Pasaulį šiuo metu sukaustęs koronavirusas išmušė iš vėžių normalų gyvenimo ritmą, o dabar žmonės vis atviriau prisipažįsta, kad grėsmę vertinti pradėjo ženkliai per vėlai. Vienas tokių, atvirai sukritikavusių savo paties elgesį – NBA čempionas, šiuo metu Kinijoje rungtyniaujantis Jeremy Linas.
Krepšininkas platformoje „The Players’ Tribune“ paliko ilgą ir išsamų įrašą, kuriame išdėstė savo paties neatsakingą požiūrį į viruso grėsmę jo pradžioje ir apžvelgė kitą aktualią ir skaudžią temą – neapykantos vedamus nusikaltimus, nukreiptus į Azijos amerikiečių bendruomenę, dar kitaip vadinamus koronaviruso diskriminacija.
„Žinau, kad yra daug žmonių, kurie nori įtikinti, jog tai yra kova šalis prieš šalį, Rytai prieš Vakarus. Jie nori, kad viskas būtų suvesta į politiką, kairė prieš dešinę. Tačiau esmė yra ne tame. Mano manymu, viskas yra paprasta – kova, kurioje dabar gyvename, yra šviesa prieš tamsą.
Atrodo, kad kaip žmonių rasė, šiuo metu esame kryžkelėje. Suprantu, kad socialiniai tinklai ir naujienų srautas jose nėra geriausias žmonijos atspindys, tačiau juk tik tokį atspindį šiuo metu turime. Tai yra kažkas, ką stebime kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Ir tie mažyčiai ekranai dar nematytos krizės akivaizdoje geriausiai atspindi geriausias ir blogiausias mūsų savybes.
Ar galime nuoširdžiai sakyti, jog didžiuojamės tuo, ką matome veidrodyje?
Pastaruoju metu pažįstami JAV manęs klausė apie koronavirusą Kinijoje. Visi žmonės Kinijoje manęs teiraujasi apie JAV. Kai bandau įvertinti savo patirtis, tuo nesididžiuoju. Iš tiesų ilgai galvojau, ar apskritai noriu rašyti šią dalį, nes dėl to jaučiausi itin gėdingai.
Kai viruso protrūkis prasidėjo, aš buvau pačiame įvykių centre ir to rimtai nevertinau. Gal tik dėl žmonių būdo, nežinau. Žmonės mirė šalyje, kur aš žaidžiau krepšinį, kur gimė ir augo mano seneliai ir apie ką aš galvojau? Nuoširdžiai – aš galvojau apie save.
Kai Kinijos lyga buvo sustabdyta, tai vertinau paprastai – na, bent jau galėsiu nuvykti į Kaliforniją, susitikti su šeima, pavalgyti mėsainių ir tada grįšiu pratęsti sezono. Iš tiesų aš net džiaugiausi – visada mėgstu grįžti namo.
Man krizė tarsi neegzistavo. Žmonės kentėjo, o viskas, apie ką aš galėjau galvoti, buvo poilsis ir greitas maistas. Tačiau tada viskas rutuliotis pradėjo labai staiga.
JAV pradėjo atsirasti vis daugiau atvejų. Vieną rytą pabudau išpiltas šalto prakaito ir supanikavau kai pradėjo skaudėti gerklę – galvojau, kad užsikrėčiau virusu ir pagalvojau apie visus mylimus žmones, su kuriais bendravau ir kuriuos galėjau užkrėsti. Ačiū dievui, tai buvo tik peršalimas.
Tada buvo sustabdytas NBA sezonas, rungtynės buvo atšauktos per apšilimą. Viskas ėmė atrodyti labiau tikra.
Kalifornijoje buvo paskelbtas karantinas, negalėjau niekur eiti, nieko daryti. Vis daugiau atvejų buvo diagnozuota netoli tų vietų, kur aš treniravausi, draugai ir šeima siuntė man rūpesčio žinutes.
Vis sparčiau daugėjo atvejų ir Niujorke, jaudinausi dėl savo vyresnio brolio, kuris su šeima gyveno Brukline.
Būtų galima pagalvoti, jog turėjau būti tam geriau pasiruošęs – ilgą laiką buvau Kinijoje ir mačiau, kaip buvo sustabdytas šios šalies čempionatas, tačiau tai mane šokiravo lygiai taip pat. Tai jautėsi tarsi žiūrint tragedijų filmą, kur kiekvienas neįtikėtinas scenarijus vis sparčiau artėjo prie manęs.
Tačiau tada tas suvokimas ir nuoširdus rūpestis, kuris turėjo ateiti jau anksčiau, smogė visa jėga, nes dabar tai jau darė tiesioginę įtaką man.
Paskutines kelias dienas daug galvojau apie tai, ką turėčiau pasakyti. Karantino metu nedariau nieko, tik galvojau. Galvojau apie tai, koks idiotas buvau, tačiau ir apie tai, kad turiu rasti kelią, kaip įnešti savo indėlį net jei ir būsiu Pekine, kitoje pasaulio pusėje.
Labai keista matyti, kaip Pekine vėl vyksta eismas, kaip žmonės vėl eina į darbus, tačiau tada matyti nuotraukas iš tuščios „Times“ aikštės JAV.
Gyvenimas tikrai yra pašėlęs ir 2020-ieji buvo tikri kalneliai. Niekas iš mūsų nevaldo situacijos ir supranti, koks pasaulis iš tiesų yra mažas. Kai dingsta normalūs gyvenimui dalykai, mums lieka tiktai mes patys, kaip žmonių rasė. Per pastarąjį mėnesį matėme ir geriausias ir blogiausias tos žmonijos savybes.
Matėme neįtikėtinas sveikatos sektoriaus darbuotojų pastangas, kai kurie darbe net prarado savo gyvybes. Dvasia žmonių, kurie balkonuose dainuoja drąsinančias dainas. Restoranai, kurie savo maistą skiria medicinos sektoriaus darbuotojų maitinimui. Savanoriai, kurie savo jėgomis perka ir aprūpina svarbiausiomis prekėmis silpnesnius ir to padaryti galbūt negalinčius žmones. Yra tikrai daug vilties, daug šviesos.
Tačiau turime pakalbėti ir apie tamsą.
Visą savo gyvenimą buvau traktuojamas kiek kitaip, nes esu azijietis. Buvau vadinamas įvairiausiais rasistiniais vardais, manęs žmonės net klausė, ar aš galiu matyti, man nuolat buvo sakoma „keliauti ten, iš kur atvykau“. Net ir savo karjeros pike dažnai buvau rasistinių juokelių taikinys. Tačiau prie to tiesiog pripratau.
Nenorėjau kelti bangų, nenorėjau, jog susilaukčiau dėmesio tiesiog dėl to, kad esu azijiečių kilmės amerikietis. Aš tik norėjau žaisti krepšinį ir didžiajame paveiksle nelabai turėjau dėl ko skųstis. Tai buvo tik žodžiai.
Tačiau per pastarąsias savaites, kai nerimas ir panika JAV šovė į viršų, matome, kad už žodžių slypi tikra tamsa. Tai ne tik kalbos, ne tik „trolinimas“ ar neapykantos kalbos. Azijos amerikiečiai yra apšaukiami, ant jų yra spjaudoma, jie fiziškai puolami savo pačių šalyje. Teksase vyras bandė nudurti šeima su dviem jaunais vaikais tik dėl to, kad jie buvo azijiečiai.
Per pirmas dvi savaites, kai buvo įsteigta organizacija skirta stabdyti tokių asmenų diskriminaciją, buvo sulaukta daugiau nei tūkstančio pranešimo apie koronavirusu paremtą diskriminaciją (ir tai – vien iš žmonių, kurie apie organizaciją žinojo ir galėjo į ją kreiptis). Kiekvienas mano pažįstamas azijiečių kilmės amerikietis savo aplinkoje turėjo žmonių, į kuriuos buvo taikomasi. Tai yra nesuprantama ir liūdna.
Tai aš priimu labai asmeniškai. Žmonės, kuriuos labai myliu, bijo palikti savo namus būdami JAV. Laikais, kai šie žmonės yra paveikti lygiai taip pat, kaip ir likęs pasaulis, jie dar turi tvarkytis su šiuo papildomu baimės sluoksniu?
Klausykite, aš tikrai viską suprantu. Esu toks pat savanaudis, kaip ir bet kuris kitas. Per mano gyvenimą, mano karjerą asmeninis komfortas man rūpėjo ženkliai per daug. Tačiau visada buvau pozityvus svajotojas ir tikiu, kad šioje visoje tamsoje mes galime pasirinkti šviesą.
Viduryje mirtinos pandemijos, kai visas pasaulis kovoja dėl išlikimo, turėtų būti akivaizdu, jog nėra vietos kitoms pašalinėms kovoms, kitų žmonių kaltinimui ir didybei. Tačiau realybė yra kiek kitokia ir esame ten, kur esame.
Nors ir neturėtume atsidurti situacijoje, kai vienu metu tenka kautis su koronavirusu ir rasizmu, visada remsiu ir stovėsiu greta tų, kurie išdrįsta viešai kalbėti. Šios neapykantos ir negatyvo fone ir toliau kelkime rasizmo problemą ir didžiuokimės savo azijietiška prigimtimi. Privalome garsiai kalbėti ir kautis su rasizmu ir ksenofobija visokiausiomis formomis. Jaučiame paramą ir tų, kurie šios problemos tiesiogiai paliesti nėra, tačiau nuolat reiškia palaikymą ir nori kautis už mus.
Visi turime būti geresni.
Tačiau nesuklyskite – jei vienintelė žinutė, kurią pasiimsite iš šio straipsnio, bus apie rasizmą, reiškia, kad susimoviau bandydamas perteikti savo mintis. Vėlgi, dabartiniais laikais, norint išgyventi susivienyti privalo visi. Virusas neturėtų būti kova Rytai prieš Vakarus, neturėtų būti politika, rasė ar visi kiti dalykai, kurie nėra susiję su pagalba kitiems žmonėms išgyventi.
Padėti kuo daugiau alkstančių žmonių, paguosti kuo daugiau bijančių, mylėti kuo daugiau įskaudintų žmonių – psichologiškai, emociškai, dvasiškai. Tai turėtų būti pagrindinė šio teksto žinutė. Ir visa tai galų gale pavirsta į kovą tarp šviesos ir tamsos.
Tiesa tokia – mes visi galime būti šviesa, nes milijonai žmonių kasdien renkasi būti būtent ta šviesa. Kol kas niekas nežino, kokie gniuždantys bus šios krizės padariniai, tačiau prognozės nėra geros. Atsistatymui prireiks daug laiko, tačiau tame atsistatymo kelyje bus daug galimybių pasirinkti šviesą.
Tai neturi būti kažkas ryškaus ar herojiško. Pasirinkti šviesą gali reikšti tiesiog pasirūpinti draugu, kuris turi psichologinių sunkumų. Tai gali būti papildomas dėkingumas kurjeriui, atnešančiam jūsų siuntinį ar gynyba kažko, kas jaučia patyčias. Skleisti pozityvą ar tiesiog paremti mėgiamą knygyną ar restoraną šiais sunkiais jiems laikais. Prisidėti galima ir tiesiog nerašant neapykantą kurstančių komentarų.
Laukiantis kelias nebus lengvas, bus akimirkų, kada atrodys, kad tamsa ima viršų. Kiekvieną dieną, kai mirčių skaičius didėja, kai auga nedarbingumas, kai išlenda naujienos apie neapykantos kurstomus nusikaltimus – tada gali atrodyti, kad ši tamsa yra neįveikiama.
Tačiau prašau atsiminti – net jei jaučiatės beviltiškai, jūs – ne vieni. Verksime kartu, prisitaikysime kartu ir galų gale vėl klestėsime – kartu. Kai visa tai pasibaigs – žvelgsime į veidrodžius ir negalėsime sau meluoti apie tai, kokie mes buvome šios krizės akivaizdoje.
Tikiu, kad didžiuosimės tuo vaizdu, kurį pamatysime".
