Sportas

2020.05.14 20:47

Italijos dviračių sporto legendos žygdarbiai – mynė šimtus kilometrų tam, kad išgelbėtų žmones nuo mirties

LRT.lt2020.05.14 20:47

Sporto pasaulį sustabdžius koronaviruso pandemijai, sportininkams atsirado daug neplanuoto laisvo laiko. Panašioje situacijoje prieš beveik 80 metų buvo atsidūręs ir italų dviratininkas Gino Bartalis, kurio įspūdingą sportinę karjerą sustabdė Antrasis pasaulinis karas.

Tiesa, net ir karjeros žydėjimo metais netekęs galimybės varžytis su kitais G. Bartalis nusprendė imtis pavojingos, tačiau prasmingos veiklos. Italas prisidėjo prie daugiau nei 800 žmonių išgelbėjimo. Šis tituluoto dviratininko gyvenimo faktas į dienos šviesą iškilo tik jo gyvenimo pabaigoje.

„Noriu, kad mane prisimintų dėl pasiekimų sporte. Tikri herojai yra tiek, kurie kovodami dėl mylimų kentėjo savo sieloje, širdyje, prote. Jie yra tikrieji herojai. Aš – tik dviratininkas“, – yra sakęs didvyriu Italijoje laikomas Gino Bartalis.

BBC žurnalistas Niamhas Lewisas savo straipsnyje papasakojo apie kino filmo scenarijaus vertą G. Bartalio gyvenimą.

Laikyk savo draugus arti, o priešus – dar arčiau

G. Bartalis iki šių dienų laikomas vienu iškiliausių Italijos dviratininkų, o po 1938 m. triumfo prestižinėse „Tour de France“ lenktynėse tapo antru pagal populiarumą žmogumi šalyje po diktatoriaus Benito Mussolinio.

Skirtingai nei fašistų partijos lyderis ir Italijos vadovas, G. Bartalis nenorėjo turėti jokių ryšių su politika. Tais laikais toks požiūris buvo labai pavojingas.

1940 m. „Giro d`Italia“ varžybose, po kurių renginys buvo sustabdytas dėl Antrojo pasaulinio karo, G. Bartalis pirmą kartą susidūrė su Fausto Coppiu – savo didžiausiu konkurentu. Liesas 20-metis F. Coppis buvo kilęs iš paprastos šiaurinės Italijos ūkininkų šeimos.

Dviejų dviratininkų konkurencija išryškėjo po to, kai F. Coppis iškilo į komandos lyderius. Tai nutiko, kai antrajame „Giro d`Italia“ varžybų etape G. Bartalis patyrė traumą, trasoje susidūręs su šunimi.

Varžovus nustebino tai, kad F. Coppiui atiteko rožiniai marškinėliai, skiriami bendroje įskaitoje pirmaujančiam dviratininkui. Tiesa, jaunojo sportininko bei kitų varžybų dalyvių trasoje dar laukė ypač sudėtingas ruožas, kuris driekėsi šalia Dolomitinių Alpių. 16-ojo etapo metu G. Bartalis rado šalia kelio gulintį ir nuo skrandžio skausmų kenčiantį F. Coppį.

Kuklusis G. Bartalis iškart sustojo pagelbėti komandos draugui ir padėjo jam užlipti ant dviračio. Dviratininkų pora kartu įveikė išbandymų kupiną trasos atkarpą. G. Bartalis varžybose laimėjo du etapus ir jam atiteko „Kalnų karaliaus“ marškinėliai. Vyresniojo komandos draugo pagalba padėjo F. Coppiui tapti „Giro d`Italia“ lenktynių čempionu bendroje įskaitoje.

„Kai kurie medaliai kabo ant sielos, o ne ant švarko“, – yra sakęs G. Bartalis. Šie žodžiai buvo pasakyti kitomis aplinkybėmis, tačiau puikiai atspindi italo požiūrį – svarbiausia pagalba kitam, o ne asmeninės pergalės.

Užgrūdintas karo audrų

F. Coppis ir daugelis kitų dviratininkų jau anksčiau buvo pakviesti prisijungti prie Italijos kariuomenės, dalyvavusios Antrojo pasaulinio karo mūšiuose, tačiau atletams buvo leista varžytis keliose vis dar vykstančiose varžybose.

G. Bartalis, kuris buvo pasišventę katalikas, toliau tęsė ilgas ir varginančias treniruotes bei dviračiu numindavo daugybę kilometrų po šiaurinę Italiją. Netrukus dviratininkui svarbią užduotį patikėjo Florencijos regiono arkivyskupas Elias Dalla Costa.

Dar iki 1943-ųjų Italija buvo saugi šalis čia gyvenantiems žydų kilmės piliečiams, tačiau Šiaurės Italijoje pradėjus veikti nacių struktūroms, pradėjo siųsti žydus ir su režimu pogrindyje kovojusius italus į koncentracijos stovyklas. G. Bartalis prisijungė prie Katalikų bažnyčios vadovaujamo Asyžiaus tinklo, kuris stengėsi apsaugoti žmones nuo gresiančios žūties.

Išvažiavęs į ilgas keliones dviračiu, tituluotas atletas pristatydavo padirbtus asmenybės dokumentus italų šeimoms, kurioms grėsė pavojus. Slaptoje spaustuvėje pagaminti dokumentai būdavo pritaisyti prie dviračio vairo ir sėdynės. Taip G. Bartalis padėjo išgelbėti daugiau nei 800 žmonių.

Kartais italą sustabdydavo slaptosios fašistų policijos pareigūnai, tačiau dėl garsenybės statuso šalyje niekas nenorėjo kištis į jo reikalus ir jo apieškoti. Pareigūnai būdavo įsitikinę, kad už tai patys gali sulaukti bausmių.

G. Bartalis prašė, kad pareigūnai neliestų prie jo dviračio pritaisytų „aerodinaminių“ detalių. Taip niekas ir nesužinojo ilgų sportininko kelionių dviračiu paslapties.

Italas ne tik pristatydavo padirbtus asmenybės dokumentus, bet ir tiesiogiai prisidėjo prie savo draugo žydo Giacomo Goldenbergo ir jo šeimos išgelbėjimo. Tai buvo ypač pavojinga misija. Kiekvienas, prie jos prisidėjęs, galėjo būti iškart pasmerktas mirčiai.

Pokario pergalės ir atgimusi konkurencija

„Laimėti „Giro d`Italia“ varžybas dukart yra kiekvieno dviratininko svajonė, tikras Šventasis Gralis. Nedaug kam tai pavyksta, o tie, kuriems pavyksta, yra nepaprastai talentingi“, – taip yra sakęs 2012 m. „Tour de France“ lenktynių laimėtojas Bradley Wigginsas.

Pasibaigus karui, visi kilnią misiją atliekant numinti kilometrai pasitarnavo ir pačiam G. Bartaliui, kai vėl buvo galima užsiimti dviračiu sportu. Tiesa, italo karjeros piko metai jau buvo praeityje.

Kad ir kaip būtų, legendinis dviratininkas į laikrodį nežiūrėjo ir dar vieną „Tour de France“ lenktynių čempiono titulą laimėjo po karo – 1948 metais. Italas išlieka vienintelis sportininkas, kurio „Tour de France“ du nugalėtojo titulus skiria net dešimt metų.

Italija, iškentėjusi fašistų partijos valdymą, karo audras bei politinę suirutę po B. Mussolinio mirties, vėl sulaukė savo didvyrio, kurio pergalė 1948 m. Prancūzijoje padėjo pakelti savivertę šalies gyventojams ir įpūsti vilties. Dalis istorikų netgi tvirtina, kad G. Bartalio pokarinė pergalė padėjo išvengti pilietinio karo Italijoje.

Vėl grįžus varžyboms, atgimė ir G. Bartalio bei F. Coppio konkurencinė kova trasoje. F. Coppis jau buvo 10 metų vyresnis ir pasiekęs karjeros piką. Dviratininkas po karo grįžo iš Afrikos, kur buvo laikomas kaip britų karo belaisvis. Kaip ir G. Bartalis, F. Coppis gimtinėje sulaukė didžiulė populiarumo. 2009 m. laikraštyje „New York Times“ buvo tokie žodžiai: „Italijoje šių dviejų dviratininkų kova buvo kaip religija – tavo širdis palaikė vieną arba kitą.“

„Apie juos italai sužino nuo pat jaunų dienų. Jie yra tikros šalies įžymybės, nes suteikė šaliai vilties“, – rašoma publikacijoje.

Kai G. Bartalis antrą kartą laimėjo „Tour de France“ lenktynes, abu dviratininkai atstovavo Italijai Nyderlanduose vykusiame pasaulio čempionate. Tiesa, sportininkų konkurencinė kova niekur nedingo.

Tvirtinama, kad per varžybas abu sportininkai vienas kitam trukdė. Negana to, užsiėmę vidine kova, italai nesekė pagrindinės lyderių grupės ir, nors tuo metu buvo vieni geriausių visame pasaulyje, net nepasiekė finišo. Pasaulio čempionu tapo belgas Briekas Scotte. Toks G. Bartalio ir F. Coppio elgesys trasoje įsiutino rinktinės vadovus ir rėmėjus.

F. Coppis savo karjeroje iš viso laimėjo 5 „Giro d`Italia“ čempiono titulus ir dukart triumfavo „Tour de France“ varžybose. Deja, 1960 m., būdamas vos 40-ies, mirė užsikrėtęs maliarija Burkina Fase. 2002 m. italų valdžia pradėjo tyrimą, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, ar italų dviračių sporto legenda nebuvo nunuodytas. Visgi buvo atsisakyta atlikti ekshumaciją, nors F. Coppio mirtis toliau kelia klausimų.

Kuklusis didvyris

„Turi daryti gerus darbus, bet nereikia jais girtis. Jeigu kalbi apie tai, vadinasi, naudojiesi kitų nesėkme dėl naudos sau“, – tokiu gyvenimo moto G. Bartalis vadovavosi iki pat mirties 2000 metais.

Dviračių sporto legendos sūnus Andrea, tik tėčiui sulaukus garbaus amžiaus, iš jo sužinojo apie Antrojo pasaulinio karo metu nutikusią istoriją ir išgelbėtus žmones. G. Bartalis netgi prašė sūnaus niekam apie tai nepasakoti ir išlaikyti viską paslaptyje.

G. Bartalis norėjo vienintelio dalyko – būti prisimintas dėl sportininko karjeros pasiekimų. Kartą paklaustas apie karo laikų žygdarbius, jis atsakė: „Dariau tik vieną dalyką, kurį mokėjau geriausiai, – važiavau dviračiu“.

Kartais užtenka ir to.