Giedrius Titenis yra vienas iš vos dviejų Lietuvos plaukikų vyrų, per visą nepriklausomybės laikmetį iškovojusių pasaulio čempionato (50 m.) medalius. Vis dėlto jau nuo 2014 metų itin sėkmingo Europos čempionato anykštėno rezultatai po truputį leidosi žemyn. Nepadėjo net ir treniruotės Austrijoje su garsiu plaukimo specialistu Dirku Lange`u, todėl Giedrius sugrįžo į gimtinę ir dabar Kaune pluša su buvusiu Rūtos Meilutytės treneriu Pauliumi Andrijausku.
2009 metų pasaulio čempionatas Romoje buvo pažymėtas tik antruoju medaliu Lietuvos plaukimo istorijoje. Pirmąjį, bronzinį, 1994-aisiais iškovojo Raimundas Mažuolis, plaukdamas 50 m laisvu stiliumi, o po penkerių metų 20-metis G. Titenis irgi bronzą iškovojo 200 m krūtine rungtyje.
Po dvejų metų to paties pakartoti nepavyko, tačiau G. Titenis būdavo dažnas finalų dalyvis. 2012 m. olimpinėse žaidynėse jis dar kartą įsirašė į Lietuvos plaukimo istoriją, pasiekęs 100 m krūtine finalą. Nors jame liko aštuntas, tačiau į finalą tarp lietuvių jis irgi papuolė antras istorijoje (po Vytauto Janušaičio).
Medalių skaičiumi įspūdingos varžybos anykštėnui buvo 2014-ųjų Europos čempionatas Berlyne, jame G. Titenis pasipuošė sidabro (50 m krūtine) ir dviem bronzos apdovanojimais (100 ir 200 m krūtine).
2015-ųjų planetos pirmenybėse Kazanėje lietuvis dar plaukė dviejuose finaluose (50 m – 5 vt., 100 m – 6 vt.), užfiksuodamas iki šiol nepagerintus asmeninius rekordus, tačiau 2016 metų žaidynės Rio lietuviui klostėsi nesėkmingai (10 vt. – 100 m ir 22 vt. – 200 m), tad po jų jis nusprendė daryti nemenką karjeros žingsnį. Atsisveikino su savo ilgamečiu treneriu Žilvinu Ovsiuku ir patraukė į Austriją pas D. Lange`ą.
„Negaliu sakyti, kad tai pats blogiausias sprendimas, priimtas mano gyvenime, kad Austrijoje susigadinau karjerą. Taip sakyti negalima. Buvo gal 30 proc. gerų dalykų ir 70 proc. blogų“, – kalbėdamas su LRT.lt savo sprendimą vertina į Kauną grįžęs G. Titenis.
2017 m. jo rezultatai buvo dar tik nedaug prastesni už 2015-ųjų, tačiau 2019-ųjų pasaulio čempionate Pietų Korėjoje Giedrius buvo visai nepanašus į save. Nei 200 m, nei 100 m, nei 50 m rungtyse jis nepateko net į pusfinalį, būdamas labai toli nuo asmeninių rezultatų, ką jau bekalbėti apie kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes.
Pribrendo metas dar vienam pasikeitimui, kaip pats Giedrius sako, greičiausiai pavėluotam, tačiau vis tiek rizikingam – keisti trenerį likus metams iki olimpinių žaidynių. Vis dėlto sprendimas pasiteisino ir G. Titenis greitai rado kalbą su P. Andrijausku, artėjo prie puikios formos, tačiau visas kortas supainiojo pasaulį sukaustęs koronavirusas.
Atidėjus ne tik šių metų Europos čempionatą Budapešte (kone paskutinį šansą kautis dėl olimpinių normatyvų), vėliau buvo pranešta ir apie pačių olimpinių žaidynių nukėlimą į 2021-uosius. Taigi laiko patekti į jau ketvirtąsias olimpines žaidynes karjeroje – apsčiai.
LRT.lt Giedrius pasakojo apie darbą su D. Lange`u Austrijoje, grįžimą į Lietuvą, laisvą laiką ir treniruotes pandemijos metu bei planus baigus karjerą dirbti treneriu.
– 2020-iesiems tik prasidėjus sezonas buvo sustabdytas, neaišku dėl Europos čempionato, kuriame lyg ir planavote dalyvauti. Ar šiuo metu pavyksta sportuoti? Bent kažkaip palaikote formą?
– Mums, plaukikams, yra sudėtinga – būtinas vanduo. Kiek čia to laiko be vandens praėjo, jau pasimetęs tarp dienų... Mėnuo be vandens – sudėtinga. Nežinome, kas bus, kaip greitai baseinas atsidarys, bent vienas kur nors, bent olimpinei rinktinei...
Bėgioju, darau namuose pratimus, bet vandens labai trūksta. Mums tai yra didelė problema, bet pandemija yra didesnė problema visame pasaulyje. Kiek žinau, didžioji dalis baseinų kitose šalyse irgi yra uždaryta. Reikėjo važiuoti prieš uždarant sienas į Švediją stovyklauti, bet praleidome šią galimybę (juokiasi).
– Skambės juokingai, bet jeigu būtų vasara, šiltas oras, ar galėtumėte treniruotis ežere?
– (Juokiasi) Čia tas pats, kas kultūristui duoti vieną svarstį ir sakyti: dabar gali sportuoti. Kažkokios sąlygos, žinoma, būtų geriau, nueitume, nuplauktume ilgus nuotolius, kad vandens pojūtį įgautume, bet mes nesame ilgų nuotolių plaukikai. Teoriškai galimybė būtų ir mes ją išnaudotume.
Treneris turi baidarę, aš ją pasiimu ir važiuoju plaukti prieš srovę, kad kažkiek paįvairinčiau bėgiojimą.
– Kaip sekasi dirbti su nauju treneriu, ar jau suprantate vienas kitą?
– Pradžia buvo ganėtinai sunki, nes treniruodamasis pas Dirką buvau labiau pripratęs dirbti jėgai, mažiau technikos detalių, daugiau greičio, nesvarbu, kaip jis pasiekiamas. Dėl to manau, kad pastaruosius metus turėjau problemų.
Paulius yra techniškesnis žmogus, jam patinka technika, jis buvęs plaukikas, labai dirbo su mano technika, mano grybšnis gerėja.
Po dviejų mėnesių darbo sausį plaukiau Lietuvos trumpo vandens čempionate, ten patyriau visišką fiasko. Buvo daugybė klaidų, buvo sunku jas įvardyti, nes atrodė, kad jos visur – viskas blogai.
Antras bandymas buvo jau ilgame vandenyje Antverpene ir Liuksemburge, buvo matyti gerėjimas. Jau buvo galima kalbėti apie klaidas, buvo gerų niuansų. Tada dar po mėnesio buvo Lietuvos čempionatas, buvo dar vienas rezultatų pagerėjimas, dar geresnių momentų plaukime. Tendencingai ėjome į priekį.
– Kodėl 30 metų plaukikui, kuris daugybę metų plaukia aukštame lygyje, staiga reikia taisyti techniką?
– Plaukimas nėra lengvas sportas. Jeigu naudosi per daug jėgos, nereiškia, kad plauksi geriau. Ž. Ovsiukas irgi skyrė nemažai dėmesio mano technikai, sportininkai savęs nemato, kaip jie plaukia, – tai stebi treneriai. Dirkas to nedarė, jam svarbiausia yra galia ir jėga vandenyje. Jis man vėliau prasitarė, kad technikos nesupranta ir pas jį besitreniruojantys sportininkai turi patys pagauti techniką.
Kai atvykau pas Paulių pasibandyti ir sudėlioti, kaip galime dirbti, supratome, kad tai rizikingas sprendimas, tai sakė ir federacija – iki olimpinių žaidynių buvo likę metai. Bet aš manau, kad buvo priimtas geras sprendimas, gal jis turėjo būti priimtas anksčiau.
Technika čia nėra tas pats, kas važiavimas dviračiu, plaukikai „pameta“ techniką. Įsivaizduokite, jeigu irkluotojui viena ranka pasidarytų kur kas stipresnė – suktumeisi ratu. Tas pats ir plaukime, jeigu kažkoks judesys vandenyje pakito – tai daug ką keičia. Trenerio darbas šioje vietoje yra labai svarbus.
– Vadinasi, sprendimas išvykti į Austriją pas D. Lange`ą nebuvo teisingas?
– Taip. Na, buvo ir pliusų, ir minusų, negaliu sakyti, kad tai pats blogiausias sprendimas, priimtas mano gyvenime, kad Austrijoje susigadinau karjerą. Taip sakyti negalima. Buvo gal 30 proc. gerų dalykų ir 70 proc. blogų.
Paulius dirba labiau prie technikos, puikiai ją supranta, supranta tą jausmą, kaip buvęs plaukikas, ko mums reikia, kaip turi atrodyti kūno padėtis. Tokie maži niuansai, bet mums išeina susikalbėti.
Pas Dirką išmokau labai stipriai dirbti sporto salėje, išmokau treniruoti jėgą, pagerinau savo startą. Buvo tikrai pliusų, negaliu sakyti, kad viskas buvo blogai. Manau, kad dabar su Pauliumi mes puikiai susidirbsime, nes aš turiu patirtį iš Dirko, kaip dirbti salėje, sprintavimo sistemą žinau, o Paulius puikiai gali sudėlioti techniką ir tai gali suveikti gerai.
– Ar galima sakyti, kad olimpinių žaidynių nukėlimas jums yra į naudą? Bus daugiau laiko susidirbti su treneriu, sumedžioti kelialapį į žaidynes.
– Nemeluosiu, bus daugiau laiko. Aišku, negaliu sakyti, kad aš tik išlošiau, mes tendencingai ėjome į priekį, mums labai nebedaug trūko iki normatyvo. Mes neabejojome, kad Europos čempionate normatyvus įvykdyti pavyks.
– 2018 metais abiejose savo rungtyse (100 ir 200 krūtine) plaukėte greičiau, negu yra dabartinis olimpinis normatyvas. 2019 metais jums trūko po 0,3–04 sek. Tikite, kad iki olimpinių žaidynių pavyks juos pasiekti?
– Tai yra mūsų svarbiausias prioritetas – įvykdyti abiejų rungčių normatyvus. Manau, kad jeigu būtų įvykęs Europos čempionatas, būčiau juos įvykdęs. Tendencingai ėjome prie to, kiekvienose varžybose gerinau laikus ir prie jų artėjau, tai jau buvo ranka pasiekiama.
– Per pastaruosius trejus metus po Rio žaidynių jums niekaip nepavyko pakartoti savo senųjų rezultatų. Ar nebuvo sunku surasti motyvacijos dirbti ir sportuoti?
– Sprendimas palikti Dirką dėl to ir kilo, kad motyvacijos dirbti nebebuvo, nebebuvo pasitikėjimo treneriu, nes rezultatas kasmet krito tik žemyn, o darbo, atrodo, įdėdavau vis daugiau. Kalbėjome apie tai ir su Pauliumi, kuris tai irgi yra patyręs kaip sportininkas.
Kai rezultatas stovi, yra sunku atrasti motyvacijos, noro dirbti toliau, prisiversti dirbti kiekvieną treniruotę, atsiranda varžybų baimė. Tiek daug turėjau blogų startų pastaruosius trejus metus ir tik keletą gerų startų, kai viskas atrodė gerai... Tai yra sunku. Bet Paulius puikiai tai supranta, jis puikiai moka mane motyvuoti, šiuo metu viskas yra teigiama, išskyrus tai, kad neturime, kur plaukti.
– Ar per šį laiką nebuvo minčių pabandyti pakeisti plaukimo stilių? Štai Danas Rapšys buvo vidutinis plaukikas nugara, o tapo pasaulinio lygio laisvo stiliaus plaukiku.
– Plaukime yra toks pasakymas – yra plaukikai ir yra brasistai. Nugara nuo laisvo stiliaus labai nesiskiria – kojų darbas labai panašus, išėjimai tie patys, rankų darbas irgi kažkiek panašus. Yra laisvistų, kurie puikiai plaukia nugara ar delfinu, bet yra labai mažai brasistų, kurie puikiai plauktų kitu būdu. Arba laisvistų, kurie gali gerai plaukti krūtine.
Yra sprinterių, kurie gerai plaukia visus nuotolius, bet tai yra sprintas. Jeigu, sakykime, vyksta 50 metrų krūtine varžybos 25 metrų baseine, po starto stiprus plaukikas apie 18 metrų būna po vandeniu, lieka plaukti 7 metrai. Tada dar 15 metrų po vandeniu ir 10 metrų plaukimo. Bet jeigu laisvo stiliaus plaukiką įmesi į ilgą vandenį arba plaukti 200 metrų krūtine, pamatysi, kad jis ne taip ir moka tą daryti. Plaukikai krūtine stiliaus nekeičia, taip tiesiog nėra daroma.
– Dar 2016 metais viename interviu buvote užsiminęs, kad norite tapti treneriu. Ar tas noras liko? Galbūt jau darote ir kažkokius žingsnius link to?
– Taip, laikas eina ir aš apie tai vis pagalvoju. Austrijoje turėjau surinkęs nedidelę triatlonininkų grupę, dirbome su jais, buvo smagu, gaila buvo palikti juos.
Lietuvoje dar nespėjau taip apšilti kojų, paskui uždarė baseinus, bet galvoju, kad norėčiau pradėti asmenines treniruotes ar triatlonininkus patreniruoti. Žiūriu į priekį, mokausi trenerių kursuose, kad gaučiau licenciją. Bet kol kas pagrindinis mano darbas yra plaukimas.
– Baigęs karjerą labiau norėtumėte dirbti su aukšto meistriškumo sportininkais ar labiau su vaikais, mėgėjais?
– Sudėtinga pasakyti, pakalbu apie tai ir su Pauliumi, nes jis irgi turi ir jaunimo grupių. Aišku, paprasčiau yra su jaunesniais. Su aukštu meistriškumu yra daugiau darbo, nervų ir atsakomybės. Manau, kad reiktų to ir to. Kiekvieno trenerio svajonės yra užauginti olimpinį čempioną. Aš, baigęs karjerą ir pradėjęs trenerio kelią, sieksiu to.
– Lietuvos plaukimą turbūt galėtume skelti į dvi dalis – iki Rūtos Meilutytės ir po jos. Nors Londone medalį nuskynė ji, visi plaukikai po to sulaukė labai daug dėmesio. Koks tai buvo laikas, kai į varžybas vykdavote su ja?
– Didelio skirtumo aš nepasakyčiau, žinoma, pasikeitimų buvo, bet ne tik plaukime, o visame sporte. Uždarytas olimpinis sporto centras, federacijos gavo didesnį vaidmenį. Turėjome du puikius prezidentus – tiek Tomą Kučinską, tiek Emilį Vaitkaitį, puikiai išmanantį savo darbą, skiriantį laiką, emocijas sportininkams, besistengiantį dėl jų. Esame su juo kartu startavę pasaulio čempionate. Tai didelis pliusas, kad jis supranta virtuvę. Kaip sako – geras direktorius bus tas, kuris bandęs paprasto darbininko darbą.
Nežinau, ar tai Rūtos nuopelnas, bet gal labiau prezidentų nuopelnas, kad federacija mūsų labai sustiprėjo. Kartu su Rūta atsirado prezidentas T. Kučinskas, kuris federacijoje padarė daug pasikeitimų į gerą pusę.
Žinoma, žmonių ir žiniasklaidos dėmesys labai padidėjo, bet manau, kad tai buvo ir federacijos indėlis, kad mus pradėjo labiau matyti kaip sporto šaką, mūsų čempionatus pradėjo rodyti LRT. Manau, kad tai didelis ir T. Kučinsko indėlis.
– Lietuvoje buvo R. Meilutytė, dabar yra D. Rapšys – pasaulinio lygio plaukikai. Kaip Lietuvai be bazių pavyksta užauginti tokius plaukikus?
– Gal turime trenerius, vaikai motyvuoti. Ir dabar atsiranda norinčių dirbti vaikų. Jeigu turėtume tiek baseinų, kiek krepšinio salių, gal turėtume ir puikią estafetę, kuri skintų medalius. Atsirastų gal ne vienas, o keturi ar penki. Nepamirškite ir Simono Bilio – jis pasaulio čempionas.
Kaip užaugina? Aš nežinau... Mes kalbėdavome ir su Dirku, jis stebėdavosi – fenomenalu, kaip trijų milijonų valstybė sugeba pasiekti geresnius rezultatus nei austrai, čekai. Tai didelės šalys su daug baseinų. Gal indėlis čia trenerių, auklėtinių, jų supratimas, noras. Ir, aš manau, federacijos. Pasikartosiu, manau, kad federacija daro viską, kad jaunimas turėtų šansų pasiekti aukštus rezultatus. Federacija dirba mums.
Taip pat ir sporto mokyklos – Kauno, Panevėžio, Anykščių. Visi stengiasi dėl sportininkų, kad jiems būtų suteiktos sąlygos. Neturime bazių ir baseinų, bet jie stengiasi daryti taip, kaip galima geriausiai.
– Ar turite kažkokį planą, kas bus po Tokijo? Nesate dar tokio amžiaus, kad negalėtumėte startuoti 2024-aisiais Paryžiuje?
– Iš tiesų, dabar tikslas yra įveikti atranką į Tokijo žaidynes, kuo greičiau įvykdyti normatyvą, rengtis joms. Kas bus toliau – sunku pasakyti. Jeigu bus sėkmingi metai ir su Pauliumi matysime, jog dar galime...
Aš mėgaujuosi plaukimu, tai vienas geriausių darbų pasaulyje. Turiu galvoje sportą. Man patinka treniruotis, patinka dalyvauti varžybose, bet amžius ir rezultatai parodys laiką, kada reikia trauktis. Norėčiau ir iki 70-ies plaukti ir dirbti šį darbą, nenorėčiau jo keisti, bet aplinkybės kažkada privers tą padaryti.
