Iškovoti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes pasiryžęs kanojininkas Vadimas Korobovas nuo šių metų pradėjo treniruotis su patyrusiu Lenkijos sportininku – pasaulio 1000 m vienviečių kanojų vicečempionu ir Europos žaidynių nugalėtoju Tomaszu Kaczoru.
Sprendimą nulėmė nekylantys rezultatai – iš olimpinių žaidynių programos išbraukus 200 metrų sprinto rungtį, Vadimas Korobovas visą dėmesį sutelkė į 1000 m distanciją, tačiau nuo 2017-ųjų užimtos pozicijos pasaulio čempionatuose prastėjo – nuo 12 iki 16 praėjusiais metais.
„Mintis treniruotis su kita rinktine buvo jau seniai, nes norėjau sportuoti su už save stipresniais sportininkais. Tikėjau, kad tokiu būdu gali kilti mano sportiniai rezultatai. Norėjau pamatyti kitokį treniruočių planą, pasirengimo procesą, ir tikrai pasirengimas yra visiškai kitoks. Per kontrolines treniruotes demonstravau rezultatus, kokių niekada nesu pasiekęs, dėl to ir labai gaila. Tačiau jau susitaikiau, kad olimpinių žaidynių nebebus šiemet, dar vienerius metus turėsiu pasirengti“, – LRT žinioms sakė V. Korobovas.
Šiuo metu V. Korobovas treniruojasi Trakuose su kitais šalies kanojininkais – į dvivietę kanoją prieš kelerius metus susėdusius Henriku Žustautu ir Ilja Dovidovskiu. Paskelbus Lietuvoje karantiną, Europos jaunimo iki 23-ejų metų čempionas su Lenkijos kanojininkais buvo persikėlęs iš Italijos į šią šalį, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą.
„Kol kas treniruojuosi su savo treneriu ir kitais kanojininkais Lietuvoje, bet, jeigu viskas bus gerai, nuo rudens noriu vėl treniruotis su lenkais ir bandyti iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes“, – savo planus įvardijo kanojininkas.
Viliamasi, kad baidarininkai ir kanojininkai šiemet turės šansą dalyvauti ne tik varžybose Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kol kas preliminariai tarptautinės varžybos, tarp jų ir pasaulio taurės etapai bei neolimpinių rungčių pasaulio čempionatas, nukeltos į rudenį, tačiau olimpinės atrankos varžybos vyks kitąmet.
– Kaip reagavote į situaciją, kai kiekvieną dieną varžybos buvo atšaukinėjamos?
– Kaip ir visi sportininkai priėmiau sunkiai, bet pakeisti nieko negalima – sveikata yra svarbiau.
– Kokios sportinės formos buvote prieš karantiną ir kokius tikslus kėlėte šiam sezonui?
– Tikslas buvo vienintelis – patekti į olimpines žaidynes, nes praėjusiais metais nepatekau. Tad nuo pat sezono pradžios sugalvojau treniruotis su Lenkijos sportininku Tomaszu Kaczoru. Jis jau turi kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes. Seniai galvojau, kad reikia pakeisti treniruočių partnerį ir tikrai Tomaszas labai stiprus kanojininkas, 2019 metų pasaulio vicečempionas, laimėjo Europos žaidynes Minske. Rengiausi su juo olimpinės atrankos varžyboms, treniruotės buvo visiškai kitokios. Kaip rodė kontrolinės treniruotės, tikrai buvau geros sportinės formos. Kai atėjo žinia, kad olimpinių žaidynių nebus, tikrai buvo labai gaila.
– Kodėl kilo mintis imtis tokių pokyčių?
– Mintis treniruotis su kita rinktine buvo jau seniai, nes norėjau sportuoti su už save stipresniais sportininkais. Tikėjau, kad tokiu būdu gali kilti mano sportiniai rezultatai. Norėjau pamatyti kitokį treniruočių planą, pasirengimo procesą. Ir tikrai pasirengimas yra visiškai kitoks.
Tomaszas pagal vieno labai gero Lenkijos trenerio planą metus yra treniravęsis Kinijoje su šios šalies sportininkais. Šį specialistą pasamdė, kad jis treniruotų Kinijos rinktinę ir tikrai kinai per pasaulio čempionatą pasirodė labai įspūdingai, Tomaszas taip pat, dėl to ir norėjau treniruotis su jais. Be Tomaszo treniravausi dar su dviem Lenkijos kanojininkais, visi yra pagrindinės Lenkijos rinktinės nariai.
Praėjusių metų pasaulio čempionate tikėjausi iškovoti kiek aukštesnę vietą, bet užėmiau tik 16-ąją poziciją. Nusivyliau savo pasirodymu, buvo labai liūdna. 2017 metais nuo nebe olimpine tapusios 200 m distancijos perėjau į 1000 m distanciją, kaip ir Henrikas Žustautas, ir tais metais pasaulio čempionate buvau 12-as, tada 2018-ais – 13-as, rezultatai blogėjo.
Aišku, praėjusiais, priešolimpiniais metais, konkurencija buvo labai didelė, tikrai didesnė nei visada, bet norėjau kovoti dėl olimpinio kelialapio, o nepatekau net į finalą. Galvojau, kad kažką reikia keisti. Vieneriose varžybose sezono pabaigoje, kur kviečiami patys geriausi sportininkai ir visi kovoja neįprastoje 350 m distancijoje, susitariau su Tomaszu, kad nuo 2020-ųjų rengsimės kartu.
– Ar užteko trijų sezonų visiškai persikvalifikuoti į penkiskart ilgesnį nuotolį?
– Tikrai dar ne. Kai varžiausi 200 m distancijoje, viską žinojau – ko man reikia, kada man reikia, kada pasiekiu sportinę formą, ką reikia padaryti, kad pasiekčiau tą formą. Dar reikia laiko, daug darbo įdėti.
– Į Lietuvą iš treniruočių stovyklos grįžote, kai jau buvo prasidėjęs karantinas. Kokias treniruočių stovyklas šiemet turėjote?
Prieš grįžtant į Lietuvą buvome Lenkijoje, mažame miestelyje su 1000 gyventojų. Dėl to ten nebuvo jokios panikos, nusprendėme ten treniruotis, nes tikėjome, kad visgi olimpinės žaidynės įvyks. Treniravomės stipriai ir laukėme oficialių sprendimų.
Kai atėjo žinia apie olimpines žaidynes, susidėjau daiktus ir grįžau į Lietuvą. Prieš tai turėjome dvi treniruočių stovyklas Italijoje, bet antroje stovykloje Lenkijos sporto ministras visiems šalies sportininkams liepė grįžti. Nors ir buvo trečia treniruočių stovykla taip pat suplanuota Italijoje, reikėjo persikelti į Lenkiją. Treniruotis buvo kiek šaltoka, neįprasta, bet dirbome visu pajėgumu. Per kontrolines treniruotes demonstravau rezultatus, kokių niekada nesu pasiekęs, dėl to ir labai gaila. Tačiau jau susitaikiau, kad olimpinių žaidynių nebebus šiemet, dar vienerius metus turėsiu pasirengti.
