Praėjusį trečiadienį suėjo lygiai vieneri metai nuo buvusio triskart „Formulės 1“ čempiono Niki Laudos mirties. Neabejotinai garsiausiu talentingo lenktynininko karjeros epizodu tapo 1976 metais įvykusi avarija lenktynių Vokietijoje metu, vėliau įkvėpusi ir Holivude sukurto filmo „Lenktynės“ („Rush“) scenarijų.
Rusijos sporto tinklalapis sports.ru pristato ir kitą tik per plauką didžiule tragedija nesibaigusios istorijos pusę, papasakotą N. Laudą iš degančio bolido gelbėjusių lenktynininkų lūpomis.
Praėjus vos 41 dienai po incidento Niurnburgringo trasoje 1976 metais, N. Lauda grįžo prie raudono „Ferrari“ bolido ir toliau tęsė kovą dėl čempiono titulo. Ši istorija atima žadą – ant veido matomos nudegimų žaizdos dar nebuvo spėjusios sugyti, o N. Lauda turėjo lenktyniauti su specialiu šalmu, kuris nespausdavo gilių nudegimų vietų.
Neįtikėtina tai, kad, praleidęs tik dvejas lenktynes, N. Lauda sugrįžo į trasą ir Italijoje esančioje Moncos trasoje finišavo ketvirtas. Sezoną austras užbaigė bendroje įskaitoje likęs antras.
Tiesa, N. Lauda būtų sulaukęs dar liūdnesnio likimo tose nelemtose 1976 m. lenktynėse, jeigu ne kitų keturių pilotų pastangos išgelbėti varžovą. Dažniausiai šie keturi vyrai prisimenami keliomis eilutėmis tekstuose, nušviečiančiuose avariją, tačiau, kaip bebūtų, jie rizikavo savo gyvybėmis, o vienas jų netgi patyrė nedidelių nudegimų.
Į užmarštį minėtas ketvertukas nugrimzdo ir dėl ne tokio ryškaus pėdsako lenktynių pasaulyje. Guy`us Edwardsas startavo tik 15-oje „Formulės 1“ lenktynių etapų, Brettas Lungeris – 43-uose etapuose, Haraldas Ertlas – 28-iuose. Tik Arturo Merzario mėgavosi didesniais laimėjimais – dalyvavo 85-iuose etapuose ir triskart užėmė ketvirtąją vietą bendroje pilotų įskaitoje.
Tą 1976 metų rugpjūčio 1 dieną Niurnburgringo trasos posūkyje, pavadintame Bergverku, N. Laudos bolidas, lėkdamas 220 km/h greičiu slystelėjo, trenkėsi į atitvarus ir nuo smūgio bangos grįžo į trasą jau paskendęs liepsnose.
G. Edwardsas spėjo apvažiuoti N. Laudos bolidą ir sustojo šalikelėje, o B. Lungeris ir H. Ertlas trenkėsi į austro „Ferrari“. Netrukus prie sustojusių lenktynininkų prisijungė ir A. Merzario. Būtent pastarajam pilotui skiriami didžiausi laurai gelbėjant liepsnose atsidūrusį N. Laudą. Kol incidento vietoje pasirodė italas, kiti varžybų dalyviai nesugebėjo prieiti arčiau kolegos varžovo bolido.
Lenktynininko Merzario prisiminimai
„Tiesiog dariau, ką turėjau padaryti, – 1976 metų avariją prisiminė tuomet „Wolf–Williams“ komandai atstovavęs pilotas. – Niki rėkė iš skausmo ir baimės. Jo kūnas buvo įstrigęs sėdynėje ir iš pradžių negalėjau jo išlaisvinti iš saugos diržų. Karštis buvo toks didžiulis, kad kelis kartus turėjau pasitraukti į šalį. Vienu metu Niki prarado sąmonę, bet netrukus sugebėjau atsegti diržą.
Tais laikais svėriau tik 60 kilogramų. Dabar stebiuosi, kaip sugebėjau ištraukti Niki iš piloto vietos ir nutempti tolyn nuo bolido. Laikiau jį mirusiu. Netrukus pamačiau, kad jis prarijo savo liežuvį. Kariuomenėje išmokau jį ištraukti. Man pavyko tai padaryti. Gerai, kad dar buvau su piloto pirštinėmis, jos padėjo.
Kol atvyko gydytojai, jam dariau širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą burna į burną. Per incidentą nuskrido Niki šalmas, todėl jis patyrė labai rimtų galvos nudegimų. Supratau, kad jis pabudęs klaus, kaip atrodo.“
Kitą kartą A. Merzario su N. Lauda pasimatė tik Italijoje vykusių lenktynių metu. Tiesa, austro elgesys, pamačius A. Merzario, italui pasirodė įžeidžiantis.
„Jis tiesiog praėjo pro šalį net nepasakęs ačiū“, – prisiminė lenktynininkas.
Niki bandė atsigriebti jau po savaitės Zalcburge vykusiose automobilių lenktynėse, kuriose varžėsi ir jo gelbėtojas. N. Lauda atkeliavo ne tuščiomis – italui jis padovanojo prabangų „Rolex“ laikrodį, vertą 8 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, A. Merzario nebuvo sužavėtas tokia dėkingumo išraiška.
„Jis išdygo lyg Pilypas iš kanapių ir tiesiog man padavė „Rolexą“. Atrodė, kad jis tai daro atmestinai. Manau, kad šio laikrodžio jis net nepirko man kaip dovanos“, – kalbėjo italas.
Iš pradžių A. Merzario net nenorėjo priimti dovanos, bet lenktynininką perkalbėjo jo komandos vadovas Carlo Kiti. N. Laudos gelbėtojas laikrodį iškart įdėjo į dėžutę ir niekada nebuvo jo užsidėjęs.
„Tai tiesa, niekada nenešiojau to laikrodžio. Su Niki po šio momento nebendravome kokius 30 metų! – tvirtino A. Merzario. – Žmonės manęs neretai klausia apie tą avariją. Visi yra įsitikinę, kad nelaimę galėjo nulemti pakabos ar kitas techninis gedimas. Niekas nenori kalbėti, kad Niki galėjo padaryti klaidą.
Didžioji dalis trasos dangos tuo metu buvo sausa, tačiau keliose vietose buvo susikaupę vandens. Niki metėsi visu pajėgumu į toje trasos vietoje buvusią balą ir ją pervažiavo. Pats tą mačiau savo akimis. Po to jis prarado bolido kontrolę.“
Lenktynininko Lungerio prisiminimai
„Pamenu, kad tai buvo aklas posūkis, kurį jis pralėkė kokiu 260 km/h greičiu, – prisiminė B. Lungeris. – Atsitrenkiau į Niki bolidą. Niekaip negalėjau išvengti smūgio. Iškart suveikė automatinis gesintuvas, kuris būtų padėjęs kiek apmalšinti „Ferrari“ bolido liepsnas.
A. Merzario pasirodė netrukus ir padėjo atsegti N. Laudos saugos diržą. Sugriebiau jį ir ištraukiau iš bolido.
Nereikėtų manęs vadinti didvyriu. Žmonės mane tokiu laikė, bet to daryti nereikia. Galbūt man padėjo patirtis kariuomenėje. Sugebėjau veikti tinkamai kritinėje situacijoje. Visai kaip karo tarnybos Vietname metu.“
B. Lungeris iš tikrųjų tarnavo JAV kariuomenėje ir buvo jūrų pėstininku. Po 1967–1968 m. lenktynių sezono jis užsirašė į kariuomenę ir buvo išsiųstas į Pietryčių Aziją. Jis grįžo į lenktynių trasą po to, kai buvo sužeistas Laose.
„Kitą kartą N. Laudą pamačiau po treniruočių Moncos trasoje. Jo galva buvo apibintuota. Jis priėjo prie manęs, pažiūrėjo į akis ir pasakė ačiū. Jis iškart apsisuko ir nuėjo, bet man to užteko“, – kalbėjo amerikietis.
Lenktynininko Edwardso prisiminimai
„Jo bolidas slydo trasoje, atsitrenkė į maniškį ir dar čiuožė kokius 20 metrų. Iššokau iš savo bolido ir pribėgau padėti, bet tuo metu buvo sunku prieiti prie Niki. Liepsnos tapo dar didesnės, o jis buvo įstrigęs savo sėdynėje“, – tvirtino G. Edwardsas.
Iš pradžių britas bandė vienas padėti austrui, tačiau kaitri ugnis neleido G. Edwardsui prisiartinti arčiau. Lenktynininkas pats nudegė rankas ir patyrė antrojo laipsnio nudegimų. Jam teko laukti kolegų.
„Netrukus pribėgo B. Lungeris, H. Ertlo ir A. Merzario. Ištraukėme Niki iš bolido ir nunešėme ant žolės, – kalbėjo britas. – Taip, jis man padėkojo, bet ši patirtis jam buvo tapusi košmaru. Nemanau, kad Niki apie tai norėjo kalbėti. Dar prieš avariją mes nebuvome pažįstami, bet vėliau, jau pasibaigus jo karjerai, mes susitikdavome „Formulės 1“ lenktynių metu, pasišnekučiuodavome.“
Laudos dėkingumas buvo santūrus, bet gelbėtojai gavo apdovanojimus
Deja, papasakoti savo prisiminimų jau nebegali austras H. Ertlas. 1982 metais lenktynininkas žuvo lėktuvo katastrofoje.
Paties H. Ertlo istorija buvo neeilinė. Žurnalistu dirbęs vyras turėjo lenktynininko gyslelę ir alaus kompanija „Warsteiner“ sutiko remti austrą „Formulės 1“ ir GT automobilių klasės lenktynėse.
N. Lauda savo tautiečiui reiškė šiltesnę padėką. Išliko net jųdviejų nuotrauka, o „Ferrari“ H. Ertlui skyrė nedidelę dovaną už išgelbėtą komandos pilotą.
Tiesa, visi keturi pilotai buvo pagerbti valdžios atstovų. A. Merzario, H. Ertlui, B. Lungeriui ir G. Edwardso patikėtiniui buvo įteikti atminimo medaliai iš Reino krašto–Pfalco, kuriame vyko lenktynės, valdžios atstovų.
1977 m. lapkričio 29 d. G. Edwardsas Anglijos karalienės buvo apdovanotas išskirtiniu karalienės medaliu už drąsą.
