Sportas

2020.04.22 18:23

Komentatoriaus duoną atsiminęs Petrauskas: įsimintiniausios rungtynės, Jasikevičiaus metimas ir geriausia rinktinė

Paulius Cubera, LRT.lt2020.04.22 18:23

Laidoje #PakalbamApieSportą – buvęs krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas. Beveik dešimt metų svarbiausias Lietuvos rinktinės rungtynes Europos ir pasaulio čempionatuose komentavęs gargždiškis atsimena įdomiausias ir skaudžiausias rungtynes, išgyvenimus dėl rinktinės, beviltiškus „Žalgirio“ laikus Eurolygoje ir įvardija savo mėgstamiausią šių dienų komentatorių.

R. Petrausko balsas televizijos eteryje atsirado 1999 metais po laimėto LKL komentatorių konkurso. Iš pradžių LRT televizijoje LKL komentavęs gargždiškis buvo rinktinės pergalių balsas ir per Sidnėjaus olimpinės žaidynes 2000-aisiais metais.

Vėliau R. Petrauskas perėjo dirbti į TV3 televiziją, tad nuo 2005 iki 2014 metų komentavo visus Europos ir pasaulio krepšinio čempionatus, buvo neatsiejama Kauno „Žalgirio“ kovų Eurolygoje dalis.

Po tarptautinės komentatoriaus karjeros pabaigos 2014-aisiais R. Petrauskas dar kurį laiką dirbo LKL komentatoriumi, LRT televizijoje komentavo Klaipoėdos „Neptūno“ rungtynes FIBA Čempionų lygoje.

Pakalbam apie sportą. Sporto komentatorius Robertas Petrauskas – apie komentatorius, krepšinį ir įsimintiniausias rungtynes

Kuris dabartinis komentatorius labiausiai patinka: Man labiausiai gal patinka Rytis Vyšniauskas, nes turi pajautimą ir supratimą pakankamai subtilų ir su užtenkamu gyliu. Antroje vietoje įrašyčiau Karolį Tiškevičių, kuris yra emocionalus. Idealių komentatorių nėra ir nebuvo, galbūt dėl to ir kartais turėtų būti duetai, bet jie turėtų vienas kitą papildyti.

Rytis man patinka, bet jis turi savo stilių ir tai yra jo stilius. Jeigu aš komentuočiau Eurolygos rungtynes, kokios jos šiais laikais vyksta – emocijos būtų truputį kitokios. Man atrodo, kad ne tas pats yra, kai kažkas įvyksta pirmą rungtynių minutę ir paskutinę. Tu negali išlikti toks pat dalykiškas. Energija, klaidos kaina, metimo kaina – viskas susideda. Aš komentuodavau labiau iš jausmo.

Apie komentatorių amžių ir senstantį vyną: Jaunam viskas yra labai svarbu, viskas reikalinga, viskas emocinga... Reikia susidėlioti. Kaip patyrę krepšininkai moka pataupyti jėgas ir driokstelėti, kada labiausiai reikia, taip ir patyrę komentatoriai žino, kada gali sprogti ir nusinešti kartu su savimi visus. Dėl to krepšinio ir sporto komentatorių profesija yra ta, kur sutinkame daug garbaus amžiaus žmonių.

Jie yra kaip vynas. Kuo labiau bręsta, tuo turtingesnį skonį turi. Net nežinau, ar tai susiję su kažkokiomis techninėmis žiniomis. Patirtis, pojūčiai, kuriuos jie patiria, po to tampa didžiule išmintimi. Visame pasaulyje komentatoriai yra ta kategorija žmonių, kurie nesimėto, jų nėra daug. Jeigu jie yra tokie geri, kad jiems leidžiama komentuoti aukščiausio lygio rungtynes, jie nėra nei patraukiami, nei pakeičiami – komentuoja iki pensijos, nes su kiekvienais metais tampa tik geresni.

Apie „persijungimą“ nuo rinktinės prie LKL kovų: Sunku peršokti nuo Eurolygos iki LKL – kaip „Žalgiris nepersijungia žaisti, taip komentatoriai nepersijungia komentuoti. Buvo ir man tas pats. Aš dar kažkaip papuoliau į tą teritoriją, kai keletą sezonų iš eilės „Žalgiris“ Eurolygoje buvo beviltiškas. Jie iškovodavo pergalę kartais, o jeigu žaisdavo su kokia „Barcelona“, „Panathinaikos“ ar „Kinder“, važiuoji komentuoti rungtynes, tai yra Eurolyga, įdomu, bet tu žinai, kad gausim, klausimas tik – kiek.

Rinktinė visada buvo atgaiva, ji niekada nuo nieko negauna tiek arba labai retai. Komentatoriui tai yra svarbu. Kad ir kiek kalbėtum apie objektyvumą, bet kai tai yra Lietuva, tu nori komentuoti žaidimą, kuris vyksta, kuris neina į vienus vartus. Tikrai laukdavau vasarų ir būdavo sunku sugrįžti rudenį.

Kai baigiau karjerą, dar gavau pasiūlymą dirbti LKL, komentuodavau dar pora metų mažiau ar daugiau, bet tai yra ne tas. Mes neturime rimto čempionato, intrigos nėra – čempionai aiškūs iš anksto. Intriga yra pagrindinis variklis. Bet mes esame maža šalis, mums užtenka vienos komandos, manau, kad tai yra šiandieninio Europos krepšinio didelė bėda.

Apie klausimą „kada grįšite komentuoti „Žalgirio“: Vis dar kartas nuo karto paklausia, bet balansas jau tikrai yra gerokai pakrypęs, nes aš jau senai nebekomentuoju. Jeigu skaičiuotume tarptautinę karjerą – 2014 metų pasaulio čempionatas buvo man paskutinis. Man atrodo, būna žmonės ir būna jų laikas. Žmonės atrodo tie patys, bet jų laikas praeina ir jie pradeda kažką kitką veikti.

Aš vis sulaukiu pasiūlymų susijusių su krepšiniu – pakomentuoti, kažką pravesti, pamoderuoti – bet pats sąmoningai atsisakau, nes tai tiesiog yra sankryža, kurią aš palikau. Taip susiklostė, kad man reikėjo pasukti, bet krepšinis liko mano simpatija. Mes su juo draugaujame.

Tai kada grįš komentuoti „Žalgirio“? Pastaruosius trejus metus „Žalgiris“ yra toks, kad jeigu kas nors mane pakviestų pakomentuoti – tikrai nuvažiuočiau. Jeigu kas nors dabar sakytų važiuok į kokį čempionatą – vargu. Bet „Žalgirį“ būtų labai įdomu. Rytis galėtų būti tas rimtasis, o aš ten parėkaučiau.

Apie vieninteles komentuotas olimpines žaidynes 2000 metais: Atsimenu labai gerai. Dabar juk tai yra istorija, bet toks pasikartojantis fenomenas – niekas netikėjo ta rinktine. Aš LRT komandoje buvau vienintelis, kuris sakiau, kad mes sukovosime, mes galėsime... Ką mes galėsime – Sabonio nėra... Tai buvo kartų pasikeitimo kryžkelė, kai visi tie, kurie moka žaisti, nevažiavo, o nuvažiavo kažkas. Niekas nemokėjo net Jasikevičiaus pavardės ištarti, manęs visi klausė – kas tas yra 13 numeris, kaip jo pavardę ištarti? Tai buvo rinktinė, kuri prieš pat žaidynes gavo malkų nuo Atlantos „Hawks“, tikrai atrodė, kad čia bus šakės.

Ir pirmos rungtynės su italais buvo kažkoks pragaras (Lietuva pralaimėjo 48:50), iki šiol atsimenu, kaip kiekvienas taškas buvo išvargtas. O po to pakilo banga. Čia yra tas trumpų čempionatų dalykas. Jeigu pagauni bangą, per trumpą laikotarpį pakyli ant jos – gali padaryti stebuklus. Jei nepagauni – tau viskas.

Manau, kad mes turėjome tada istorinį šansą. Aš daug kartų esu žiūrėjęs tą Jasikevičiaus paskutinį metimą. Gal ir gerai, kad jis nepataikė, nes išmetė kamuolį po laiko. Jeigu būtume laimėję rungtynes ir po to būtų teisėjai paskelbę, kad ne – Lietuvoje būtų koks šimtas infarktų. Pralaimėjimas „Maccabi“ ir šis pralaimėjimas JAV yra man tos labiausiai įstrigusios komentuotos rungtynės iš tų blogųjų atvejų, labai ryškiai įstrigusios į atmintį. Nes iki to momento su Jasikevičiumi juk buvo Šiškausko trys baudos – pataikai ir viskas.

Kuris komentuotas Europos ar pasaulio čempionatas ir rinktinė labiausiai įstrigo į atmintį: 2010 m. pasaulio čempionatas Turkijoje – iškart po Lenkijos. Į Turkiją ir vėl nuvažiavome be nieko, nežinojome, kaip žaisime, nes nebuvo nė vieno didelio. Andriuškevičius buvo paimtas paskutinę akimirką. Man atrodo, kad tai buvo pati smagiausia rinktinė, kurią man teko komentuoti. Aišku, pati geriausia rinktinė buvo 2004 metų olimpinė, bet aš šių žaidynių nekomentavau. Tai tikrai buvo galingiausia komanda.

Mes dažniausiai dėl pergalių kovojame, vargstame, ariame, bet 2010 metų rinktinė buvo kažkokia vėjavaikiškai smagi, uraganinė, kuri gali atlošti bet kiek, primesti bet kiek. Jeigu reikėtų rinktis idealiai sužaistus tris kėlinius, kuriuos reikia rodyti kaip pavyzdinius, reikia rodyti mačą su Argentina. Net Jasikevičius, kuris visada turi priekaištų „Žalgiriui“, jeigu būtų buvęs ten, jis nebūtų turėjęs priekaištų.

Kai tokias rungtynes komentuoji – ko daugiau reikia. Nieko. Laimė ir garbė man buvo.

Apie išgyvenimus dėl rinktinės ir širdies skausmą: Kai buvau mažas – verkdavau, kai jaunas – pergyvendavau. Kai dešimt sezonų komentuoji, negali verkti kaskart, atsiranda truputį išminties, distancijos, bet emocijų man visada buvo.

„Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas yra vieną kartą apibūdines mano komentavimą: „tu ne tai, kad komentuoji, tu išjauti rungtynes ir pagauni jutimiškai pagrindinius momentus, akcentus, kas labai svarbaus vyksta“. Aš per jausmą eidavau, nes man atrodo, kad jis yra svarbus.

Komentatorius paryškina svarbiausius dalykus. Galėtume sakyti, kad jis gal nereikalingas, žaidžia krepšininkai, na bet be jo kitaip žiūrisi. Gal dėl to ir nėra iš leista nė vieno pasaulyje NBA ar FIFA žaidimo be komentatoriaus. Tai yra žaidimo dalis.

Apie „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ priešpriešos laikus: Tuo metu dar buvo labai svarbu – sergi už „Žalgirį“ ar „Lietuvos Rytą“. Dabar tai yra mažiau svarbu, nes santykis toks nelygus – 90 prieš 10 turbūt. Tada, aišku, Kaunas pirmavo, bet „Rytas“ turėjo labai gerą komandą.

Tada daugiausiai neigiamų komentarų sulaukdavau, kai komentuodavau „Ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynes. Bet aš didžiausiu komplimentu sau laikydavau, kai man knisdavo protą „Žalgirio“ fanai, aiškindami, kad sergu už „Rytą“, o per tas pačias rungtynes „Ryto“ fanai kaldavo prie kryžiaus, kad sergu už „Žalgirį“. O aš visada sirgdavau už Klaipėdos „Neptūną“ ir norėjau, kad laimėtų silpnesni.

Neįdomu sirgti už komandą, kuri visa galva stipresnė – tai nėra sportas. Labai norėčiau, kad situacija Lietuvoje pasikeistų, bet artimiausiu metu to nenusimato, nes Eurolyga su savo formatu yra sugriovusi tą piramidę, kuri galioja futbole. Mes neturime konkurencijos viduje ir galvoju, kad ilgalaikėje perspektyvoje turėsime problemų. LKL iškilo tik todėl, kad turėjo konkurenciją kadaise.

Apie futbolą ir bandymą jį komentuoti: Kažkada norėjau, esu sukomentavęs keletą rungtynių. Vis dėlto futbolas yra didesnis iššūkis komentuoti. Kad futbolą pradėtum komentuoti, reiki turėti labai daug košės. Negali paimti ir pakomentuoti kokių nors rungtynių atskirai iš konteksto. Krepšinyje yra labai sunku kažką pridėti nuo savęs, nes aikštėje visada veiksmas. Tu net jei labai nori kažką pridėti – ne visada išeina. Futbole – atvirkščiai, paaštrėjimai yra tik kartas nuo karto. Didesnę dalį futbole tu esi pasakotojas, tas naratyvas yra labai svarbus ir tu turi turėti visą skrynią dalykų, apie kuriuos galėtum kalbėti.