Sportas

2020.06.18 15:44

Legendinis Jonas Kazlauskas pasigenda naujų sabonių, marčiulionių ir jasikevičių: trūksta ryškių asmenybių

Gintarė Grikštaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.06.18 15:44

Nuo 1973 metų 13 sezonų Vilniaus „Statybos“ komandoje rungtyniavęs ir Sovietų Sąjungos čempionate bronzos medalį su ja iškovojęs Jonas Kazlauskas karjerą baigė 85-taisiais. Pabandė įsidarbinti treneriu, bet... tapo šiemet 50-metį švenčiančios Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriumi. „Nepriėmė“,  – šypsosi legendinis treneris, kurio vadovaujamas Kauno „Žalgiris“ po kiek daugiau nei dešimtmečio laimėjo Europos taurę ir Eurolygą, o Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vėliau tapo Sidnėjaus olimpinių žaidynių ir 2013 bei 2015 m. tapo Europos čempionatų prizininke.

Jau 5 metus medalių neiškovojančioje nacionalinėje komandoje Jonas Kazlauskas pasigenda jaunimo proveržio. Pasak jo talentingų jaunuolių ateina daug, bet vėliau jie kažkur dingsta. Naujų lyderių neatsiranda ir Lietuvos rinktinėje vis dar tebevyksta kartų kaita.

„Visada profesionaliam sportininkui iškyla dilema ką veikti, kai tau jau virš 30. Kažkam daugiau, kažkam – mažiau, kaip susiklosto karjera. Tie, kurie profesionaliai nesportavo, jau užėmė kažkokias pozicijas, daug nuveikė konkrečiame darbe, o tu pradedi viską nuo nulio. Daug ko nesugebėdamas, daug ko nesuprasdamas.

Tai mano idėja buvo tokia – kažkokiame lygyje pabūti matematikos mokytoju ir, kadangi 13 metų profesionaliai sportavau krepšinį, tai dar paimti kažkokią grupelę ir vaikams perteikti tas žinias, kurias galvojau, kad buvau sukaupęs. Norėjau patekti į krepšinio mokyklą kaip treneris, bet negavau vietos.

Taip susiklostė, kad tapau direktoriumi. Nežinau, koks buvau direktorius, tegul kiti vertina, daugiau norėjau būti treneris. Galvoju, kad tuo metu susibūrė pakankamai geras trenerių kolektyvas ir pasiekėme rezultatų. Visą laiką Vilniaus mokykla garsėjo mergaičių komandomis. Buvo dominuojanti mokykla Lietuvoje, bet nuo 1971 metų gimimo berniukų, labai geri buvo ir berniukų rezultatai. Mes iškovojom daug pergalių, daug pirmų vietų. Galvoju, kad tuo metu mokykla dirbo labai stipriai“, – LRT sako J. Kazlauskas.

Vilniaus krepšinio mokykloje šio sporto abėcėlės mokosi legendinio trenerio anūkė ir anūkas. Pasak J. Kazlausko, darbas su vaikais labai skiriasi nuo darbo su suaugusiais.

„Pirmas dalykas, norint vaikus treniruoti – turi juos mylėti. Turi norėti, kad jie tave pralenktų. Jeigu šito nėra, vaikų treniruoti negali. Antras dalykas, kas galvoju yra svarbu, kuo jaunesnis vaikas, turi būti ir jaunesnis treneris, nes vaikui reikia daug ką parodyti.

Kada vyrus treniruoji, tai jiems papasakoji, jie viską žino, viską moka, vykdo tavo nurodymus. O čia mokai kaip baudą įmesti, mokai kaip driblinguoti, mokai kaip pasuoti. Vis tiek ateina tas momentas kada: „Treneri, o kaip jūs? Ar galite tą baudą įmesti, ar galite tą tritaškį? Kaip čia ką?“ Vis tiek reikia parodyti. Ir jeigu tas tavo parodymas pavykęs, tada tu jau autoritetas“, – teigia legendinis treneris.

Norisi proveržio, norisi naujų marčiulionių, sabonių. Norisi naujų paulauskų, norisi naujų kurtinaičių. Norisi kažko apčiuopiamo – šiškauskų, Jasikevičių, kas vestų mūsų rinktinę į priekį.

1994-tais metais J. Kazlausko vadovaujama Lietuvos jaunių rinktinė, kurioje sužibo Šarūno Jasikevičiaus žvaigždė, pirmoji į Lietuvą parvežė Europos jaunių krepšinio čempionato auksą. Vienas geriausių visų laikų Lietuvos trenerių labai pasigenda dabartinio jaunimo proveržio.

Jonas Kazlauskas pasigenda jaunimo proveržio: norisi naujų marčiulionių, sabonių

„Aš truputį esu kažkiek, kažkur, kažkuo nusivylęs, nes dar prieš kažkiek metų, kai dirbau vyrų rinktinėje, aš visą laiką mėginau. Labai gera yra ta programa U-15, kur susirenka kartą per mėnesį vyksta stovyklos ir patyrę treneriai treniruotes veda.

Žaidėjai – žvaigždės jiems veda treniruotes parodomąsias ir visą laiką klausinėja trenerių – kaip tas, kaip tas? Va iš to kažkas išeis, iš to – tikrai išeis. Vis lauki ir lauki, kas išeis, bet žiūrėk vienas išvažiavo ten, kitas – ten, trečias kažkur liko ir jie užsitušuoja, pasidaro tokie vienodi žaidėjai. Tokie, kokių turime daug. Galbūt stiprūs žaidėjai, galbūt stiprūs vidutiniokai.

Norisi proveržio, norisi naujų marčiulionių, sabonių. Norisi naujų paulauskų, norisi naujų kurtinaičių. Norisi kažko apčiuopiamo – šiškauskų, jasikevičių, kas vestų mūsų rinktinę į priekį. Pasakyt, kad aš jau šiandien matau tokius žaidėjus, kurie ves, kaip ir trūksta. Kiek metų mes nerandam prideramo pakaitalo Kalniečiui? O kiek buvo tikėtasi iš to ar to, ar trečio. Kiek išbandėm, kiek suteikėm šansų.“

– Drąsiai Lietuvos rinktinėje šiemet debiutavo Rokas Jokubaitis. Gal jis galėtų pakeisti M. Kalnietį?

– Dabar mes apie jį kalbam kaip apie vieną iš perspektyvių. Norėtųsi apie jį kalbėti kaip apie jau tvirtą, kuris tempia, kad jau atėjo. O dabar mes tik spėliojam – bus ar nebus? Kai kurie iš jų daro gerus žingsnius, stiprius, didelius žingsnius, bet mes viską kalbam avansu.

– Dariaus Maskoliūno darbas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje prasidėjo sutriuškinimu Belgijoje. Po pralaimėjimo naujasis nacionalinės rinktinės treneris sakė, kad žiniasklaida rašo neteisingai – pirmas blynas ne prisvilo, o sudegė. Kodėl taip atsitiko?

– Pirmiausia Belgijos komanda nėra tokia bloga, kaip mes galvojam. Antras dalykas, jeigu mes žaidžiam be visų savo geriausių, tai susilyginame su jais. O jie vis tiek yra neblogi. Jie žaidžia namuose, ten daug tokių faktorių susidėjo. Aišku, pralaimėjimas galbūt buvo per didelis, bet kai kuriose vietose mes esam galbūt psichologiškai nelabai stiprūs.

Buvo daug didelių pralaimėjimų. Mano rinktinė tiems patiems ispanams per daug pralaimėjo ar dar kažkur. Mes kai griūnam ir sugriūnam. Galbūt mūsų krepšinis pasižymi tokiu dalyku – mes esam daugiau komandinio plano žaidėjai.

Norėtųsi tokių ryškių asmenybių, kurios sunkiu momentu mus trukteltų kaip asmenybės. Dabar viską, ką mes paskutiniu metu iškovojom, iškovojom daugiausia dėl to, kad buvom labai stiprūs kaip komanda.

– Ateidamas į Lietuvos rinktinę D. Maskoliūnas sakė, kad bandys įdiegti „Žalgirio“ sistemą. Gal tam tiesiog pritrūko laiko?

– Galbūt ir per kelias dienas neįmanoma, galbūt ir ne visiems žaidėjams tinka „Žalgirio“ sistema. Čia laikas parodys, nereikia čia nieko spėlioti. Matot, klubas ir rinktinė yra du skirtingi dalykai. Kadangi aš galvoju, kad „Žalgiris“ yra labai stiprus geras klubas ir labai gerai dirbantis, ir viskas, kas aplinkui tenai labai tvarkoj, tai pagal trenerį parenkami žaidėjai, pagal jo sistemą parenkami žaidėjai. Jeigu netinka, jie yra pakeičiami.

Mano rinktinė tiems patiems ispanams per daug pralaimėjo ar dar kažkur. Mes kai griūnam ir sugriūnam. Galbūt mūsų krepšinis pasižymi tokiu dalyku – mes esam daugiau komandinio plano žaidėjai.

Klube tu gali tą daryti. Rinktinėje tu turi prisitaikyti prie tų žaidėjų, kurie yra rinktinėje, nes neturi kuo juos pakeisti. Paprasčiausiai nėra tiek žaidėjų. Čia nenupirksi iš už Atlanto kažkiek dar papildomų žaidėjų, tai vėlgi, čia tik laikas parodys kaip čia bus.

– Galbūt D. Maskoliūnui, kuris „Žalgiryje“ dirba asistentu, tapti vyriausiu treneriu Lietuvos rinktinėje buvo ypač sudėtinga?

– Kodėl? Jis yra buvęs mano asistentas, jis jau tose sultyse pabuvęs. Aš tikrai negalvoju, kad jam bus labai sunku ir, kad jis nesusitvarkytų. Jis susitvarkys, kaip ir kiti susitvarkė.

– Metams nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės. Kaip tai paveiks Lietuvos rinktinę?

– Ta rinktinė visą laiką keičiasi. Aš dar nematau galutinio pasikeitimo, kad bent 5–6 metams būtų stabilus branduolys. Kol dar yra rinktinėje ir jai padeda, ir ačiū, kad padeda, senbuviai Kalnietis, Mačiulis, Jankūnas, tai dar neįvyko tas pasikeitimas.

Valančiūno ar Sabonio karta dar neatėjo pilnai. Ar jie dar trauks, ar jie padės, ar nepadės, tai priklauso nuo jų pačių, nuo trenerių. Mes jau tik stebėsim ir palaikysim juos. Aišku labai norisi, kad ta rinktinė patektų į olimpiadą, mes visi jai linkim šito. Sirgsim, pergyvensim ir tikėsimės pačio geriausio.

– Paskutinį kartą Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė medalius iškovojo prieš penkerius metus – jūsų vadovaujama komanda tapo Europos vicečempione. Ko trūksta, kad ji sugrįžtų ant prizininkų pakylos?

– Mes tikrai nebuvome labai stiprūs individualiai, bet mes buvome stiprūs kaip komanda. Dėl to mums galbūt kažkiek sekėsi ir kažkiek pavyko. Buvo daug tokių momentų, kur mes išplaukėm. Visą laiką sakiau, kad dabar pas mus yra kartų kaita. Juk, kai ateina tokie žaidėjai, kaip sakykim, Sabonis, Marčiulionis, tai jie neateina 2 metams. Jie ateina 10 metų, kai kas –15 metų.

Žiūrėkit broliai Gasoliai – visą laiką tempia paskui save komandą. Kai ateina kita karta, be Marčiulionio, Sabonio ten, Šiškauskas, Jasikevičius, Lavrinovičiai, Javtokas, Macijauskas, daugiau galima būtų vardinti, vėlgi buvo ta karta, kuri visokių prabų medalių laimėjo ir visi iš jų tikėjosi.

Atvirai pasakius tokių stiprių žaidėjų, išskyrus tuos du aukštus vyrus, aplink juos mes neturim. O krepšinis dabar labai pasidarė nuo perimetro. Ypatingai kada atėjo ta mada mėtyti tritaškius, tiems vyrams po krepšiais nelabai lieka daug ką veikti. Ir jie galų gale yra priklausomi nuo perimetro žaidėjų.

Ar laiku papasuos kamuolį, ar laiku ten neleis užkišti 3 sekundžių zonoa. Kiek visa kita? Dar kartą kartoju, dar neįvyko ta kartų kaita, mes neturim tiek daug žaidėjų, kurie darytų tą visą reikalą nuo perimetro. Kada išspręsim – tada vėl bus medaliai.“

– Karšta ta trenerio kėdė?

– Kuo aukštesni rezultatai, tuo ta kėdė karštesnė. Tuo daugiau į tave žiūri, tuo daugiau kritikuoja. Yra taip – kuo aukščiau tu kyli, tuo tu daugiau per galvą gauni.

– Praėjo 20-mt metų nuo Sidnėjaus olimpinių žaidynių, kuriose trečią kartą iš eilės rinktinė laimėjo bronzos medalius. Labai gerai pamenu, ką spaudos centre pasakėte po skaudaus pralaimėjimo pusfinalyje 83:85 JAV rinktinei: „Istorijoje liks faktas, kad pralaimėjome, niekas neprisimins skaičių.“ Ar tikrai taip?

– Tos rungtynės ir dabar man visą laiką primenamos, prisimenamos. Daug kas bando kalbėti, kodėl Jasikevičius nepataikė. Bet jis jau nebeturėjo nei laiko, nei ką. Tai gerai, kad jis dar bandė kažką.

Po tiek metų analizuoju, kad ten buvo daug visokių ir kitų padarytų – ir baudos pramestos, kamuolys po baudos metimo neatkovotas. Gal pora švilpukų neteisingų teisėjų, kas nulėmė šitą pralaimėjimą.

Dar kartą kartoju, dar neįvyko ta kartų kaita, mes neturim tiek daug žaidėjų, kurie darytų tą visą reikalą nuo perimetro. Kada išspręsim – tada vėl bus medaliai.“

Bet tos rungtynės parodė, kad amerikiečiai nėra nenugalimi. Čia buvo pats svarbiausias dalykas. Ir buvo pradžia amerikiečių pralaimėjimų pasaulio ar olimpinėse žaidynėse. Tai jos visada išliks. Jauna komanda, gabi komanda, perspektyvi komanda. Užsiauginom kartą, kuri davė paskui daug gerų gražių rezultatų.

– Antroji Arvydo Sabonio kadencija Lietuvos krepšinio federacijos prezidento poste pratęsta metams – iki Tokijo olimpinių žaidynių pabaigos. Pagal LKF nuostatus jis perrinktas būti negali. Gal yra vilčių, kad jūs perimsite prezidento postą?

– Ne, aš netinku į prezidentus ir nekandidatuosiu. Galvoju, kad mano draugas Pavilonis, tada kai jis buvo prezidentas, sugalvojo tą kvailą įstatymą, kad tik dvi kadencijos gali būti. Kodėl dvi kadencijos, jeigu kažkas dirba gerai? Ir kodėl kažkas turi išbūti dvi kadencijas, jeigu kažkas dirba blogai? Kam padarytos dvi kadencijos aš po šiai dienai nesuprantu.

– O pats nenorėtumėt – tokią patirtį turit. Nuo vaikų iki suaugusiųjų – visų lygių?

– Ačiū.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.