Sportas

2020.07.09 17:54

Rokiškyje dirbantis Europos vicečempionas – apie 1995-ųjų dramą, siūlytą „Žalgirio“ trenerio postą ir provincijos vaikus

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2020.07.09 17:54

Šiaurės rytų Lietuvos kampe įsikūrusiame Rokiškio mieste stūkso senutėlis kūno kultūros ir sporto centro pastatas. „Sportke“ vietinių vadinamas statinys vasarą praeivius dažniausiai pasitinka tyla, tačiau sezono metu čia gali išgirsti ne tik krepšininkų sportbačių koncertą, bet ir Europos vicečempiono balsą.

Trenerį Gvidoną Markevičių Rokiškyje pažįsta visi, bent truputį besidomintys vietinėmis krepšinio batalijomis. Buvęs profesionalus krepšininkas, žaidęs Lietuvos rinktinėje, o baigęs karjerą dirbęs Kauno „Žalgirio“ trenerių štabe, miestiečių yra gerbiamas ne tik už gyvenimo aprašymo įrašus praeityje.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Rokiškyje G. Markevičius treniruoja įvairaus amžiaus kūno kultūros ir sporto centre krepšinio treniruotes lankančius vaikus, o kai tik atsiranda galimybė – stoja prie Regionų krepšinio lygoje (RKL) ar Mažų miestelių lygoje (MML) žaidžiančių ekipų vairo.

Vaikai ar krepšininkai mėgėjai G. Markevičių laiko autoritetu – Rokiškyje vietinių krepšinio paslapčių dar nėra mokęs tokias aukštumas profesionalo karjeroje pasiekęs buvęs krepšininkas.

Užtenka paminėti vieną faktą – gynėjo pozicijoje žaidęs vyras lygiai prieš 25 metus su mūsų šalies rinktine iškovojo Europos čempionato sidabro medalį turnyre Graikijoje ir žaidė skandalingame finale su jugoslavais.

1996 m. pavasarį Kauno „Atletui“ atstovavęs G. Markevičius su komanda buvo per plauką nuo sensacijos – pergalės LKL čempionato finale prieš Kauno „Žalgirį“, kuriam po dviejų pirmų pralaimėtų finalo susitikimų visgi pavyko išnešti sveiką kailį ir laimėti titulą rezultatu 3:2.

2005 m. Vokietijoje profesionalo karjerą baigęs G. Markevičius 2009–2010 m. sezoną prisijungė prie „Žalgirio“ trenerių štabo ir jame dirbo kartu su vyriausiuoju treneriu Dariumi Maskoliūnu.

Verslininko ir buvusio „Žalgirio“ savininko Vladimiro Romanovo pašonėje dirbusi specialistų komanda ilgai neišsilaikė. Neįtikęs V. Romanovui, D. Maskoliūnas buvo atleistas prieš pat LKL finalo seriją. G. Markevičius, solidarizavęsis su kolega, nesutiko perimti vyriausiojo trenerio vairo ir taip pat paliko klubą, kuris finale su tuometiniu Vilniaus „Lietuvos rytu“ kovojo be trenerių.

Vėliau G. Markevičius dirbo Raseiniuose, buvusioje Š. Marčiulionio krepšinio akademijoje, Molėtuose, o 2013 m. persikėlė gyventi į Rokiškio rajone, Ažubalių kaime, esančią sodybą. Čia prasidėjo naujas specialisto karjeros etapas, besitęsiantis iki šiol.

Portalo LRT.lt žurnalistų komanda projekto „Aplink Lietuvą“ metu užsuko į Rokiškį ir pakalbino vietinius krepšinio paslapčių mokantį G. Markevičių.

– Treneri, kaip atsidūrėte Rokiškyje?

– Po sezono NKL čempionate su Molėtų „Ežerūno“ klubu supratau, kad gyvenime noriu ramybės. Rokiškio rajone turėjome sodybą Ažubalių kaime, ten ir persikėliau gyventi su žmona, dabar dirbančia Rokiškyje. Čia mus pasitiko visiška ramybė – persikėlėme į vienkiemį, kuriame kompaniją palaiko tik šalia gyvenantys vilkai. (Šypsosi.)

– Jūsų profesionalo karjera prasidėjo įspūdingu įrašu – rungtyniavote Kauno „Žalgiryje“. Kaip ten atsidūrėte?

– Po dešimtos klasės Panevėžio sportininkų internate buvau pakviestas į „Žalgirio“ dublerius. Į pagrindinės komandos sąrašus buvau įrašytas jau nuo 1986-ųjų. Pagal galiojusį tuometinį kontraktą penkerius metus priklausiau „Žalgiriui“. Jam pasibaigus, persikėliau į Zeliona Guros ekipą Lenkijoje.

– Ką jums tuo metu reiškė rungtyniauti „Žalgiryje“ su tokiomis žvaigždėmis kaip A. Sabonis, R. Kurtinaitis bei kitais?

– „Žalgiris“ tuo metu buvo viskas. Su pagrindinės komandos žaidėjais buvau šiek tiek pažįstamas iš dublerių laikų, nes tiek pagrindinė, tiek antroji komanda kartu keliaudavo į Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato turus.

Sužaisdavo dubleriai ir tada ateidavo metas pagrindinei „Žalgirio“ komandai. Kartą su Gintaru Einikiu nustebome – sėdėjome ir žiūrėjome „Žalgirio“ rungtynes, o švieslentėje prie kitų žaidėjų buvo įrašytos ir mūsų pavardės.

– Kaip sekėsi kovoti dėl vietos pagrindinėje ekipoje su jau pripažintais žaidėjais?

– G. Einikiui buvo lengviau – aukštaūgių visada reikėjo, o gynėjų grandyje konkurencija buvo didelė. Čia rungtyniavo Algirdas Brazys, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis. Vėliau pasijungė ir Tauras Stumbrys.

Atėjęs iš jaunių krepšinio buvau bebaimis, bet netrukus mano karjeroje įvyko lūžis – sėdau. Matyt, tai nutiko dėl konkurencijos „Žalgiryje“ su kitais žaidėjais. Vėliau išvažiavau į užsienį ir atsigavau.

– Žaidėte ir Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinėse. Internete galima rasti įrašų iš draugiškų rungtynių JAV. Koks buvo jausmas palikti geležinę uždangą ir persikelti už Atlanto?

– Pamenu, kad kiekviena Sovietų Sąjungos rinktinė kiekvienais metais keliaudavo į Nikaragvą, kuri palaikė draugiškus ryšius su Sovietų Sąjunga. Ten būdavo labai smagu. Gyvendavome prie jūros, diplomatiniame korpuse. Mus saugodavo vietiniai kareiviai su automatais.

Kai buvome JAV su „Žalgiriu“, visur važinėjome autobusais ir per visą kelionę, trukusią mėnesį, sukorėme 4000 mylių. Keliavome po Rytinę pakrantę.

Su Sovietų Sąjungos rinktine po JAV jau keliaudavome lėktuvais ir gyvendavome geriausiuose viešbučiuose. Pamenu, grįžome namo ir dalyvavome vienoje iš treniruočių stovyklų. Tuo metu juokaudavome: „O kodėl prie televizoriaus nėra nuotolinio valdymo pultelio?“ Greitai mus treneriai nuleisdavo ant žemės.

– Vienas įspūdingiausių jūsų karjeros įrašų – dalyvavimas 1995 m. Europos krepšinio čempionate su Lietuvos rinktine. Kiek buvo jaudulio apsivilkus nacionalinės ekipos marškinėlius?

– Širdis garsiai daužėsi. (Juokiasi.) Įsivaizduokite, kaip galėjo būti kitaip vaikinui iš Šakių. Atrodo, kad su tuo jauduliu reikėjo tvarkytis kiekvieną kartą. Turėjau išsikėlęs tikslą – išėjęs į aikštę nepridaryti klaidų. Turėjau gerai dirbti gynyboje ir padėti organizuoti žaidimą.

– 1995 m. čempionatas pažymėtas liūdnai pagarsėjusiu finalu, kuriame lietuviai nusileido jugoslavams. Buvo daug priekaištų rungtynių teisėjui iš JAV George`ui Toliveriui, kurio sprendimai išmušė iš vėžių mūsų komandos lyderius. Komanda net planavo nebetęsti rungtynių. Kaip viskas atrodė stebint situaciją nuo atsarginių žaidėjų suolo?

– Prisimenu tuos karštus rungtynių momentus. Tai – neeilinė karjeros patirtis. Rungtynėse Saulius Štombergas pelnė du taškus, tačiau netrukus prasižengė.

Pagal FIBA krepšinio taisykles, taškai turėjo būti įskaityti, bet teisėjas iš JAV (George`as Toliveris – LRT.lt) epizodą traktavo pagal NBA taisykles. Taškai nebuvo įskaityti. Buvo ir keista pražanga Arvydui Saboniui. Emocijos ant atsarginių žaidėjų suolo virte virė.

– Po metų nuo karštojo finalo kovojote kitame įspūdingame susirėmime dėl titulo – serijoje tarp „Atleto“ ir „Žalgirio“. Kaip nutiko, kad serijoje 2:0 pirmavęs „Atletas“ liko be titulo?

– Tą sezoną „Žalgirį“ įveikėme šešis kartus. Kaip paaiškinti pralaimėjimą? Praradome komandos lyderį Saulių Štombergą, kuris trečiajame finalo mače patyrė traumą. Jis buvo mūsų vedlys tiek puolime, tiek gynyboje. Savo žaidimą modeliavome per jį. Žaidėme gerą ir greitą krepšinį.

Iškritus S. Štombergui, į finalo kovas dar buvo mestas traumą gydęsis Žydrūnas Ilgauskas. Tame sezone jis nebuvo žaidęs nė vienų rungtynių. Pradėjome jo ieškoti aikštėje, o jis buvo ilgai nežaidęs ir nesitreniravęs. Tuo metu net neatrodė, kad galime pralaimėti seriją. Manėme, kad vienas kitas rungtynes pralaimėti galime, bet ne visą seriją.

– Įdomiai susiklostė trumpas jūsų kaip trenerio karjeros etapas „Žalgiryje“. Ar iškart supratote, kad nenorite vyriausiojo trenerio kėdėje pakeisti D. Maskoliūno?

– Visa situacija buvo aiški. Supratau, kad taip pasielgti su D. Maskoliūnu nebuvo galima. Krepšinis – komandinis žaidimas. Trenerių štabe irgi galioja komandiškumo principai. Pasityčioji iš vieno trenerio ir tada jį keiti kitu? Pasikalbėjau su kai kuriais kitais treneriais, buvo visokių nuomonių, tačiau supratau – geriau nesivelti į tą reikalą.

– Prieš septynerius metus pradėjote krepšinio trenerio darbą Rokiškyje. Kokie buvo pirmieji žingsniai dirbant su vietiniais vaikais?

– Dirbti Rokiškyje pradėjau su 1997 ir 1998 m. gimusiais žaidėjais. Jeigu pasakydavau, kad darome pratimą „megztukas“, į mane vaikai žiūrėdavo išpūtę akis. Teko visko mokyti nuo pagrindų. Gal tai ir geras dalykas? Juk jiems viskas buvo nauja ir įdomu. Aišku, rezultatai neateina iš karto.

Galiu palyginti provincijoje krepšinį žaidžiančius vaikus su tais, kuriuos per karjerą esu matęs „saboninėje“ ar „marčiulioninėje“. Provincijoje vaikai yra nuoširdūs ir stengiasi viską padaryti. Žinai, kad jie nemeluos.

– Natūralu, kad tokiame mieste kaip Rokiškis ieškoti talentų yra nepalyginamai sunkiau nei didmiesčiuose. Kokia filosofija savo darbe vadovaujatės jūs?

– Vaikams visada kartoju, kad nebūtinai jie taps krepšininkais. Svarbiausia, kad dirbtų dėl savęs. Juk krepšinis gali padėti išmokti geriau mąstyti. Mano amžiną atilsį treneris Raimundas Sargūnas sakydavo: „Svarbiausia – būkite geri žmonės.“

– Kaip galite įvertinti rokiškėnų meilę krepšiniui? Ar čia jis turi daug gerbėjų?

– Neseniai žaidėme miesto lygos finale. Reikėjo jums atvažiuoti tada. Žmonių susidomėjimas buvo milžiniškas. Manau, kad Rokiškiui reikia krepšinio. Čia yra tik ledo ritulys. Yra kalbų apie areną. Jeigu nebus krepšinio, ką mes darysime naujoje arenoje? Muges? Diskotekas?

– Kaip žvelgiate į miesto krepšinio ateitį?

– Jaučiu pareigą čia toliau populiarinti krepšinį. Juk, be šio amato, daugiau nieko nemoku. Norisi, kad Rokiškis turėtų normalią krepšinio salę, komandą Regionų krepšinio lygoje. Tikiu, kad žmonės čia rinktųsi ir žiūrėtų krepšinį.