Sportas

2020.04.05 22:51

Ir tėtis, ir treneris: Edžio talentą Edmuntas Matusevičius įžvelgė dar kūdikystėje

Marytė Marcinkevičiūtė, „Olimpinė panorama“2020.04.05 22:51

Buvęs puikus ieties metikas ir beisbolininkas Edmuntas Matusevičius dabar dirba Vilniaus miesto sporto centre ir po keletą valandų – Ozo gimnazijoje. Treniruoja ne tik savo sūnų, geriausią praėjusių metų Lietuvos lengvaatletį, Lietuvos rekordininką Edį Matusevičių, kuris jau turi kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, bet ir dar kelis perspektyvius ietininkus, atvykusius iš rajonų.

„Visose jų treniruotėse stengiasi būti ir Edis, kuris jaunimui dažnai pataria. Jo pastebėjimai vaikinams geriau įsminga į galvą nei mano. Treniruoju ir neįgalųjį Juozą Eigminą, tačiau su šiuo sportininku dar reikės nemažai padirbėti, kad mėtytų taip, kaip reikia. Vaikinas darbštus, todėl tikiu jo galimybėmis“, – sako E. Matusevičius.

– Daug metų atidavėte lengvajai atletikai, šešiskart tapote Lietuvos čempionu ir rekordininku, 1987-aisiais pasiekėte šalies rekordą (76,92 m), kuris išsilaikė net 11 metų. Ar tada numanėte, kad jūsų šeimoje auga dar vienas ieties metikas?

– Lengvajai atletikai ir beisbolui atidaviau po 17 metų: 1971–1987 m. gyvenau ieties metimu, o 1988–2004 m. – beisbolu. Todėl ir abu jaunesni mano sūnūs Edvardas (g. 1991 m.) ir Edis (g. 1996 m.) buvo įtraukti į šią sporto šaką, nors mėtė ir ietį.

Edvardas ir dabar žaidžia beisbolą Vokietijos beisbolo Bundeslygoje, o Edis, sulaukęs 13–14 metų, nors atstovavo Lietuvos beisbolo vaikų ir jaunučių rinktinėms, vis labiau linko prie ieties metimo. Kai atėjo metas rinktis, Edvardas pasirinko beisbolą ir išvyko mokytis į JAV, o Edis – ieties metimą. Ir vyriausiasis sūnus Edgaras mėtė ietį, bet neturėjo tokios smagios rankos kaip broliai, todėl pasirinko krepšinį.

Kad Edis turi ypatingą ranką, pajutau tada, kai jam tebuvo pusė metukų: dar gulėdamas vežimėlyje žaisliuką pro mano ausį taip švystelėjo, kad jau tada buvo aišku, jog jo rankytė neeilinė.

– Kada pradėjote lengvaatlečio karjerą ir kodėl ji 1988-aisiais nutrūko?

– Lankyti lengvąją atletiką pradėjau 1971-aisiais Tauragėje. Karjerą pradėjau nuo barjerinio bėgimo, bet nesėkmingai, nes kritau ir daugiau bėgioti nepanorau. Sporto mokyklos salėje įrengus ieties metimo treniruoklį, kuris man patiko, treneriui Aloyzui Šlepavičiui, buvusiam geram bėgikui, pasakiau, kad mėtysiu ietį.

1987 m. balandžio mėnesį grįžau iš armijos, o gegužę man pasiūlė dalyvauti Rygos taurės ieties metimo varžybose. Jau buvo mėtoma naujos konstrukcijos, kaip aš vadinu, „pikiruojanti“ ietis. Nuvykau į varžybas, bet iki jų naujosios ieties nebuvau nei matęs, nei čiupinėjęs.

Po dviejų bandymų buvau numetęs 67 m ir ne juokais išsigandau, kad grįžęs į Lietuvą būsiu išjuoktas. Tarp metimų bėgiojau, imitavau, kad suprasčiau ir pagaučiau naujosios ieties metimo ypatumus. Trečiu bandymu numečiau 72,50 m ir patekau į finalą, o penktu – 76,92 m.

Lygiai po 30 metų į šias Rygos taurės varžybas vykome kartu su sūnumi Edžiu, kuriam papasakojau apie savo debiutą ir paprašiau, kad jis užimtų aukštesnę vietą nei aš 1987-aisiais. Edis išgirdo mano prašymą: 2017 m. jis laimėjo šios taurės varžybas ir pagerino Lietuvos rekordą (84,78 m).

1988 m. dar rengiausi mėtyti, bet anksti pavasarį patyriau kairės kojos traumą. Į „Dinamo“ stadioną atėjęs beisbolo specialistas Romas Garnys pakvietė žaisti beisbolą. Sutikau ir daugiau į ieties metimo sektorių negrįžau.

– 1989 m. baigėte tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. Kada pajutote, kad jūsų pašaukimas – trenerio darbas?

– Mane, tada Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakulteto darbo ekonomikos ketvirtakursį, dabar jau šviesaus atminimo treneris Povilas Karoblis prikalbino pereiti studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą. Įgijau fizinio lavinimo mokytojo ir trenerio specialybę, kuri ir nulėmė ateitį.

– Kuriais metais Edis pradėjo mėtyti ietį? Ar tai buvo jūsų iniciatyva?

– Peržiūrėjęs savo užrašus radau, kad pirmasis Edžio bandymas mesti ietį buvo 2007-aisiais. Tada 400 gramų sveriančią ietį jis numetė 16,52 metro. Pagalvojau, kad gal dar per anksti ją mėtyti. Rimčiau su ietimi jis susidraugavo nuo 2009-ųjų, kai dar žaidė beisbolą. Truputį vėliau įsitikinau, kad jis turi smagią ranką, ir tada pradėjau intensyviau studijuoti naujos konstrukcijos ieties metimo subtilybes.

– Kada patikėjote, kad sūnus taps didelio meistriškumo ieties metiku?

– 2012-aisiais pradėjome intensyviau treniruotis, apleidome beisbolą. Tiesa, 2014 m. su broliu Edvardu, atstovaudamas Vilniaus „Juodasis Vikingas-Sporto vilkai“ komandai, jis tapo Lietuvos beisbolo čempionu. Tačiau po to Edis beisbolo daugiau nebežaidė.

Pagrindinis proveržis įvyko 2015-aisiais, kai Edis iš Europos jaunių čempionato parsivežė bronzos medalį ir du kartus gerino asmeninį rekordą (nuo 74,34 iki 77,48 m). Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje kol kas tai vienintelis atvejis, kai sportininkas per metus įvykdė ir sporto meistro (73 m), ir tarptautinės klasės sporto meistro (78 m) normatyvus. Prieš 2015-uosius Edžio asmeninis rekordas buvo 71,52 m, o sezoną baigė pasiekęs 78,82 m.

– Ar Edžiui skiepijote savo ieties metimo techniką?

– Jis meta ne taip, kaip aš mėčiau jaunystėje. Abu mokėmės iš geriausio tų laikų ietininko, pasaulio rekordininko čeko Jano Železno. Gaila, kad vėliau traumos pakeitė Edžio metimo techniką. Pasikeitimas įvyko nelabai į gerąją pusę. Teks įdėti nemažai pastangų, kol vėl ją sugrąžinsime.

– Kuri sūnaus pergalė suteikė daugiausiai džiaugsmo?

– 2019 m. liepos 27 d. per Lietuvos čempionatą Palangoje pasiektas 89,17 m rezultatas. Tai buvo trečias rezultatas pasaulyje ir 23 per visą lengvosios atletikos istoriją. Tada stovyklavome Palangoje, pratybos rodė, kad jis yra puikios sportinės formos.

Prieš varžybas Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis manęs paklausė, ar bus rekordas (tuo metu jis buvo 84,93 m). Taip, tada atsakiau jam, 87 metrus garantuoju. Tačiau nesitikėjau, kad jo sviesta ietis nuskries taip toli.

– Edis svajoja apie 100 metrų ieties skrydį. Ar ne per drąsi svajonė?

– Aš visada sakau, kad reikia turėti didelę svajonę ir nebijoti jos garsiai pasakyti. Žinoma, atsiranda skeptikų, kurie iš to šaiposi, bet svajonės kartais materializuojasi taip, kad vieną gražią dieną gali įvykti tas stebuklas. Mes su sūnumi tuo tikime.

– Ar sprendimas nukelti Tokijo žaidynes Edžio neišmuš iš vėžių? O gal išeis į naudą, nes spės išsigydyti traumą?

– Jau geriau žinoti, kad olimpinės žaidynės nukeltos, negu gyventi nežinomybėje. Viskas aiškiau, turime daugiau nei metus laiko. Manau, viskas susitvarkys ir galėsime normaliai treniruotis. Olimpinis kelialapis jau kišenėje, esame ramūs. Tik neaišku, koks bus šis sezonas.

– Koks rezultatas ir vieta jus tenkintų Tokijo olimpinėse žaidynėse?

– Pernai Edis daug rungtyniavo ir į pasaulio čempionatą Dohoje vyko traumuotas. Iki šių varžybų likus trims startams, rugsėjo 1-ąją Berlyne, ietį numetęs 85,10 m, Edis patyrė peties traumą, kuri sutrukdė deramai pasirodyti čempionate.

Po to jis tris mėnesius gydėsi ir šiemet vasarį vėl pradėjo mėtyti. Dar reikės nemažai laiko, kad jis visiškai atsigautų ir ne tik grįžtų į 2019-ųjų lygį, bet ir pagerintų savo rezultatą. Šiemet mažinsime startų skaičių, o olimpinėse žaidynėse tikimės būti šešetuke.

– Kokie šiandien jūsų santykiai su beisbolu?

– Sulaukiu skambučių, žmonės klausia patarimų. Pats beisbolą aktyviai žaidžiau, dirbau treneriu, aštuonerius metus buvau šios sporto šakos federacijos generaliniu sekretoriumi.

Prisimenu, kai jau po pirmojo sąjunginio beisbolo turnyro buvau pakviestas į SSRS rinktinę ir po dešimties mėnesių treniruočių viešėjome JAV. Tada rinktinę sudarė ietininkai, rankininkai, ledo ritulininkai ir tenisininkai. JAV gavom į kaulus taip, kad visi nusivylė SSRS beisbolininkais. Kitą dieną, o tai buvo 1989 m. balandžio 14-oji, pirmajame „New York Times“ puslapyje buvo išspausdinta mano nuotrauka.