Jurgita Štreimikytė krepšininkės karjerą baigė prieš 11-ka metų, bet iki šiol išlieka viena ryškiausių žaidėjų Eurolygos istorijoje. FIBA naujai paskelbtame rezultatyviausių visų laikų krepšininkių sąraše 14-ka sezonų stipriausioje Europos lygoje rungtyniavusi puolėja užima 4-tąją vietą. Iš viso ji surinko 2802 taškus. Tarp visų Lietuvos krepšininkų – Jurgita Štreimikytė antra. Ją lenkia tik „Žalgirio" kapitonas Paulius Jankūnas.
Jurgitą Štreimikytę paskelbtame moterų Eurolygos visų laikų rezultatyviausių krepšininkių aplenkė tik trys žaidėjos. Pirmauja J. Štreimikytę beveik tūkstančiu taškų aplenkusi belgė Ann Wauters, antroje vietoje – Jungtinių Valstijų atstovė Diana Taurasi, trečioje - prancūzė Sandrine Gruda.
„Išlikti dešimtukyje po karjeros baigimo praėjus 10 metų malonu ir atgaivina prisiminimus, nes, kai žaidžiau nebuvo įdomūs taškai, nesiekei tos statistikos ar įsirašyti į istoriją, bet, kai po 10 metų pasiveja tokie dalykai, prisiminimai, be abejo, grįžta. Tuo labiau, kad dešimtukyje yra visos žaidėjos, su kuriomis žaidžiau ir iš tikrųjų jos tiek aukšto lygio žaidėjos, tiek puikios asmenybės. Tai prisiminimai, be abejo, geri“, – atsiminė buvusi žaidėja.
Per savo ilgą sportinę karjerą Jurgita Štreimikytė Eurolygoje atstovavo Lietuvos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos ir Rusijos klubams. Saldžiausia pergalė – 2005 m. su „Lietuvos telekomu“ iškovota trečioji vieta, o skaudžiausia nesėkmė – 1999 m. su Como krepšininkėmis pralaimėtas Eurolygos finalas.
Jurgita Štreimikytė yra rungtyniavusi ir moterų NBA lygoje Indianos „Fever“ komandoje, tačiau klubinio krepšinio viršūne ji laiko būtent Eurolygą.
„Tik Eurolygoje. Tai yra visiškai kitas braižas, tai komandinis žaidimas, komandinė dvasia. Aišku, rungtynių nėra tiek daug, tačiau, todėl kiekvienos rungtynės svarbios, didelė atsakomybė prieš kiekvienas rungtynes. Amerikoje komandoje dominuoja 1-2 žaidėjai, o visa kita komanda dirba tiems dviem žmonėms. Tų rungtynių labai daug, net jų svarbos nespėji pagauti. Jeigu nepatekai į konferencijos play-off etapą ar toliau, tai tas sezonas – rutina su daug rungtynių“, – tvirtino viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių.
Dabar antrąją Vilniaus „Kibirkšties“ komandą treniruojanti Jurgita Štreimikytė 15 metų atstovavo Lietuvos moterų krepšinio rinktinei, o įspūdingiausią pergalę 1997 m. iškovojo Vengrijoje, kai moterų rinktinė tapo Europos čempione.
– Kuriai iš dešimtuko žaidėjų skirtumėte daugiausia savo asmeninių simpatijų?
– Negaliu labai stipriai išskirti, nes galbūt buvome varžovės aikštelėje, bet už aikštelės ribų visos draugiškai bendravome. Galbūt daugiau išskirčiau Anną Wauters, nes mūsų karjera viena prieš kitą galbūt buvo ilgiausia, dar su Delisha Milton-Jones susitikdavome dažniau. Sandrine Gruda atėjo, kai jau išeidinėjau iš krepšinio. Su Diana Taurasi ir Gordana Kovacevic teko vienoje komandoje pažaisti.
– Apie kurį klubą, kalbant ir apie pasiekimus, ir apie atmosferą, išliko geriausi prisiminimai?
– Nekeičiau labai daug komandų, nes buvau daugiau pastovi žaidėja. Keturis sezonus praleidau Prancūzijos Valensjeno „USVO“ klube, keturis – Italijos „Societa Ginnastica“. Tai kažkiek panašūs ir kažkiek skirtingi klubai. Skyrėsi žmonių temperamentas. Kuo išskirtinė buvo Prancūzijos komanda, tai salė būdavo visada pilna sirgalių Eurolygos rungtynėse. 3–3,5 tūkst. žmonių visada buvo, sirgaliai ateidavo net valanda prieš rungtynes, kad galėtų užsiimti vietas ir palaikyti.
Be to, komanda mūsų buvo labai jauna, man pačiai tai buvo pirmi metai Eurolygoje, nors vėliau sezonai šioje komandoje buvo skirtingi. Italijoje žiūrovų buvo mažiau, bet jie buvo be galo nuoširdūs, tarsi šeimos nariai, pas mus nesibaigdavo gėlės ir šokoladas. Dėmesio gaudavome labai daug ir komanda buvo labai draugiška ir paskutinis sezonas šiame klube buvo geriausias man, nes treneris pasitikėjo ir davė man labai daug laisvės.
– Kokias dabartines tendencijas pastebite moterų Eurolygoje?
– Truputėlį esu nutolusi nuo Eurolygos, bet šiek tiek pasižiūriu. Prancūzijoje ir Italijoje žiūrovai anksčiau eidavo į moterų Eurolygos rungtynes ir dabar eina. Galbūt jų sumažėjo. Sudėtingiau su žiūrovais didesniuose ar turistiniuose miestuose, tokiuose kaip Venecija ar Rusijos miestai, nes ten didesnė pasiūla, žmonės turi, ką rinktis. Jeigu miestelis yra mažesnis, jis sutraukia žiūrovus kaip ir anksčiau.
– Turite vilčių, kad ir jaunosios Jūsų krepšininkės žais Eurolygoje?
– Be abejo, kitaip nedirbčiau, netreniruočiau. Su vaikais kalbame, kad jie turi svajoti, siekti aukščiausių tikslų. Kiekviena krepšininkė turėtų išbandyti Eurolygą, nes tai visiškai kitas krepšinis ir visiškai kitoks malonumas žaisti tokio lygio krepšinį.
– Esate minėjusi, kad pasiilgote žūtbūtinių kovų kaip žaidėja. Kuo skiriasi tas jausmas, kai esate trenere, nebe krepšininke?
– Tai skirtingi dalykai. Adrenalinas, be abejo, tas pats. Tačiau žaidėjas taip pat yra ir kūrėjas, gali keisti situaciją, o treneris jau turi atsakomybę ir neturi tiek daug įtakos, kiek žaidėjas turi aikštelėje. Treneris gali sumodeliuoti ir stengtis, kad žaidėjai išlaikytų tą viziją, rungtynių planą, tačiau kūrėjai vis tiek yra žaidėjai.
– Kūrėjos jūsų laikų moterų Eurolygoje ir dabar skiriasi?
– Su ta karta augau ir žaidžiau, maniau, kad tarp žaidėjų yra labai daug asmenybių, o nuo šiandieninės jaunosios Eurolygos kartos esu nutolusi. Amerikos WNBA, Eurolygoje praleidau 10 metų, asmenybes žinojau, o su jaunomis, naujomis žaidėjomis neturi daug sąlyčio, tai labai sunku spręsti.
– Rungtyniavimas WNBA ar Eurolygoje Jums mielesnis?
– Tik Eurolygoje. Tai yra visiškai kitas braižas, tai komandinis žaidimas, komandinė dvasia. Aišku, rungtynių nėra tiek daug, tačiau, todėl kiekvienos rungtynės svarbios, didelė atsakomybė prieš kiekvienas rungtynes. Amerikoje komandoje dominuoja 1–2 žaidėjos, o visa kita komanda dirba tiems dviem žmonėms. Tų rungtynių labai daug, net jų svarbos nespėji pagauti. Jeigu nepatekai į konferencijos atkrintamųjų etapą ar toliau, tai tas sezonas – rutina su daug rungtynių.
– Kurios Eurolygos rungtynės įsimintiniausios?
– Vienos skaudžiausių rungtynių – pralaimėtas Eurolygos finalas su Italijos „Societa Ginnastica“, nes praktiškai medaliai buvo kabinami mums, buvome „popieriuje“ stipresnės, bet, deja, nusileidome Ružomberoko klubui. Varžovių treneriai buvo paruošę tiek staigmenų, jų neišlukštenome. Pusfinalį laimėjome gal 20 taškų persvara ir tada skaudžiai pralaimėjome.
Maloniausia pergalė – trečioji vieta Eurolygoje su „Lietuvos telekomu“. Laimėta su savo šalies komanda, su savomis panelėmis ir tai tikrai buvo sunkiai ir daug metų siektas rezultatas. Jis buvo pasiektas ir labai saldus.
