Sportas

2020.05.10 15:20

„Stadionų medžiotojai“: italų pora medaus mėnesį pavertė nepaprasta futbolo kelione

LRT.lt2020.05.10 15:20

„Aš visada įsivaizdavau, kad savo medaus mėnesį leisiu Karibuose“, – bendraudama su FIFA.com sakė 26-erių metų italė Eleonora Davi. – Su vyru tikėjausi atsidurti romantiškame danguje – viskas aplink balta, smėlis, paplūdimys, turkiška vonia ir egzotiški kokteiliai.“

Galiausiai, egzotiškai kokteiliai virto alaus bokalu, o Arubos, Barbadoso ir Šv. Bartolomėjaus salų smėlis – „La Bombonera“, „Wanda Metropolitano“ ir „El Centenario“ stadionų žole. Dykumos rojus, kurį įsivaizdavo italė, tapo pragaru, kurį „užkūrė“ tribūnose įtūžę futbolo sirgaliai.

Eleonora, kuri kartu su savo vyru leidosi į medaus mėnesį, aplankė 28 stadionus ir išvydo 15 rungtynių per 14 dienų. Tai buvo santuokos su Federico Roccio, geriau žinomu kaip „stadionų medžiotoju“, pasekmės. Jam toks medaus mėnuo leido praplėsti savo aplankytų stadionų skaičių iki 603, o valstybių – iki 42.

„Tai buvo visiškai kitoks medaus mėnuo, kurį aš visada įsivaizdavau“, – kalbėjo Eleonora. – Visgi, tai buvo nepaprasta kelionė. Tai buvo net geresnis medaus mėnuo, apie kurį aš svajojau augdama.“

Apie nepaprastą gyvenimo būdą italų pora mintimis pasidalijo su svetaine FIFA.com.

„Viskas prasidėjo dviem etapais“, – aiškino futbolui pasišventęs F. Roccio. – Mano tėvas Mario, kaip ir visi geri tėvai, šeimoje įskiepijo vieną dalyką – aistringą meilę „AC Milan“ klubui. Pirmą kartą apsilankiau komandos rungtynėse, kai man buvo ketveri. Atsimenu, kaip tuomet bandžiau daryti viską, kad atrodyčiau kuo jaunesnis, jog gaučiau pigesnį bilietą.“

„2007-aisiais, kai apsilankiau absoliučiai visose „Milan“ namų rungtynėse, turėjau vieną tikslą – vykti į Atėnus stebėti UEFA Čempionų lygos finalo prieš „Liverpool“. Su tėvu turėjome gana aršų ginčą. Aš vis dar gyvenau po jo „stogu“, buvau nepilnametis, tiesa, iki 18-os metų trūko vos vieno mėnesio. Kaip bebūtų, jis manęs neišleido į tą kelionę.

Kai tik man sukako 18-iolika, iškart pasakiau, kad „dabar galiu daryti tai, ko noriu pats“. Mano pirmoji ilgesnė kelionė buvo rungtynės tarp „Lecce“ ir „AC Milan“. Kelionė tiek pirmyn, tiek ir atgal truko po 14 valandų. Teko grįžto naktiniu reisu, o ir rezultatas nebuvo sėkmingas – 1:1.

Antrasis etapas prasidėjo 2009-aisiais. Skridome į Kataniją stebėti „Milan“, su manimi buvo vyresnių žmonių grupelė. Jie kalbėjo apie tai, kiek stadionų jau yra aplankę ir juokėsi iš manęs, nes aš neturėjau praktiškai jokios patirties.

Tą dieną pasakiau, kad „jeigu galite jūs, vadinasi, galiu ir aš“. Tiesiai jiems į akis pasakiau, kad už poros metų būsiu aplankęs daugiau stadionų nei kažkuris iš jų. Jie, žinoma, iš manęs tik juokėsi. Tą naktį Klassas-Janas Huntelaaras, kuris buvo vadinamasis „medžiotoju“, įmušė du įvarčius per pridėtą laiką ir mes laimėjome 2:0. Taigi, nuo tada jie mane pradėjo vadinti „stadionų medžiotoju“. Tada tai tiesiog buvo juokelis, bet ši pravardė taip ir prilipo.

Nuo tada pradėjau lankyti kone visus stadionus Italijoje, galiausiai kirtau Prancūzijos ir Šveicarijos sienas. Mane tai patraukė. Prieš dar man suprantant, kad tai yra mano gyvenimas, aš aplankiau Anglijos, Vokietijos, Ispanijos ir kitų šalių stadionus“, – patirtimi dalijosi F. Roccio.

Po kurio laiko „AC Milan“ sirgaliaus gyvenime atsirado Eleonora. Kaip aiškina pati mergina, ji iki tol neturėjo nieko bendro su futbolu.

„Mes susitikome prie baseino – abu dirbome gelbėtojais“, – tvirtino Eleonora. – Federico turėjo beprotišką aistrą futbolui, o aš su tuo neturėjau nieko bendro. Mano draugai įspėjo mane, kad žmogus, kuris myli futbolą, kitam vietos širdyje jau neatranda.“

„Jos draugai galvojo, kad ji yra tikra beprotė, jog susitikinėja su manimi“, – pertraukdamas Eleonora pareiškė Federico. – Gerai, kad jos pravardė yra „Šventoji“.

„Tai tiesa“, – atsakė Eleonora. – Mūsų pirmoji kelionė buvo į Korsiką. Pagalvojau, kad bus labai romantiška. Kai jau maniau, kad eisime kažkur vakarieniauti, Federico pasakė, kad turi du bilietus į „Ligue 2“ pirmenybių rungtynes tarp „Bastia“ ir „Clermont“. Turbūt įsivaizduojate mano reakciją...

Tačiau vos tik apsilankiusi stadione pamilau futbolą ir tą jausmą, kai esi rungtynių sūkuryje. Užtenka pasižiūrėti į laimingus ir dainuojančius žmones aplink. Net ir aš prisijungiau prie jų kompanijos, nors ir nesupratau nė vieno žodžio. Nuo tada ir prasidėjo mano meilė futbolui. Dabar aš esu tas žmogus, kuris kviečia vykti į rungtynes. Ir noriu pasakyti, kad aš visada jaučiausi svarbiausia Federico. Jis su manimi elgiasi tarsi su princese“, – sakė Eleonora.

Po to, kai Federico „San Siro“ stadione pasipiršo savo merginai, jų kelionė po futbolo stadionus įgavo dar didesnį pagreitį. Federico, dirbdamas virėju, kurio pagamintą maistą valgė Gennaro Gattuso, Alexandre‘as Pato, Filippo Galli, Brendanas Rodgersas ir Claudio Ranieri, sulaukė galimybės išvykti gyventi į užsienį ir taip aplankyti dar daugiau stadionų.

Paprašytas įvardyti savo favoritus, vyras ilgai negalvodamas atsakė: „Celtic Park“ Glazge ir „La Bombonera“ Buenos Airėse. Man pasisekė, kad teko proga apsigyventi Damfrise, Škotijoje ir ten praleisti 5 mėnesius. Lankiausi „Old Firm“ („Celtic“ prieš „Rangers“ – LRT.lt.) rungtynėse dukart ir tai buvo neįtikėtina patirtis.

Mano pirmas kartas „Celtic Park“ stadione buvo, kai „Celtic“ žaidė Čempionų lygoje prieš „AC Milan“. Mes laimėjome 3:0, tačiau po finalinio švilpuko „Celtic“ sirgaliai priėjo prie mūsų tribūnos, pradėjo mums ploti ir dovanoti šalikus. Tai buvo gražus gestas.

Visgi tai, ką teko išgyventi Argentinoje per medaus mėnesį, buvo kažkas beprotiško. Buenos Airėse viskas sukasi aplink futbolą. „La Bombonera“ („Boca Juniors“ klubo stadionas – LRT.lt.) buvo magiška vieta, visas stadionas nesustodamas dainavo. Išties neeilinė atmosfera.

Man nėra gėda pasakyti, kad apsiverkiau įžengęs į „Celtic“ ir „Boca Juniors“ stadionus. Labai myliu abiejų komandų fanus“, – atviravo F. Roccio.

„Buenos Airėse futbolu gyveni ir kvėpuoji 24 valandas per parą. Ten futbolas priklauso žmonėms. Skelbimų lentos, marškinėliai, raktų pakabukai, akiniai, barai – viskas, ką matai, ten yra susiję su futbolu. Ir aš nekalbu tik apie „Boca“ ar „River Plate“, nes yra ir kitų puikių komandų – „San Lorenzo“, „Independiente“, „Racing“.

Manau, kad Graikijoje galima surasti nemažai panašumų. Ten viskas taip pat yra susiję su „Olympiakos“, „Panathinaikos“, AEK, PAOK ir „Aris“. Kiekvieną kartą, nuvykęs į Graikiją, pajuntu įspūdingą atmosferą. Aistra futbolui Graikijoje ir Argentinoje yra tiesiog žodžiais neapsakoma.

Kretoje, rungtynių tarp „Ofi Crete“ ir „Panetolikos“ metu, sutikau keletą žmonių, kurie tapo gerais draugais. Mes su jais keliaujame, jie apsistoja pas mus, mes – pas juos. Dortmunde taip pat susipažinau su žmonėmis, su kuriais iki šiol kiekvieną dieną kalbame apie futbolą. Per medaus mėnesį sutikome „Boca“ komandos faną Claudio, kuris su mumis praktiškai praleido visą laiką nuo tada, kai atvykome į Argentiną.

Man futbolas yra daugiau nei žaidimas. Tai kelionė į žaidimą – lėktuvas, traukinys, autobusas, taip pat pažintis su maistu, vietiniais barais, atmosfera, dainomis, skanduotėmis ir vėliavomis. Visgi svarbiausia dalykas – susitikimai su fanais ir draugystė, kuri lieka visam gyvenimui“, – nepaprasta patirtimi pasidalijo F. Roccio.