Sportas

2020.07.01 16:00

Paulius Malžinskas. Ar milijonai spindės medalių šviesoje?

Paulius Malžinskas2020.07.01 16:00

Dar šių metų pradžioje, kilo diskusija dėl 2020 metų neformaliojo vaikų švietimo (toliau tekste-NVŠ) krepšelio, kurio finansavimas yra Švietimo mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM)  žinioje. Ministerija informavo, kad skiriama lėšų suma ir skyrimo tvarka nesikeičia – tam biudžete numatyti apie 12 mln. eur. ES fondo lėšų.

Atnaujinta: straipsnis yra papildytas „Cido“ arenos generalinio direktoraus Tomo Inčiko komentaru (apačioje).

12 mln. eur neformaliam vaikų švietimui ir ugdymui – lašas jūroje, ypač, turint omenyje, kad didžioji dalis (apie 70 proc.) atitenka sporto pakraipos būreliams. Skirstant NVŠ krepšelį susiduriama su keliomis pagrindinėmis problemomis: visų pirma – skiriamų lėšų nepakanka ir 10–20 eur./mėn. finansavimą gauna tik dalis vaikų, o antra- sudėtingas NVŠ krepšelio administravimo mechanizmas ir atskaitomybė, todėl nemažai neformalųjį švietimą vykdančių organizacijų, paraiškų NVŠ lėšoms gauti neteikia.

Ir paskutinė problema – Lietuvoje vis dar egzistuoja sovietinio palikimo valstybinių neformalaus ugdymo įstaigų sistema, kurioje kiekvienais metais, kaip giliame šulinyje, dingsta dešimtys milijonų eurų (pvz. vien Vilniaus m. savivaldybė sporto ugdymo įstaigų išlaikymui per metus skiria apie 5 mln. eur.).

Būtent dėl politinės valios ir strategijos nebuvimo, vis dar stovime vietoje, o pokyčiai ateina labai lėtai. Dar 2005 m gruodžio 30 d. švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas savo įsakymu patvirtino neformaliojo vaikų švietimo koncepciją, kurioje buvo numatytas krepšelio principas kiekvienam vaikui, o vėliau LR Švietimo įstatyme atsirado ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo (FŠPU) sąvoka, todėl dalis svertų, organizuojant ir finansuojant neformalų vaikų ugdymą, atsidūrė savivaldybių rankose.

Geros praktikos pavyzdžių tikrai yra – štai neseniai Alytaus miesto savivaldybė priėmė nutarimą, kad nuo 2020 m rugsėjo 1 d. FŠPU krepšelio dydis kiekvienam moksleiviui aukšto sportinio meistriškumo programoje sudarys 1200 eur./metams. Palyginimui – panaši arba net ir didesnė suma skiriama 1 vaiko išlaikymui Vilniaus savivaldybės sporto ugdymo įstaigoje, kai tuo tarpu, privačiai dirbantys sporto būreliai Vilniuje, turi tenkintis viso labo 15 eur./mėn. NVŠ krepšeliu, kurį gauna ne visi vaikai, ir iš tėvelių renkamais mokesčiais. Taigi, kažkodėl vaikai skirstomi į „valstybinius“ ir „privačius“.

Todėl savaime suprantama, kad kol egzistuoja skirtingas finansavimas ir vaikų skirstymas, diskusija visą laiką bus. Kokia sistema (valstybinė ar privati) sukuria didesnę pridėtinę vertę ir ar efektyviai naudojamos lėšos, skirtos neformaliajam vaikų ugdymui? Kodėl vieni vaikai tampa „lygesni“ už kitus? Koks efektyviausias būdas skatinti ir vystyti vaikų užimtumą? Kaip sudaryti visiems vienodas sąlygas? Klausimai, kurie buvo keliami ne kartą.

Gal tikslingiau ir paprasčiau būtų valstybės ar savivaldos lėšas nukreipti ne valstybinių mokyklų išlaikymui, o panaudoti jas vystant sporto infrastruktūrą ir ją suteikiant vaikams? Būtent tokiu principu dirbama Vokietijoje, kur dauguma sporto infrastruktūros objektų yra savivaldybės žinioje, o privačiai ir klubų principu veikiantys vaikų būreliai gauna ją naudotis lengvatinėmis sąlygomis. Kitaip tariant, taikomas meškerės principas – savivaldybė visiems suteikia ir sudaro vienodas sąlygas veikti, o pačias veiklas ir žuvį gaudyti bei vystyti turite patys.

Karantinas buvo rimtas iššūkis visai sporto bendruomenei, o neformalus švietimas, kaip ir visa valstybės ekonomika, susidūrė su rimtais išbandymais. Siekiant palaikyti ir išlaikyti įvairius ekonomikos sektorius, kaip iš gausybės rago pasipylė milijonų lietus.

LRV gegužės 6 d. nutarimu Nr. 458 asignavimų valdytojams buvo padalinti 345 mln. eurų. Naujomis spalvomis sužibės kultūros namų sienos ir stogai, želdynai ir parkai, bibliotekos ir kultūros centrai. Liūto dalis (beveik 94 mln. eurų) atiteko Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, todėl trumpai žvilgtelėjau, kokios investicijos numatytos sporto srityje.

Kaune bus žiemos sporto centras, irklavimo trasa, Vilniuje bus baigta lengvosios atletikos maniežo rekonstrukcija, daugiafunkciniai sporto centrai Biržuose, Kupiškyje, Šilutėje, Šilalėje, Plungėje, kas nebūtinai ir ne visada yra blogai, nes sportas turi būti prieinamas visur: tiek regionuose, tiek didžiuosiuose miestuose.

Tik abejones kelia LRV nutarime dažnai skambantis žodis „remontas/rekonstrukcija“. Daugelio mokyklų sporto salės dar mena sovietmetį, yra nedidelės ir nepatogios, eikvoja didelius energijos išteklius.

Pakeitus tokios salės stogą, problema nepradings, nes po metų prakiurs sienos. Galbūt tokias ir galima rekonstruoti, bet reikia labai gerai pasverti, ar tikrai verta – gal labiau apsimoka statyti naujas? Suprantama, rekonstruoti bei atnaujinti galima ir reikia, bet kada Lietuvos metų sporto objekto titulas atitenka nesudėtingų konstrukcijų pripučiamam statiniui (2019 m. BFA arena Vilniuje), tai kyla tam tikrų klausimų.

Pagal 2017 metų „Eurobarometro“ tyrimą 51 proc. Lietuvos gyventojų niekada nesportuoja, o tai vienas blogiausių rodiklių ES. Tačiau to pačio „Eurobarometro“ duomenimis tik 15 proc. Lietuvos gyventojų pareiškė, kad sportas jiems neįdomus. Vadinasi turime vieną didžiausių susidomėjimų sportu visoje ES ir be galo didelį potencialą jį vystyti, tačiau esame viena mažiausiai sportuojančių valstybių Europoje.

Kokios šio fenomeno priežastys?

Atsakymą tikriausiai vėl rasime sausuose „Eurobarometro“ skaičiuose, kurie parodė, kad Lietuvoje net 23 proc. respondentų (ketvirtas blogiausias rodiklis ES) kaip pagrindinį trukdį užsiimti sportu nurodė finansinį faktorių. Kitaip tariant, problema yra sporto neprieinamumas kiekvienam, o pagrindinė to priežastis – prastai ir ypač didžiuosiuose miestuose (pvz. Vilniuje) išvystyta sporto infrastruktūra bei dideli esamos infrastruktūros nuomos kaštai. Sportas tampa brangiu malonumu.

Sporto prieinamumas – tai ne vien multifunkciniai sporto centrai ar didelės arenos. Visų pirma, tokius sudėtinga išlaikyti, todėl jų nuoma masiniam sportui yra per brangi, antra – reikia įvertinti realias jų užimtumo galimybes ir pasverti naudos bei kaštų santykį. Panevėžyje esanti CIDO arena yra geras pavyzdys: joje yra puikus dviračių treko takas, bet besitreniruojančių dviratininkų ten nesutiksime, nes vienos treniruotės kaštai yra apie 1500 eurų.

Todėl, vystant sporto infrastruktūrą, reikia suprasti, ko siekiame. Jeigu valstybės interesas yra sveika ir sportuojanti tauta, gyvenimo kokybės kėlimas, užimtumo ir įtraukimo į sportą didinimas, tai sportas visų pirma turi tapti nebrangiu ir prieinamu, o antra – vienodai išvystytu visuose regionuose. Ir tam reikia nemažų valstybės investicijų.

2019 metais 28-ios ES valstybės narės poilsiui ir sportui išleido apie 51,3 mlrd. eurų. Pagal išlaidas sportui neginčijamai pirmauja Vengrija, kur sportas sudaro apie 2,5 proc. valstybės biudžeto išlaidų. Antroje vietoje rikiuojasi Estija, kurios išlaidos sportui siekia 1,4 proc. Liūdna, bet Lietuva su maždaug 0,6 proc. 28 valstybių sąraše užima trečią vietą nuo galo.

Kokia išeitis ir pasiūlymai?

Investuokime atsakingai ir kryptingai. Sportas – tai ne vien sienos ir betonas. Tai svarbus socialinis reiškinys, todėl, visų pirma, būtina investuoti į jo populiarinimą ir vystymą. Juk plika infrastruktūra be turinio netarnaus. Kas iš to jeigu pastatysime aikštes ir sales, bet nebus, kas jose žaidžia?

Todėl būtina vystyti sportą bendruomenių traukos centruose, o Lietuvoje tai – mokyklos. Ir čia reikia kokybiškai naujo požiūrio. Lietuvoje reikėtų ne bet kaip padailintų senų, ankštų, neventiliuojamų ir amžinai prakiūrančių sporto salių, o naujų ir ekonomiškų sporto erdvių su patalpomis popamokinei veiklai, vaikų būreliams, nedidelėms konferencijoms ar kitiems mokyklų poreikiams. Šiuolaikiškai sutvarkykime ir nūdienos poreikiams pritaikykime mokyklų stadionus, jų infrastruktūrą.

Kurkime ilgalaikį pokytį. Norisi tiesiog atkreipti dėmesį, kad lengva ranka dalindami milijonus gėlynams ir parkams, kol vaikai sportuoja apipelijusiose salėse ir kol ne visi vaikai gauna vienodą finansavimą neformaliam ugdymui, kol kas dar nekuriame pokyčio ir vertės ateities kartoms.

„Cido“ arenos generalinio direktoraus Tomo Inčiko komentaras:

„Panevėžio „Cido“ arenoje įrengtas I kategorijos 250 metrų ilgio olimpinio standarto dviračių trekas yra vienintelis toks Baltijos šalyse ir vienas iš nedaugelio regione, todėl sutraukia tiek Lietuvos, tiek užsienio sportininkų. Sportininkų treniruotės dviračių treke vyksta daugiau nei 300 dienų per metus. Dėl didelio treko užimtumo net ne visada pavyksta sutalpinti visus norinčius treniruotis. Panevėžio „Cido“ arenoje dažni svečiai – dviračių sporto profesionalai iš Latvijos, Suomijos, Estijos, Rusijos. Arenoje treniruojasi ir visa Lietuvos dviračių sporto elito rinktinė.

Viena treniruotės valanda „Cido“ arenos dviračių treke, priklausomai nuo aplinkybių ir sąlygų, kainuoja 40-100 eurų, sportininkai paprastai treniruojasi apie porą valandų. Be to, arena ypatingas sąlygas suteikia treniruotis panevėžiečiams – visi miesto sportininkai „Cido“ arenos dviračių treke treniruojasi nemokamai.“