Sportas

2020.04.20 18:02

Nuo koronaviruso iš Italijos pabėgęs Navardauskas: pirmas dvi savaites su žmona net nesibučiavome

Brigita Virbalytė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.04.20 18:02

Vieną geriausių šalies dviratininkų Ramūną Navardauską koronaviruso šešėlis persekiojo nuo pat Kinijos iki Italijos. Prancūzijos „Nippo Delko One Provence“  komandai kartu su Evaldu Šiškevičiumi atstovavęs 32-ejų metų lietuvis nuo lapkričio mėnesio dalyvavo septyneriose dviračių lenktynėse įvairiose šalyse.

Geriausias 2015-ųjų Lietuvos sportininkas džiaugiasi, kad vienu paskutinių skydžių iš Ispanijos su žmona Gabriele pavyko grįžti į Lietuvą. Čia, pasak dviratininko, pati saugiausia vieta netrukus sulaukti pirmagimio.

„Pirmas dvi savaites su žmona net nesibučiavome. Žinojau, kad tai labai nepagelbės, jeigu esi užsikrėtęs, bet vis tiek bijojome net bučiuotis. Juk lapkritį buvau ir Kinijoje – ne tame regione, kur koronavirusas prasidėjo, bet, jeigu tada jau virusas pradėjęs buvo sklisti... Italijoje buvau 2–3 savaites ir galvoju, kad visur vos spėjau ištrūkti nuo viruso“, – aiškino dviratininkas.

Didžiausias karjeros pergales Ramūnas Navardauskas iškovojo 2014–2015 metais – jis tapo pirmuoju lietuviu istorijoje, laimėjusi „Tour de France“ etapą, vėliau sekė ir bronzinis triumfas pasaulio čempionate. Dviratininko karjera pakibo ant plauko, kai 2017 m. dėl širdies ritmo sutrikimų jam buvo atlikta operacija. Grįžimas lengvas nebuvo.

Antrojo pagal pajėgumo diviziono – Pro – statusą turinti „Nippo Delko One Provence“ komanda jau beveik palaidojo viltis gauti vardinį kvietimą į nukeltas „Tour de France“ lenktynes. Pasak iki 2020-ųjų pabaigos galiojančią sutartį turinčio R.Navardausko, pačioje komandoje vyksta nemažai pokyčių, jų dar daugiau turėtų būti kitąmet.

Apie ateities planus, koronaviruso pandemijos poveikį dviračių sportui R. Navardauskas bendravo su LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnyba.

Aišku, važiuoti dviračiu namų sąlygomis yra visai kas kita, nes ir oro nėra, ir prakaituoji daug labiau, ir organizmas senka kitaip. Bet į situaciją galima pažvelgti iš dviejų pusių – arba dejuoti, arba iš to, ką turi, padaryti geriausia.

– Kokių šansų Jūsų komanda „Nippo Delko One Provence“ turi šiemet važiuoti „Tour de France“ lenktynėse?

– Ten patys „Tour de France“ organizatoriai jau nusprendžia, kam atiteks tos keturios papildomos vietos. Mūsų komanda šiemet nepapuolė, bet tai jau žinojome sausį–vasarį. Aišku, viskas gali pasikeisti. Komanda šiemet labai norėjo, nes „Tour de France Grand Open“ buvo netoli mūsų komandos bazės Nicoje, todėl būtų buvę gerai daugiau dėmesio gauti komandai, regionui. Bet labai didelių galimybių patekti į „Tour de France“ neturėjome.

– Kokius tikslus komanda kėlė prieš sezoną?

– Šiemet iš tikrųjų turėjome daug pokyčių, bet tie pasikeitimai įvyko ne prieš sezoną, o jau per jį. Komandoje narių pasikeitė gal 10, nes atėjo naujas rėmėjas – „Nipo“ iš Japonijos. Su juo atėjo ir penki Japonijos sportininkai, senbuvių likome 10–15. Žvelgiant į dviratininkų sudėtį, nepasikeitė labai daug – atėjo tie keli japonai, kas nėra blogai, nes kuo mišresnė komanda, tuo ir rezultatų galima siekti labiau.

Tačiau pati komanda pradėjo keistis sezono viduryje – anksčiau mūsų pagrindinis vadybininkas buvo Fredericas Rostaingas, o dabar ranką perėmė „Delko“ rėmėjas, kuris labiau prijaučiantis dviračių sportui. Jis perpirko pačios kompanijos akcijų ir yra atsakingas už komandą. Matome, kad jis bando pažiūrėti į tą dviračių sportą iš kitos perspektyvos, matyti pokyčiai – turime pasikeitusį aptarnaujantį personalą, turime žmonių, kurie dirba su reklama, socialiniais tinklais. Pati komanda save kitaip reprezentuoja, bet dienos pabaigoje yra du ratai, du pedalai ir juos reikia minti. Bet komanda keičiasi, spėju, kad daugiau pokyčių pamatysime kitais metais.

Kiek gydytojų pažiūrėjo, kiek testų padariau, viskas atrodo tvarkingai, viskas atrodo gerai. Bet ir prieš pačią ligą viskas atrodė gerai, tvarkingai.

– Koks Jūsų vaidmuo komandoje?

– Kaip sako, blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Aišku, norėtųsi didesnių lyderių pozicijų, bet realybė yra tokia, kad po savo traumos negaliu įsivažiuoti į tokį lygį kaip anksčiau, nesugebu savęs pateikti kaip dviratininko, kuris galėtų važiuoti lyderio pozicijoje. Tačiau kol kas jaučiuosi gerai, aš visada buvau žmogus, kuris nori padėti komandai ir komandos nario pergalė būdavo kaip mano paties. Nesiskundžiu, padėtis komandoje neblogai ir dabar iš tikrųjų tas periodas, kai mėgaujuosi dviračių sportu.

– Koks buvo Jūsų grįžimas į komandą po 2017 m. dėl širdies ritmo sutrikimų atliktos operacijos?

– Būtų įdomu pasikalbėti su gydytojais, kurie yra labiau susidūrę su panašiomis situacijomis, nes, kaip bebūtų, turiu vieną kūną ir neturiu, su kuo palyginti. Bet realybė tokia, kad dėl savo problemos praleidau labai daug treniruočių, praleidau dar daugiau varžybų, nes per varžybas daugiausia ir tobulėjame.

Išeikvojau metus, kitais metais bandžiau susigriebti, bet jaučiau, kad dar nesu pasirengęs tokiai apkrovai, kokią turėjau. Vietoje to, kad pasiekčiau sportinę formą, smigau į dar gilesnę duobę.

Gal dar ir psichologinis barjeras yra, kuris pristabdo – nesugebu įsivažiuoti į tokį ritmą, kur anksčiau jausdavau, kad ir atsistatymas kitoks, ir pats jausdavausi galingesnis, trūksta kartais gal net pasitikėjimo, kad galiu padaryti daug daugiau. O kiek tai užtruks pereiti? Dviratininkų amžius daro didelę įtaką rezultatui ir kaip viskas susidėlios, negaliu nuspėti.

– Kaip dabar jaučiatės?

– Kiek gydytojų pažiūrėjo, kiek testų padariau, viskas atrodo tvarkingai, viskas atrodo gerai. Bet ir prieš pačią ligą viskas atrodė gerai, tvarkingai. Tiesiog neina į tas vėžes įvažiuoti ir treniruotės nebe tokios, bet stengiuosi ir kartais atrodo, kad tas ritmas jau grįžta, atrodo, viskas gerai ir tada, ar kokia liga, ar kas. Tai taip ir kovoju su savimi. Sportas toks ir yra – bandai, bandai, o, kai visos kortos susidėlios taip, kaip turi būti – nesusirgsi, sveikata nepaves, tik tada pradeda lįsti rezultatai.

Viskas priklauso nuo to, kokie žmonės aplink tave, kokie žmonės tau padeda ir nepadeda. Tas psichologinis palaikymas laiku ir vietoje. Kai rezultatai suprastėja, pasikeičia ir aplinkinių požiūris į tave. Gyveni žmogus, matai, kas savaime suprantama, kad, jeigu esi ne toks stiprus, dėmesio mažiau, bet tie pirmi įspūdžiai, kai pamatai, kokie iš tikrųjų yra žmonės, truputėlį skaudina.

Mano žmona laukiasi, į ligoninę Ispanijoje nueiti negali pasitikrinti, kaukių nusipirkti nėra. Gavome skambutį iš privačios klinikos, į kurią buvome užsirašę, kad mūsų vizitas atkeliamas į ankstesnį laiką ir po to vizitų nebegalės būti. Niekas nieko neaiškino.

– Papasakokite, kaip jus užklupo koronaviruso pandemija ir kaip pavyko grįžti į Lietuvą?

– Juokais kalbant, atostogos, atlyginimą gauni. O jeigu rimčiau... Pačios pirmos žinios mane pasiekė, kai buvau Afrikoje ir ten mane apėmė, važinėjant su kolegomis, toks teorinis klausinėjimas: Kinija... Kiek ten begalės žmonių? Jie keliauja be proto daug. Kai būni oro uostuose, visada matai kinų ir jie dažniausiai ateina būriais. Jie keliauja po pasaulį, o keliauti iki šiol buvo kaip niekada paprasta.

Mano vienas kolega turėjo medicininę kaukę, tai aš vienintelis lėktuve skridau su ta kauke. O čia buvo sausio pabaiga-vasario pradžia. Visi į mane žiūrėjo per petį, kad esu keistas. Nepraėjo dar pora savaičių, skridome į kitas varžybas Rytų Azijoje, iš ten grįžau, nuskridau į Italiją savaitgaliui į varžybas, tada grįžau porai savaičių į Ispaniją. Ir tada prasidėjo – ir toje Italijoje nebegerai, Ispanijoje kažkas aplinkui, Prancūzijoje... Kai pagalvoji, Prancūzija ir Italija – kaimynės.

Tada nuskridau į Paryžius–Nica lenktynes ir nuo pirmos dienos visi kalbėjo, kad greičiausiai varžybos iki pat pabaigos nevyks. Tada pradėjo kalbėti, kad Madride blogai, kad miestas užsidaro. Mano skrydis buvo nupirktas po varžybų sekmadienį vėlai vakare būtent per Madridą. Tai turėjau minčių, kad į namus Ispanijoje nebegrįšiu. Tačiau su žmona greitai reagavome – nusipirkome bilietus iš Marselio į Valensiją, bilietą bandėme pakeisti, kad kuo greičiau išskristume. Parskridome į Ispaniją ir kitą dieną paaiškėjo, kad Madride visi skrydžiai atšaukti, tai būčiau net neparskridęs namo, jeigu būtume bilietų nepasikeitę. Savaitę pabuvome Ispanijoje, bet ir ten situacija blogėjo, nes visi žmonės iš Madrido sugalvojo, kad gali ne sėdėti užsidarę namuose, o vykti į apartamentus pajūryje ir paatostogauti pora savaičių. Taip virusas sklido.

Pirmas dvi savaites su žmona net nesibučiavome. Žinojau, kad tai labai nepagelbės, jeigu esi užsikrėtęs, bet vis tiek bijojome net bučiuotis.

Mano žmona laukiasi, į ligoninę Ispanijoje nueiti negali pasitikrinti, kaukių nusipirkti nėra. Gavome skambutį iš privačios klinikos, į kurią buvome užsirašę, kad mūsų vizitas atkeliamas į ankstesnį laiką ir po to vizitų nebegalės būti. Niekas nieko neaiškino.

Vienu paskutinių skrydžių grįžome į Lietuvą – ryte nusipirkome bilietus, vakare – išskridome. Grįžome į Lietuvą, laikėmės saviizoliacijos. Chaotiškas periodas – du kartus spėjau įšokti į „paskutinį traukinį“ – tiek iš varžybų, iš Prancūzijos į Ispaniją, tiek iš Ispanijos į Lietuvą. Iš visų šalių, kur buvau per šiuos kelis mėnesius, esame saugiausioje vietoje.

– Baimė dėl užsikrėtimo Covid–19 turbūt buvo kur kas didesnė dėl žmonos nėštumo?

– Pirmas dvi savaites su žmona net nesibučiavome. Žinojau, kad tai labai nepagelbės, jeigu esi užsikrėtęs, bet vis tiek bijojome net bučiuotis. Juk lapkritį buvau ir Kinijoje – ne tame regione, kur koronavirusas prasidėjo, bet, jeigu tada jau virusas pradėjęs buvo sklisti... Italijoje buvau 2–3 savaites ir galvoju, kad visur vos spėjau ištrūkti nuo viruso.

Kadangi laukiame pirmagimio ir nežinome, ką gali padaryti tas virusas. Daug panikos, Gabrielė labai džiaugėsi, kai grįžome į Lietuvą, nes Ispanijoje tokių net panikos priepuolių turėjo. Sakė, kad važiuotume į Lietuvą, nes Ispanijoje bus blogai. Tai teisingą sprendimą priėmėme. Nežinai, ko tikėtis iš tokio viruso – vieniems žmonėms labai blogai, kitiems – jokių simptomų. Neseniai kalbėjau su vienu draugu iš Belgijos, paaiškėjo, kad tai pirmieji žmonės iš mano aplinkos, kurie persirgo tuo virusu.

– Kokios treniruočių sąlygos turėjote, kai buvote izoliavęsis?

– Pats sau treniruočių sąlygas esu susikūręs čia, Klaipėdoje, tad nėra blogai. Trūksta, aišku, kelių detalių, bet tokiomis aplinkybėmis, nėra blogai. Turime tokius treniruoklius, kuriuos gali prisijungti prie kompiuterio ar televizoriaus ir specialioje programėlėje „Zwift“ susijungi su kitais sportininkais ir važiuoji – į kalną, nuo kalno, tai lengviau, tai sunkiau.

Aišku, važiuoti dviračiu namų sąlygomis yra visai kas kita, nes ir oro nėra, ir prakaituoji daug labiau, ir organizmas senka kitaip. Aišku, kad reikia priprasti. Bet į situaciją galima pažvelgti iš dviejų pusių – arba dejuoti, arba iš to, ką turi, padaryti geriausia. Bandžiau padaryti geriausia – turėjau treniruoklį namie ir dariau, kas įmanoma.

– Komanda intensyviai dalyvavo varžybose, kaip pats vertinote savo sportinę formą?

– Mūsų komanda šiemet turėjo pakankamai daug varžybų, tai vienas mano komandos draugas net daugiausia startų varžybose šiemet turėjęs dviratininkas. Tai buvo tikrai nemažai startų, kad netgi vienu momentu pajutau, kad prasidėjo nuovargis, jog reikia „numetimą“ padaryti. Gal man net į gerą išeis ši situacija.

Apskritai, man tas periodas – žmonos nėštumas – ir tos dviračių varžybos visada užsienyje, visada išvažiavęs... Net komandos buvau paprašęs bent 10 dienų atostogų, kad galėčiau padėti žmonai, gimdyme sudalyvauti, o dabar paaiškėjo, kad su žmona galiu būti du mėnesius, matyti, kaip pilvas auga, gal galėsiu ir po gimdymo dar pabūti namie, tiesiog pasijausti kaip šeimos žmogus.

– Kuriam periodui komanda paleido dviratininkus?

– Vis tiek treniruojamės, tik varžybų nėra. Neturime, kur savęs realizuoti, nes sėdime namie. Pasisekė, kad esu Lietuvoje, nes galiu bent į lauką išvažiuoti, nors ir ne grupėmis. Mano komandos draugai treniruojasi namie, ant treniruoklių. Kartą per savaitę susitinkame toje specialioje programėlėje ir turime bendrą treniruotę. Taip išliekame komanda.

Tiesiog neturime, kur dingti, neturime kitos išeities, prisitaikome prie esamų sąlygų. Jaučiuosi lyg būčiau grįžęs į lapkričio mėnesį – pasiruošimo varžyboms etapas.

– Kaip dėl Tokijo olimpinių žaidynių?

– Esu labiau komandinis žaidėjas. Esu už tai, kad, jeigu iškovojame vieną vietą Lietuvai olimpinėse žaidynėse, tai tegul važiuoja pats stipriausias tuo momentu. Sportinė forma keičiasi – gali būti, kad man sezono pradžioje geriau važiuojasi, kitam – sezono pabaigoje. Turime labai daug varžybų ir olimpines žaidynes įterpti tarp jų nebūna taip paprasta ir taip atima daug jėgų.

Jeigu jausiesi stiprus prieš olimpines žaidynes, tai tave pastebės ir nuveš, bet, jeigu būsi silpnas, net pats nenorėčiau dalyvauti. Šiemet tokie metai, kad kol kas negalėčiau dalyvauti. Dar ne mano metai, dar reikia derinti sportą ir poilsį ir po truputį atrasti sportinę formą.