Sportas

2020.05.30 18:00

Ar išmanote futbolo taisykles? Teisėjai ir jų atsiradimas, besikeitusios funkcijos ir atributai

Paulius Malžinskas, LRT.lt2020.05.30 18:00

Portalas LRT.lt pristato jums straipsnių ciklą apie futbolo taisykles ir jų istoriją. Kas keletą dienų pateiksime jums VRFS vadovo, tarptautinės kategorijos futbolo inspektoriaus Pauliaus Malžinsko tekstus apie futbolo taisyklių istoriją ir įdomius jų niuansus.

Ilgai laukta taisyklių dalis – apie „Žmones juodais drabužiais“. Daugiskaita pavadinime panaudota neatsitiktinai, kadangi žodžio „Referees“ kilmė siekia karalienės Viktorijos laikų Angliją, kuomet paplito įvairūs prancūziški terminai, vardai ir t.t., o pats žodis „Referees“ atsirado sujungus anglišką žodį „refer/refered“ (perduoti) ir prancūzišką žodį „employées“ (įdarbinti). Taigi, išėjo visai gražus „Refer/ées“.

Bet apie viską iš pradžių. Apie 1850 m., kai dar tik formavosi futbolo taisyklės, o riba tarp regbio ir futbolo buvo nežymi, tvyrojo tikėjimas, kad visi žaidėjai yra džentelmenai, kurie sąmoningai niekada ir jokiomis aplinkybėmis nenusižengs ir nepažeis nustatytų taisyklių. Pradžioje šalia aikštės budėdavo žmogus, kuris tik perduodavo (anglų k. „refer“) komandoms informaciją, kada pasibaigė žaidimui skirtas laikas, o klausimus aikštėje, įprastai žodžiu, tarpusavyje spręsdavo komandų vadovai/kapitonai.

Futbolui sparčiai populiarėjant tarp viduriniosios ir darbininkų klasės atstovų, o pačiam žaidimui įgyjant vis daugiau kovos be taisyklių bruožų, džentelmenų žodžio jau neužtekdavo ir kildavo vis daugiau ginčų. 1874 m. futbolo taisyklėse atsiranda „umpire“ (arbitras); juos paskirdavo ar įdarbindavo (prancūzų k. „employées“) kiekviena komanda.

Arbitrai rankose turėdavo lazdą arba vėliavėlę, kuria mojuodavo pastebėję pažeidimą. Tikėtina, kad ne visada žaidėjai į juos kreipdavo dėmesį, todėl istoriniai šaltiniai mini, kad švilpukas pirmą kartą arbitro panaudotas 1872 m. per „Nottingham Forest“ ir „Sheffield Norfolk“ rungtynes.

Reikia paminėti, kad į „umpire“ galėdavo kreiptis tik komandos kapitonas, kai džentelmenams nepavykdavo susitarti aikštėje. Paskui įvyko keletas ginčų ir tarp pačių „umpire“, todėl buvo rastas logiškas sprendimas – kreiptis į trečią asmenį, stebintį rungtynes. Taip atsirado rungtynių teisėjas, o netrukus paplito ir terminas „Referee“, kuris pirmą kartą futbolo taisyklėse įtvirtintas 1891 m.

Teisėjas ilgą laiką rungtynes stebėdavo iš tribūnos ar bokštelio. Iškilus ginčui, du „umpire“ prieidavo prie teisėjo. Šis savo sprendimą paskelbdavo viena ar kita ranka laikydamas baltą nosinę, priklausomai nuo to, kurios pusės „umpire“ sprendimą palaiko. Vėliau „umpire“ buvo pervadinti į linijos arbitrus (anglų k. „linesmen“), o teisėjas, vilkėdamas juodos spalvos švarką ir ryšėdamas kaklaraištį ar peteliškę, iš tribūnos persikėlė į aikštę.

Istoriniai šaltiniai mini, jog iki pat XIX amžiaus pabaigos žaidėjai teisėjo atžvilgiu elgėsi ypač korektiškai. Žvelgiant į džentelmeniškas regbio tradicijas, reikia pabrėžti, kad iki šių dienų žaidėjų protestai prieš teisėjo sprendimus regbyje – ypač retas ir išimtinis reiškinys.

Futbolo taisyklės aiškiai sako, kad pagrindinė teisėjo pareiga ir užduotis yra kontroliuoti rungtynes, kad jos vyktų laikantis nustatytų žaidimo taisyklių. Ši „konstitucinė“ nuostata visų pirma reiškia, kad teisėjas, nepaisant visų jo turimų įgaliojimų, vis tik nėra pagrindinė persona aikštėje.

Teisėjo apranga ir įranga, kaip ir pas žaidėjus, keitėsi pagal laikotarpio sąlygas. Juodas švarkas ir balti marškiniai iki pat II Pasaulinio karo buvo žanro klasika, kuri paskui transformavosi į juodus marškinėlius su balta apykakle.

Futbolo taisyklėse yra baigtinis sąrašas daiktų, kuriuos privalo turėti futbolo teisėjas. Tai – laikrodis, švilpukas, kortelės ir užrašų knygelė.

Dar yra kitų leidžiamų daiktų (radijo ryšio priemonės ir kt.), bet pažymėtina, kad teisėjas, kaip ir žaidėjai, negali dėvėti jokių papuošalų, draudžiama nešioti vaizdo kamerą.

LAIKRODIS. Taigi, atsižvelgiant į pradines teisėjo funkcijas žaidime, laikrodis buvo pirmasis būtinasis teisėjo atributas. Kišeninius laikrodžius pradėta gaminti dar XVII amžiaus pabaigoje. Jiems tobulėjant, visada buvo siekiama tikslumo, o šiuolaikinio chronometro prototipą 1816 m. sugalvojo prancūzas Louisas Moinet, nes Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, stebėdamas žirgų lenktynes, pageidavo tiksliai žinoti, per kiek laiko žirgas įveikia distanciją.

1880 m. Anglijos FA nusprendė, kad chronometrus galima naudoti ir futbolo rungtynėse, tačiau geras chronometras buvo brangus reikalas. Man asmeniškai dar teko matyti, kaip A lygos pirmenybėse apie 1990 metus vienas žymus Lietuvos teisėjas, man pasiteiravus, ar tikrai buvo sužaista 90 min., iš kišenės ištraukė kišeninį, kokių 1950 m. gamybos, chronometrą, kuris rodė, kad abi rodyklės stovi ties 45 min. riba.

Didelį technologinį šuolį 1915 m. padarė „Breitling“ – jie sukūrė pirmąjį ant riešo nešiojamą chronometrą su atskiru laikmačio mechanizmu. Apie 1950 m. atsirado ir pirmieji elektroniniai laikrodžiai, o dabar tai sudėtingi įrenginiai, matuojantys daugybę parametrų.

MONETA. Jau pačiose pirmose 1863 m. futbolo taisyklėse sakoma, kad, prasidedant rungtynėms, komanda, laimėjusi burtus, renkasi vartus, į kuriuos atakuos. Tokiu būdu moneta irgi tapo neatsiejama teisėjų palydove.

Ginčų sprendimas metant monetą buvo žinomas dar Romos laikais kaip „navia aut caput“ („laivas ar galva“), bėgant amžiams jis plačiai paplito, todėl neatsitiktinai buvo pritaikytas futbolo žaidime ir iki šiol yra visuotinai naudojamas įvairiose sporto šakose.

Monetos metimas šlovės epogėjų pasiekė 1968 m. per Europos čempionato pusfinalio rungtynes tarp Italijos ir SSSR ekipų, kurios baigėsi rezultatu 0:0, o per pratęsimą jokių pokyčių irgi neįvyko. Teko mesti burtus, sėkmė buvo palanki Italijai, kuri vėliau ir tapo Europos čempione (tuomet 11 m baudinių serijos neegzistavo).

Po tokių „burtų“ jau 1970 m. pasaulio čempionate Meksikoje atkrintamųjų varžybų etapams buvo įvesta baudinių loterijos taisyklė, o skaičiuojant vietas grupėse ar turnyro lentelėse varžybų nuostatuose atsirado įvairių papildomų „sportinių“ rodiklių (pvz., kortelių skaičius, pergalių skaičius ir t.t.) nugalėtojui nustatyti.

Monetos reikšmė futbolo taisyklėse dabar apibrėžiama dviem atvejais: „burtas renkantis vartus, į kuriuos atakuos“ (įskaitant ir pratęsimą) ir „burtas renkantis, kas pirmas atliks baudinių loterijos smūgį“. Burtai dabar yra paskutinė priemonė nustatyti komandų vietas, ir ji daugelio šalių varžybų nuostatuose egzistuoja iki šiol.

ŠVILPUKAS. Apie 1870 m. Londono policininkai gatvėse pradėjo naudoti švilpukus. Juos gamino Birmingemo karinių reikmenų įmonė „Mills Munition“. Po kurio laiko šios įmonės darbuotojas Josephas Hudsonas nuomojamo buto vonios kambaryje įkūrė savo švilpukų dirbtuves, ir taip gimė „Acme Whistle“ bendrovė, kuri, laikui bėgant, tapo viena didžiausių švilpukų gamintojų pasaulyje.

„Umpire“ pirmą kartą panaudojo švilpuką 1872 m. („Nothingam FC“ žiniaraštyje užfiksuotas švilpuko pirkimas) per „Nottingham Forest“ ir „Sheffield Norfolk“ rungtynes, tačiau kiti šaltiniai teigia, kad tai įvyko per FA taurės rungtynes tarp šių klubų, kurių paskutinė žinoma data yra 1874 m. Komandų paskirti „umpire“ noriai naudojosi švilpuko galimybėmis, tačiau kai 1891 m. teisėjas įžengė į aikštelę, švilpuko kontrolė pateko į vieno žmogaus (Referee) rankas. „Umpire“ tapo linijos arbitrais, o jų rankose atsirado vėliavėlės.

Iš pradžių švilpukai buvo gaminami iš metalo, bet jie blogai veikdavo šaltyje ir tik 1914 m. pagaminamas pirmasis plastikinis švilpukas.

KORTELĖS. Geltonos ir raudonos kortelių atsiradimo istoriją ir aplinkybes apžvelgsiu straipsnyje LAW12 (Baudos ir pražangos).