tas ampules, švirkštus ir vatos tamponėlius, klausė jos, ką ji daranti. O ta atsakė: „Mes taip turim daryti, mus taip mokė“.

Rusija negali būti priskiriama prie civilizuotų šalių. Pažiūrėkite Spaudos laisvės indeksą ar Korupcijos suvokimo indeksą – iš kur joje gali būti švarių sportininkų?

– Jūs apie tai žinojote ir nieko nedarėte?

– Nieko negalėjau padaryti, nes jis skynė aukso medalius.

– Visoje jūsų knygoje, bent jau man taip pasirodė, vyrauja motyvas, kad dopingas nėra jau toks didelis blogis.

– Dopingas – neišvengiamas blogis, toks dalykas, kuris lydės jus visą laiką – tokia jau žmogaus prigimtis. Žmonės visuomet bandys apgauti, tiek žaisdami kortomis, tiek ir santykiuose su žmonomis ar draugais.

– Taip išeina, kad dopingas nėra blogiau už santuokinę neištikimybę?

– Jei tikite, kad vaikus atneša gandras, tuomet dopingas yra blogis. O jei kiek realiau žiūrite į gyvenimą...

(...)

– Su kuo jūs tuomet kovojate? Su V. Putinu? Su V. Mutko?

– Aš kovoju su apgaule, su absoliučiu melu! Kovoju su tuo, kad viskas apverčiama aukštyn kojomis. Su tuo, kad iki ausų į dopingą įklimpę žmonės vaidina kovotojus su dopingu.

– O kodėl WADA, TOK jumis tiki? Juk jūs jiems taip pat melavote, kol neišvažiavote į JAV.

– Kai buvau Rusijos dopingo sistemos rikiuotėje, kaip kareivis sakiau tai, ką reikia sakyti, kad apginčiau savo grandį, kuri tęsėsi į viršų iki pat prezidento. Lygiai taip pat meluoja rusų sportininkai, esantys FSB, kariuomenės ir Rosgvardijos gretose. Galvojate, kad Rusijos teritorijoje jie kada nors pasakys tiesą? Niekada.

Bet išvažiavęs į JAV nepasakiau nė vieno melagingo žodžio. Atvirkščiai, galima sakyti, ant pirštų paaiškinau, kur buvo nusukti dangteliai, kur buvo priberta druskos, kiek žmonių buvo įtraukta į programą. Richardas McLarenas visa tai patikrino ir viskas sutapo.

(...)

– Rusijos pusė kaip įrodymą, kad jumis neverta tikėti, pateikia jūsų psichologinę būseną.

– Mano psichologinė būsena puiki! Svarbiausia, turite suprasti, tik, gink Dieve, ne savo kailiu patirti, kad po nesėkmingo bandymo nusižudyti žmogui labai norisi gyventi, ir jis tampa tiek protingesnis, kad net negalima lyginti su ankstesniais metais!

Mano psichinė sveikata... Aš vairuoju automobilį, gerai žaidžiu šachmatais, moku keletą užsienio kalbų, turiu fenomenalią atmintį. Nepasitaiko kažkokių keistų elgesio epizodų, kaip antai lėkščių mėtymas ar panašiai. Nepuldinėju ant žmonių bare, niekada nenusigeriu. Kokie gali būti psichikos susirgimo simptomai?

(...)

– Kodėl bandėte nusižudyti, kai prasidėjo tyrimas, ir dar tokiu keistu būdų – suvarėte peilį sau į širdį?

– Pasakiau sau, kad daugiau į apklausas neisiu. Ką nori padarysiu, bet neisiu. Geriau jau mirsiu. Be jokios abejonės tai buvo psichinė krizė. Ar psichologinė. Nesu psichologas, nežinau, kaip teisingai įvardinti. Buvau kaip nesavas ir supratau, kad mano tolesnis buvimas gali labai pakenkti daugeliui žmonių. Taip pat ir Sočio olimpinėms žaidynėms.

(...)

– Nemanote, kad visi šie korupcijos ir dopingo skandalai žudo sportą, šviesią Olimpinių žaidynių idėją?

– Nežinau, ką atsakyti į šį klausimą. Skandalų buvo, yra ir bus. Žmonėms patinka skandalai. Tai sakau ne dėl to, kad pats eskaluoju skandalą ir pilu žibalą į ugnį. Ne, tiesiog sakau, kaip yra. Visuomenė tai priima emocionaliai reaguodama. Tiems, kas išorėje, visa tai panašu į skandalą. O man, esančiam viduje, tai tarsi kartas nuo karto išsiveržiantys garai iš verdančio puodo.

– Jums neatrodo, kad netrukus žmonės nustos tikėti Olimpinėmis žaidynėmis, jų magija, šio renginio išskirtinumu ir apskritai sportu, jei dar juo tiki?

– Aš ir šiandien Olimpines žaidynes žiūriu šešiolikmečio moksleivio akimis, nepaisant to, ką žinau apie TOK, dopingą ir visa kitą. Mano santykis su šiuo renginiu nepasikeitė. O tai, kad žmonės kažką bando idealizuoti – tai labai sudėtingas klausimas.

Galiu pasakyti tik viena – negalima taip apgaudinėti viso pasaulio žmonių, kaip tai darė Rusija. Tokia apgaulė netoleruotina. Reikia įveikti šią purviną pelkę, kuri susiformavo toje vietoje, kur dar visai neseniai, atrodė, žaliavo pieva ir žydėjo gėlės. Aš stumiu šį procesą į priekį, kad viskas kuo greičiau išsispręstų. Tačiau norint, kad taip įvyktų, reikia vadinti daiktus savais vardais: melagius – melagiais, priešus – priešais, o daugybę idiotų tiesiog reikia pavadinti idiotais.

– Aš atidžiai perskaičiau visą knygą, tačiau realių įrodymų, kad V. Putinas žinojo apie sistemą, kaip laimimi medaliai, joje neradau. Koks yra realus įrodymas, kad jis apie tai žinojo?

– Kai tik atėjo toji brigada – pavadinkime ją Jevgenijaus Blochino „santechnikų“ brigada – akimirksniu per FSB liniją visa informacija buvo perduodama V. Putinui. Buvo perduodama informacija apie WADA atvykimą, kai jie ėmė mėginius. Žinoma, aš keičiau visus „nešvarius“. Buvo perduodama informacija apie sėkmingą mėginių atidarymą. Buvo perduodama informacija apie sėkmingą mūsų darbą pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kuris buvo repeticija prieš Sočį ir universiadą. Apie viską buvo raportuojama V. Putinui. Galvoti, kad jis nežinojo, tiesiog juokinga.

– Iš kur žinote, kad jam buvo raportuojama?

– J. Nagornych raportavo V. Mutko, kad šis praneštų V. Putinui.

– J. Nagornych apie tai yra prasitaręs, ar jūs pats pasidarėte tokias išvadas?

– J. Nagornych ir V. Mutko man yra sakę, kad viršuje viską žino ir klausia tik vieno dalyko: „Ko dar jums reikia? Resursai neriboti“. Taip buvo – pergalė bet kokia kaina, medaliai arba mirtis.

V. Mutko man pasakojo, kad V. Putinas įsiminė mano pavardę ir kad jis sustabdė prieš mane iškeltą baudžiamąją bylą. O kai po Sočio olimpinių žaidynių atidarymo jie važiavo pro laboratoriją, V. Mutko jam sakęs: „Štai čia sėdi jūsų krikštasūnis“.

– Jūs sakote, kad buvote ištikimas šuo, kareivis. Vartojant tą pačią leksiką, galima būtų pasakyti, kad tapote dezertyru.

– Kaip čia pasakius, jei buvo banditų gauja ir tu iš jos pasprukai? Šiuo atveju nevartočiau žodžio „dezertyras“. Reikia suprasti, kad kai naudojama tokia sudėtinga melo schema, giliai šaknimis įaugusi į visą sistemą, iš išorės ją suprasti labai sunku. Turi būti žmogus, kuris galėtų apie viską papasakoti. Kito būdo nėra. Labai nemėgstu žodžio informatorius, tačiau nėra kitų galimybių nušviesti tos tamsos, jei kas nors, kaip jūs sakote, netaps dezertyru.

– Kaip jūsų šeima sureagavo į jūsų išvažiavimą ir tolesnius įvykius?

– O kaip jie galėjo sureaguoti... Kentėjo. Gyvenimas pasidalino į „iki“ ir „po“. Tai skilimas nuo viršaus iki apačios.

– Jūs vis dar bendraujate su šeima?

– Nenoriu apie tai kalbėti. Pasakysiu tik tiek – šiuo metu esu vienišas vilkas.

(...)

– Nesigailite, kad ryžotės papasakoti apie dopingą Rusijoje?

– Nesigailiu. Jei būtų galima atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau.