Londono ir Rio olimpinėse žaidynėse jau startavusi Diana Lobačevskė savo trečiojo olimpinio starto turės palaukti bent iki 2021-ųjų. Karantino sąlygomis ir toliau bėgiojanti bei besitreniruojanti maratonininkė su portalu LRT.lt kalbėjo apie tai, kad koronavirusas nuotaikos nesugadino, apie meilę sportui ir aukštų tikslų siekti vis dar netrukdančią beveik 40 metų naštą.
– Esate iš tų sportininkų, kurie nuo karantino nukentėjo turbūt mažiausiai, – galite treniruotis tiesiog lauke. Ar pavyksta ir kaip pavyksta palaikyti formą?
– Tikrai labai džiaugiuosi, kad esu bėgikė. Man reikalingi tik kedai ir galiu bėgti bet kur – miškais, takais, oro sąlygos dabar puikiausios, man jokio inventoriaus nereikia, savo pratimus galiu padaryti be štangų, svarmenų ir panašiai. Tai, kad sporto klubai nedirba, man nieko baisaus.
– Jau anksčiau pasisakėte už olimpinių žaidynių atidėjimą, kodėl?
– Tikėjausi, kad bus nukeltos bent į rudenį, o geriausia – į kitus metus. Mačiau, kas dedasi tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, viskas ėjo tik blogyn, manau, tai buvo geriausias sprendimas visiems.
Sportininkai sėdėjo be žinios, visi labai sunkiai treniravomės, ir ta nežinomybė labai nemotyvavo treniruotėse. Nes nežinai, dalyvausi varžybose ar ne. Daug bėgikų buvo stovykloje Portugalijoje, mačiau visų nuotaiką, kaip viskas vyko, kai buvo atšauktas mūsų pirmasis startas – pusės maratono pasaulio čempionatas Lenkijoje.
Bet tada dar tikėjomės, kad situacija tiek nepablogės, kad kur nors dar įvyks kokios varžybos, deja, viskas sužlugo. Apkarpė mums sparnelius labai stipriai.
– Kaip ir dėl ko dabar treniruojatės?
– Mano krūviai labai stipriai apmažėję, nes, dingus tikslui, labai sunku susidėlioti planą. Varžybų nėra ir nežinai, kada bus.
Nemanau, kad Paryžiuje įvyks Europos čempionatas, gal reikia tikėti stebuklais, bet aš nelabai tikiu, kad įvyks. Matome, kas vyksta Prancūzijoje, nemanau, kad organizatoriai rizikuos sportininkų sveikata.
Krūvius nuleidau, bet bėgioju toliau, nenoriu prarasti formos. Šiemet sau iš 10 balų už pasirengimą parašyčiau 8. Sausį buvau Portugalijoje, vasarį – Meksikoje, vėliau į Portugaliją išvykau į trečiąją stovyklą. Forma labai stipriai gerėjo, pasitikėjimas augo lygiai taip pat, tad nesinori visko pradėti iš naujo, jeigu atsinaujins varžybos. Aišku, tektų paplušėti keletą mėnesių, kad grįžčiau į formą, bet keli mėnesiai nėra labai daug.
– Portugalijoje buvote prieš pat užsiveriant Lietuvos sienoms. Kaip sekėsi grįžti?
– Grįžau paskutiniu skrydžiu per Lenkiją, ir po to vakarinis reisas jau buvo atšauktas. Jau būdama Portugalijoje anksčiau pasikeičiau bilietus, nes mačiau, kad grįžti bus sudėtinga. Pagalvojau, kad geriausia namie karantinuotis, o ne būti svetimoje šalyje. Tokiu metu labai nenorėčiau būti svetimoje šalyje.
– Buvo įvairių vertinimų dėl patikros oro uoste grįžus į Lietuvą. Vieni labai gerai atsiliepė apie tvarką, kiti – labai blogai. Kokie jūsų įspūdžiai?
– Niekuo negaliu skųstis – tokia buvo tvarka. Portugalijoje absoliučiai nejautėme jokios panikos, gyvenome įprasta rutina. Bet, atskridusi į Lenkiją, pamačiau, kas vyksta, kai kareiviai įėjo į lėktuvą, pradėjo matuoti temperatūrą, reikėjo pildyti anketas, tada pasidarė labai nejauku. Tada aš supratau situacijos rimtumą. Grįžus namo buvo tikrai nemažai vidinio streso.
Kiekvienam sportininkui tikslo siekimas yra variklis daryti daugiau ir geriau. Kai tikslo nelieka, motyvacija sumažėja. Reikėjo laiko apgalvoti, sukramtyti informaciją.
Bet dabar aš esu labai ramiai nusiteikusi. Atradau ir gerų dalykų. Galiu sau ramiai gaminti valgyti, niekur nereikia skubėti, skiriu daug daugiau laiko namams, galiu apsitvarkyti, atsirado ramybė viduje. Aš, aišku, stengiuosi kuo mažiau žinių skaityti, neapsikrauti blogomis emocijomis.
Džiaugiuosi kiekviena diena, treniruojuosi, bet viskas anksčiau ar vėliau grįš.
– Šeima džiaugiasi karantinu?
– Šeima tikrai džiaugiasi. Mes su Mindaugu dažniausiai būname atskirai vienas nuo kito, jis – vienoje šalyje, aš – kitoje. Beveik po pusę metų nesimatome, o dabar matomės 24 valandas per parą. Viskas smagu.
– Jeigu olimpinės žaidynės šiemet būtų vykusios laiku, per jas būtumėte šventusi savo 40-metį. Ar žaidynių nukėlimas turės įtakos jūsų karjerai ir jos tęsimui?
– Dabar bus 41-eri (juokiasi). Iš tiesų, pati niekada apie savo metus negalvoju, tik kiti vis pamini, kad artėja jau nemažas skaičiukas. Pati niekada nesu pagalvojusi, kad 40-ies jau reikia būtinai baigti karjerą.
Jaučiuosi stipri, jaučiuosi motyvuota, noriu bėgioti ir man metai tikrai netrukdo. Bent kol kas. Tuo labiau kai patyriau tokią traumą, išlindau iš tokios sunkios duobės, tikrai labai sunkios duobės išlindau, man metai tikrai dabar yra nė motais. Dabar svarbiausia – protingas darbas, protingai ruoštis olimpinėms žaidynėms, ir viskas. Nieko nereikia išradinėti naujo. Matome, kiek yra sportininkų virš 40 metų ir kokių rezultatų jie siekia.
Man svarbiausia yra sveikata, kad nebūtų traumų ir aš galėčiau dirbti. Darbo aš nebijau, man jis patinka, man patinka bėgimas. Po dvejus metus kankinusios traumos šiemet, sakyčiau, pasiekiau tokią formą, kokia buvo anksčiau. Nors iškart po traumos netikėjau, kad dar galėsiu bėgti. Jaučiausi tragiškai, savijauta buvo labai bloga, bet šiandien – tik pirmyn.
Aš nežinau, ar metai sutrukdys. Man – tik pliusas, kad žaidynės vyks kitąmet, nes bus du šansai įvykdyti normatyvą. IAAF įvedė taisykles, kad normatyvą galima vykdyti nuo gruodžio, tad drąsiai galima susirasti kokį maratoną gruodį, o jeigu nepavyks, pabandyti dar pavasarį.
Be to, per visą šį laiką labai sustiprėjo pasitikėjimas savimi, to anksčiau nebuvo. Po traumos man ir psichologiškai buvo labai sunku, buvo atsiradusi varžybų baimė. Dabar jau laukiu varžybų.
– Traumos padarinių jau nebejaučiate?
– Ne, tikrai nebejaučiu (beldžia triskart į stalą). Aišku, taip nėra, kad nepagalvočiau apie savo koją, saugausi, prisižiūriu, ji nebe tokia, kokia buvo. Su tuo reikėjo susitaikyti, bet treniruojuosi visu pajėgumu, kilometražas ne mažesnis nei anksčiau. Dabar svarbiausia, kad koja leistų treniruotis, o metai man tikrai nesutrukdys.
– Kai toks požiūris, tai ir Paryžius nėra neįmanomas?
– Žinote, kada aš kabinsiu batukus ant vinies? Kai pamatysiu, kad rezultatai nebeauga, kai matysiu, kad rezultatas nebetenkina. Nebūsiu patenkinta, jei rezultatas bus 2 val. 35 min. Kol yra 2 val. 30 min., kodėl nebėgti?
Kai tai pasikeis, bėgiosiu tik dėl savęs. Man sportas visų pirma yra ne darbas, o didžiulis malonumas. Praėjusią savaitę dvi dienas nebėgau, atrodė, varžybų nėra, kam čia reikia. Bet tada taip blogai jaučiuosi, tokia sunki, kaip šiukšlių maišas. Bet išbėgu ir tampu visai kitokia.
Nesvarbu, ar bėgsiu maratonus, ar baigsiu karjerą – vis tiek toliau visą gyvenimą bėgiosiu. Čia kaip virusas (juokiasi). Jau kam kam, bet bėgimui būsiu ištikima visą gyvenimą.
– Vienas prancūzas nubėgo maratoną savo namų balkone, kinas – buto svetainėje aplink stalą. Galėtumėte iš meilės bėgimui padaryti ką nors panašaus?
– Šiais metais maratonas vyko Utenos arenoje, apie tai buvo paskelbta feisbuke, ir aš pakomentavau: „Žmonės, ką jūs darote? Kodėl jūs salėse bėgiojate? Oras geras, eikite į lauką, bėkite lauke, o ne salėse.“ Tada net pajuokavau: gal pradėkite bėgioti aplink kėdę. Tada man atrodė, kad žmonės išprotėjo.
Atėjo laikas, kai žmonės pradėjo bėgioti balkone, aplink stalą. Nespjauk į vandenėlį, nes reikės pačiai gerti. Tą pamoką aš išmokau, bet pati tikrai nebėgčiau maratono aplink stalą. Tikrai ne.
– Šiemet Velykos dėl karantino bus visiškai kitokios. Ar turite šeimoje Velykų tradicijų, švenčiate?
– Taip, šiemet Velykos bus kitokios. Grįžusi iš stovyklos dar nemačiau savo tėvelių, labai jų pasiilgau, nes daug laiko su jais praleidžiu, kone kiekvieną savaitgalį pas juos važiuoju, jie gyvena Vilniuje. Stengiamės visas šventes visada kartu švęsti.
Tai bus pirmosios Velykos be jų, bet tai irgi nėra blogai, svarbiausia, kad visi yra sveiki ir gyvi. Tiesiog reikia priimti, kaip yra. Šventė, aišku, bus ramesnė, bet stengsiuosi, kad atmosfera jaustųsi, kiaušinius dažysime, sugalvosime žaidimų. Stengsimės, kad šventė būtų šventiška.
