Sportas

2020.07.04 09:04

„Kauno Žalgirio“ treneris Garastas patarimo visų pirma klausia legendinio senelio: jis vienas išmintingiausių mano sutiktų žmonių

Paulius Cubera, LRT.lt2020.07.04 09:04

Su „Kauno Žalgirio“ futbolo komanda A lygą gražiu žaidimu žavintis ir jau Vilniaus „Žalgiriui“ skalpą šį sezoną nuėmęs Rokas Garastas pirmą sezoną karjeroje dirba vyriausiuoju treneriu. Vis dėlto vos 31-erių specialistas jau laiko save patyrusiu futbolo treneriu ir turi aiškų tikslą – per 2–3 metus laimėti A lygą. Aukštus trenerio karjeros tikslus keliantis pašnekovas sako, kad daug patarimų sulaukia ir iš 88-ąjį gimtadienį jau atšventusio legendinio senelio Vlado Garasto.

Šį sezoną Kauno ekipa jau dukart vienodu rezultatu tik po labai atkaklios kovos 0:1 pralaimėjo čempionų titulą ginančiai „Sūduvai“ ir sykį parklupdė bene principingiausią varžovą – Vilniaus „Žalgirį“.

Šis interviu su R. Garastu darytas dar prieš šią emocingą pergalę, bet jau tada treneris teigė, kad jo komandai nėra svarbu, su kuo žaidžia, – žalgiriečiai į aikštę eina tik nugalėti. R. Garasto tikslas – A lygos auksas per ateinančius 2–3 metus.

„Manau, tai bus per 2–3 metus, vėliausiai. Mes tikime tuo, ką darome, jei nebūtų tokio tikslo, nematyčiau prasmės. Kiekvienos rungtynės mums yra kova dėl pergalės – ar tai „Žalgiris“, ar „Sūduva“. Tam reikia laiko, kantrybės, psichologiškai tvirtėti ir augti, bet nematau, kodėl to negalėtume pasiekti“, – ambicingai apie klubo tikslus kalba R. Garastas.

Nors treneriui dar tik 31-eri, jis jau save laiko pakankamai patyrusiu futbolo specialistu. Barselonos universitete trenerio duoną krimtęs R. Garastas stažavosi ne vienoje Ispanijos komandoje, daug mokėsi Danijoje. Jau 8 metus futbolo trenerio svajonės siekiantis Rokas teigia, kad ir savo auklėtinių žaidime visų pirma nori matyti kūrybą, akiai malonų futbolą.

– Pradėjote savo pirmą, kaip vyriausiojo trenerio, sezoną karjeroje, o gavote ir papildomą karantino sustabdyto čempionato iššūkį. Kiek tai apsunkino pradžią?

– Tai situacija, kurios negaliu pakeisti, tai – kaip žaidėjų traumos ar pan. Persiorientavome, priėmėme situaciją, kas galėjo, treniravosi po vieną, iškart numanėme, kad tai truks mažiausiai 2 mėnesius. Išnaudojome etapą tam, ką galbūt planavome ateičiai. Aišku, sunkiausia tai, kad mažai žaidėme su kamuoliu, trūko draugiškų rungtynių. Po karantino grįžę pradėjom lyg antrą sezoną, bet komandos kryptis ir tikslai nepasikeitė.

Ispaniškas futbolas padėjo pradžią, didžiausią aistrą pasėjo. Paskui supranti, kad ten didelis masiškumas, daug kiemo futbolo, o pas mus to nėra. Žiūri į Daniją, jie šiauriečiai, jų stilius mums gal labiau tinka.

– Karjerą pradedate klube, kuris Lietuvoje yra išskirtinis didžiule ir patyrusia krepšinio organizacija. Kiek tai padeda jaunam treneriui?

– Visų pirma, tai stipriai padėjo renkantis iš visų siūlymų. Man patinka augti norinčios organizacijos, kad ir karantinas – mes jį išnaudojome augimui. Žmonės čia žino, ką daro. Tiek renkantis, tiek čia būnant man tai labai svarbu. Tai turbūt geriausia vieta, kur galiu būti.

Aš nebuvęs treneriu prie vyrų, kas nors turėjo manimi patikėti, pats savimi šimtu procentų tikiu ir savo tikėjimą turbūt perteikiau vadovams. Dabar tik reikia laiko, kad tikslus įgyvendinčiau. Ne visur taip yra, kad klubo valdžia su treneriais būtų taip arti, taip vienodai mąstytų, kalbėtų. Man čia svajonių vieta.

– Kas yra tas vienodumas?

– Mes sutariame dėl paties klubo augimo, tikslo, kaip turi atrodyti organizacija po tiek ir tiek metų. Kaip turi atrodyti profesionalumas, treniruočių procesas, visa aplinka. Jeigu organizacija ir treneriai mąsto vienodai, papildome vieni kitus ir išvengiame konfliktinių situacijų.

– Ar sunku bendrauti su žaidėjais, vadovauti, ypač pradedant karjerą, kai pats nebuvote žaidėjas profesionalas?

– Ne. Aš turiu kompetenciją, savimi pasitikiu, tikiu, kad žaidėjai tai jaučia. Kai žaidėjui kalbi logiškai tiek per analizes, tiek treniruotėse, tai padeda jam kažką patobulinti, jis mato, kad nori jam padėti, ir tavimi pasitiki.

– Ar vyr. trenerio darbo pradžia būtent A lygoje buvo planuota?

– Buvau išvykęs į Ispaniją pradėti karjeros, tačiau atsirado šansas savo krašte, geroje organizacijoje, jaunam treneriui gal tai ir geresnė vieta pradėti. Užsienyje iššūkis būtų gal kiek per didelis ir nežinau, ar adekvatus.

Treniruodamas žaidėją visada matau, koks jis turi būti po 7 metų. Kur eina futbolas, kokie bus reikalingi žaidėjai. Vystydami klubo filosofiją, braižą, turime žiūrėti, kas futbole bus ateityje, kaip bus iškovojamos pergalės.

– Dirbote su vaikais, jaunimo rinktinėse, vėliau ragavote duonos Edgaro Jankausko rinktinės štabe. Kurių trenerių idėjos jums labiausiai imponuoja?

– Iš trenerių, su kuriais dirbau, visada pasiimu gerus dalykus, vadovavimo komandai patirtį. Ir iš Edgaro gavau labai daug bendravimo, komandos vedimo pamokų – jis turi didžiulę žaidėjo patirtį. Jis padėjo daug suprasti, kaip žaidėjai mąsto. „Sūduvos“ treneris Saulius Širmelis man labai daug davė.

Jei kalbėtume apie stilių, braižą, tai idėjų kratinys. Truputį iš Danijos, truputį iš Anglijos, Ispanijos. Žinai, ką gerai daro „Barcelona“, pasiimi iš jų ir sau pritaikai. Ką nors gerai daro „Athletic“, imi tai sau. Jei nematau logikos, man sunku patikėti idėja, o dar sunkiau būtų kitus įtikinti.

– Ar Ispanija padarė jums, kaip treneriui, daugiausia įtakos?

– Ispaniškas futbolas padėjo pradžią, didžiausią aistrą pasėjo. Paskui supranti, kad ten didelis masiškumas, daug kiemo futbolo, pas mus to nėra. Žiūri į Daniją, jie šiauriečiai, jų stilius mums gal labiau tinka. Visur atrandi skirtingų dalykų ir dėlioji, kas geriausia tam, ką turi šiuo metu.

Patirtį kaupiau 8 metus, negaliu pasakyti, kad augau Lietuvoje. Buvo daug stažuočių, online pamokų, turiu mentorius iš kitų klubų, juos labai vertinu. Kartais koks nors klubas auksu blizga, bet ten nerandi tau reikiamų specialistų, randi juos mažuose klubuose, ten kartais dirba tikri genijai.

– Mokydamasis, analizuodamas žaidimą treneris dažniausiai žiūri vaizdo įrašus, kuriuose žaidžia aukščiausios klasės žaidėjai. Kaip paskui to reikia mokyti žaidėjus, kurių lygis kur kas žemesnis?

– Skirtumas tas, kad tie aukščiausio lygio žaidėjai viską atlieka apsupti didesnio greičio ir didesniu greičiu, o darydami padaro mažiau klaidų. Lietuvoje tam trukdyti gali nebent aikščių kokybė. Didžiąją dalį dalykų gali padaryti su bet kokio meistriškumo sportininkais.

Manau, Lietuvoje yra nemažai žaidėjų, kurie galėtų žaisti aukštesniame lygyje, tačiau ta lietuvio kortelė nėra populiarus dalykas. Tikrai yra žaidėjų, kurie kitame čempionate, kad ir Lenkijos, temptų tą lygį.

– Ar esate numatęs svajonę, tikslą, kur turi būti Rokas Garastas po 10-ies ar 20-ies metų?

– Turiu, žinoma, nieko nepasieksi, jei savęs netobulinsi. Pirma svajonė – paruošti save tiek kvalifikaciniu, o dar labiau – žmogišku lygmeniu. Skiriu tam daug laiko ir investicijų.

Žaidėjai dažnai karjerą baigia arti 40-ies, ir 50-ies į juos žiūri jau į kaip į patyrusius trenerius. Man 31-eri, bet patirtį kaupiu jau 8 metus, nežinau, ar jie labiau už mane patyrę. Aš visada žiūriu į gilumą, kiek valandų laiko tam skiri. Nenoriu girtis, bet aš visada viską stengiuosi išnaudoti maksimaliai. Visada imu, kiek galiu. Kad ir laikas rinktinėje – tai buvo trumpa, bet labai intensyvi patirtis.

Kai pradėjome draugauti su būsima žmona, iškart sakiau, kad mano darbas toks, kad mes keliausime. Man didžiausias malonumas dvejus metus padirbti ten, trejus – ten, paskui dar kitur. Pažinti save, futbolą ir pasaulį. Po Ispanijos man dabar labai smagu Lietuvoje pagyventi ir pirmą kartą neapsibrėžiu, kad po 2 ar 3 metų turime išvykti kitur. Čia ir dabar jaučiuosi tikrai fantastiškai.

– Galutinis tikslas su „Kauno Žalgiriu“ – A lygos auksas?

– Vienareikšmiškai. Manau, tai turėtų būti per 2–3 metus, vėliausiai. Mes tikime tuo, ką darome, jei nebūtų tokio tikslo, nematyčiau prasmės. Kiekvienos rungtynės mums yra kova dėl pergalės – ar tai „Žalgiris“, ar „Sūduva“. Tam reikia laiko, kantrybės, psichologiškai tvirtėti ir augti, bet nematau, kodėl negalėtume to pasiekti.

– Tačiau iš tų kelių A lygos rungtynių galima matyti, kad „Kauno Žalgiris“ žaidžia Lietuvai neįprastą, kitokį futbolą.

– Taip, mums svarbus futbolo braižo ir identiteto kūrimas. Procesas jau yra prasidėję nuo pirmos komandos, pereina į B, pamažu ir į C komandą. Ateities vizija – perkelti tai į akademiją.

Dominuojantis, aukšto intensyvumo futbolas su progomis, su gerais momentais, kad būtų galima suderinti pergales ir žaidimo malonumą, grožį. Modernus ateities braižas – aš pavadinsiu taip.

Treniruodamas žaidėją visada matau, koks jis turi būti po 7 metų. Kur eina futbolas, kokie bus reikalingi žaidėjai. Vystydami klubo filosofiją, braižą, turime žiūrėti, kas futbole bus ateityje, kaip bus iškovojamos pergalės. Tą braižą nuleidus į akademiją, būtų galima suprasti, kokius žaidėjus reikia rengti.

– Jūsų senelis yra legendinis krepšinio treneris Vladas Garastas. Kiek krepšinio buvo jūsų gyvenime?

– Kieme krepšinio per gyvenimą esu pažaidęs gal daugiau negu futbolo, tiesa, niekada nelankiau treniruočių. Tekdavo ir su tėčiu žiūrėti krepšinį, važiuodamas į rungtynes nuolat girdėdavau daug tėvo ir senelio pokalbių. Įdomu, kiek dalykų iš to laiko užsifiksavo pasąmonėje, kiek padarė įtakos renkantis profesiją.

Senelio mąstymas mane labai stipriai stebina, kad prieš tiek metų darė tokius pažangius dalykus, tik su kitais įrankiais. Senelis man – tikras krepšinio genijus.

Krepšinį, kaip ir futbolą, žiūriu su knygute rankoje. Yra daug dalykų, kuriuos krepšinyje gali panaudoti ir perkelti į futbolą, tam tikrų principų, strategijų, nusiteikimo, energijos dalykų.

– Kodėl vis dėlto pasukote į futbolą, o ne į krepšinį?

– Nuo 7-erių metų 7 ar 8 metus lankiau stalo tenisą, paskui perėjau į futbolą ir ten likau. Jei būčiau krepšinį pradėjęs lankyti nuo pradžių, neabejoju, kad būčiau geras krepšininkas. Gal ūgis ir nedidelis, bet kaip dabar suvokiu, kas yra talentas, kokia jo koncepcija, atrodo, būčiau galėjęs toli nueiti.

Manęs niekas į krepšinį nenukreipė, aš pats turiu klausimų šeimai – kodėl? (juokiasi) Į mokyklą atėjo stalo teniso treneris, pabandžiau ir likau. Tik vieną dalyką pabandžiau. Laiko neatsuksi, žinau, bet turiu įvairių minčių.

Dar ir dabar stebiuosi jo šviesumu – tai vienas išmintingiausių žmonių, kurį esu sutikęs gyvenime. Tie modeliai ir metodai, pagal kuriuos dirbo tada, tikrai nesuvokiami, dar ir dabar kai kas nenaudojama, o senelis jau tuomet tai naudojo.

– Ar augant daug teko su seneliu bendrauti, kiek įtakos jis jums padarė?

– Ką tikrai žinau, kad jis buvo labai užsiėmęs žmogus. Dabar ir pats matau, kiek šis darbas reikalauja laiko. Aišku, per šeimos šventes, savaitgaliais, važiuojant į rungtynes ir iš jų, mašinoje tokio laiko būdavo. Gal ir norėjosi daugiau, bet viskas puiku.

Šiuo metu mūsų ryšys kitoks, aš pats treniruoju, dažnai pasiskambiname. Dažnai turiu klausimų, ir jis vienas iš tų žmonių, kuriam pirmam skambinu. Bendravimas su žaidėjais, pasirengimas ir kt. dalykai – jis turi labai gerų patarimų ir labai man padėjo. Jau ne kartą esu naudojęsis jo patarimais ir dar tikrai naudosiuosi.

– Ar tos jo žinios per tiek metų nepaseno?

– Tikrai ne. Dar ir dabar stebiuosi jo šviesumu – tai vienas išmintingiausių žmonių, kurį esu sutikęs gyvenime. Tie modeliai ir metodai, pagal kuriuos dirbo tada, tikrai nesuvokiami, dar ir dabar kai kas nenaudojama, o senelis jau tuomet tai naudojo.

Jis daug išsakęs tokių gudrių, logiškų patarimų, kaip žaidėjus valdyti, suvaldyti, kaip išgauti efektą.