Kuomet viso pasaulio sportininkai koronaviruso pandemijos metu dėl paskelbto karantino negalėjo treniruotis ir pilnavertiškai sportuoti, Utenoje gyvenanti disko metikė Ieva Zarankaitė džiaugėsi. Jos trenerė yra mama, o tėtis išliejo disko metimo sektorių, tad mergina galėjo treniruotis ir rengtis savo svajonės įgyvendinimui – kovai dėl kelialapio į olimpines žaidynes Tokijuje.
Nors aukšto meistriškumo sportininkai jau gali treniruotis sporto bazėse, tokios galimybės I. Zarankaitė neturi. Daugiafunkcis stadionas Utenoje yra tapęs mobiliuoju patikros punktu. Tačiau praėjusiais metais Jungtinėse valstijose magistratūros studijas baigusios ir į gimtinę grįžusios lengvaatletės šeima rado išeitį – dar karantino pradžioje tėtis su kaimynu išliejo disko sektorių šalia namų, kad dvi dukros – Ieva ir jaunesnioji Eglė Zarankaitės – galėtų ir toliau treniruotis kartu su trenere mama Vita.
Uteniškė ilgą laiką Lietuvoje buvo šiuo metu sūnų auginančios Zinaidos Sendriūtės šešėlyje. Disko metikė juokauja, kad turbūt daugiausia turi Lietuvos vicečempionės medalių, tačiau pernai I. Zarankaitė iškovojo pasaulinės studentų universiados bronzos medalį ir drąsiai pradėjo svajoti apie Tokijo olimpines žaidynes.
Iki gruodžio mėnesio įšaldytame lengvaatlečių pasauliniame reitinge I. Zarankaitė tarp disko metikių užima 33 vietą. Tokijuje kitąmet varžysis 32 stipriausios sportininkės. Tačiau Ieva viliasi, kad galbūt kitais metais jai galėtų paklusti ir daugiau nei penkiais metrais nei asmeninis lietuvės rekordas aukštesnis olimpinis normatyvas (63,5 metro).
– Gyvenate sportinėje šeimoje. Turbūt ir tai padėjo per karantiną?
– Taip, nes visi esame kartu, o taip būna retai. Džiaugiamės ta galimybe pabūti kartu, prisigalvojame visko – pokalbių, žaidimų... Tikrai lengviau iškęsti karantiną, kai visi kartu.
– Esate baigusi studijas Jungtinėse Valstijose, bet grįžote gyventi ir treniruotis į Uteną. Apsisprendėte likti gimtinėje?
– Manau, šis sprendimas yra tikrai geras. Utenoje turiu geras treniruočių sąlygas, sporto centras davė man įrangą net per karantiną, tai tėčio garaže įsirengiau sporto salę, šalia namų turiu sektorių. Nemanau, kad kur kitur dabar turėčiau geresnes sąlygas rengtis kitam sezonui.
Mano trenerė yra mama, treniruotes deriname abi. Kadangi pati esu dirbusi Jungtinėse Valstijose ir trenere, tai daugiau nusimanau apie treniruoklius, mama – daugiau apie technikos aspektus. Daug bendraujame, diskutuojame, kas tinka, kas netinka. Kol kas viskas tinka, rodos.
– Ar galvojate apie trenerės karjerą ir Lietuvoje?
– Praėjusiais metais, pabaigusi magistratūros studijas Jungtinėse valstijose, daviau sau metus pasirengti olimpinėms žaidynėms, Europos lengvosios atletikos čempionatui. Galvojau, kad šiais metais mesiu toli, laimėsiu varžybas, tačiau taip jau gavosi, kad šie metai bus pasirengimo metai kitiems metams. Trenerės darbas man tikrai patiko ir įgavau patirties Jungtinėse Valstijose ir galbūt ateityje siesiu savo karjeros planus su trenerės darbu.
– Kol olimpinės žaidynės nebuvo atšauktos, buvote tarp potencialiausių kandidačių patekti į Tokijo olimpines žaidynes, kokie buvo jūsų lūkesčiai šiam sezonui?
– Pagrindinis tikslas buvo numesti virš 60 metrų. Šis rezultatas būtų atidaręs duris ir į olimpines žaidynes, ir galbūt netgi į Europos čempionato finalą. Tryškau noru dalyvauti varžybose, treniruotėse diskas skriejo tikrai neblogai, visas pasirengimas buvo labai geras. Situacija truputį liūdnoka, bet yra, kaip yra.
Žiūriu pozityviai, papildomi metai bus gera galimybė pasirengti kitiems metams. Šiais metais būčiau bandžiusi patekti į olimpines žaidynes per reitingo sistemą, nes šiuo metu esu 33 pasaulinio reitingo vietoje, o į olimpines žaidynes pateks 32 disko metikės. Jeigu pasirengimas ir toliau bus geras, tai kitąmet galėsiu pabandyti įvykdyti ir olimpinį normatyvą, kuris yra labai aukštas.
– Kaip priėmėte žinią, kad šiemet nevyks ir Europos lengvosios atletikos čempionatas?
– Europos čempionatas buvo didelė motyvacija ir toliau treniruotis. Kai jį atšaukė, buvo labai skaudu, nes daugiau aukšto lygio varžybų nebelieka. Žinoma, bus Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas, galbūt Baltijos šalių čempionatas, bet kol kas neaišku. Buvo sunku susikaupti ir tęsti treniruotes, kurios yra labai sunkios, bet vis tiek bandau išlikti pozityvi ir žiūrėti į situaciją kaip į gerą patirtį.
– Dažniausiai net užsirašote savo tikslus. Kas liko užrašų knygelėje, kai tarptautinės varžybos buvo atšauktos arba nukeltos?
– Tikrai buvau užsibrėžusi tikslus, vietas ir rezultatus. Kai kurie tikslai nebeįgyvendinami, bet noriu vis tiek mesti stabiliai virš 60 metrų ir tapti Lietuvos čempione.
– Pakankamai ilgai aukščiausio lygio varžybose į finalus patekdavo Zinaida Sendriūtė, o Jūs likdavote konkurentės šešėlyje, tačiau kitų žinomų disko metikių Lietuvoje nėra. Kiek jums svarbu, apskritai, kad moterų disko metimas išpopuliarėtų labiau mūsų šalyje?
– Būtų smagu, kad Lietuvos čempionate dalyvautų daugiau disko metikių, nes dabar būna 5–6 sportininkės, o rezultatai labai skiriasi. Anksčiau visada šalies pirmenybėse užimdavau antrą vietą, o dabar jau dvejus metus iš eilės esu Lietuvos čempionė.
Tikiuosi, kad ir šiemet tapsiu. Aišku, norėtųsi pritraukti daugiau jaunimo, daugiau mergaičių. Gal tai atrodo vyriška sporto šaka, bet, kai tu palieti diską, kai matai jį skriejantį, tai yra labai gražus vaizdas ir smagus sportas.
– Jūsų mama buvusi disko metikė, bet, pirmiausia, nuėjote į plaukimo treniruotę?
– Į plaukimą mane mama nuvedė, kad išmokčiau plaukti kaip ir daugelis vaikų. Po kelerių metų pradėjo sektis, gerai plaukiau ir labai patiko, todėl daugelį metų derinau dvi sporto šakas – plaukimo ir lengvąją atletiką. Buvo sunku, nes tai labai skirtingos sporto šakos.
Pabaigusi mokyklą, pasirinkau lengvąją atletiką, nes išvykau mokytis į JAV. Džiaugiuosi savo pasirinkimu – man patinka, mama – puiki trenerė, jaunesnioji sesė – kartu treniruojasi. Tik vidurinioji sesė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Kodėl pasirinkote studijas JAV?
– Važiavau su mintimi, jeigu nepatiks, tai grįšiu. Tačiau man labai patiko, turiu ir bakalauro, ir magistratūros diplomus, įgijau labai daug patirties ir kaip sportininkė, ir kaip trenerė.
– Koks karjeros laimėjimas jums svarbiausias?
– Praėjusių metų universiados bronzos medalis yra svarbiausias pasiekimas, nes tai pirmasis laimėjimas aukšto lygio varžybose. Puikūs prisiminimai, džiaugsmo ašaros... Prieš universiadą rudenį mamai net sakiau, kad galbūt galėčiau užimti prizinę vietą. Tai tikrai apie tai galvojau ir svajojau. Medalį iš universiados parvežti pavyko, tai ir toliau svajoju ir mano svajos didelės.
– Kokie didžiausi jūsų karjeros tikslai?
– Mano tikslas mesti apie 65 metrus. Kol kas tai atrodo labai tol, bet mėgstu labai svajoti ir svajonės dažniausiai išsipildo. O toks rezultatas atvertų kelią ir į olimpinių žaidynių, ir į pasaulio čempionatų finalus, gal net prizines vietas.
– Kiek metų galėtų prireikti šiam tikslui pasiekti?
– Manau Paryžiaus olimpinėse žaidynėse galėčiau mesti apie 65 metrus. Gal netgi ir daugiau…
