Nors Lietuvos futbolo rinktinės istorijoje yra buvę įvairių šviesių periodų, gražių pergalių ar sunkiai iškovotų lygiųjų su elitinėmis pasaulio komandomis, sėkmingiausiu rezultatų prasme laikotarpiu galime vadinti atranką į 1998 metų pasaulio čempionatą. Taip aukštai Lietuva nei iki tol, nei po to daugiau nebebuvo.
LRT MEDIATEKA kviečia jus žiūrėti istorines Lietuvos ir Airijos rinktinių rungtynes Vilniuje 1997 metų spalio 9 dieną.
Neišsipildžiusi svajonė
Atranka į 1998 metų čempionatą prasidėjo dar 1996 m. balandį, o Benjamino Zelkevičiaus treniruojama Lietuvos rinktinė pateko į vieną grupę su Rumunija, Airija, Makedonija, Islandija ir Lichtenšteinu. Net ir šiandien tokia grupė neatrodytų itin grėsminga, o tuo metu Lietuvos rinktinę į priekį vedė tokie žaidėjai, kaip Valdas Ivanauskas, Gintaras Staučė, Arminas Narbekovas, Tomas Žiukas, o į pirmo ryškumo žvaigždes pamažu kilo Edgaras Jankauskas.
Prasidėjo atranka nekaip – spalio mėnesį išvykoje į Rumuniją šeimininkai įveikė lietuvius 3:0. Vis dėlto tuometė Rumunijos rinktinė ne tik be konkurencijos laimėjo grupę, bet pasaulio čempionate pasiekė aštuntfinalį, grupėje įveikusi Angliją.
Tačiau paskui lietuviai įsibėgėjo. 2:0 namie įveikta Islandija, 2:1 ir 2:0 nugalėtas Lichtenšteinas, namie 0:1 neatsilaikyta prieš tuos pačius rumunus.
Nesėkminga tapo 1997-ųjų vasara, kai iš pradžių išvykoje nepavyko nuginkluoti islandų (0:0), o paskui Airijoje taip pat be įvarčių sužaista su šios šalies rinktine. Kaip vėliau paaiškėjo, šios dvejos rungtynės kainavo labai brangiai.
„Tuo metu su islandais mums nebuvo klausimo, ar laimėsime. Sakau be jokios arogancijos. Buvo klausimas, kaip greitai pavyks palaužti. Mes buvome labai nusivylę, kad sužaidėme tik 0:0. Kaip pasikeitė viskas per tuos metus...“ – su nostalgija LRT.lt pasakojo tuometinės rinktinės narys Aurelijus Skarbalius.
Po šių dvejų lygiųjų 1997 metų rugsėjo 6-ąją Lietuvos futbolininkai namuose 2:0 įveikė Makedoniją ir rugsėjo 10-ąją susitiko žaisti lemiamas rungtynes Vilniaus „Žalgirio“ stadione su Airija.
Prieš šį mačą Airija ir Lietuva turėjo po 14 taškų ir grupėje dalijosi 2 ir 3 vietomis. Buvo aišku, kad mačo laimėtojas greičiausiai nugriebs antrąją vietą ir kelialapį į lemiamą etapą, kuriame laukia dvejų rungtynių serija su kitos grupės antrąja komanda (vėliau paaiškėjo, kad tai – Belgija).
Jau 17-ąją minutę lietuviai neapsigynė nuo Airijos rinktinės standarto. Po tolimo perdavimo į baudos aikštelę sekęs dar vienas perdavimas skersai vartų baigėsi lietuvių gynybos nesusikalbėjimu ir Tony Cascarino įvarčiu.
„Teisėjas mus labai nuskriaudė. Jis sušvilpė pražangą, parodė, kad be švilpuko mušti negalima, pradėjo matuoti sienelę, Staučė nuėjo prie artimojo kampo, o jų puolėjas paėmė ir įmušė...“, – saugiau nei 20-ies metų senumo įvykius ne visai tiksliai atsimena tuometis rinktinės vairininkas B. Zelkevičius.
Nors kamuolys ir neskriejo tiesiai į vartus, tačiau B. Zelkevičius atsimena tiksliai. Teisėjas prieš perdavimą į baudos aikštelę aiškiai parodė į švilpuką. Šis gestas reiškia, kad iki teisėjo šivilpuko pradėti žaidimo negalima. Net ir airiams po perdavimo skersai baudos aikštelės mšant į vartus Lietuvos rinktinės treneris G. Staučė net nešoka prie mušančiojo T. Cascarino. Lietuvių vartų sargas yra įsitikinęs, kad teisėjas lieps baudos smūgį pakartoti. Vis dėlto rungtynėms teisėjavęs graikas Georgios Bikas nusprendė įvartį tiesiog įskaityti.
Vis dėlto 51-ąją minutę įspūdingą įvartį pelnė T. Žiukas. Pakėlus kampinį vienas iš lietuvių lietė kamuolį galva, šis atšoko atgal, o iš už baudos aikštelės įšokęs T. Žiukas vienu lietimu ore pasiuntė jį į vartus.
Jau vėliau paaiškėjo, kad lietuviams šiose rungtynėse būtų pakakę ir lygiųjų, tačiau 72-ąją minutę po dar vieno standarto 191 cm ūgio T. Cascarino iš sudėtingos situacijos galva antrą sykį nuginklavo G. Staučę.
Po šio mačo Lietuvos rinktinei jau reikėjo kone stebuklo, mat buvo likusios vienerios rungtynės. Lietuviai jose 2:1 įveikė Makedoniją, o airiai namuose 1:1 sužaidė su grupės lydere Rumunija. Šiems tai buvo vienintelės nelaimėtos grupės rungtynės. Tačiau būtent dėl šių airių ir rumunų lygiųjų Lietuvai būtų pakakę ir lygaus rezultato rungtynėse Vilniuje.
Airiai galiausiai į 1998 metų čempionatą nepateko, nes lemiamame etape dvejų rungtynių serijoje 2:3 nusileido Belgijai.
Gyvenimas kambariuose po keturis ir miegas su striukėmis
Nors futbolo aikštėje tuometė karta ir žibėjo, tačiau futbolo užkulisiuose vyko tikri žaidėjų ir Lietuvos futbolo federacijos valdžios karai. Federacijos prezidentu tuo metu buvo Vytautas Dirmeikis, postą užėmęs nuo 1992 iki 1999 metų.
Pagrindinė nesutarimų priežastis – žaidėjai nuolat negaudavo su federacija sutartų premijų už pasirodymus rungtynėse. Pinigai vis vėluodavo, o situacija prieš kone lemiamas rungtynes su Airija buvo nė kiek ne geresnė. Kaip LRT.lt pasakojo Valdas Ivanauskas, buvo labai rimta grėsmė, kad futbolininkai į aikštę apskritai neišeis.
„Su mumis nebuvo atsiskaityta už praeities nuopelnus, buvo daug problemų, Dirmeikiui iškėlėme ultimatumą, jeigu nebūtų sumokėję tam tikros sumos, būtume nežaidę. Komandos lyderiai tikrai nebūtų žaidę, bet, kiek atsimenu, sumokėjo.
Turėjome tikrai gerą komandą, žaidėme ne dėl pinigų – tai nebuvo didelės sumos, bet už nuveiktą darbą reikia atsiskaityti“, – pasakoja V. Ivanauskas.
Nors su pralaimėjimu Airijai nuplaukė šansas kabintis už svajonės žaisti pasaulio čempionate, vienas tuomečių komandos lyderių teigia, kad labai didelio nusivylimo nebuvo: „Tuo metu manėme, kad dar bus šansų, labai didelio nusivylimo nebuvo. Žinoma, žiūrint į dabartį, patekti į kokį didelį turnyrą šansų yra nulis.“
B. Zelkevičius teigia, kad nusivylimas jam buvo didžiulis, nes puikiai tais metais žaidusi Lietuva neišnaudojo „istorinio šanso“.
V. Ivanauskas pasakoja, kad tuo metu prieš mačą su Airija futbolininkai iš esmės nesitreniravo, o rungtynių laukti federacijos buvo išgrūsti į už Vilniaus buvusią „Šilo“ sanatoriją.
„Pasirengimo laikotarpis, kur gyvenome, kokiomis sąlygomis – tai buvo antikvaras. Ta aplinka, sąlygos... Neatitiko jokių standartų. „Žalgirio“ bazė pagal tą vietą buvo lygu penkių žvaigždučių viešbučiui. Vilniuje tikrai buvo viešbučių, bet federacija taupydama nustūmė mus ten. Miške vieni, šalta, šildymas neįjungtas, žinau, kad žaidėjai su striukėmis miegojo. Aš pats buvau namuose, kas galėjo sau leisti – miegojo namuose, bet, kas neturėjo, kur gyventi, liko ten“, – pasakoja V. Ivanauskas.
Visą V. Dirmeikio valdymo laikotarpį tarp žaidėjų ir federacijos nuolat kildavo įvairių konfliktų, tačiau, pasak V. Ivanausko, „per kraują“ žaidėjams pavykdavo savo išsireikalauti.
„Iš dabarties žiūrint, gal galėjome ir kitaip pasielgti, gal lyderiai turėjome iniciatyvos imtis anksčiau, anksčiau daryti tą perversmą federacijoje, kad jie suprastų, jog čia šansas visiems. Tuo metu nesusimąstėme, dabar jau tokioje situacijoje aš pats tikrai būčiau kitaip elgęsis“, – teigė vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų.
„Buvo konfliktų su federacija daug, premijiniai klausimai labai strigo, sąlygos apgyvendinimo buvo labai prastos. Tokiu momentu tikrai reikėjo susitelkimo. Tada komandos rezultatai buvo geriausi per visą istoriją. Visose rungtynėse buvo kova, nebuvo jokių rungtynių, kad būtume sutriuškinti, jei varžovai laimėdavo – tik po kovos“, – auksinius Lietuvos futbolo laikus atsimena B. Zelkevičius.
Tiesa, tuometis rinktinės treneris mano, kad grėsmės, jog žaidėjai neis į aikštę, nebuvo: „Manau, kad jis truputį perdeda. Valdas Ivanauskas gali pasikarščiuoti, bet jis yra nuoširdus ir niekada nebūtų taip, kad jis neitų į aikštę.“
Lietuvos futbolo rinktinės sudėtis 1997 m. rungtynėse su Airija: Gintaras Staučė, Tomas Žiukas, Tomas Kančelskis, Andrius Tereškinas (nuo 77 min. – Vaidotas Šlekys), Raimundas Vainoras, Andrius Skerla, Raimondas Žutautas, Valdas Ivanauskas, Saulius Mikalajūnas (nuo 46 min. – Rimantas Žvingilas), Aidas Preikšaitis (nuo 46 min. – Edgaras Jankauskas), Arminas Narbekovas. Tren. Benjaminas Zelkevičius.
