1988 metų liepos 27-oji ilgam įstrigo visiems, apsilankiusiems Vilniaus sporto rūmuose. Tai buvo diena, kai sausakimšose tribūnose sėdėję žiūrovai pirmą kartą savo akimis išvydo „kito pasaulio“ atstovus – NBA čempionate rungtyniaujančius Atlantos „Hawks“ klubo krepšininkus.
„Hawks“ į Vilnių atvyko sužaisti antrąsias iš trijų rungtynių su Sovietų Sąjungos rinktine per penkerias dienas.
Dar liepos 25-ąją „Hawks“ ekipa, treniruojama charizmatiškojo Mike`o Fratello, Tbilisyje (Sakartvelas) minimaliu skirtumu 85:84 buvo įveikusi Seulo olimpinėse žaidynėms besirengusius sovietų krepšininkus. Vilniuje „Hawks“ triumfavo po pratęsimo (110:105), o liepos 30-ąją įvykusiame paskutiniame komandų susitikime Maskvoje Sovietų Sąjungos rinktinė iškovojo istorinę pergalę – 132:123.
Vėliau su Sovietų sąjungos rinktine Seulo olimpinėse žaidynėse čempionais tapo ir keturi lietuviai – Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis ir Arvydas Sabonis, tačiau visų trijų draugiškų rungtynių serijoje rungtyniavo tik Š. Marčiulionis ir V. Chomičius. R. Kurtinaitis nerungtyniavo dvejuose pirmuose susitikimuose, o A. Sabonis praleido susitikimus dėl Achilo sausgyslės traumos.
Prieš prisimindami rungtynes Vilniuje, trumpam sugrįžkime į „Hawks“ vizito Sovietų Sąjungoje išvakares.
Atšilimo politikos metu gimę nauji krepšinio ryšiai
Sovietų Sąjungos rinktinės kelionės į JAV buvo įprastas reiškinys 9-ajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tiesa, sovietų krepšininkai niekada nesigrumdavo su „profesionalais“ vadintais NBA krepšininkams. „Mėgėjais“ gali žaisti tik su „mėgėjais“, todėl Amerikoje SSRS krepšininkai išmėgindavo jėgas su universitetų krepšinio komandomis.
Kaip bebūtų, tokios kelionės padėdavo Sovietų Sąjungos rinktinės žaidėjams, tarp jų ir lietuviams, susipažinti su aukščiausio lygio – NBA krepšiniu.
„Kai lapkričio mėnesį keliaudavome į JAV žaisti rungtynių su koledžų komandomis, pirmas dalykas, ką darydavau – prisipirkdavau vaizdajuosčių su NBA rungtynių įrašais. Tai būdavo Michaelo Jordano, „Visų žvaigždžių“ rungtynės, Bostono „Celtics“ ir Los Andželo „Lakers“ klubų finalo serijų dvikovos“, – bendraudamas su portalu LRT.lt prisiminė vienas tuometinių Aleksandro Gomelskio treniruojamos rinktinės ramsčių Rimas Kurtinaitis.
Atverti duris dvikovoms su NBA klubams, sovietų rinktinei pradėjo šiltėjantys JAV ir SSRS santykiai. Po 1980 metų JAV boikotuotų Maskvos olimpinių žaidynių ir lygiai tokiais pat veiksmais atsakiusios Sovietų Sąjungos per 1984 m. Los Andželo žaidynes, JAV televizijos magnatui ir TBS kanalo savininkui Tedui Turneriui kilo idėja organizuoti Geros valios žaidynes, kurios turėjo padėti suartinti vienas kitai ietis rodžiusias valstybes ne tik politinėje arenoje, bet sporto pasaulyje.
Tokia idėja patiko ir SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui, kuris sutiko, kad žaidynės būtų organizuojamos Maskvoje, iš kur jos buvo transliuojamos visam pasauliui. Tiesa, oficialiu žaidynių krepšinio turnyru tapo 1986 m. pasaulio čempionatas, vykęs Ispanijoje. Turnyro finale JAV studentai rezultatu 87:85 palaužė sovietų krepšininkus.
Apie galimybę nugriauti sienas tuo pačiu metu pradėjo kalbėti ir idėją eksportuoti NBA krepšinį plačiajam pasauliui puoselėjęs lygos komisaras Davidas Sternas bei ilgametis FIBA generalinis sekretorius Borislavas Stankovičius.
Nuo 1978 iki 1984 m. NBA klubai buvo sužaidę 20 draugiškų rungtynių su Izraelio, Kinijos, Filipinų, Vakarų Vokietijos, Šveicarijos bei Italijos klubais, tačiau apie idėja susikauti su sovietų pasaulio atstovais dar buvo tolima.
Tiesa, D. Sterno ir B. Stankovičiaus pastangomis 1987 m. buvo pristatytas inauguracinis ir tradiciniu turėjęs tapti „McDonald`s Open“ klubinis turnyras, kuriame debiutavo trys komandos Milvokio „Bucks“, Milano „Tracer“ bei Sovietų Sąjungos rinktinė.
Būtent 1987-ųjų spalio 25-ąją SSRS krepšininkai pirmą kartą stojo į kovą su profesionalais. „Bucks“ neleido suabejoti savo pajėgumu ir iškovojo įtikinamą pergalę – 127:100.
„Mes važiavome žaisti, kaip mokėjome. Du kėlinius lyg ir kabinomės į rungtynes, o varžovai dar nebuvo įjungę aukštų pavarų, – LRT.lt pasakojo tose rungtynėse žaidęs Valdemaras Chomičius. – Vėliau net nepastebėjome, kaip per kelias minutes „Bucks“ greitojo puolimo pagalba sugebėjo atsiplėšti.“
Nors kitais metais „McDonald`s Open“ turnyre sovietų rinktinė nerungtyniavo, ryšiai tarp JAV ir SSRS krepšinio aikštėje nenutrūko.
Tuometinis „Hawks“ klubo savininkas T. Turneris toliau žvalgėsi į Rytus, kur jau buvo užmezgęs ryšius su M. Gorbačiovu. Amerikiečiui, surėmęs pečius su D. Sternu leidosi į derybas su Sovietų Sąjunugos sporto funkcioneriais, su kuriais buvo aptarta NBA klubo viešnagės SSRS galimybė, transliacijų teisių reikalai bei kiti dalykai.
„Lyga pritarė tokiam žingsniui, nes D. Sternas siekė populiarinti NBA krepšinį ir už JAV ribų. Krepšininkai iš Rytų Europos galėjo padėti įgyvendinti tokią idėją, – žurnalo „Sports Illustrated“ straipsniui apie „Hawks“ viešnagę SSRS pasakojo tuomet kelionės reikalus padėjusi tvarkyti Kim Bohuny, dabar dirbanti NBA lygos viceprezidente tarptautinio krepšinio operacijoms. – Buvo tiek daug gerų žaidėjų už geležinės uždangos, o NBA norėjo nugriauti visas kliūtis, kad tokie krepšininkai debiutuotų lygoje.“
Skrajojančio „vanago“ skrydžiai Vilniuje ir bičiulystė tarp žaidėjų
„Hawks“ klubo delegacija, gausus žurnalistų būrys ir su komanda keliavę kiti amerikiečiai, visų pirma, atvyko į Sakartvelo miestą Suchumį, kuriame buvo surengta Atlantos ekipos ir SSRS rinktinės bendra treniruočių stovykla.
Po treniruočių stovyklos abiejų komandų krepšininkai keliavo į Tbilisį, kur ir buvo sužaistos pirmosios iš trijų rungtynių penkių dienų laikotarpyje.
Kaip prisimena V. Chomičius, jau pradiniame „Hawks“ viešnagės SSRS etape Suchumyje užsimezgė draugiški santykiai tarp abiejų komandų žaidėjų.
„Mums reikėjo bendrauti, nes visi gyvenome kartu. „Hawks“ žaidėjai buvo draugiški, nes tikriausiai į mus žiūrėjo kaip į mokinius. Aišku, jiems reikėjo padėti dėl šaltų gėrimų, nes buvo labai karšta. Tokiais momentais ištiesdavo pagalbos ranką ir palaikėme gerus ryšius“, – kalbėjo buvęs krepšininkas.
Tiesa, pirmajame komandų susitikime „Hawks“ gretose nerungtyniavo Dominique`as Wilkinsas. Dar 1987–1988 m. NBA pirmenybėse krepšininkas rinkdavo po 30,3 taško reguliariajame sezone ir po 31,2 taško atkrintamosiose.
Krepšininkas su komanda nekeliavo į SSRS ir turėjo atskirsti vienas, tačiau praleido jungiamąjį skrydį Maskvoje ir tik pavėlavęs prisijungė prie amerikiečių delegacijos. Net ir pavėlavęs D. Wilkinsas prisijungė prie „Hawks“, kuri ruošėsi akistatai su Sovietų Sąjungos rinktine dvikovoje Vilniuje liepos 27-ąją.
Žinia apie NBA krepšininkų kojų įkėlimą į Lietuvos sostinę išplito kaip virusas. Akivaizdu, kad norinčių patekti į rungtynes buvo daugiau nei 4-5 tūkstančius žiūrovų talpinančiuose sporto rūmuose.
„Buvo pardavinėjami net bilietai į „Hawks“ treniruotę, o bilietas kainavo po 1 rublį. Vilniaus sporto rūmai, kuriuose telpa apie 4-5 tūkstančius sirgalių, buvo užpildyti per jų treniruotę“, – prisiminė R. Kurtinaitis.
Iš tų laikų išliko istorijos, kaip autobusu į viešbutį grįžę „Hawks“ žaidėjai per langus jauniesiems gerbėjams mėtė kramtomąją gumą.
R. Kurtinaitis rungtynes Vilniuje praleido dėl į organizmą patekusios infekcijos, kurią spėjo išsigydyti prieš trečiąsias komandų rungtynes Maskvoje. Snaiperis dvikovoje, kurioje reikėjo ir pratęsimo, stebėjo nuo atsarginių žaidėjų suolelio.
Dvikova sutraukė ir tuometines ryškiausias Lietuvos krepšinio pasaulio žvaigždes, o NBA krepšinį gyvai savo akimis pirmą kartą pametė ir rūmų tribūnose sėdėjęs 13-metis Žydrūnas Ilgauskas.
„Visi prašė bilietų, o jų nebuvo. Pamenu įvedžiau į sporto rūmus žmones, kurie tiesiog rungtynes stebėjo stovėdami. Susidomėjimas buvo labai didelis“, – apie didžiulį susidomėjimą susitikimu pasakojo ir V. Chomičius.
Antroji dvikova tarp „Hawks“ ir SSRS rinktinės pateisino sirgalių lūkesčius. Aikštelėje vyko atkakli kova, o ketvirtojo kėlinio pabaigoje kiek atitrūkusius amerikiečius prisivyti padėjo ir V. Chomičiaus bei Š. Marčiulionio taškai.
Likus žaisti 3 sekundes iki lemiamo ketvirčio finišo, Š. Marčiulionis stojo prie baudų metimo linijos ir išlygino rezultatą (92:92) bei išplėšė pratęsimą.
Nors ir nesitreniravęs su komanda D. Wilkinsas rodė savo meistriškumą ir per papildomas 5 žaidimo minutes surinko 8 taškus bei padėjo iškovoti pergalę savo ekipai – 110:105. Sovietų rinktinėje V. Chomičius pasižymėjo 26 taškais.
Trečiojoje komandų akistatoje Maskvoje liepos 30-ąją pergalę jau šventė Sovietų Sąjungos rinktinė (132:123), kuriose gretose 32 taškus pelniusiam Aleksandrui Volkovui geriausiai talkino 23 taškus įmetęs Š. Marčiulionis.
„Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai įveikėme profesionalus. Aišku, nežaidėme prieš „Svajonių komandą“, bet nugalėjome NBA klubą. Tuo metu skirtumai pasauliniame krepšinyje buvo akivaizdūs. Nemanau, kad juos būtume sugebėję įveikti prieš sezoną ar sezono metu. Į šią kelionę „Hawks“ žiūrėjo ne taip rimtai. Mums tai buvo svarbus reikalas. Kaip A. Gomelskis mums sakydavo: „mirk gyvenk reikia laimėti“, – tvirtino R. Kurtinaitis.
Dar treniruočių stovykloje užsimezgę Suchumyje užsimezgę draugišku abiejų komandų ryšiai nenutrūko ir visos „Hawks“ kelionės SSRS metu.
Po trečiųjų rungtynių „Kosmos“ viešbutyje apsistojusiai amerikiečių delegacijai ir SSRS rinktinei vakarienę gamino pats vyriausiasis „Hawks“ treneris M. Fratello, mėgęs suktis virtuvėje. Specialiai į Maskvą buvo atskraidinti produktai iš JAV, o ant stalo buvo patiekta spagečių.
„Visur dalyvaudavome kartu. Buvo ir vakarinių pobūvių. Pasakysiu atvirai – „Hawks“ komandai buvo posezoninis metas ir į Sovietų Sąjungą jie vyko kaip į pažintinę kelionę. Jie tiesiog atostogavo. Amerikiečiai tiesiog „baliavojo“, kiek sugebėjo. Mūsų krepšininkai, kai švęsdavo, galėdavo švęsti ir trankiau, tačiau tuo metu į rungtynes žiūrėjome atsakingai, nes tai buvo mums istorinis įvykis“, – aiškino R. Kurtinaitis.
Dabartinis Maskvos srities „Chimki“ treneris pridūrė, kad tuometinės akistatos su NBA klubais padėjo sunaikinti Sovietų Sąjungos rinktinės žaidėjų galvose buvusi amerikiečių žaidėjų, kaip „kito pasaulio“, atstovų įspūdį.
„Įsivaizdavome, kad jie – dievai. Susitikę pamėtėme, kad jie – tokie patys žmonės. Visi vaikštome ant tos pačios žemės. Nors iš pradžių į „Hawks“ žiūrėjome iš tolo, juk jie žaidžia stipriausioje lygoje, bet jie buvo visiškai paprasti žmonės. Mūsų anglų kalba dar buvo nerišli, bet tai mus netrukdė ir apsikabinti ir „pabajeruoti“. Visgi daug iniciatyvos mūsų bendravime įkvėpė M. Fratello. Jis visuomet noriai bendravo“, – kalbėjo R. Kurtinaitis.
