Sportas

2020.04.22 20:37

Ar išmanote futbolo taisykles? Kada atsirado skirtingi marškinėliai, jų numeriai ir rėmėjų logotipai

Paulius Malžinskas, LRT.lt2020.04.22 20:37

Portalas LRT.lt pristato jums straipsnių ciklą apie futbolo taisykles ir jų istoriją. Kas keletą dienų pateiksime jums VRFS vadovo, tarptautinės kategorijos futbolo inspektoriaus Pauliaus Malžinsko tekstus apie futbolo taisyklių istoriją ir įdomius jų niuansus.

Pirmoji serijos dalis: Ar išmanote futbolo taisykles: kada atsirado skersinis, vartų tinklas ir apribojimai vartininkams?

Antroji serijos dalis: Ar išmanote futbolo taisykles? Kada buvo užmirštos kiaulės šlapimo pūslės, o kamuolys tapo apvalus?

Trečioji serijos dalis: Ar išmanote futbolo taisykles: kada futbole atsirado 11 žaidėjų, keitimai ir netikros traumos?

Ketvirtoji serijos dalis: Ar išmanote futbolo taisykles? Futbolo bateliai ir jų evoliucija – nuo smaigių iki modernių technologijų

LAW4 (The Players Equipment)

II dalis – apranga

Norintiesiems prie futbolo istorijos prisiliesti TV ekrane arba sužinoti, kas yra futbolas ir kodėl mes jį žaidžiame, rekomenduoju „Netflix“ esantį serialą „The English Game“.

Grįžtant prie taisyklių temos, tai istorinis kontekstas paprastas – aprangų nebuvo, tapo sunku atskirti skirtingų komandų žaidėjus, todėl ieškota įvairių būdų: pradžioje tai buvo kepuraitės, vėliau – įvairūs raiščiai ant rankų (kapitono raiščio tradicija kilo būtent iš čia), o tada – marškiniai, skirtingos spalvos, numeracija ir t. t.

Futbolo šortų atsiradimas irgi grynai gyvenimiškas – 1879 m. darbininkų komanda „Darwen“ žaidė FA taurės pusfinalio rungtynes su džentelmenais „Old Etonians“. Rungtynių metu „Darwen“ dėvėjo nukirptas iki kelių kelnes, nes tiesiog neturėjo galimybių nusipirkti naujų, buvo išjuokti, bet paskui tai pasirodė itin patogus ir praktiškas reikalas rungiantis, tai plačiai paplito, o kelnes futbolo taisyklės dabar leidžia mūvėti tik vartininkams.

SPALVOS. Skirtingų futbolo marškinių tradicijos pradėjo formuotis aplink 1870 m. Pradžią tam davė mokyklinės uniformos (pvz., „Blackburn Rovers“ pirmiausia nešiojo baltus megztinius, puoštus mėlynu Šrousberio mokyklos Maltos kryžiumi). Aprangų spalvų ištakos – ir skirtingas socialinis statusas, ir tikėjimas, ir politinės pažiūros.

Darbininkai ir katalikų mažuma dėvėjo baltos ir žalios spalvų derinius („Hibernian“ FC – 1875), džentelmenai ir unionistai – kraujas ir širdys – mėlynos, raudonos, bordo („Heart of Midlothian“ – 1874). Populiariausias variantas – dryžuoti marškiniai, nes taip lengviau juos pagaminti (skirtingos audinio juostos būdavo tiesiog susiuvamos). Laikui bėgant kūrėsi daugybė naujų klubų, futbolas populiarėjo kitose šalyse, o spalvos prarado savo istorines reikšmes.

Pramonės revoliucija atvėrė naujas galimybes. Pirmasis sportinės aprangos gamintojas buvo „Bukta“ (įkurta 1879), vėliau, apie 1887 m., atsirado naujos tekstilės staklės, kurios leido audinio juostas daryti bet kuria kryptimi, išpopuliarėjo vertikaliai dryžuotos aprangos, didėjo spalvų pasirinkimas.

1890 m. EFL rungtynėse tarp „Sunderland“ ir „Wolverhampton“ abi komandos žaidė vienoda apranga, todėl jau 1891 m. FA nusprendžia, kad klubai spalvas deklaruoja dar prieš prasidedant sezonui, atsargai privalo turėti paprastus baltos spalvos marškinius (atsarginis aprangos komplektas klubams buvo didelės prabangos reikalas), o esant reikalui juos keičia „namų“ komanda (1921 m. taisyklė buvo pakeista ir aprangas turėjo keisti „svečiai“).

1891 m. „Aston Villa F.C.“ pirmą kartą pasiuvo marškinius su kontrastingomis šviesiai mėlynomis rankovėmis, o toks jų aprangos spalvų dizainas išliko beveik 60 metų.

Iš įdomesnių detalių apie spalvas reikėtų paminėti, kad Anglijos FA 1969 m. uždraudė komandoms naudoti juodą ar tamsiai mėlyną spalvas, nes jas naudojo rungtynių teisėjai. Škotijos FA tokius reikalavimus atmetė ir niekada jų nepaisė, nes tamsiai mėlyna – jų nacionalinės rinktinės spalva. Reikia pažymėti, kad Škotijoje neretas dalykas būdavo truputį kitaip (pvz., numeriai ant marškinėlių buvo neprivalomi net iki 1995 m.). Būtent dėl Škotijos FA spaudimo FIFA kitokios spalvos marškinėlių apie 1990 m. atsirado ir futbolo teisėjų ekipuotėje.

VARTININKAI. Kaip žinote, iki pat 1912 m. vartininkai kamuolį rankomis galėjo imti savo aikštės pusėje, šia teise ir tokiu pranašumu jie plačiai naudojosi. Jokių specialių reikalavimų jų aprangoms, suprantama, tuomet nebuvo, žaisdavo jie tokia pačia apranga, kaip ir kiti žaidėjai, todėl kildavo neaiškumų, kuris čia vartininkas.

Iš pradžių futbolo taisyklėse buvo sugriežtinta žaidėjo ir vartininko apsikeitimo vietomis procedūra (tik informavus teisėją), paskui 1909 m. atsiranda reikalavimas, kad vartininko apranga turi skirtis nuo jo komandos žaidėjų, o 1921 m. IFAB nurodo, kad vartininkai turi dėvėti tamsiai geltonos spalvos marškinius. Nežinia, kodėl vartininkai mėgo nešioti įvairias kepures, bet ši galimybė futbolo taisyklėse išliko ir iki šių dienų.

Tradiciniai Viktorijos laikų džentelmenų marškiniai padarė įtaką ir futbolo aprangos kultūrai. (pvz., apykaklės kai kurių gamintojų modeliuose buvo naudojamos net iki 20 amžiaus pabaigos). Tik 1904 m. FA išbraukė reikalavimą, kad šortai turi dengti kelius, ir jie sutrumpėjo, nors, pagal šios dienos standartus, vis dar buvo didoki.

Trumpos futbolo marškinių rankovės, pirmą kartą pasirodžiusios ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, po Antrojo pasaulinio karo tampa dažniau matomos, o apie 1950 m. atsiranda dirbtinio pluošto audiniai. Toliau viskas vystėsi įprasta schema – lengvumas, patvarumas, dizainas, funkcionalumas, sintetinės medžiagos, technologijos ir t. t., bet reikia pastebėti, kad seno modelio 70–90 metų marškinėliai vis dar yra populiarūs ir vertinami sirgalių.

Reikia paminėti ir faktą, kad futbolo taisyklėse marškiniai su rankovėmis („with sleaves“) atsirado po 2002 m. Kamerūno rinktinės bandymų Afrikos nacijų taurėje ir pasaulio čempionate žaisti su netradicine apranga, kurią FIFA vadovas Josepas Blatteris pavadino liemenėmis. Imituodami rankoves ir siekdami sušvelninti konfliktą su FIFA, Kamerūno futbolininkai po „liemenėmis“ dėvėjo aptemptus juodus apatinius marškinėlius (angl. undershirts), kas vėliau tapo įprasta ir leidžiama futbolo aprangos dalimi.

III dalis – numeriai

Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmą kartą numeriai ant žaidėjų marškinėlių nugaros buvo užrašyti 1911 m. Australijoje. Vėliau, rodos, 1923 m., jie buvo pastebėti Argentinoje, kai ten blaškėsi škotų mėgėjų komanda ir mokė vietinius žaidimo paslapčių, o 1924 m. numeriai buvo panaudoti Amerikoje.

Futbolo taisyklės nieko nekalba apie žaidėjų numerius, o šio klausimo reglamentavimas paliktas šalių futbolo asociacijoms ir jų varžybų nuostatams.

NUMERIAI. Nepaisant anksčiau paminėtų pavienių atvejų, laikoma, kad futbolo aprangų ženklinimas numeriais atsirado 1928 m. Anglijoje, kuomet „Arsenal“ treneris Herbertas Chapmanas juos užrašė ant žaidėjų marškinėlių EFL rungtynėse tarp „Arsenal“ ir „Sheffield Wednesday“, o 30 tūkst. žiūrovų stadione liko labai patenkinti naujove.

Oficialiai numeriai pirmą kartą panaudoti 1933 m. per FA taurės finalą tarp „Everton“ ir „Manchester City“. Įdomu tai, kad „Everton“ žaidėjai buvo pažymėti numeriais nuo 1 iki 11, o „Man City“ – nuo 12 iki 22. Nuo 1939 m. numeriai buvo jau privalomi ir EFL rungtynėse, o FIFA pasaulio čempionate jie pirmą kartą panaudoti 1954 m.

Numerių idėjos esmė paprasta – žymėti žaidėjo poziciją aikštėje, todėl #1 įsitvirtino ant vartininko marškinėlių nugaros, gynėjai užvaldė #2–4 ir t. t. Keičiantis žaidėjo startinei pozicijai ar naudojant kitokią taktinę žaidimo schemą keisdavosi ir numeriai.

1965 m., kuomet atsirado žaidėjų keitimai, #12 simbolizavo „pirmas ant suolo“, todėl jis nebuvo labai mėgstamas, o #13 daugeliui kėlė neigiamas emocijas dėl prietarų. 1962 m. pasaulio čempionate visi Urugvajaus rinktinės žaidėjai atsisakė dėvėti #13, todėl Urugvajaus FA kreipėsi į FIFA ir pateikė 22-iejų žaidėjų paraišką su numeriais nuo 1 iki 12 ir nuo 14 iki 23. Taip urugvajietis G. Eskalada tapo pirmuoju žaidėju su #23.

Vėliau kai kurie klubai (pvz., „Bayern“) iš viso atsisakė naudoti #12, pareiškę, kad dvyliktas žaidėjas yra jų sirgaliai. Vienaip ar kitaip, bet tradicijos yra stiprus reikalas, todėl šie numeriai futbole iki šiol nepatenka į populiariausiųjų sąrašus.

Numerių istorijoje suirutę pirmi bandė sukelti mažieji argentiniečiai. Galbūt nežinodami angliškų tradicijų arba todėl, kad virš Folklando salų pradėjo tvenktis konflikto debesys, 1978–1986 m. pasaulio čempionatuose jie žaidėjams numerius nutarė priskirti pagal abėcėlę (pirmieji tokį būdą 1974 m. išbandė Nyderlandai, bet jis neprigijo).

Tokiu būdu saugai N. Alonso (1978 m.), O. Ardiles (1982 m.) ir kt. rungtyniavo #1 pažymėtais marškinėliais. Išimtis buvo padaryta tik 1982 m., kai #10 jie leido rinktis vieninteliam komandos žaidėjui – D. Maradonai.

Po to, kai 1986 m. tas #10 „su Dievo ranka“ išmetė anglus iš pasaulio čempionato ketvirtfinalio, o argentiniečiai nusigavo iki finalo ir jį laimėjo, Argentinos FA paskelbė, kad joks kitas žaidėjas daugiau nenešios šio numerio, bet čia jau teko įsikišti ir pačiai FIFA. Taip gimė numerių kultas, kurio pradininku, teisybės dėlei, reikėtų laikyti legendinį Brazilijos #10 – Pele.

21 amžiaus pradžioje prasidėjo nedidelė netvarka. Buvo pastebėta įdomių numerių variantų: #88 (Gianluigi Buffonas), #1+8 (Ivanas Zamorano), #188 (Sergio Vargas, „Universidad de Chile“), #100 ir kitokių, bet čia ilga ir atskira tema. Norisi paminėti, kad tradiciškai Anglijos rinktinė iki šiol draugiškose rungtynėse žaidėjų numerius paskiria pagal žaidėjų pozicijas ir naudoja istoriškai įprastą jų numeraciją nuo 1 iki 11.

LOGOTIPAS IR REKLAMA. Logotipų ir reklamos era kartu su TV progresu prasidėjo 20 amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje, nes visų pirma egzistavo įvairūs nacionalinių asociacijų suvaržymai, o antra – marketingas ir TV tebebuvo embriono stadijoje.

1958 m. Turino „Juventus“ ant marškinėlių prisiuvo vieną žvaigždę, taip pažymėdami iškovotą šalies čempionų titulą. Idėja greitai paplito, ir dvi žvaigždės jau 1968 m. puošė Brazilijos rinktinės aprangas, simbolizuodamos du pasaulio čempionų titulus. Vėliau, kai titulų skaičiai pradėjo darytis nepadoriai dideli, nacionalinės asociacijos įvedė net atskiras taisykles, pvz., Italijoje 1 žvaigždė atsirasdavo už 10 titulų, Vokietijoje – 4 žvaigždės už 20 ir kt.

Ilgą laiką ant marškinėlių nebuvo nei aprangos gamintojo logotipo, nei pačių klubų emblemos, nors dar 6-ojo dešimtmečio viduryje Madrido „Real“ buvo pirmasis klubas, kuris pradėjo pardavinėti marškinėlius savo sirgaliams.

Pirmą kartą aprangos gamintojo logotipas („Le Coq Sportif“) klubiniame futbole pasirodė ant Roterdamo „Feyenoord“ marškinėlių Čempionų lygos finale 1970 m., o vėliau tai tapo įprastu ir savaime suprantamu dalyku.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmą reklamą ant marškinėlių 1966 m. pasidarė Vienos „Austria“ klubas (bravoras „Schwechater“), o 1973 m. leidimą naudoti reklamas pirmoji savo klubams suteikė Vokietijos FA (DFB) ir tais pačiais metais „Jagermeister“ užrašas atsirado ant Braunšveigo „Eintracht“ futbolo klubo aprangos.

1976 m. mėgėjiškas kažkelintos Anglijos lygos klubas „FC Kettering Town“ sulaukė sankcijų iš Anglijos FA už užrašo „Kettering Tyres“ naudojimą, o archyvinėse nuotraukose galima rasti faktą, kad 1977 m. „Hibernian“, atiduodami pagarbą tradicijoms ir veiklos šimtmetį pažyminčiam pirmajam sportinės aprangos gamintojui „Bukta“, žaidė su šiuo užrašu kelis sezonus.

Bet šių nereikšmingų vietinio bravoro ar autoserviso bandymų reklamuotis greičiausiai nereikėtų laikyti rimtomis reklaminėmis sutartimis, todėl manoma, kad proveržį rinkodaros srityje padarė „Liverpool“, jis 1979 m. pasirašė dvejų metų reklamos sutartį su „Hitachi“. Ir nors metinė tos sutarties vertė (50 tūkst. svarų) pagal šios dienos standartus atrodo nerimtai („Chevrolet“ užrašas 2019 m. ant „Manchester United“ marškinėlių kainavo apie 40 mln. eurų), Liverpulio klubas vertas paminėti ir kaip ilgiausiai to paties vieno rėmėjo („Carlsberg“) užrašą nešiojęs klubas, nes šios kompanijos logotipas klubo marškinėlius puošė 18 metų (1992–2010 m.).

Reikia turėti omenyje, kad nors vietos čempionatuose reklamos mastai sparčiai augo, UEFA tarptautinėje arenoje klubams leido dėvėti reklamas tik nuo 1982 m., o pirmieji rėmėjo „Zanussi“ logotipą oficialiose tarpklubinėse UEFA varžybose užsidėjo Madrido „Real“.

Pabaigai reikia pažymėti, kad futbolo taisyklės draudžia ant žaidėjų aprangų bet kokius politinio, religinio ar asmeninio turinio užrašus, emblemas ar atvaizdus.