Sportas

2020.05.11 19:58

Žvilgsnis į perspektyviausias Europos futbolo rinktines: Norvegijoje užgimė nauja talentų karta

Aivaras Katutis, LRT.lt2020.05.11 19:58

LRT.lt pradeda straipsnių ciklą, kuriame apžvelgs talentingiausias Europos futbolo rinktines. Žvilgsnis kryps į mažiau pripažintas, tačiau perspektyvų jaunimą auginančias šalis.

2019-ųjų lapkričio 18-oji. Europos futbolo čempionato atranka skaičiuoja paskutines dienas. Norvegijos futbolo rinktinė vieši Takalyje, išgarsėjusiame dėl čia 20-ajame amžiuje pastatytos Didžios Britanijos oro pajėgų bazės. Netoli Mdinos įsikūręs Maltos gamtos parkas garsėja ne tik aviacijos muziejais, bet ir tuo, kad išskirtinėje aplinkoje stovi 17 tūkst. žiūrovų talpinantis Nacionalinis stadionas, kuriame tą vakarą lemiamas rungtynes žaidė Norvegija.

Jaunų ir patyrusių žaidėjų kratinį į Maltą atsivežusi Norvegijos rinktinė jau nebekovoja dėl tiesioginio kelialapio į 2020-ųjų Europos čempionatą, kuris, kaip jau žinoma, vyks kitais metais. E grupėje, kurioje varžosi šešios komandas, bilietą į pagrindinį turnyrą savo rankose jau laiko Ispanija ir Švedija.

Rumunija ir Norvegija šansų dar nepraranda – trečia vieta leidžia tęsti kovą tolimesnėje atrankoje. Situacija – išties neeilinė: abi komandos turi po 14 taškų. Norvegijos stovykloje vyrauja kur kas pozityvesnė nuotaika – jų laukia dvikova su turnyrinės lentelės autsaidere Malta, kai tuo metu rumunai stoja į kovą su Europos futbolo gigante Ispanija.

Rumunai tą vakarą viešėjo Madride. Vienintelė jų viltis yra tai, kad pirmąją poziciją jau užsitikrinusi Ispanija žais tik viena koja, tačiau vos tik prasidėjus rungtynėms ryžto nebelieka – rumunai sutalžomi per pirmąsias 45 minutes – 4:0 (5:0). Norvegija, viena koja buvusi Maltoje, kita – Ispanijoje, lengvo pasivaikščiojimo neturi: 40-ąją minutę rezultatas Takalyje tampa lygus. Į pertrauką norvegai žygiuoja ne pačios geriausios nuotaikos, tačiau įtampos ne daug – rumunai šansų atsitiesti antrajame kėlinyje praktiškai neturi. Norvegai grįžta į aikštę ir 62-ąją minutę įmuša pergalingą įvartį, kuris tik dar labiau sutvirtina pamatus lemiamo atrankos etapo link.

Norvegija paskutiniame grupių etapo ture užsitikrina trečią poziciją ir turi papildomą šansą patekti į Europos čempionatą, kuriame šalies rinktinė nėra žaidusi nuo 2000-ųjų. Norvegų stovykloje – šventė, bet iki svajonės įgyvendinimo dar lieka kelio galas. Lapkričio 22-ąją dieną Norvegijos rinktinei išaušo kita svarbi diena – Nione traukiami finalinio atrankos etapo burtai, kurie nenudžiugino nei pačių norvegų, nei jų būsimų oponentų. Norvegijos keliai kovoje dėl patekimo į pagrindinį turnyrą susikirs su serbais, o įveikus juos, lauktų dvikova su kitos poros nugalėtoju – Izraeliu arba Škotija.

Kovo mėnesio pabaiga – laikotarpis, kai turėjo paaiškėti likusios keturios komandos, iškovojusios kelialapius į Europos čempionatą. Pasaulinė koronaviruso pandemija sustabdė ir šiuos planus, todėl Norvegija, kaip ir likusios 15 nacionalinių komandų, laukia žinios, kada įvyks nuo pat 2019-ųjų pabaigos laukti porų susitikimai.

Tai, kuriai rinktinei tokia pertrauka išeis į naudą, atsakyti sunku, tačiau jeigu ir yra šalis, kuriai nerimauti reikėtų mažiausiai, tai Norvegija.

„Tai neabejotinai gali tapti faktoriumi“, – specialiai portalui LRT.lt sakė Norvegijos futbolo apžvalgininkas ir žurnalistas Jonas Giaeveras. – Rinktinėje turime daug jaunų talentų – Odegaardą, Haalandą, Ajerą ir Berge‘ą, kurie per tą laiką, kol nevyks atranka, galės įgyti dar daugiau patirties.

Jeigu pažiūrėtume į Odegaardą, kuris žaidė nuostabų sezoną su „Real Sociedad“, tai tikrai būtų galima tikėtis dar geresnio jo žaidimo kitame sezone. Manau, kad laikas šiuo atveju yra mūsų sąjungininkas“, – teigė Norvegijos žurnalistas.

Žinių apie tai, kada gali prasidėti šį pavasarį turėjęs įvykti finalinis Europos čempionato atrankos etapas, kol kas nėra. Patys norvegai tiki, kad nacionalinės šalies rinktinė gali po ilgos pertraukos pasiekti pagrindinį čempionato etapą, tačiau būsimų varžovų, kurie yra dažni svečiai tiek Europos, tiek ir pasaulio čempionatuose, tikrai nenuvertina.

„Mes savo šansus vertiname pakankamai atsargiai. Žinoma, visi tikisi, kad atsidursime Europos čempionate, tačiau jei pažiūrėtume į rinktines, su kuriomis susitiksime, tai galimybes reikėtų vertinti atsargiai. Pavyzdžiui, tie patys serbai, kurie turėjo ir turi perspektyvią žaidėjų grupę. Visgi, kad ir kaip gerbtume serbus bei kitus galimus varžovus, į atranką vyksime nebijodami nieko“, – aiškino J. Giaeveras.

Norvegijai, kuri praeityje užaugino tokias futbolo žvaigždes kaip Ole Gunnarą Solksjaerą, Johną Carew ir Tore Andre Flo, nepatekimas į Europos čempionatą penktą kartą iš eilės būtų didžiulis smūgis, bet ne nokdaunas, po kurio nebūtų galimybių atsitiesti ateityje.

Nuopuoliai ir pakilimai

Norvegijos vardas įprastai būna siejamas su kalnais bei žiemos sportu. Futbolas, kuris iškart asocijuojasi su natūralia žole ir „įkaitusiais“ sirgaliais tribūnose, šioje šalyje didesnę reikšmę įgavo besibaigiant 90-ųjų erai.

Vadinamoji „auksinė karta“ Norvegiją aplankė tarp 1995-ųjų ir 1999-ųjų, kai vadovaujant Egilui Olsenui, vėliau – Nilsui Johanui Sembui, bendras rinktinės pergalių skaičius šoktelėjo iki 58 procentų. 1994-aisiais norvegams buvo pavykę po ilgos pertraukos patekti į pasaulio čempionatą, tačiau pasirodymas už Atlanto ilgai netruko.

1998-aisiais norvegai vėl iškovojo teisę žaisti planetos pirmenybėse. Rinktinė, suformuota iš brolių Flo ir O. G. Solskjaero, čempionatą pradėjo dviem lygiosiomis ir skambia pergale prieš brazilus, kuri ir atvėrė duris į aštuntfinalį. Primityvų futbolą žaidusi Norvegija tolimesnio barjero neįveikė – italai po sunkios ir gana negražios kovos 1:0 nužudė Norvegijos rinktinę ir jų viltis.

Po to, kai rinktinės vairą į savo rankas perėmė N. J. Sembas, Norvegija padėjo dar vieną istorinį žingsnį – pirmą kartą pravėrė Europos futbolo čempionato duris. Pasirodymas Belgijoje ir Nyderlanduose vykusiame turnyre baigėsi skaudžiai – norvegai, savo grupėje konkuravę su Ispanija, Jugoslavija ir Slovėnija, trečioje vietoje liko tik dėl tarpusavio rungtynių santykio. Tiek norvegai, tiek jugoslavai turėjo po 4 taškus ir vienodą įvarčių santykį, tačiau vienintelė tuometinės Jugoslavijos pergalė ir buvo pasiekta prieš Norvegiją.

Po šio skaudaus dūrio ir prasidėjo Norvegijos nuopuolis – daugiau šios šalies futbolininkai nedalyvavo nei pasaulio, nei Europos čempionatuose. 2000–2004-ųjų laikotarpiu Norvegijos pergalių koeficientas krito iki 37 procentų.

Norvegijos futbolo federacija 2004-aisiais siekė įnešti naujų vejų pasamdydama iki šių metų Danijos rinktinei vadovavusį Age Hareide, tačiau jo karjeros etapas Norvegijos rinktinėje buvo pažymėtas nesėkmingais bandymais prasibrauti į 2006-ųjų pasaulio ir 2008-ųjų Europos pirmenybes.

Nuo 2008-ųjų vėl rinktinės treneriu tapo E. Olsenas, 2013-aisiais – Peras-Mathiasas Hogmo, tačiau Norvegija per tą laiką nepravėrė jokio didžiojo turnyro durų.

Naujasis ir į doros kelią vedantis Norvegijos futbolo etapas prasidėjo 2017-aisiais, kai rinktinę į savo rankas perėmė Islandijos futbolo stebukladarys iš Švedijos Larsas Lagerbackas. Istorinį kelialapį į Europos čempionatą su islandais nuskynęs futbolo specialistas iš naujo pradėjo burti Norvegijos rinktinę, kuriai visą laiką trūko rankos, galinčios į vieną grupę suburti jaunus ir patyrusius žaidėjus.

„Mums pasisekė, kad turime tokį trenerį – užtenka pažiūrėti į tai, ką jis padarė su Islandijos ir Švedijos rinktinėmis. Dauguma anksčiau vadovavusių trenerių niekada nedalyvavo finaliniame Europos čempionato etape. Iš L. Lagerbacko tikimasi labai daug“, – situaciją aiškino žurnalistas J. Giaeveras.

M. Odegaardas ir E. B. Haalandas – ne vienintelės kylančios šalies futbolo žvaigždės

Martino Odegaardo pavardė futbolo visuomenei yra pažįstama nuo 2015-ųjų metų, kai netikėtai anksti į Norvegijos vyrų futbolą pasibeldęs žaidėjas sudarė sutartį su Ispanijos gigantu Madrido „Real“ klubu.

M. Odegaardas iki šio sezono futbolo visuomenėje buvo laikomas bene labiausiai nuvylusiu jaunuoju talentu. Anksti į futbolo olimpą užkopęs norvegas jau buvo pradėtas nurašyti, nors jam buvo tik 18 metų. Priežastis – nesugebėjo prasibrauti į pagrindinę „Real“ komandos sudėtį. Tačiau tiek M. Odegaardas, tiek ir „Real“ klubas žinojo, ką daro – pustrečių metų Nyderlanduose galiausiai davė vaisių.

Iš pradžių „Heerenveen“, vėliau – „Vitesse“ klube žaidęs atakuojantis saugas šį sezoną grįžo į Ispaniją ir nuomos pagrindais buvo išsiųstas į San Sebastiano „Real Sociedad“. Baskų krašte jis nušvito pačiomis ryškiausiomis spalvomis – 28 rungtynės, 7 įvarčiai, 8 rezultatyvūs perdavimai ir geriausio „La Liga“ mėnesio žaidėjo titulas.

M. Odegaardui, kurio perspektyvomis jau buvo pradėta abejoti, kitą sezoną yra piešiama svarbi rolė pagrindinėje Madrido „Real“ ekipoje. Norvegui, kuriam būnant dar paaugliu teko atlaikyti didžiulį visuomenės spaudimą, nepamesti galvos, buvusio trenerio teigimu, padėjo jo amžiui nebūdingas profesionalumas.

„Jis yra neįtikėtinai profesionalus, tarsi koks robotas. Jis yra didžiausias profesionalas, kurį man teko sutikti per visą gyvenimą. Manęs visiškai nestebina dabartinis jo žaidimas „Real Sociedad“ komandoje“, – bendraudamas su Ispanijos žiniasklaida teigė buvęs Rusijos rinktinės vairininkas Leonidas Sluckis, su M. Odegaardu dirbęs „Vitesse“ klube.

Visgi net ir savo gyvenimo formą įgavęs M. Odegaardas šį sezoną nublanksta prieš kitą Norvegijos futbolo deimantą – Erlingą Brautą Haalandą. Legendinio Alfo-Inge Haalando sūnus Europos futbolo padangę sudrebino savo įspūdingu rezultatyvumu UEFA Čempionų lygos turnyre – 8 įvarčiai per šešerias grupės etapo rungtynes su „Salzburg“.

Po tokio skambaus prisistatymo E. B. Haalandas netruko sulaukti Europos grandų susidomėjimo ir šių metų sausį tapo Dortmundo „Borussia“ komandos nariu. Pažintis su vokiečių futbolu 19-mečiui snaiperiui nebuvo sudėtinga – 12 įvarčių per pirmąsias 11 rungtynių.

Iš viso rungtyniaudamas tiek „Salzburg“, tiek „Borussia“ komandose E. B. Haalandas šį sezoną per 33 rungtynes yra įmušęs net 40 įvarčių. Norvegijos futbolo sirgaliai neturi abejonių – E. B. Haalandas artimiausią dešimtmetį taps pagrindiniu atakų lyderiu nacionalinėje komandoje.

„Odegaardas ir Haalandas neabejotinai yra didžiausios Norvegijos futbolo žvaigždės. Tačiau kartu su jais reikėtų paminėti Kristofferį Ajerą, kuris jau būdamas 16-os metų tapo „IK Star“ komandos kapitonu (jauniausiu Norvegijos lygos istorijoje – LRT.lt.). Jo žaidimas gynyboje yra be galo svarbus, dar turime Sanderį Berge‘ą, kuris taip pat būdamas jauno amžiaus išvyko į užsienį ir dabar žaidžia „Sheffield United“ klube“, – didžiausius Norvegijos futbolo talentus įvardijo J. Giaeveras.

22-ejų metų K. Ajeras trejus metus rungtyniauja Glazgo „Celtic“ klube, kuriame yra tapęs vienu iš gynybos lyderių. Simboliška, kad praėjusių metų rugpjūtį norvegas savo įvarčių sąskaitą „Celtic“ klube atsidarė UEFA Europos lygos atrankos rungtynėse su Marijampolės „Sūduva“.

Aukštas beveik 2 metrų gynėjas Norvegijos vyrų rinktinėje nuo debiuto 2018-ųjų kovą spėjo sužaisti 14 rungtynių. Jis atrankoje į 2020-ųjų metų Europos čempionatą žaidė aštuonerias rungtynes po 90 minučių. Dvejas rungtynes, iš kurių vienos baigėsi lygiosiomis su švedais, jaunajam gynybos specialistui teko praleisti dėl traumos.

S. Berge‘as savo kelią į didįjį futbolą pradėjo nuo „Asker“ ir „Valerenga“ klubų Norvegijoje. 2017-ųjų žiemą į jį teises įgijo belgų „K.R.C. Genk“ klubas, kuriame jis spėjo sužaisti per 100 rungtynių ir 2019-aisiais tapti Belgijos čempionu.

Šių metų žiemą S. Berge‘as sulaukė šanso atvykti į Anglijos „Premier“ lygą, „Sheffield United“ klubą. Puikiu aikštės matymu ir gera kamuolio kontrole pasižymintis saugas Anglijoje kol kas dar yra priverstas pereiti adaptacinį laikotarpį, tačiau Šefildo klubas, šį sezoną iki pandemijos paskelbimo kovojęs dėl vietos didžiajame ketverte, su norvegu sieja ilgalaikę ateitį.

Svarbus vaidmuo rinktinėje yra piešiamas ir kitiems norvegų talentams – Mortenui Thorsby, šį sezoną atvykusiam į Genujos „Sampdoria“, Mathiasui Normannui, antrus metus rungtyniaujančiam „Rostov“ ekipoje, Leo Skiri Ostigardui, priklausančiam „Brighton“ klubui, taip pat Jorgenui Strandui Larsenui („Sarpsborg 08 FF“), Johanui Hove‘ui („Stromsgodset“), Fredrikui Oppegardui (Eindhoveno PSV) bei Sebastianui Tounekti (Budės „Glimt“), kurie dar tik pradeda didžiąją futbolo kelionę .

Su Norvegijos rinktinės ateitimi būtų galima sieti ir jau gana seniai šias duris pravėrusį 24-erių puolėją Alexanderį Sortlothą. 22 rungtynes nacionalinėje komandoje sužaidęs puolėjas jau nepatenka į jaunųjų talentų kategoriją, tačiau apie jį kalbama kaip apie idealų E. B. Haalando porininką. Londono „Crystal Palace“ klubui priklausantis A. Sorlothas šį sezoną patraukė garsių Europos klubų dėmesį, kai atstovaudamas Trabzono „Trabzonspor“ ekipai iš Turkijos per 39 rungtynes sumušė 25 įvarčius.

Neišvengiamas palyginimas su belgais

2012-ųjų metų pradžioje į Europos futbolo padangę pradėjo belstis naują kartą užsiauginusi Belgija. Nemaža dalis futbolo ekspertų sutiko – prieš akis turime vieną perspektyviausių rinktinių visame pasaulyje. Belgijos rinktinės sugrįžimas į tarptautinę futbolo areną prasidėjo 2014-aisiais, kai pirmą kartą nuo 2002-ųjų buvo iškovotas kelialapis į pasaulio čempionatą.

Tiek 2014-ųjų pasaulio, tiek ir 2016-ųjų Europos čempionate belgai nužygiavo iki ketvirtfinalio. Iš vienos pusės pasiekimai neblogi, tačiau komandai, kuri savo gretose turėjo Londono „Chelsea“, „Manchester City“, „Manchester United“, Londono „Tottenham“ ir kitų garsių klubų žvaigždes, buvo keliami patys aukščiausi tikslai.

To neužteko ir Belgijos futbolo vadovams, kurie 2016-aisiais nusprendė atsisveikinti su Marcu Wilmotsu ir į rinktinę pasikviesti patyrusį specialistą iš Ispanijos Roberto Martinezą. Kaip ir Norvegijos atveju, kai L. Lagerbacko atvykimas įnešė kur kas daugiau pasitikėjimo, taip ir Belgijoje atsirado daugiau tikėjimo, jog tokias žvaigždes, kaip Edeną Hazardą ir Keviną De Bruyne turinti komanda pagaliau paliks savo pėdsaką futbolo metraščiuose.

Belgų pasirodymas 2018-ųjų pasaulio čempionate jau priminė tą rinktinę, kuriai ilgą laiką buvo piešiama šviesi ateitis. Belgijos futbolininkų žygis Rusijoje nesibaigė auksine taure, tačiau buvo iškovota istoriškai aukščiausia trečia vieta.

Norvegija, kuri sparčiai augina naujus talentus, savęs su Belgija lyginti kol kas nedrįsta. Kaip pabrėžia J. Giaeveras, pagrindinis skirtumas tarp šių rinktinių yra tai, kad Belgija kelią į Europos futbolo elitą pradėjo skintis turėdama Anglijos „Premier“ lygos žvaigždes, kai tuo metu Norvegija kol kas tik ant pirštų gali skaičiuoti elitinėse Europos lygose spindinčius šalies žaidėjus.

„Jeigu pažiūrėtume į Belgijos rezultatus ir talentą, kuris buvo sukauptas per tuos metus, būtų galima teigti, kad tai viena iš labiausiai vilčių nepateisinusių rinktinių. Aš nemanau, kad mes patys pradėsime save lyginti su belgais, kai kalbame apie tokias žvaigždes kaip Hazardą, De Bruyne, Dembele, Fellaini, Lukaku.

Mūsų pirminis tikslas yra grįžti į turnyrus, kuriuose varžosi pajėgiausios rinktinės. Jeigu mes sugebėsime tapti reguliariais Europos ir pasaulio čempionato dalyviais, o tokie žaidėjai, kaip Ajeras ir Odegaardas gaus progą pasireikšti didžiausiuose Europos klubuose, žinoma, bus galima kalbėti apie galbūt laukiančią sėkmę“, – tęsė J. Giaeveras.

Dirbtinės aikštės – ne problema, o išeitis

Norvegija, kaip ir dauguma Šiaurės Europos valstybių, susiduria su klimato problema – žaisti visą sezoną yra ne tik iššūkis Norvegijos futbolo infrastruktūrai, bet ir patiems atletams. Tam, kad futbolas nesustotų visus metus, Norvegijoje, kaip tvirtina žurnalistas J. Giaeveras, kone kiekviename mieste yra įrengtos dirbtinės aikštės bei uždari sporto kompleksai.

Kaip pastebi futbolo apžvalgininkas, Norvegijos futbolo federacija, bendradarbiaudama su šalies vyriausybe, pasirūpino, kad mažesni miestai tiek vasaros, tiek žiemos metu turėtų fizinės veiklos.

„Be dirbtinių aikščių negalėtume žaisti futbolo visą sezoną. Pačioje šiaurinėje Norvegijos dalyje buvo atidaryti nauji sporto centrai, kas suteikė galimybę vaikams užsiimti norima veikla visus metus“, – situaciją komentavo J. Giaeveras.

Norvegijoje, kur gyvena šiek tiek daugiau nei 5,3 mln. žmonių, olimpinio ir parolimpinio komiteto ir Sporto konfederacijos duomenimis, 8 iš 10 vaikų, kurių amžiaus vidurkis svyruoja nuo 6 iki 12 metų, lanko vieną ar daugiau sporto šakų.

Ankstyva vaikų pažintis su sportu palengvino tiek šalies sporto federacijų, tiek ir trenerių darbą. Pasak pašnekovo, infrastruktūra, kuri buvo pradėta kurti prieš pat 1990-uosius, o vėliau tobulinta, pagaliau neša vaisius ir futbole.

„Manau, kad esame teisingame kelyje. Tai, kad turime pakankamai geras sąlygas užsiimti norima sporto šaka, duoda naudos visoms pusėms. Pastaraisiais metais buvo skirtas papildomas dėmesys treneriams ir jų darbui su vaikais. Jeigu seniau grupiniuose užsiėmimuose būdavo sunku sutelkti dėmesį į kiekvieną žaidėją individualiai, dabar tai nebėra problema. Treneriai labai anksti susipažįsta su žaidėjais ir atskleidžia jų stiprybes. Dėl to dabar ir turime daugiau talentingo jaunimo. Vienintelis klausimas – kaip sugebėsime juos integruoti į nacionalinę rinktinę“, – pokalbį baigė J. Giaeveras.