Sportas

2020.06.15 14:19

30 nepriklausomybės metų olimpiečių akimis: euforija, pasididžiavimas ir ašaros

Dovilė Šeduikytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2020.06.15 14:19

„Juodasis birželis“, drastiškai pakeitęs mūsų valstybės likimą, skaičiuoja aštuonias dešimtis. O valstybės nepriklausomybės atkūrimo kovui šiemet suėjo 30 metų. Ir tai yra proga prisiminti, kaip per tuos metus keitėsi mūsų valstybės ekonomika, politika, kokias galimybes laisvė kurti suteikė mūsų sportininkams. Per 30 nepriklausomybės metų sportininkai į Lietuvą parvežė 25 olimpinius medalius.

Per tris dešimtmečius būta ir aukščiausių Europos, ir pasaulio čempionatų apdovanojimų. Skambios, širdį virpinančios pergalės atėjo tada, kai jų labiausiai reikėjo. Valstybės aparatas dar tik stojosi ant kojų, kai 1992-aisiais iš olimpinių žaidynių Barselonoje parvežti du olimpiniai medaliai.

Visiems laikams į Lietuvos sporto istoriją įsirašęs disko metikas Romas Ubartas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Lengvaatletis dabar džiaugiasi, kad 1991-aisiais atsisakė vykti į pasaulio čempionatą kaip Sovietų Sąjungos atstovas ir išlaukė teisės varžytis kaip lietuvis.

„Buvo didelė euforija. Ypatingai, kai stovėjau ant pakylos. Ašaros gal nebiro, bet viduje tai verkiau. Kas buvo malonu. O kai himną išgirdau – tai uuu. Šiurpuliukai per kūną nuėjo. Buvo tas jausmas – aš padariau“, – prisimena R. Ubartas.

R. Ubartas puikiai prisimena, kad po kelių dienų olimpinę bronzą iškovoję krepšininkai šventė audringai. „Kita svajonių komanda“ su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Valdemaru Chomičiumi, Rimu Kurtinaičiu ir kitais mažajame finale 82:78 palaužė komandą, kurią sudarė žaidėjai iš Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) narių.

„Pasididžiavimas, kai tu matai, kad Lietuvos vėliava kyla į dangų šalia žvaigždėtosios Amerikos vėliavos. Mes pirmą kartą tai patyrėme. Tai davė impulsą tolimesniam krepšiniui. Visi prisipažįsta, kad ta legendinė karta buvo svarbi jiems“, – pasakoja Barselonos olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas Sergėjus Jovaiša.

30 nepriklausomybės metų – 25 olimpiniai medaliai: sporto pasiekimai palaikė šalį sunkiu metu

Svaiginančios Lietuvos krepšininkų pergalės tęsėsi ir toliau. Taip krepšinis tapo antrąja religija. Tačiau pirmosios Europos čempionėmis tapo Lietuvos krepšininkės. Vengrijoje 1997 metais geriausiomis tapusios lietuvės šešeriais metais aplenkė Stokholme triumfą šventusius vyrus. Tuo metu moterų rinktinę treniravęs Vydas Gedvilas pamena, kad į Europos čempionatą merginos išvyko autobusu, bet buvo parvežtos karališkai.

„Per visą pasirengimo ciklą neturėjome šilto vandens. Prausdavomės po šaltu vandeniu. Neturėjome jokios paramos. Jokių atlyginimų, net aprangų neturėjome, nekalbu apie sportinę avalynę. Lina Dambrauskaitė kraują pildavo iš to bato, nes nebuvo net avalynės. Niekas netikėjo, kad mes būsime Europos čempionai. Per visą istoriją moterys nebuvo iškovojusios aukso medalių. Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tada visi Lietuvoje apsidžiaugė“, – sako Europos čempionių treneris Vydas Gedvilas.

Po dvejų metų Eurolygoje triumfavo Kauno „Žalgiris“. O naujas tūkstantmetis Lietuvos sporte buvo dar turtingesnis. 2000 metų Sidnėjaus olimpinės žaidynės atnešė net penkis olimpinius medalius, tarp kurių – du aukso. Daina Gudzinevičiūtė triumfavo stendinio šaudymo tranšėjinėje aikštelėje, o Virgilijus Alekna pratęsė auksines disko metimo tradicijas. Po ketverių metų jis tapo pirmuoju lietuviu apgynusiu olimpinio čempiono vardą.

„Romo iškovotas aukso medalis man padarė didžiulį įspūdį. 2000 metai man buvo lūžio metai. Tapau psichologiškai stipresnis ir nusiteikęs pakovoti. Gilumoje tikėjausi, kad galiu iškovoti aukso medalį. Tais metais viską laimėjau“, – teigia olimpinių žaidynių čempionas Virgilijus Alekna.

Nuo Aleknos laikų olimpinio aukso Lietuvai teko laukti aštuonerius metus. Bet 2012 metų Londonas nušvito auksu, kurio nesitikėjo niekas. Tai buvo sėkmingiausios olimpinės žaidynės nepriklausomos Lietuvos istorijoje. 15-metė Rūta Meilutytė sudrebino visą pasaulį, o Lietuvoje tapo tiesiog auksine žuvele. Po auksinio finišo labiausiai savo pasiekimu negalėjo patikėti pati Rūta.

„Negaliu, negaliu patikėti (...). Nebuvo jokios minties. Dabar mano galvoje tiek minčių. Man reikia nusiraminti. Aš dar nesuprantu nieko“, – taip 2012 metais po auksinio finalo kalbėjo R. Meilutytė.

Tačiau tuo Londono džiaugsmai nesibaigė. Paskutinę žaidynių dieną Laura Asadauskaitė iškovojo aukso medalį šiuolaikinėje penkiakovėje. Kitaip nei R. Meilutytė, L. Asadauskaitė dar trasoje suprato, kad auksas – jos ir Lietuvos rankose.

1990-aisiais dar pats bėgimo takelyje besivaržęs, o dabar jau 20 metų lengvosios atletikos federacijai vadovaujantis Eimantas Skrabulis pabrėžia, kad Lietuvos pasiekimai Nepriklausomybės laikotarpiu yra įspūdingi. Visgi kai kurios sporto šakos prigeso. Kol sporto karalienė lengvoji atletika Lietuvai atnešė tris olimpinius aukso medalius iš šešių, sporto karalius futbolas per 30 metų nunyko.

E. Skrabulis sako, kad atkūrus nepriklausomybę sportas nukentėjo dvejopai – patyrę treneriai atrado naujas galimybes, o jaunoje valstybėje suklestėjo korupcija.

„Reikia grįžti į kaubojiškus laikus, kai sporto funkcionieriai gyveno ne sportui, o iš sporto. Atsirado majonezo istorijos, susijusios su Lietuvos futbolo federacija. Ir kitos, kurios niekaip nesusijusios su sportu. Automatiškai apleista sporto šaka priėjo prie to, ką mes dabar turime“, – tikina E. Skrabulis.

Kad sporto šakos atstovai skintų medalius tarptautinėse varžybose, reikia daug svarbių komponentų darnos. V. Alekna įspėja, kad ateityje turėtume nuleisti kartelę sportininkams.

„Panašaus dydžio Danijoje, Portugalijoje nėra pagrindinis dalykas apdovanojimas, iškovoti teisę startuoti olimpinėse žaidynėse yra sunkus darbas. Tai gali ne kiekvienas. O mes vis dar įpratę, kalbėti apie medalius“, – pastebi V. Alekna.

E. Skrabulis sako, kad Lietuvoje talentų yra daug, tačiau jo nepakanka.

„Talentų Lietuvoje mes tikriausiai turime tiek, kiek neturi jokia pasaulio šalis. Tačiau talentais yra gimstama, o čempionais yra tampama. Čia esantys lengvaatlečiai visi yra talentai, tačiau ne visi iš jų bus čempionai“, – teigia federacijos prezidentas.

Koronaviruso pandemija įnešė daug netikrumo ir į sportininkų gyvenimą, bet visi mato tikslą – Tokijo olimpines žaidynes. Jose Lietuva ir vėl turės ryškių atstovų. Kad pasiektų svajonę – olimpines žaidynes – jie turėjo apsukti 500 tūkstančių ratų, atlikti keturis milijonus yrių ar 60 tūkstančių metimų. Viskas tam, kad didžios Lietuvos sporto tradicijos būtų pratęstos.