Sportas

2020.07.10 11:19

Olimpinę stipendiją susigrąžinusi Ieva Serapinaitė: norėjau įrodyti, kad nereikėjo manęs nurašyti

Dovilė Šeduikytė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.07.10 11:19

Penkiakovininkė Ieva Serapinaitė gali lengviau atsikvėpti. Ji ir vėl olimpinės rinktinės kandidatų sąraše ir gaus olimpinę stipendiją. Ši sportininkei buvo panaikinta šių metų pradžioje, bet netikėtai karjerą baigus ėjikei Živilei Vaiciukevičiūtei, I. Serapinaitė susigrąžino vietą olimpinėje rinktinėje. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dalyvavusi penkiakovininkė norėjo įrodyti, kad tos tos vietos ir neturėjo prarasti.

„Olimpinė stipendija man ramybę užtikrina, nes aš tikrai galiu koncentruotis į treniruotes ir negalvoti apie išgyvenimą iš kažkokių kitų pajamų šaltinių. Iš tikrųjų, man tikrai tai palengvina treniruočių procesą“, – su LRT TELEVIZIJA kalbėjo 25-erių sportininkė.

Olimpinės stipendijos I. Serapinaitė negavo nuo šių metų pradžios, bet norėjo įrodyti, kad jos nusipelnė: „Aš buvau kandidatų sąrašuose, dalyvavau ir olimpiadoje ir aš žinau, ką tai reiškia. Nuo Naujų metų nesu kandidatų sąrašuose, tai mane dar labiau paskatino stengtis, nes aš tikrai žinau, kad aš galiu. Man buvo noras įrodyti, kodėl aš buvau nurašyta? Nes aš esu jauna ir perspektyvi. Tikrai yra kur man tobulėti. Ypač bėgime. Aš tikrai buvau pasiruošusi sportuoti ir įrodyti, ką aš galiu.“

Ieva Serapinaitė – vėl olimpinėje rinktinėje

Olimpinė stipendija siekia nuo 400 iki 950 eurų priklausomai nuo sportininkų rezultatų ir tikslų olimpinėse žaidynėse. Jas šiuo metu gauna 105 sportininkai.

I.Serapinaitė Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse užėmė 29 vietą, o 2018 metais tapo Europos iki 23 metų čempione. Sportininkė tikisi iškovoti vietą Tokijo olimpinėse žaidynėse ir pasirodyti brandžiau nei prieš ketverius metus.

– Olimpinę stipendiją jums sugrąžino Živilės Vaiciukevičiūtės karjeros pabaiga. Ji metais jaunesnė už jus. Ar nustebino toks jos žingsnis?

– Man asmeniškai tai buvo netikėta. Ji kaip ir nepasakė kažkokios didelės priežasties, kodėl ji tai daro. Buvo toks klausimas: kodėl? Tiesiog žmogus turi teisę rinktis, ką ji nori daryti. Galbūt ji turi savo tikslų kažkokių. Gal paragavo jau to sportinio gyvenimo ir nori siekti tikslų kažkur kitur. Tegul. Jeigu ji bus laiminga, tai aš džiaugiuosi.

– Į šiuolaikinę penkiakovę žengėte kartu su dvyne seserimi Emilija, bet ji su šiuo sportu jau atsisveikino. Kodėl taip atsitiko?

– Ji gavo kelio traumą. Penkiakovėje yra net penkios sporto šakos ir bėgimas yra vienas iš labiausiai traumuojančių. Tiesiog ji nusprendė pasukti savo keliu. Rezultato gero nebuvo, o išgyventi reikia. Ji pasirinko tobulėti kitoje srityje. Šiuo metu ji užsiima tik fechtavimu. Tikrai neblogai jai sekasi. Dalyvauja varžybose ir fechtavimo takelyje mes dar kartais susitinkame.

– Kaip atrodė jūsų karantinas? Baseinas neveikė du mėnesius, ar tai labai apsunkino treniruočių procesą?

– Lauke galėjome bėgioti. Turėjome sąlygas Vingio parke. Bėgimas yra mano silpniausia rungtis, todėl aš kaip ir nieko nepraradau. Plaukime man užtenka mėnesio ar dviejų, kad grįžčiau į tą patį lygį. Tai man dėl plaukimo nei šilta, nei šalta buvo. Tiesiog galėjau didesnį dėmesį skirti bėgimui ir manau, kad man tai buvo į naudą.

– Kokios artimiausios jūsų laukiančios varžybos?

– Europos ir pasaulio čempionatai yra atšaukti. Bet neseniai dalyvavau Trakų triatlone, bus plaukimo ir bėgimo čempionatai. Ruošiamės ne penkiakovės čempionatams, o atskirų rungčių. Mes irgi galime parodyti visas savo galimybes.

– Kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes dar neturite. Kaip vertinate savo šansus jį iškovoti?

– Manau, kad tikrai yra šansų. Čia penkiakovė – negali nieko žinoti. Nežinai, koks bus sezonas, ar be traumų, ar varžovai sustiprės. Visko juk gali būti. Aš tikrai nenuleidžiu rankų ir tikiu, kad yra galimybių ir didelių šansų.

– Prieš ketverius metus startavote Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Tokijuje galėtumėte pagerinti savo pasirodymą?

– Tai buvo prieš ketverius metus ir aš galbūt buvau per jauna ir nesuvokiau, kas vyksta. Jeigu vykčiau į antras olimpines žaidynes, būčiau labiau subrendusi ir labiau suvokčiau, kiek tai yra rimta. Bet žinau, kiek dar reikia visko pagerinti ir kiek darbo įdėti. Tikiuosi, kad rezultatai bus tik geresni.

– Per karantiną spėjote išsilaikyti motociklo vairavimo teises. Tai buvo sena svajonė?

– Iš tikrųjų, visada norėjau išsilaikyti. Tai nereiškia, kad aš dabar imsiu ir važinėsiu. Tiesiog teko pavažinėti ir mano tėtis važinėja motociklu ir jis paskatino. Sako, kad turiu laiko dabar, nes varžybos atitolo šiek tiek. Tai galiu ir savo asmeniniame gyvenime patirti naujų potyrių. Tiesiog taip atsitiko, kad greitai išsilaikiau teises ir esu labai laiminga. Bet turiu galvą ant pečių – žinau atsakomybę. Visko nutinka, bet svarbiausia yra saugumas.

– Ar psichologiškai yra sunku ištverti šį laikotarpį be varžybų?

– Taip dar nebuvo. Kai būna atostogos, tai varžybos nevyksta kelis mėnesius, bet tada tu jautiesi nusipelnęs ir tie mėnesiai labai greitai prabėga. O dabar, kai nėra varžybų, tai tu jų ir nepajunti. Teko dalyvauti triatlono varžybose, tai šioks toks jauduliukas jautėsi. Tai yra labai svarbu atsiminti. Tai skatina ieškoti naujų varžybų, kuriose galėtum sudalyvauti ir pajausti varžybinę dvasią.