Sportas

2020.04.28 20:49

Lyg sportininkė-mėgėja karantine besijaučianti Krupeckaitė patikino – iki Tokijo žaidynių karjeros nebaigs

Brigita Virbalytė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.04.28 20:49

Šią vasarą Simona Krupeckaitė turėjo startuoti jau penktosiose olimpinėse žaidynėse. Tai Lietuvos rekordas, iki šiol priklausantis vienoms didžiausių mūsų sporto legendų – Virgilijui Aleknai ir Dainai Gudzinevičiūtei. Tokijo žaidynes atidėjus daugeliui sporto gerbėjų kilo klausimas, ar 37-erių S. Krupeckaitė lauks dar metus ir startuos Tokijuje. Dviratininkė sako tvirtą „Taip“.

S. Krupeckaitė sako, kad jau buvo suplanavusi gyvenimą po žaidynių, todėl žinia apie jų nukėlimą labai nuliūdino. Vis tik per dvidešimt medalių pasaulio ir Europos dviračių treko čempionatuose iškovojusi sporto meistrė trauktis neketina ir yra pasiryžusi dar kartą varžytis olimpiniame treke.

Dviratininkė džiaugiasi bent tuo, kad vasario pabaigoje prieš pat koronaviruso išplitimą Europoje pasaulio pirmenybėse su trylika metų jaunesne Migle Morozaite joms pavyko iškovoti olimpinius kelialapius.

Taip pat skaitykite

Tokijuje dviratininkės galės dalyvauti ne tik komandų sprinto, bet ir asmeninėse sprinto bei keirino lenktynėse. Didžiausias viltis jos sieja su komandų lenktynėmis, nes olimpiniame treke varžysis vos 8 stipriausi pasaulio duetai.

Dviračių treko varžybų kalendoriuje su klaustuku vis dar lieka Europos čempionatas. Jeigu pirmenybės spalį ir įvyks, pasak S. Krupeckaitės, jos bus tik tarpinis startas prieš olimpines žaidynes. Per karantiną Europos žaidynių vicečempionės treniravosi atskirai, tad tituluota dviratininkė mano, kad grįžti į geriausią sportinę formą prireiks nemažai laiko.

– Kaip reagavote į žinią, kad atidedamos Tokijo olimpinės žaidynės?

– Reakcijų buvo daug ir visokių. Kai viską supranti, kas darosi pasaulyje, tai nuotaika keitėsi. Iš pradžių tikrai buvo labai liūdna, nes turėjau susiplanavusi gyvenimą. Pagrindinė mintis buvo, kad liūdna, nes jas nukėlė. Buvau tarp tų sportininkų, kurie, be abejo, norėjo, kad olimpinės žaidynės įvyktų šiemet.

– Turbūt sportininkas, kuriam jau 37-eri, sulaukė ir daug klausimų, ką darys toliau? Ir pačiai turbūt vidinių svarstymų buvo nemažai?

– Tikrai nėra lengva. Tie metai brandos amžiuje neprideda nei jėgų, nei pasitikėjimo, nei optimizmo. Iš tikrųjų buvo padaryta daug sunkaus darbo, norint atsirinkti į olimpines žaidynes. Ėjome labai dideliais žingsniais ir dabar vėl sustoti, vėl pradėti iš naujo ir tokia nežinomybė... Neaišku, ar pavyks tą rezultatą pasiekti vėl. Ta metų pertrauka labai didelė. Galėjo olimpines žaidynes nukelti 3–4 mėnesiams, bet metai yra žiauriai daug.

– Ar galite 100 proc. pasakyti, kad dalyvausite Tokijo olimpinėse žaidynėse?

– Manau, kad taip. Esu apsisprendusi. Vieneri metai nėra 4 ar 5. Tie metai, manau, stipriai nieko nekeičia.

– Iš kitos pusės, galima sakyti, kad jums su Migle Morozaite pasisekė, nes pasaulio čempionatas vasarį dar spėjo įvykti ir čia iškovojote olimpinį kelialapį, galbūt tai kažkiek guodžia?

– Tai davė pasitikėjimo. Jeigu būtų neįvykęs pasaulio čempionatas ir neturėtume to kelialapio, galvoju, kaip tada būtų buvę. Tada turbūt nebūčiau galėjusi tęsti pasirengimo olimpinėms žaidynėms, nes tada jau lieki „nei paleistas, nei pakartas“. Tada būtume sudėtingoje situacijoje atsidūrę.

Dabar lyg jau viskas padaryta, lieka ramiai treniruotis ir laukti tuos metus, nes vis tiek varžybų nėra, atrankos varžybos įvykusios, tad praktiškai turime metus pasirengti olimpinėms žaidynėms. Būtume turėję tris mėnesius, dabar turėsime metus.

– Kokia situacija dėl rudenį numatyto Europos čempionato?

– Nežinau ir, tiesą pasakius, nelabai domiuosi, nes iš tikrųjų manau, kad neįvyks jokie čempionatai ir varžybos. Čempionatas nėra mums aktualus kaip kokios reitingo varžybos. Jeigu šios pirmenybės bus, dalyvausime, bet nebandysime joms rengtis žūtbūt drastiškai.

Kitas pagrindinis mūsų startas – olimpinės žaidynės, o, kai bus atnaujinamos varžybos, dalyvausime jose maksimaliai, kiek galėsime, bet išvengiant traumų, didelio nuovargio.

Apskritai dviračių sporto labai norėjo keistis po Tokijo olimpinių žaidynių. Buvo planuojama, kad mūsų žiemos sezonas persikels į vasarą, o pasaulio čempionatas vyktų ne pavasarį, o rudenį. Daug maišalynės. Nežinau, kokie dabar planai, bet treko pasaulyje turėjo įvykti daug permainų.

Anksčiau, kai pradėjau sportuoti, turėjome jau tokią sistemą. Pasaulio čempionatas visada vykdavo rudenį. Po to jie pakeitė, kad populiarintų dviračių treką. Daug buvo aptarinėjama ir viskas atrodė pakankamai gražiai, bet tas sezonų keitimas sportininkams yra labai sudėtingas, nes turi labai stipriai persiorientuoti. Kai esi pripratęs prie sistemos, esi viskuo užtikrintas, žinai, kaip planuoti treniruočių, varžybų ir poilsio grafiką ir tai yra patogu. Dabar norime keisti kažką, bet sistema iki galo nėra parengta.

– Kiek jums gali prireikti laiko su M. Morozaite vėl pajausti treniruotėse viena kitą, nes per karantiną treniravotės atskirai?

– Norint viską atlikti idealiai gerai, reikia kuo daugiau kartu treniruotis, atidirbinėti techniką. Jeigu norime visavertiškai konkuruoti su kitomis varžovėmis olimpinėse žaidynėse, tai tokių aktyvių treniruočių su varžybomis reikėtų pusės metų. Tiek, manau, užtektų.

– Kaip jūsų su M. Morozaite tandemas – jūs patyrusi ir tituluota, Miglė trylika metų jaunesnė – atrado tą balansą ir pasiekė tokių aukštų rezultatų?

– Nesame labai užtikrintos ir nesame labai aukštai, bet rezultatai ateina, nes treneris įdeda labai daug darbo būtent į Miglės techniką, o aš galiu padaryti savo darbą iš tos patirties, iš tų begalės valandų, praleistų ant dviračio. Miglei labai daug reikėjo padirbėti ir stengtis, nes kitos pasaulio dviratininkės tobulėja labai greitai. Toks tas tandemas – Miglė jauna ir stipri, ji gali važiuoti, o aš važiuoju, nes man išeina iš patirties išspausti rezultatą.

– Kuriose – asmeninėse ar komandų – lenktynėse turite didžiausių vilčių olimpinėse žaidynėse?

– Žinoma, su komandų, nes tik 8 geriausios komandos iškovoja teisę dalyvauti komandų sprinte olimpinėse žaidynėse. Praktiškai jau buvome stipriausiųjų aštuntuke.

– Kaip atrodė jūsų dienos per pirmą karantino mėnesį?

– Iki šiol esu tokia plaukianti, nes nėra to maksimalaus krūvio, koncentracijos. Jaučiuosi labai sportininkė-mėgėja, kuri šiaip išeina pakrutinti kojas. Krūvis absoliučiai kitoks. Aišku, treniruojuosi šešis kartus per savaitę, beveik kiekvieną dieną, bet tai nepalyginti su ta treniruočių atmosfera, adrenalinu, darbu, kai turi tikslą, kada yra varžybos, kada yra komanda, šalia treneris stovi, o ne vyras (aut. pastaba: Dmitrijus Leopoldas yra ir S. Krupeckaitės vyras, ir treneris), kalbantis namuose telefonu ar, man treniruojantis, skaito žurnalą. Tai absoliučiai skirtingi dalykai.

Bet šiaip karantinas mano dienotvarkės beveik nepakeitė. Ir anksčiau būdavo treniruotės, namai, treniruotės, namai. Sūnus visada su mumis namuose, bet visada praleisdavau daug laiko su juo, nes man tai svarbu, man patinka su juo leisti laiką. Vienintelis skirtumas, kad vyras per šį mėnesį visada būdavo šalia namuose ir neišvažiuodavo niekur. Ir mano nuovargis mažesnis.

Bandau atjungti mediatorius tarp manęs ir sporto, nes nėra tikslo kažką dabar mąstyti daug. Laukiu, kada galėsime visi kartu treniruotis, bet ir tada nebus tikslo. Pririnksi kilometrų, valandų, mirsi treniruotėse, o varžybų nėra. Tai ir dar sunkus darbas nėra reikalingas jeigu neturi, kur jo panaudoti. Treneris lyg ir sako, kad reikia treniruotis, nepaleisti, nes paskui bus sunkiau, o smegenys prieštarauja. Aišku, negalime pasiduoti, bet ir nepasiduodame. Nėra atramos taško, o atsispirti tai reikia į kažką – į varžybas, į pasiekimus. O dabar aplinkui kažkoks vakuumas, nežinomybė...