Sporto istorijoje dalis atletų neturėjo progos įrodyti savo pajėgumo, nors tuo metu jie buvo vieni iš geriausių visame pasaulyje. „USA Today“ žurnalistė Christine Brennan bendravo su amerikiečiais sportininkais, kurie turėjo priverstinai praleisti 1980 m. olimpiadą.
Lygiai prieš 40 metų JAV olimpinio komiteto (USOC) valdybos atstovai, jausdami didėjantį spaudimą iš šalies prezidento Jimmy Carterio, po surengto balsavimo nusprendė nesiųsti amerikiečių sportininkų į 1980 m. vasaros olimpines žaidynes. Tai buvo atsakas į Sovietų Sąjungos kariuomenės įsiveržimą į Afganistaną.
466 amerikiečių sportininkams, kurie intensyviai ruošėsi žaidynėms, buvo pranešta, kad į Maskvą jie nekeliaus. Dalis atletų dėl tokio USOC sprendimo kreipėsi į teismą, bet liko nieko nepešę. Jie ir dar 64 šalių sportininkai buvo pagrindiniai nukentėjusieji dėl 1980 m. olimpinių žaidynių boikoto.
„Niekas nežino, kas mes tokie“, – kalbėjo Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) viceprezidentė Anita DeFrantz. Amerikietė irkluotoja dar 1976 m. džiaugėsi bronzos medaliu bei tikėjosi laimėti kitokios spalvos medalį 1980-aisiais. Ji buvo pagrindinė sportininkų kovos teisme prieš boikotą iniciatorė.
„Buvome nematomi. Tokie ir išlikome. Esame sportininkų grupė, neužfiksavusi jokių rezultatų“, – pridėjo A. DeFrantz.
„Buvome tiesiog stumdomos figūrėlės politiniame žaidime“, – aiškino Craigas Beardsley`us. Buvęs plaukikas, praėjus 10 dienų nuo jo rungties – plaukimo 200 m peteliške – starto olimpinėse žaidynėse, užfiksavo pasaulio rekordą. C. Beardsley`aus laikas buvo 1,5 sekundės geresnis nei Sergejaus Fesenkos, Maskvoje iškovojusio olimpinį auksą.
Kitus ketverius metus C. Beardsley`us skyrė treniruotėms, tikėdamasis, kad jo olimpinės svajonės išsipildys 1984 m. žaidynėse Los Andžele. Toks planas liko neįgyvendintas. Tuo metu 23-ejų metų sportininkui atrankiniuose plaukimuose į JAV rinktinę pritrūko vos 0,36 sekundės.
„Buvau palaužtas. Pažiūrėjau į švieslentę ir negalėjau patikėti. Nebuvo jokių emocijų. Tiesiog jaučiasi pribaigtas“, – kalbėjo buvęs plaukikas.
Los Andželo olimpinių žaidynių, kurios sutraukė milžinišką dėmesį, metą C. Beardsley`us ir jo šeima praleido atostogaudami Havajuose. Sportininkas net nebuvo įsijungęs žaidynių per televizorių.
Sue Walsh išgyveno panašias emocijas. Dar būdama 18-os ji pateko į 1980-ųjų olimpinėms žaidynėms besiruošiančią JAV plaukimo rinktinę. Sportininkė ruošėsi debiutuoti plaukimo nugara rungtyje. Dėl boikoto planus teko atidėti dar ketveriems metams, tačiau 1984 m. atrankiniuose plaukimuose jai pritrūko 0,12 sekundės 100 m plaukimo nugara rungtyje.
„Dažnai klausiu savęs: „Kas būtų, jeigu?“ Galiausiai turi susitaikyti su savimi ir pripažinti, kad padarei viską, ką galėjai. Tiesiog man nebuvo lemta dalyvauti žaidynėse“, – kalbėjo S. Walsch.
Šiuolaikinės penkiakovės atstovas Mike`as Burley`us jautė, kad, artėjant 1980-iesiems, jis kartu su dar dviem komandos draugais buvo netoli aukščiausių karjeros pasiekimų. Amerikiečių komanda užėmė 5 vietą Monrealio olimpinėse žaidynėse 1976 m. Komanda jautė gerėjančią formą ir 1979 m. tapo pasaulio čempione. Tai buvo pirmasis JAV komandos triumfas pasaulio pirmenybėse.
„Mums tai buvo didžiųjų pergalių metas. Iškovojome bilietą į 1980 m. olimpines žaidynes ir tuo metu visi trys patekome į geriausių pasaulyje penkiakovininkų dešimtuką. Nebuvo jokių abejonių, kad esame favoritai. Ar tai reiškia, kad tikrai būtume laimėję olimpinį auksą? Galbūt, galbūt ir ne“, – tvirtino M. Burley`us.
Tada sportininkas išgirdo apie JAV paskelbtą olimpinių žaidynių boikotą.
„Pamenu, kad nusprendžiau nusiraminti ir pabėgioti. Buvau palaužtas, bet stengiausi sau įteigti, kad turėsiu galimybę išlaikyti formą iki 1984-ųjų. Man tą pavyko padaryti, bet į olimpines nepatekau“, – prisiminimais dalijosi buvęs penkiakovininkas.
Tai nebuvo tik pavienės atletų istorijos. Buvusio USOC atstovo Mike`o Morano teigimu, net 200 iš 466 JAV sportininkų, turėjusių dalyvauti 1980 m. olimpinėse žaidynėse, nepateko į 1984 m. olimpiadą.
Vienas iš patekusiųjų – gimnastas Bartas Conneris. Būdamas 18-os jis dalyvavo 1976 m. žaidynėse, kuriose JAV vyrų rinktinė užėmė 7 vietą. B. Conneris ruošėsi dalyvauti tiek 1980 m., tiek 1984 m. olimpiadose.
„Dar prieš mums boikotuojant 1980 m. olimpines žaidynes, žinojome, kad kita olimpiada bus organizuojama Los Andžele. Mintis, kad kitos žaidynės bus tavo šalyje, padėjo sumažinti nusivylimą dėl boikoto. Sportininkai turi nedaug galimybių varžytis olimpinėse „namuose“. Norėjau, kad toks planas išsipildytų“, – tvirtino gimnastas.
B. Conneris tvirtino, kad 1980 m. jis buvo savo karjeros viršūnėje. Vėliau sportininkas gydėsi nė vieną traumą ir „kabėjo ant plauko“ sulaukęs 1984 m. Visgi jo istorija turi laimingą pabaigą. Los Andžele vykusiose žaidynėse JAV vyrų gimnastikos komanda įveikė pasaulio čempionų titulą turėjusius kinus ir iškovojo auksą. Po kelių dienų B. Conneris džiaugėsi auksu ir rungtyje ant lygiagrečių.
„Man nepaprastai pasisekė, kad viskas susidėliojo būtent taip, nes daugelis kitų sportininkų liko be nieko“, – aiškino amerikietis.
Įdomu tai, kad tų atletų, iš kurių buvo atimta teisė varžytis 1980 m. olimpinėse žaidynėse, istorijos yra prisimenamos 2020-aisiais. Viso pasaulio sportininkų gyvenimą paveikė koronaviruso pandemija. Natūralu, kad visi, kurie ruošėsi dalyvauti 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse, dabar turės palaukti į 2021 m. perkeltų žaidynių. Daliai pavyks į jas patekti, daliai – ne.
„Tai smarkiai paveikė JAV sportininkus, – tvirtino S. Walsch. – Žinoma, kad šiuo metu žmonių gyvybės yra pats svarbiausias dalykas, tačiau vis tiek širdis plyšta dėl atletų. Buvau nustebusi, kad pati jaučiau tokias emocijas. Turiu omenyje, kad jau praėjo 40 metų nuo mano istorijos. Visgi manau, kad tokią mano reakciją lėmė supratimas, ką jie jaučia. Iš tokių momentų mokaisi ir supranti, kad tai, kas nutiko, yra dalis tavęs, bet tai nėra visiškas tavęs atspindys.“
„Kas šiuo metu vyksta pasaulyje, yra gerokai didesnis reiškinys nei olimpinės žaidynės, bet kaip atletas tu tikiesi parodyti rezultatą, tikiesi, kad varžybos įvyks, kai rengiesi joms ir jos artėja. Tai yra tai, kas stumia tave į priekį. Sportininkai turėjo planus, tvarkaraščius.
Vieneri metai gali atrodyti kaip neilgas laiko tarpas, bet atleto gyvenime tai gali būti svarbus ir ilgas periodas. Ypač sportininkams, kurie jau yra veteranai ir galbūt rengiasi dalyvauti savo paskutinėse žaidynėse. Staiga tu turi laukti dar vienerius metus. Nors kiekvienas supranta aplinkybes, tačiau iš tavęs yra atimamas laikas. Susidaro didžiulė vakuumo situacija“, – mintimis dalijosi C. Breadsley`us.
Čia visi panašumai tarp 1980 ir 2020 m. olimpinių žaidynių ir baigiasi.
„Nė viena gyvybė nebuvo išgelbėta boikotuojant 1980 m. olimpines žaidynes. Dabar žinome, kad 2020 m. žaidynių perkėlimas į kitus metus padės saugant žmones“, – kalbėjo A. DeFrantz.
Buvusi irkluotoja A. DeFrantz nedalyvavo 1984 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse, tačiau jų vis tiek nepraleido. Tuo metu 31-erių metų teisininkė tapo sportininkų atstove kovoje dėl jų teisių ir buvo olimpinio kaimelio, kuriame gyveno sportininkai, koordinatore. Po dvejų metų ji tapo ir IOC nare. Ironiška, kad tai nulėmė 1980 m. žaidynių boikotas.
„Boikotas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Nežinau, kaip bronzos medalis, iškovotas sėdint septintoje vietoje aštunvietėje valtyje, galėjo man padėti po 10-ies metų tapti IOC nare“, – šypsojosi buvusi sportininkė.
IOC prezidentas Thomas Bachas pats buvo tapęs 1980 m. boikoto auka. Tuo metu jis rengėsi atstovauti Vakarų Vokietijai fechtavimosi rungtyje. Po tokios patirties T. Bachas niekada nesvarstė 2020 m. olimpinių atšaukimo.
„Atletai, kurie rengėsi dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse šiais metais, galės tą padaryti 2021-aisiais. Jie turi tokią galimybę, kurios 1980 m. olimpiečiai neturėjo“, – kalbėjo M. Moranas.
