Ilgametis olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas yra kritiškai nusiteikęs sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos ir valdžios sprendimais dėl karantino švelninimo priemonių. Anot sporto mediko, sportas turėjo būti atnaujintas ženkliai anksčiau, o atvejus, kai žmogus buvo nubaustas už bėgiojimą lauke be kaukės vadina absurdu. Kalbėdamas apie profesionalius aukšto meistriškumo sportininkus, D. Barkauskas mano, kad po karantino sugrįžusiems atletams traumų tikimybė turėtų ne išaugti, o kaip tik sumažėti.
Trečiadienį ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui paskelbus, kad su tam tikrais apribojimais sporto renginiai Lietuvoje vėl galės vykti nuo gegužės 30-tos dienos, viena pirmųjų apie sugrįžimą pranešė Lietuvos futbolo A lyga. Šalies čempionatas bus pratęstas paskutinį mėnesio šeštadienį.
Ilgametis šalies olimpinės rinktinės gydytojas D. Barkauskas mano, kad žalia šviesa kūno kultūrai ir sportui atvirose erdvėse galėjo būti uždegta dar anksčiau.
Taip pat 1996-aisiais metais į Atlantos olimpines žaidynes Lietuvos rinktinę pirmą kartą lydėjęs ir iki šiol joje tebedirbantis gydytojas mano, kad tinkamai pasirengti varžyboms profesionalams užtenka mėnesio laiko ir kalbos apie pasipilsiančias traumas nėra pagrįstos.
Šitas virusas pagal pasėkmes, ką turime mūsuose, statistika yra juokinga. Niekas nelygina ir nekalba, bet pavyzdžiui latviai griežto karantino neįvedinėjo. Jeigu lygintumėme skaičius, tai jų skaičiai netgi geresni yra. Tai čia pasakyti, kad kažkas kažką suvaldė yra didžiulis klaustukas.
Kur kas daugiau sunkumų kyla tiems sportininkams, kurių varžybos vis atidedamos. Jiems tenka nuolat keisti treniruočių planus ir modeliuoti sportinį piką vis kitam laikui.
Dabartinėje situacijoje labai aktuali ir kita problema. Pasak devyneriose olimpinėse žaidynėse dirbusio D. Barkausko, pasiekus maksimalią sportinę formą nusilpsta imuninė sistema ir padidėja rizika užsikrėsti įvairiomis ligomis.
Kalbėdamas su LRT sporto medikas teigė, kad kai kuriems atletams po šios itin ilgos pertraukos pasiekti ankstesnę sportinę formą gali prireikti ir metų ar net kelių.
– Koks buvo jūsų karantinas?
– Mano karantinas, kaip ir visų karantinas. Praktikinis darbas nevyko, nes klinika uždaryta, bet darbų, kaip ir visi, turėjau daug. Kažkokie darbai buvo atidėti į šoną dėl pastovaus užimtumo – tai juos teko ištraukti į dienos šviesą. Turėjau didžiulių iliuzijų, kad perskaitysiu krūvą naujų knygų, bet teko pasinerti į paskaitų, seminarų nuotoliniu būdu ruošimą ir viskas susidėliojo taip, kad žiūri – rytas, žiūri – vakaras ir savaitės nėra.
Teko truputėlį vėl pažvelgti į tokius dalykus kaip savidisciplina, laiko planavimas ir prie jų grįžti, nes ta, vadinkime dienos rutina, prie kurios mes buvome įpratę, stipriai pasikeitė. Sakydavome, kad tai blogai, bet kitaip pasižiūrėjus į tą rutiną, jinai struktūrizuoja tavo veiklą ir įvertini, kad laikas yra brangiausias resursas. Pamatas tam yra fizinė sveikata, dabar tą nuolat akcentuoju, be jos – nė iš vietos.
O antras resursas yra laikas, kurio mes ištikrųjų turim tiek, kiek turim ant šios žemės, todėl jį reikia labai branginti, ypatingai įvertinant visus tuos niuansus, su kuriais mes susidūrėme. O tas karantinas man postūmių permąstymams davė įvairių: kaip, kas, kodėl? Tokių, sakyčiau, netgi egzistencialistinių minčių kildavo. Tai turbūt yra natūralu.
– Kaip vertinate A lygos atnaujinimą gegužės pabaigoje?
– Aš manyčiau, kad sportas turėjo būti atnaujintas ženkliai anksčiau. Turiu galvoje visuomenį sportą. Kai skaitai, kad žmogus buvo nubaustas už tai, kad parke bėgiojo be kaukės – tai yra visiškas absurdas ir aš neturiu komentarų šiuo atveju. Čia jau netepa į jokius rėmus ir galime sakyti, kad žmonės, kurie priima šiuos sprendimus, tiesiog nesuvokia ką daro ir kaip daro.
Jeigu kalbėtume apie profesionalų sportą – lauko tenisą, futbolą ir visa kita – pilnai galima atnaujinti. Juo labiau, jeigu pradžioje tai vyktų be žiūrovų.
Komanda yra uždaras kolektyvas, jį labai lengva kontroliuoti, nes komandoje dažniausiai yra medikas, yra aptarnaujantis personalas, kuris žino visus žmones. Šiais laikais turint elektronines priemones, kuriomis galima analizuoti žmogaus fizinę būklę, širdies susitraukimo dažnį ir netgi miego kokybę, tai tikrai nesudaro problemos. Todėl aš tikrai nematyčiau pavojaus.
Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių praranda metus, jisai dažniausiai planuoja bent dvejus metus, kad grįžtų prie tos formos, kurią turėjo. Kam pavyksta sklandžiau, kam ne, bet jeigu tik perlenkiama lazda, labai padidėja traumų rizika, stipriai padidėja.
Šitas virusas pagal pasėkmes, ką turime mūsuose, statistika yra juokinga. Niekas nelygina ir nekalba, bet pavyzdžiui latviai griežto karantino neįvedinėjo. Jeigu lygintumėme skaičius, tai jų skaičiai netgi geresni yra. Tai čia pasakyti, kad kažkas kažką suvaldė yra didžiulis klaustukas.
Pirmąsias savaites buvo neaišku, kaip kas ir kur, turint tą tragišką Italijos situaciją, galima buvo visokius tuos scenarijus dėliotis, bet po 2–3 savaičių buvo aišku, kad pas mus viskas yra kaip ir tvarkoje, niekas nevyksta arba vyksta labai švelniai, tad buvo galima iš karto į viską truputį kitaip žiūrėti.
– Ar sugrįžtančius sportininkus reikėtų testuoti tik dėl koronaviruso, ar atlikti ir kitus funkcinius tyrimus? Juk sugrįžtant po ilgos pertraukos yra nemažai grėsmių?
– Medicinos priežiūra elitiniame sporte visada vyko ir visada vyksta. Čia nėra nieko naujo ir dviračio išradinėti nereikia, o kad traumos ir mirtys sporte visada nuskamba stipriau negu, kad eilinio žmogaus, irgi yra natūralu. Sportininkai visada yra ant blizgančio žurnalo viršelio ir jie visada yra dėmesio centre, bet čia 100 procentų apsidraudimo niekada nebus, nežiūrint ir į tai, kad yra testuojama.
Italijos ar Angliijos futbolo lygos turi milžiniškus resursus, bet nuo to apsidrausti visiškai neišeina, nes neįmanoma suvaldyti visų faktorių, kurie yra. O pasirengti sugrįžimui mėnesio turėtų užtekti, nes tie, kurie yra profesionalai, visi kažkiek judėjo. Čia tikrai problemų nekyla.
– Ar traumų rizika padidėja?
– Aš sakyčiau, kad traumų rizika turbūt bus net mažesnė todėl, kad elementariai žmogus yra pailsėjęs. Turėkite omenyje, kad kazuistika yra, bet dažniausiai traumos įvyksta ne tada, kai tu pailsėjęs, o tada, kada tu esi pervargęs. Ir kada krūviai yra ženkliai didesni. Tai šiuo atveju yra privalumų, yra minusų, bet aš manyčiau, kad čia problemos dėl to nekyla.
– Kaip sportininkams atsilieps tai, kad varžybos jiems nukeliamos net pusei metų ar daugiau?
– Elitiniame sporte apskritai situacija yra šiek tiek apgailėtina. Kodėl? Jeigu kalbam apie individualias sporto rungtis, kiekvienas sportininkas planuoja pasiekti formos piką prieš atsakingas varžybas. Pagal tai tu planuoji savo treniruočių schemą. Yra tie vadinami mikrociklai, mezociklai, makrociklai, klasikinis treniruotės periodizavimas ir prieš varžybas pasiekiamas formos pikas, jeigu tai yra atsakingos varžybos, lemiančios reitingus ir panašiai. Nežinodamas datų, negali planuoti pasiruošimo, tad kažkuria prasme patenki tarp viduramžių samurajų karių, kada tu turi būti pasiruošęs kiekvieną dieną. Kas sunkiai įmanoma šiuolaikiniame pasaulyje ir šiuolaikiniame sporte. Arba tai jau nebe sportas, o išgyvenimo menas.
Iš kitos pusės žiūrint, visada fizinės formos pikas yra susijęs su tam tikra imunodeficite būkle. Kitaip tariant, kai sportininkas pasiekia piką, jo imuninė sistema funkcionuoja ne optimaliai. Tai nieko naujo, tai yra mokslinis faktas, kuris nuolat yra pabrėžiamas ir akcentuojamas, su kuriuo susiduria bet kuris su elitiniais sportininkais dirbantis gydytojas.
Ir čia aš matyčiau keletą pagrindinių problemų. Viena yra, kad tu optimaliai negali ruoštis, nes nežinai kam ruoštis, nes nėra tvarkaraščio. Tada reikia apskritai permąstyti visą treniruočių procesą. Ir tai nėra paprasta, nes čia reikalingos milžiniškos fiziologijos ir krūvių planavimo žinios.
Šitos patirties netgi pasaulyje nedaug kas turi, nes visada yra planuojama pagal tai, kada tu žinai atskaitos taškus – kiek tu laiko turi ir iki kurio momento. Jeigu tu nežinai šitų atskaitos taškų, tada ta treniruotė tampa visai kitokai ir reikia iš principo permąstyti, pergalvoti ir dėliotis treniruotę taip, kad galima būtų palaikyti kažkokią optimalią fizinę būklę, neplanuojant konkretaus sportinės formos piko.
Antra problema, kaip aš minėjau, jeigu susirenka daug žmonių iš viso pasaulio ir visi supranta, kad imuninė sistema gali būti nelabai adekvačiai funkcionuojanti, aišku, galioja didžiulė rizika su visais šitais dalykais, apie ką mes čia dabar kalbame ir su kuo susidūrėm. Tai čia yra pačios pagrindinės problemos, dėl ko manau daugelis organizacijų delsia ir vengia pasakyti kažkokius aiškius terminus. Juo labiau, kad apie visus šiuos dalykus yra labai mažai žinoma, yra per mažai faktų ir iš tiesų visi žino, kad nežino. Tai čia turbūt yra pagrindinė problema.
– Per kiek laiko realu atgauti prieš pandemiją buvusią sportinę formą?
– Tai labai priklauso nuo žmogaus, nuo sporto šakos, nuo amžiaus ir panašiai. Sakoma, kad nesportavus savaitę,reikia pradėti iš naujo. Tame yra daug tiesos.
Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių praranda metus, jisai dažniausiai planuoja bent dvejus metus, kad grįžtų prie tos formos, kurią turėjo. Kam pavyksta sklandžiau, kam ne, bet jeigu tik perlenkiama lazda, labai padidėja traumų rizika, stipriai padidėja. Ir ne tik traumų, stipriai išauga sveikatos būklės sutrikimų rizika. Savo galimybes mes dažniausiai vertiname truputėlį ne kritiškai. Visuomet vertinsime save geriau, negu tikroji situacija, todėl klaidos kaina ir klaidos tikimybė šiuo atveju yra labai didelė.
– Kaip sportininkams rasti motyvacijos, kai daugybė varžybų atšaukta ir nežinia, kas laukia toliau?
– Tai yra unikali situacija, kurioje niekas neturi patirties. Ir čia būtent jau yra asmenybės susiformavimo ir stiprumo klausimas. Problema yra ta, kad gatavų sprendimų mes šiuo atveju neturim. Kiekvienu atveju sprendimas yra individualus. Čia iš karto yra problema, kad tas centras, kurį aš matyčiau, kuris šiek tiek galėtų ieškoti būdų kaip tą situaciją modeliuot, tokio centro mes neturim.
Mindaugas Griškonis sakė – mano tikslas yra olimpiada, aš užsibrėžiau liniją, kad jinai įvyks, aš ruošiuosi. Viskas. Tai yra motyvuotos asmenybės sprendimo priėmimas.
Kaip dažnai yra mūsų valstybėje – skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Kitaip tariant, kiekvienas plaukia, kaip išmano. Ir čia yra bėda, nes aš čia matyčiau pagrindinę problemą, kad mums reikalingi suasmeninti sprendimai – kiekvienam žmogui pagal jo situaciją, jo asmenybę, jo pliusus ir minusus. Tam mes turime turėti duomenų bazę, kas buvo prieš tai. Kaip jis reaguodavo į įvairias situacijas, kaip jisai sugebėdavo jas suvaldyti, kas būdavo jeigu jis gaudavo rimtesnę traumą arba sirgdavo, kaip jisai į tai reaguodavo, kaip jis sugebėdavo išlipti, kokios būdavo su juo problemos. Nėra tų duomenų. Jie buvo kažkada, bet dabar jų nėra arba jie yra likę tokiam mėgėjiškam kasdieniniam lygmenyje be gilesnės analizės. Ir čia yra problema. Šiuo atveju pasiūlyti bendrus sprendimus – tai nieko nepasiūlyt.
Nukrypsiu, bet pasakysiu labai paprastai: kada yra sakoma, kad abiturientai turi laikyti egzaminus su pirštinėm ir kaukėm, mano klausimas yra labai paprastas – ar švietimo ministeriją užkariavo marsiečiai? Kiekvienas mes esame buvę toje stresinėje situacijoje ir žinome, kas buvo praeitais metais, kai buvo milžiniški karščiai Lietuvoje. Žmonės alpo per egzaminus klasėse, nes buvo tvankuma ir nebuvo jokių kitų galimybių. Tai dabar tiems žmonėms dar uždėkime antsnukius ir pirštines ir leiskite jiems laikyti egzaminus. Tada aš noriu paklausti – jūs greitąsias statysite prie kiekvienos mokyklos, prie kiekvienos įstaigos, kur tai vyksta?
Sprendimai yra visiškai neadekvatūs esamai situacijai. Mes turime klausti – jeigu yra tvanku, + 35 ir vėjo nėra, kaip tada? Ar yra kondicionieriai kiekvienoje klasėje, kaip yra sprendžiamas klausimas, kaip jeigu pasidarė bloga ir panašiai. Tada yra situacijos modeliavimas. Dabar, kai sudėliojama ant popieriaus ir pasakoma, kad jie laikys, nes jie turi laikyti, nes taip išeina, gerai, jeigu mes ruošiame spec. pajėgų kareivius ir samurajus, aš sutinku. Jie turi išlaikyti, dar uždėkime jiems dujokaukes ir apvilkime cheminės apsaugos kostiumais. Ir tegul jie tada laiko. Išgyvens–neišgyvens, išnešė, išmetė ir tvarkoj. Tai toks yra požiūris.
Čia yra lygiai tas pats. Mums yra reikalingi individualizuoti, optimalūs, greiti sprendimai – kaip juos pasiekt? Mes su kolegomis pasikalbame, diskutuojame, bet mes esame riboti resursuose, esame riboti galimybėse. Kiekvienas mes sukaupėme tam tikrą žinių bagažą, mes tuo bagažu pasidaliname, pabandome rasti tam tikrus sprendimus, bet bet kokiu atveju jie nėra to lygmens, kurio turėtų būti.
Mano noras buvo paruošti kažkokį oficialų dokumentą, kuriame būtų tam tikros rekomendacijos. Po to aš supratau, kad tai yra neįmanoma. Visų pirma, kad tu turi valdyti informaciją, kaip apskritai yra planuojama visa visuomeninė gyvenimo veikla. Kaip jinai yra valdoma. Antra, tu turi suprasti, koks yra sportininko ruošimas, kaip jisai gyvena šiuo metu, kadangi šiuo metu ruošimas visas yra pagrinde federacijose. Jos atsakingos. Tą informaciją labai sunku surinkti, plius dar visos duomenų apsaugos ir kita... Ir gaunasi situacija, kad paruošti kažkokias instrukcijas, rekomendacijas tik tam, kad paruoštum ir pasakytum – aš padariau. Tai yra nonsensas. Kitaip tariant, mums reikalingi individualizuoti sprendimai. Tam reikalingas labai stiprus centras, kuris turėtų tam tikrus resursus tuos dalykus daryti ir imtis atsakomybės. Reikia įvardyti, kad mes esame ganėtinai apgailėtinoje situacijoje.
– Tai dabar gelbėjasi kaip kas išmano?
– Mindaugas Griškonis sakė – mano tikslas yra olimpiada, aš užsibrėžiau liniją, kad jinai įvyks, aš ruošiuosi. Viskas. Tai yra motyvuotos asmenybės sprendimo priėmimas. Teisingas ar neteisingas – dabar mes nekalbame. Mes kalbame, kad tai yra sprendimas, kuris šiuo atveju padeda išgyvent ir padeda išlaikyti tam tikrą sportinę veiklą,. Ir jinai turi būti koreguojama pagal tai, kas įvyksta praėjus metams, pusmečiui ar panašiai, nes dabar nuspėti, kas įvyks arba kas neįvyks yra labai sunku.
