Sportas

2020.05.01 20:47

Traumų išvargintas, psichologiškai palūžęs, bet atsistojęs Stanionis: žiauriai noriu į olimpines žaidynes

Brigita Virbalytė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.05.01 20:47

Vienas geriausių Lietuvos boksininkas Eimantas Stanionis buvo pasirengęs savo 11-ajai kovai profesionalų ringe, tačiau kovo 13 dieną jau atskridęs į JAV sužinojo, kad dėl koronaviruso pandemijos jo darbas nuėjo perniek – dvikova atšaukta. Portalui LRT.lt boksininkas papasakojo, kaip susitvarkė su nusivylimu, psichologiniais sunkumais ir dabar tikisi startuoti Tokijo žaidynėse.

Koronaviruso pandemija sujaukė visų sportininkų planus, tačiau E. Stanioniui buvo smogta itin skaudžiai. Kovo 14 d. netoli Vašingtonu su Justinu DeLoachu turėjęs kovoti lietuvis vos atskridęs į JAV sužinojo, kad turnyras, likus dviem dienoms iki jo kovos, atšaukiamas.

„Čia visiems taip atsitiko. Tik kitiems prieš dvi savaites ar mėnesį pranešė, kad nebus turnyro, o man buvo dienos skirtumas, tai tas buvo sunkiausia, nes buvau pačiame pike, buvau numetęs svorį, viską buvau padaręs ir tiesiog viena diena buvo likusi“, – LRT TELEVIZIJAI sakė E. Stanionis.

Koronaviruso pandemija sujaukė visų sportininkų planus, tačiau boksininkui Eimantui Stanioniui buvo smogta itin skaudžiai

Praėjusių metų spalį 25-erių E. Stanionis į profesionalų ringą grįžo po pertraukos – prieš metus boksininkui buvo susiūti nuplyšę rankos raiščiai. Reabilitacija buvo triskart ilgesnė nei prognozavo gydytojai. Tačiau grįžęs į ringą lietuvis lengvai nugalėjo du silpnesnius varžovus ir trečiąja kova norėjo įrodyti, kad yra vertas stipriausių varžovų. Eimantas tikisi, kad atšaukta kova vyks rudenį, tačiau be žiūrovų. Todėl mažės ir boksininkų atlygis.

– Kaip pavyko ištrūkti iš JAV?

– Jie mane ragino pasilikti dar mėnesiui, bet nesutikau, norėjau grįžti į Lietuvą. Teko pasikeisti bilietus. Kokia situacija sudėtinga supratau tik paskambinęs į oro uostą – neišėjo prisiskambinti, neišėjo bilietų pasikeisti ir internetu. Teko važiuoti į oro uostą, kuris nuo vietinio oro uosto buvo apie 70 kilometrų. Pasikeičiau bilietus ir kitą dieną išskridau. Jie paskui patys sakė, kad gerai, jog spėjau išskristi.

– Kokia vidinė būsena buvo, sužinojus, kad kovo nebevyks?

– Buvo sunku. Atsikėliau kitą dieną ir galvojau, kad turėčiau svertis, o kitą dieną turėtų vykti kova, o viskas įvyko kitaip. Buvau ir pasirengęs gerai, ir nusiteikęs gerai.

Bet čia visiems taip atsitiko. Tik kitiems prieš dvi savaites ar mėnesį pranešė, kad nebus turnyro, o man buvo dienos skirtumas, tai tas buvo sunkiausia, nes buvau pačiame pike, buvau numetęs svorį, viską buvau padaręs ir tiesiog viena diena buvo likusi. Sunku ir nežinia, kada viskas baigsis, kada galėsime sportuoti, nes dabar normaliai treniruotis neišeina. Tada vėl reikės įeiti į formą, o tai nėra lengva. Stengiuosi palaikyti formą. Tačiau visiems sportininkams taip nutiko.

– Tačiau jūsų situacija dar sudėtingesnė, nes į ringą grįžote po pertraukos?

– Taip, po traumos buvo sunku ir psichologiškai buvau palūžęs. Nežinojau, ar galėsiu grįžti į sportą, nes tikrai buvo didelės komplikacijos. Kokį gydytojai sakė terminą, po kurio galėsiu sportuoti – jis buvo triskart ilgesnis.

Tai buvo sunku ir nebuvau tikras, kad susitvarkys, bet dabar jau viskas gerėja. Turėjau dvi kovas po operacijos – viena buvo apžvalginė, kita turėjo būti rimtesnė. Dabar jau turėjo būti „priešpagrindinė“ kova, žengiau lygiu aukštyn, tačiau vėl negalėjau įrodyti, ko esu vertas. Ir dar situacija dėl olimpinių žaidynių – po kovos turėjome pakalbėti su vadybininku apie galimybę dalyvauti olimpiniame atrankos turnyre, sudėlioti viską. Dabar nežinia.

– Papasakokite daugiau apie traumą.

– Buvo nutrūkę rankos raiščiai ir net dabar jaučiu, tiesiog tenka susigyventi su skausmu. Nejaučiu toks rankos gerai kaip anksčiau, kai kurių vietų visai nejaučiu ir tas nervas gal atsistatys, o gal ir ne. Kartais, kaip sakau, reikia susigyventi su tuo skausmu ir toliau judėti į priekį, nes nenoriu baigti sportininko karjeros, tai tenka susidraugauti su skausmu.

– Ar tai sena ar nauja trauma?

– Nebuvo įsisenėjusios bėdos, tiesiog su vienu smūgiu pajutau lyg elektra pereitų. Galvojau, kad praeis skausmas, net kovojau ir laimėjau kovą su suplyšusiais raiščiais. Maniau, kad praeis po 1–2 savaičių, bet skaudėjo tik labiau. Bandžiau daryti visokius pratimus, vėliau pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą, grįžęs į Lietuvą, jį pakartojau. Pasikonsultavau ir nusprendėme, kad reikia operacijos.

Kiekvieno kovotojo svajonė nuo pat mažens tapti pasaulio čempionu. Tai ir aš ne išimtis, bet norėčiau kokią istorinę kovą sukurti, kur vėliau visi žmonės žiūrėtų, atsimintų.

– Kiek laiko teko gyventi be bokso?

– Gydytojai sakė, kad tris mėnesius, bet tikrai pusę metų praėjo, kol galėjau pradėti treniruotis 80 proc. pajėgumo. Po 9 mėnesių skausmas buvo jau mažesnis, bet tiek laiko tai tikrai prireikė, kad galėčiau pasitikėti savimi, psichologiškai atsigaučiau.

Dariau daug pratimų, atsistatymas buvo tikrai sudėtingas ir visokių minčių ateidavo. Negerėjo, negerėjo, tada pagerėdavo, o vėliau vėl pablogėdavo. Toks žaidimas vyko.

– Kaip atrodė tas mėnuo per karantiną Kaune?

– Po kovos, po svorio metimo, norėjau atstatyti kūną, tai 10 dienų visiškai nieko nedariau, o paskui pradėjau namuose sportuoti, lauke bėgioti krosus, kur nėra žmonių.

Stengiuosi palaikyti sportinę formą, nes nežinia, kada prasidės visi procesai ir reikės būti geros sportinės formos. Turėsiu vykti ir kovoti, nes turėsiu pirmumo teisę, nes mano kova buvo nukelta prieš pat pradžią.

– Kada galėtų įvykti ir kokiomis sąlygomis jūsų kova profesionalų ringe?

– Kalbėjome, kalbėjome, tačiau kol kas niekas neaišku. Panašu, kad viskam pasibaigus kovos galės vykti tik be žiūrovų. Girdėjau, kad jų nebus 6–12 mėnesių, tai kovosime tuščioje salėje, tik su aptarnaujančiu personalu.

Realiai galvoju, kad kova galėtų įvykti rugsėjį ar spalį. Rinkčiausi spalį, nes norėčiau vasarą praleisti Lietuvoje, man čia labai patinka. Palaikyčiau formą, o rugpjūčio mėnesį pradėčiau ruoštis ir rugsėjo–spalio mėnesiais jau tikrai galėčiau kovoti.

– Kaip kovos be žiūrovų galėtų paveikti boksininkų atlygį už kovas?

– Tikrai paveiks, kadangi nėra žiūrovų, organizatoriai neuždirbs iš bilietų. Tačiau norima išlaikyti kovotojus. Pragyventi gal užteks, jeigu tik traumų nebus. Tačiau kol kas niekas neaišku.

– Kiek svarbu profesionaliems boksininkams reguliariai turėti kovas?

– Daug ką vadybininkai sprendžia. Pavyzdžiui, kai aš ilgai neturėjau kovų po operacijos, tai pirmą kovą davė tik apsižiūrėti – nepaėmė pajėgiausio varžovo. Leido pasižiūrėti, kaip mano ranka reaguos, tas visas adrenalinas po ilgos pertraukos. Kitą kovą jau gauni stipresnį varžovą.

Taip, po traumos buvo sunku ir psichologiškai buvau palūžęs. Nežinojau, ar galėsiu grįžti į sportą, nes tikrai buvo didelės komplikacijos.

Tikrai prašysiu, kad su geru priešininku kovočiau – turiu jau tos patirties sukaupęs, nėra, kad adrenalinas viską numuštų, kad bijočiau. Esu pasirengęs. Aišku, jeigu labai ilgam iškrenti, reikia tos kovos, kad pasižiūrėtumei, kaip viskas veikia. Tačiau prašysiu stiprios kovos, nenoriu laukti, noriu greičiau įrodyti, kad galiu kopti į viršų.

– Turėtumėte su kuo treniruotis čia, Lietuvoje?

– Taip, su Lietuvos rinktine. Su mano treneriu Vidu Bružu treniruojasi Lietuvos rinktinė, tai tikrai turėčiau, kaip palaikyti sportinę formą ir įeiti į vaidinamąjį pirminį pasirengimą. Tačiau profesionalų ringe viskas kitaip – raundų skaičius didesnis ir varžovų reikia įvairesnių. Galbūt čia nerasime, o ten, Jungtinėse Valstijose, Los Andžele, tikrai yra didelis pasirinkimas – rasi aukštą kairiarankį, žemą ir visi pakankamai stiprūs.

– Pavyko su vadybininku pasikalbėti apie olimpines žaidynes?

– Jis turėjo atskristi kovos dieną iš Niujorko, bet po atšauktos kovos jis neatskrido, bet telefonu kalbėjome, kad užsidarius Jungtinės Valstijos dabar vyktų pasaulinis atrankos į olimpines žaidynes turnyras, aš būčiau jame dalyvavęs. Turėjome tokį pokalbį, bet ir turnyras, ir pačios olimpinės žaidynės buvo nukeltos. Dabar niekas nieko nežino, todėl sunku komentuoti.

– Noras dalyvauti olimpinėse žaidynėse, atrodo, didelis?

– Taip, spausiu vadybininką, kiek galėsiu. Žiauriai noriu į olimpines žaidynes, noriu atstovauti Lietuvai, kaip visiems sakau, esame maža šalis, todėl norisi, kad kuo daugiau tų sportininkų dalyvautų, kad kuo daugiau medalių parvežtų, kuo daugiau matytų mūsų vėliavą. Ypatingi prisiminimai iš Rio de Žaneiro, labai didelis palaikymas buvo ir, atrodo, kad visi susivienija per tą sporto didžiąją šventę.

– Kokia didžioji svajonė profesionalų ringe?

– Kiekvieno kovotojo svajonė nuo pat mažens tapti pasaulio čempionu. Tai ir aš ne išimtis, bet norėčiau kokią istorinę kovą sukurti, kur vėliau visi žmonės žiūrėtų, atsimintų. Įsivaizduoju, kad joje boksininkai eina kaip gladiatoriai – iki galo.

Buvo tokia Arturo Gatti ir Micky Wardo kova – tai amžiaus kova. Tai nebuvo aukščiausio lygio kovotojai, nebuvo jie ilgai ir pasaulio čempionai, bet kova buvo tokia, kad iki šiol visi žiūri. Tai mano svajonė turėti tokį varžovą, kur būtume vienas kito verti ir padarytume, kaip vadiname, karą.