Sportas

2020.07.12 10:31

Iššūkį Kroatijoje priėmęs Dambrauskas: kroatai stebisi, kaip žmogus, atvykęs iš Lietuvos, gali juos mokyti žaisti futbolą

Aivaras Katutis, LRT.lt2020.07.12 10:31

Iš Rygos į Zagrebo pašonėje įsikūrusią Velika Goricą – tokiu kampu šią žiemą pasisuko Valdo Dambrausko karjera. Geriausiu Lietuvos futbolo specialistu tituluojamas 43-ejų pakruojiškis sulaukė neeilinės galimybės pasirodyti Kroatijos futbolo pirmenybėse, kuriose praeityje savo vertę įrodinėjo ir tokios dabartinės futbolo žvaigždės kaip Luka Modričius, Dejanas Lovrenas ar Mateo Kovačičius.

2020-ųjų pradžioje V. Dambrauskas net negalėjo įsivaizduoti, kad vos po kelių mėnesių reikės atsisveikinti su komanda Rygoje ir pasitikti didžiausią karjeros iššūkį Kroatijoje. Vasario 24-ąją strategui teko sukarti 1800 km ir atvykti į Velika Goricą, kurioje jau buvo parengta pusantrų metų sutartis su „HNK Gorica“ klubu.

V. Dambrauskas neslepia, kad pagrindinė priežastis, kodėl jam buvo patikėtas aukščiausiojoje Kroatijos lygoje kovojančios komandos vairas, buvo Mindaugas Nikoličius. Sporto direktoriumi „HNK Gorica“ klube dirbantis nidiškis V. Dambrauską pažįsta ir kaip draugą, ir kaip gerą futbolo specialistą. Jų keliai susikirto dar 2015-aisiais, kai tas pats M. Nikoličius strategą pasikvietė į Vilniaus „Žalgirio“ ekipą.

Prieš priimdamas kol kas svarbiausią karjeros pasiūlymą, V. Dambrauskas savo kaip trenerio asmenybę šlifavo Latvijoje – dirbo Rygos RFS klube. 2019-ieji jam ir komandai buvo išties sėkmingi – laimėta Latvijos taurė ir iškovoti sidabro medaliai šalies čempionate. Klubo savininkai su lietuviu siejo ilgalaikę ateitį ir dar šių metų pradžioje jam įteikė naują dvejų metų sutartį. Visgi išaugusios ambicijos bei neeilinė galimybė pakeitė V. Dambrausko planus.

Krikštą Kroatijoje V. Dambrauskas gavo vasario 28-ąją – viso labo 3 dienos po oficialaus pristatymo. Pirmąjį testą specialistui iš Lietuvos pavyko išlaikyti idealiai – pergalė 3:0 prieš „Istra 1961“ klubą. Iki pandemijos, dėl kurios vėliau prireikė stabdyti pirmenybes, V. Dambrauskui teko vadovauti dar dvejose rungtynėse, tačiau jos buvo ne tokios sėkmingos – lygiosios 2:2 su „NK Varaždin“ bei pralaimėjimas 1:3 Zagrebo „Lokomotiva“ komandai.

V. Dambrauskas su komanda atgal į aikštę sugrįžo gegužės pabaigoje, kai buvo leista žaisti draugiškas rungtynes tarp šalies klubų. Prieš jas buvo daug nežinomybės dėl žaidėjų formos, tačiau lietuvio treniruojama ekipa šiuo atžvilgiu problemų neturėjo – iš pradžių lygiosios su jau pažįstama „Istra 1961“, gana netikėta pergalė 3:2 prieš šalies čempionus Zagrebo „Dinamo“ bei „NK Varaždin“ sutriuškinimas rezultatu 5:1.

Atnaujinus čempionatą komandos rezultatai balansavo ties pergalių ir lygiųjų santykiu – 3 kartus laimėta, tiek pat kartų sužaista lygiosiomis ir pralaimėta „NK Osijek“ bei „NK Varaždin“ ekipoms. Nors šansų pakilti iki penktos vietos, kuri garantuotų vietą Europos lygos atrankoje, jau nebėra, V. Dambrausko darbo vaisių Kroatijoje tai nubraukti neturėtų.

Portalas LRT.lt susisiekė su pirmenybių finišui besiruošiančiu V. Dambrausku ir jis išsamiai papasakojo apie iššūkius, su kuriais susidūrė Kroatijoje, komandos požiūrį, darbą su dviem lietuviais bei pagrindinius skirtumas tarp futbolo Kroatijoje ir Lietuvoje.

– Valdai, kokiu ritmu pastaruoju metu juda žmonių gyvenimai Kroatijoje? Socialinėje erdvėje teko pastebėti, kad su šeima turėjote laiko pasižvalgyti po Kroatiją.

– Turėjome vieną laisvą dieną iškart po rungtynių su „Istra“. Šeima atvyko į rungtynes, kurios vyko varžovų stadione, pasilikome vienai dienai ir aplankėme Istrijos regioną, jų nacionalinį parką. Kitą dieną grįžome ir vakare aš jau keliavau į treniruotę.

Jei kalbame apie situaciją Kroatijoje, tai ji absoliučiai normali. Tikrai nesijaučia, kad siaučia pandemija. Tiesa, pačioje Kroatijoje pastaruoju metu situacija nėra pati geriausia – 50–60 naujų susirgimų per dieną. Netgi karantino viduryje nebuvo tokių skaičių, tačiau yra duomenų, kad šiuo metu Kroatijoje yra milijonas turistų. Būnant Puloje apsistojome viename iš viešbučių, kuriame buvo galima sutikti turistų iš Austrijos, Vokietijos, Slovėnijos, Čekijos, Vengrijos ir kitų šalių.

Per pastaruosius du mėnesius, kai gyvenau Kroatijoje, visiškai nejaučiau, kad kur nors kitur pasaulyje yra pandemija. Čia jokių apribojimų nebelikę, netgi futbolo rungtynės vyksta su žiūrovais. Aišku, stadionai nėra visiškai užpildyti, bet situacija yra normali.

– Jeigu kalbame apie Kroatiją, kokį kol kas įspūdį daro pati šalis, jos žmonės ir kraštovaizdis?

– Dar neturėjau daug galimybių keliauti, tačiau teko pabuvoti Zadare, Paklenicos nacionaliniame parke ir Istrijos regione. Daugiausia laiko tenka futbolui, bet visi žinome, kad Kroatijoje labai išplėtotas turizmas, tai bene vienas svarbiausių dalykų jos ekonomikai. Daugiau tenka keliauti mano šeimai, ta pati Adrijos jūra, salos, kurių čia yra apie tūkstantį. Kroatijos gamta išties graži, tad vietų, kur nuvažiuoti ir ką pamatyti, yra daug. Ateityje, kai bus daugiau laiko, tikrai norėsiu pasižvalgyti plačiau.

– Nuo jūsų debiuto Kroatijoje praėjo daugiau nei 4 mėnesiai. Per tą laiką Kroatijos čempionate su „HNK Gorica“ sužaidėte 11 rungtynių – 4 pergalės, 4 lygiosios ir 3 pralaimėjimai. Ko nors panašaus ir tikėjotės?

– Sunku pasakyti. Šias mano rungtynes būtų galima skirstyti į du etapus – trys mačai iškart atvažiavus ir aštuoni jau po karantino. Manau, kad skirtumą tarp pirmų trejų ir dabar paskutinių aštuonerių rungtynių jaučiu ne tik aš, bet ir žaidėjai. Tos pirmos rungtynės buvo patekimas į ugnį – atvažiavau, viena treniruotė ir iškart rungtynės. Jas laimėjome, tada savaitės viduryje vėl rungtynės, surengi kelias treniruotes, atlieki analizę ir vėl eini į aikštę. Tikrai nebuvo laiko ką nors pakeisti komandos žaidime, netgi susipažinti su pačiais žaidėjais.

Man, galima sakyti, tai buvo nauja patirtis. Niekada anksčiau neteko pasirašyti sutarties su komanda sezono viduryje. Aišku, komandos niekada tokiu metu nekeičia trenerio, jeigu situacija yra gera. Akivaizdu, kad komanda buvo tam tikroje duobėje. Mano pirmos rungtynės buvo po pralaimėjimo 0:6, taip pat buvo momentas, kai komanda neįmušė nė vieno įvarčio per paskutines šešerias rungtynes.

Dėl situacijos dabar – tikrai negaliu skųstis žaidimu puolime ir įvarčiais, stengiamės žaisti kuo labiau atakuojantį žaidimą. Kaip sakau, karantinas tapo didžiule nelaime visame pasaulyje, bet man jis galbūt išėjo į gera, nes turėjau papildomą mėnesį geriau susipažinti su Kroatijos futbolu, peržiūrėti kitų komandų rungtynes. Vėliau grįžome į treniruotes, jas vykdėme mažomis grupėmis, buvau daugiau dėmesio individualiems žaidėjų veiksmams. Nuo pat pradžių, dirbdami po 4–5 žaidėjus, daug dėmesio skyrėme taktikai ir principams, kuriuos norėsime matyti vėliau žaidime. Tos septynerios rungtynės jau sužaistos, šį tą buvo galima pamatyti iš treniruočių, bet kaip treneriui visada norisi daugiau. Manau, tos rungtynės, kurias sužaidėme lygiosiomis, galėjo pavirsti trimis taškais arba bent jau tą vieną pralaimėjimą galėjome paversti tašku.

Viskas kaip ir progresuoja, tačiau svarbiausia, kad gauname vis daugiau pagarbos – tiek iš kitų komandų, tiek iš vietinės žiniasklaidos. Prieš mus komandos žaidžia visiškai kitaip nei anksčiau, nes mato, kad visiškai pasikeitė mūsų žaidimo stilius – žaidžiame drąsų, atakuojamą futbolą. Stengiamės daugiau galvoti apie tai, kaip įmušti, o ne kaip nepraleisti. Žinoma, svarbiausia, kad būtų, kaip įmušti, nes Kroatijos lyga yra labai konkurencinga. Jau beveik taisyklė, kad žaisdamas išvykoje dažniausiai praleisi bent vieną įvartį. Jeigu orientuojiesi į gynybą, tuomet sunku atsigauti po to vieno įvarčio. Noriu, kad šita komanda turėtų kitokį mentalitetą, nebijotų žaisti drąsiai ir nepriklausomai nuo to – rungtynės išvykoje ar namuose – į aikštę eitų su tikslu iškovoti pergalę. Tai, žinoma, neateina per dieną, paveikslas dar nėra užbaigtas, bet manau, kad kaip komanda progresuojame.

– Užsiminėte apie žiniasklaidos dėmesį. Kaip jo sulaukiate ir ar galite palyginti su dėmesiu ankstesnėse vietose, kuriose dirbote?

– Žiniasklaidos – portalų atstovų, televizijos ir laikraščių – dėmesys galbūt ir yra vienas esminių skirtumų, jeigu lygintume Lietuvos arba Latvijos futbolą. Čia iš tikrųjų jauti, kad esi svarbus. Iš 10 komandų aš esu vienas visiškai naujas veidas Kroatijos futbole. Yra dar treneris iš Slovėnijos, tačiau jo kalba nesiskiria, mentalitetas irgi panašus, tai aš esu toks vienintelis legionierius, todėl dėmesio yra gerokai daugiau. Tačiau tai man ir iššūkis, nes vis tiek turi užsitarnauti pagarbą ir daug ką įrodyti.

Jie patys stebisi, kaip žmogus, atvykęs iš tokios futbolui svetimos šalies kaip Lietuva, gali mokyti kroatus žaisti futbolą. Man pačiam asmeniškai tai yra nemažas iššūkis.

Kroatijoje kiekvieną dieną išeina sporto laikraštis, kuriame, matyti, įdėta daug darbo – pateikiami interviu, aprašymai, prognozės, įvertinimai, po kiekvieno turo renkami geriausi treneriai ir žaidėjai, bet tai vyksta ne tik su futbolu. Žinau, kad yra bent trys televizijos, kurios po kiekvieno turo apžvelgia komandų pasirodymus ir iki smulkmenų išanalizuoja tavo žaidimą. Manau, treneriams ir žaidėjams dirbti tokioje terpėje yra daug smagiau. Pavyzdžiui, mano atveju, jeigu pasidalinu žinute feisbuko paskyroje, jau kitą dieną galiu tikėtis, kad iš to bus padarytas straipsnis. Viena vertus, dėmesys yra gerai, bet tai užkrauna atsakomybę, nes turi gerai pasverti kiekvieną mintį. Svarbiausia – būti savimi, nes jeigu bandysi apsimetinėti, anksčiau ar vėliau tai pasimatys.

– O kaip su kroatų kalba?

– Kai ką pavyksta suprasti, nes yra nemažai panašumų į rusų kalbą. Pavyzdžiui, su žmogumi, kuris kalba kroatiškai, bet jam tai nėra gimtoji kalba, komunikuoti sekasi tikrai neblogai. Labai tikiuosi, kad per artimiausią pusmetį pavyks išmokti tiek, kad galėčiau bent minimaliai susikalbėti.

– Iki rungtynių su „Istra“ buvo du puikūs mačai ne tik komandai, bet ir jums asmeniškai – dukart iš eilės buvote išrinktas geriausiu turo treneriu. Akivaizdu, kad treneriui yra svarbiausia, kaip žaidžia komanda, tačiau individualūs prizai tokio kalibro lygoje paglosto širdį, sutinkate?

– Kažkam gal ir bus sunku tuo patikėti, bet, mano supratimu, pagal mano filosofiją, visi individualūs apdovanojimai futbole, kuriame dominuoja komandinis darbas, neturi jokio tikslo ar reikšmės. Galima paklausti, kodėl po kiekvieno turo nėra renkamas geriausias vartininkų ar fizinio rengimo treneris, administratorius ar sporto direktorius. Pavyzdžiui, rungtynėse su „Rijeka“ geriausias mūsų komandos žaidėjas buvo vartininkas, tačiau niekas neišrinko mūsų vartininko geriausiu tame ture, todėl aš visada sakau, kad į rezultatą įeina visų bendras darbas. Komanda yra sudaryta iš 30 ar 40 žmonių. Svarbu, kad visi esame vieningi ir kartu siekiame užsibrėžtų tikslų, todėl nesinori išskirti vieno žmogaus.

– Kaip apskritai įvertintumėte tuos beveik keturis mėnesius „HNK Gorica“ klube? Kaip adaptavotės, kokia buvo žaidėjų reakcija, kaip sekėsi komunikuoti ir apskritai su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– Galbūt išskirčiau du didžiausius iššūkius. Kaip ir sakiau, pirmas dalykas, su kuo dar nebuvo tekę susidurti, – tai darbas sezono viduryje. Tos pirmos trejos rungtynės buvo labai neįprastos. Kelios treniruotės ir eini į aikštę, kur nelabai gali ką pakeisti iš taktinės pusės, todėl turi bandyti motyvuoti žaidėjus žodžiais ar kūno kalba, ypač mūsų atveju, kai komanda prieš tai turėjo skaudų nesėkmių ruožą. Kitas iššūkis – tai pandemija, kuri atėjo visiškai netikėtai. Na, tikrai nebuvo lengviausias mėnuo, kai teko būti visiškai vienam, neturint jokio realaus ryšio, išskyrus bendravimą su šeima telefonu. Vėliau laukė sugrįžimas į treniruotes, prisitaikymas prie naujų sąlygų, darbas grupėmis po 3–4 žmones, trys treniruotės per dieną atskirose aikštėse, vieni treneriai dirba su vienais žaidėjais, kiti – su kitais.

Šis dalykas pareikalavo daug energijos, tikrai nebuvo lengva prie to prisitaikyti. Kitas dalykas – treniruočių proceso planavimas. Aišku, buvo galima eiti prie lengviausio sprendimo: sakyti, kad dabar reikia nubėgti tiek, vėliau – dar tiek ir panašiai. Visgi norėjosi tą laikotarpį išnaudoti kuo produktyviau, suprasti pačius žaidėjus, pažiūrėti, ką jie gali vienoje ar kitoje pozicijoje, sustiprinti jų tarpusavio ryšį. Po tų trijų treniruočių, kai tekdavo viską aiškinti nuo nulio, tikrai grįždavau pavargęs. Tai gal tokie ir buvo didžiausi iššūkiai, su kuriais teko susidurti.

Dėl žaidėjų jokių problemų nebuvo. Visi supranta, kaip veikia futbolas: šiandien tu čia, o rytoj jau gali būti kitame klube. Pokyčiais trenerių štabe žaidėjų jau nenustebinsi. Aišku, visi tave stebi ir žiūri, ką jiems gali patarti ar kitaip padėti, bet komunikacija ir ryšys su žaidėjais visada buvo viena iš stipriųjų mano pusių. Aš tikrai nebijau – kaip tik mėgstu daug bendrauti su žaidėjais. Kai rezultatai pradėjo gerėti, o žaidėjai suprato, kad aikštėje bandome ne tik išspirti kamuolį, bet ir juo pažaisti, atsirado kažkoks tikėjimas.

– O kaip dėl komunikacijos su žaidėjais? Tai, kad kalbate angliškai, jiems nesukelia problemų?

– Buvau maloniai nustebintas, nes absoliučiai visi žaidėjai – jaunas ar veteranas – labai gerai kalba angliškai, todėl nekyla jokių problemų. Visas treniruočių procesas, analizės ir individualūs pokalbiai, kurių turime tikrai daug, vyksta tik anglų kalba. Kol kas nebuvo situacijų, kad reikėtų vertėjo.

– Kiek įsiliejimą į klubą palengvino tai, kad jame sporto direktoriumi dirba Mindaugas Nikoličius? Jis ir buvo viena iš priežasčių, kodėl sulaukėte pasiūlymo atvykti?

– Jis buvo ne viena, o pagrindinė priežastis, kodėl gavau šį darbą. Jis parodė pasitikėjimą manimi, mes jau esame labai gerai pažįstami, praleidome trejus metus Vilniaus „Žalgiryje“. Svarbiausia ne tai, kad puikiai pažįstame vienas kitą, bet tai, kad sutampa mūsų požiūris į futbolą. Šiuo klausimu esame bendraminčiai. Futbole dažnai būna atvejų, kai dirbi su žmogumi, esi jam draugas, bet požiūris į futbolą skiriasi. Su Mindaugu esame bendraminčiai. Mums puikiai sekasi dirbti kartu, o tai, kad esame lietuviai, nemanau, kad daro kažkokį skirtumą. Abu puikiai suprantame, kad jeigu neduosime rezultatų, tai mūsų čia gali ir nebelikti.

– Mindaugas nėra vienintelis lietuvis, kurį sutikote šiame klube. Atrodė, kad Pauliui Golubickui pirmieji mačai prie jūsų nebuvo lengviausi, tačiau vėliau jis įsivažiavo ir tapo startinės sudėties žaidėju. Kaip vertinate jo progresą ir galimybes?

– Pauliui galioja ta pati taisyklė kaip ir kitiems žaidėjams – viskas priklauso nuo jo paties. Kaip žaidėjas yra nusiteikęs dirbti, kaip jis progresuoja, kiek daug stengiasi ir kada nusprendžia, kur yra jo ribos. Tai svarbiausi dalykai. Manau, Paulius yra geroje startinėje pozicijoje. Jis yra jaunas, turi labai gerą galvą, techniškas, turi gerą kūną ir fizinį pasirengimą. Jeigu jis manys, kad jokių ribų nėra, manau, turės visas galimybes pasiekti tai, ko nori pats.

Manau, Kroatijos lyga jam šiuo metu yra ideali vieta – čia netrūksta nei jaunų, nei patyrusių žaidėjų, lygis labai aukštas, vyrauja kietas futbolas. Taigi, Pauliui sudarytos visos sąlygos tobulėti, o kaip jam pavyks jomis pasinaudoti, pamatysime ateityje. Galiu pasakyti, kad jis niekuo nenusileidžia kitiems čia esantiems žaidėjams. Potencialas tikrai milžiniškas.

– Paulius šią savaitę jau prisidėjo prie komandos. Kokios žinios – yra tikimybė dar šį sezoną jį išvysti aikštėje?

– Paulius nuo pirmadienio treniruojasi su komanda. Gydytojai pasakė, kad reikia dar 3–4 savaičių, todėl tikimės, kad jis bus pasiruošęs, kai prasidės naujasis sezonas.

– Kuo nustebino pati lyga – žaidėjų lygiu, treneriais, jų taktiniais sprendimais? Kokie čia, lyginant su Lietuva ir Latvija, yra esminiai skirtumai?

– Na, vieno dalyko, kuris stebintų, nėra. Galiu pasakyti, kad tai tikrai stipri lyga, daug kvalifikuotų žaidėjų, kuriais domisi patys pajėgiausi Europos klubai. Dėl trenerių – dominuoja kroatai, kurie daugiau mažiau žaidžia panašų futbolą. Apie 50 procentų visų komandų žaidžia su trimis centro gynėjais. Kadangi žaidėjai kvalifikuoti, žioplų klaidų beveik nedaro, tai pralaužti tuos gynybos blokus tikrai nėra lengva užduotis.

Didžiausias skirtumas galbūt būtų konkurencija. Lietuvoje turi du tikrai galingus, greitus žaidėjus ir aplink juos bandai lipdyti visą žaidimą, o Kroatijoje iš tokių žaidėjų sudaryta visa komanda – kitu atveju vargu ar pavyktų patekti į aukščiausiąją lygą. Čia tokių žaidėjų, kurie negalėtų atlikti paprasto veiksmo, paprasčiausiai nėra. Supratimas, kad kiekvienose rungtynėse turi atiduoti maksimumą, nes už nugaros šanso laukia dar 10 žaidėjų, yra labai svarbus veiksnys.

Akivaizdu, kad Lietuva ir Latvija savo lygiu negali konkuruoti su Kroatija. Man asmeniškai čia dirbti labai įdomu, pats mokausi iš kiekvienų rungtynių ir treniruočių. Procesas tampa daug įdomesnis, kai savo idėjas gali pritaikyti aukštesniu lygiu, nes kuo daugiau dirbi, tuo daugiau pamatai, kiek tu dar nežinai ir kiek mažai moki.

– Kokie planai, kai kirsite finišo liniją? Kiek laiko komanda ilsėsis, kada planuojate susirinkti ir pradėti pasiruošimą naujam sezonui?

– Liepos 25-ąją baigiame šį, o rugpjūčio 15-ąją pradedame kitą sezoną. Su tuo per visą savo karjerą dar nesu susidūręs. Turėsime 3–4 poilsio dienas ir tada vėl pradėsime dirbti. Be to, per tą tarpą dar teks sužaisti dvejas kvalifikacines taurės rungtynes su keturiais ar penkiais regioninės lygos klubais. Tad dar teks pakovoti dėl to, jog patektume į pagrindinį Kroatijos taurės etapą.

– Galbūt su tuo pačiu Mindaugu jau kalbėjote apie potencialius naujokus, kurie galėtų sustiprinti komandą?

– Kaip ir kiekviename klube, tai yra procesas, kuris niekada nesustoja. Susirenki komandą, perėjimų langas užsidaro, ir vėl pradedi galvoti, kokias pozicijas ir kuo jas sustiprinti. Kol neturime jokių naujokų, nelabai ir norisi kalbėti.

– Jau anksčiau užsiminėte apie tą laikotarpį, kai teko karantinuotis namuose. Ar teko perskaityti naujų knygų, galbūt atsirado naujų pomėgių, o gal apskritai laiką leidote prie kompiuterio ir rungtynių analizių?

– Dariau viską po truputį. Turėjau susidaręs discipliną, kurios ir stengiausi laikytis. Kaip ir sakiau, mėnesį teko išbūti be gyvo pokalbio su žmogumi, viskas vyko nuotoliniu būdu. Teko gamintis maistą, daug bėgioti, skaityti, žiūrėti daug futbolo ir analizuoti taktinius dalykus. Knygų skaitymas ir futbolas – tikriausiai du pagrindiniai dalykai, kuriais teko užsiimti.

– Viename iš interviu esate minėjęs, kad jeigu prie tautybės būtų parašyta italas arba portugalas, o ne lietuvis, tuomet atsivertų kur kas didesnės galimybės. Ar manote, kad Kroatijos pirmenybės gali tapti tuo tramplinu, nuo kurio bus galima atsispirti ir kilti karjeros laiptais?

– Priklausys nuo rezultatų, kuriuos parodysime čia, „HNK Gorica“ klube. Jeigu žaisime gerą futbolą, kilsime turnyro lentelėje, aišku, kad viskas įmanoma.

Kaip sakiau dėl pilietybės, tai, aišku, itališkas ar tas pats kroatiškas pasas duoda daugiau pagarbos. Mes kaip lietuviai futbole to neturime ir tikrai nesame vertinami taip, kaip minėtų šalių specialistai. Kroatijoje vis dar jaučiamas toks požiūris ir nuomonė su klausimu, ar tikrai Kroatijoje nėra geresnių specialistų. Kai sieki svajonių, žinai, kad susidursi su panašiais iššūkiais. Bet man didžiausias spaudimas ateina iš vidaus, nes noriu sau įrodyti daug dalykų, parodyti, kad esu geriausias, kad noriu dirbti geriausiame klube ir treniruoti geriausius žaidėjus. Kaip tai pavyks įgyvendinti, pamatysime ateityje.

– Kroatija, kurioje gyvena apie 4 mln. gyventojų, turi tokį futbolą, apie kurį mes, lietuviai, galime tik pasvajoti. Už ko slypi visa Kroatijos futbolo sėkmė?

– Vienareikšmiškai atsakyti tikrai negaliu, nes ir tarp pačių kroatų vyrauja nuomonių kaita. Kaip ir iš islandų, taip ir iš kroatų teko girdėti, kad ir jie patys nesupranta, iš kur ta sėkmė. Galbūt pagrindiniai dalykai, kuriuos būtų galima išskirti, būtų tradicijos ir meilė futbolui. Pati infrastruktūra yra pakankamai gera – kiekvienas vaikas gauna galimybę žaisti ir tobulėti geromis sąlygomis, tačiau jeigu pažiūrėtume į stadionus, tai kroatai atsilieka nuo tų pačių lenkų. Aišku, Lenkijai padėjo tai, kad pas juos 2012-aisiais vyko Europos čempionatas, bet vertinant tik lygas kroatai yra pajėgesni. Manau, kad tas pats čempionato komandų skaičius (10 – LRT) padeda Kroatijos lygai išlaikyti konkurenciją. Jau kurį laiką yra siūloma padidinti komandų skaičių, tačiau aš visada sakiau, kad 10 pajėgių komandų yra geriau nei, tarkim, 14, kurios nebus tokio aukšto lygio. Ta konkurencija, kurią kroatai turi pirmenybėse, yra naudinga visiems žaidėjams, nes konkurencija skatina pasitempti tiek jaunesnius, tiek vyresnius žaidėjus.

Dar vienas dalykas – Kroatija turi bent po kelias futbolo žvaigždes stipriausiose Europos komandose. Vaikai turi savo idealus ir galvoja, kad ateityje taip pat žais tokiose komandose kaip „Barcelona“, Madrido „Real“. Jeigu kalbėtume apie senesnius laikus, Jugoslavija nebuvo tokia uždara kaip, pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga – žaidėjai galėjo vykti į užsienį ir žaisti aukščiausio kalibro komandose. Nebuvo tokios stagnacijos, žaidėjai iš arti matė tuometinius stipriausius Europos klubus, patys baigė karjerą ir grįžo su tomis idėjomis į Kroatiją. Tai, manau, padėjo išlaikyti aukštą futbolo lygį ir tendencijas.