Sportas

2020.03.30 05:30

Beprotiškiausia kelionė Lietuvos sporto istorijoje: kaip karantine atsidūrusios krepšininkės ieškojo kelio į San Paulą

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2020.03.30 05:30

Atšaukti skrydžiai, karantino režimas ir kankinanti nežinomybė – koronaviruso pandemijos sukaustytame pasaulyje taip gyvena didžioji dalis žmonijos. Visgi su tokiomis sąlygomis prieš beveik 14 metų susipažino Lietuvos moterų krepšinio rinktinė, patekusi į vieną beprotiškiausių situacijų mūsų šalies sporto istorijoje.

Tai istorija apie daugybę įvykusių nesusipratimų, priimtų neeilinių sprendimų ir kovingas mūsų šalies krepšininkes, kurių nepalaužė keturių dienų įvykių maratonas. Tų dienų pasakojimais su portalu LRT.lt pasidalijo rinktinės lyderės Jurgita Štreimikytė-Virbickienė ir Lina Brazdeikytė.

Martinika: pasiruošimas pasaulio čempionatui ir lemtingas avialinijų bankrotas

Sėkmingai 2005 metų Europos čempionate Turkijoje pasirodžiusios ir ketvirtąją vietą užėmusios mūsų šalies krepšininkės iškovojo teisę varžytis 2006 m. pasaulio čempionate San Paule (Brazilija).

Algirdo Paulausko treniruojamos rinktinės pasiruošimo plane svarbią vietą užėmė treniruočių stovykla ir paskutinė draugiškų rungtynių su prancūzėmis serija Karibų jūros regiono saloje Martinikoje.

Prancūzų postimpresionistas Paulis Gauguinas, 19 a. pabaigoje gyvenęs Martinikoje, tapė nuostabius salos kraštovaizdžius. Lietuvės daugiau nei savaitę trukusioje treniruočių stovykloje ne tik spėjo pasigrožėti vaizdais lyg iš dailininko paveikslų, bet ir tinkamai pasiruošti planetos pirmenybėms.

Beveik 60 kartų už Lietuvą mažesnėje Prancūzijos užjūrio teritorijoje mūsų šalies krepšininkės taikėsi prie Brazilijos klimatui ir laiko zonai artimesnių sąlygų. Išaušus 2006 metų rugsėjo 9-ajai, Lietuvos rinktinė turėjo pakelti sparnus į Brazilijos miestą Beleną, o iš ten – dar vienu reisu į San Paulą.

„Prancūzės į San Paulą skrido per Majamį. Prancūzijoje veikia bevizis režimas, todėl jų kelionės maršrutas buvo kiek ilgesnis. Su mumis buvo ir viena krepšinio teisėja. Ji buvo nusprendusi, kad su mumis kelionė bus greitesnė, nes, lyginant su prancūzėmis, San Paulą turėjome pasiekti keliomis valandomis anksčiau“, – prisiminė ilgametė rinktinės žaidėja, Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) šiuo metu dirbanti Lina Brazdeikytė.

Nuvykus į Martinikos oro uostą, Lietuvos rinktinės laukė nemaloni staigmena. Registracija į skrydį – negalima, o aplink nesimatė jokių ženklų, kad kažkas ruoštųsi netrukus skristi į Beleną.

Greitai tapo aišku, kad dar Lietuvoje vienos iš kelionių agentūrų suderintas skrydis į Beleną yra atšauktas. Pasirodo, lietuves ir kitus keleivius į Braziliją gabenti turėjusios avialinijos bankrutavo.

Didžiąją karjeros dalį Prancūzijoje rungtyniavusi ir puikiai prancūzų kalba šnekėjusi L. Brazdeikytė ir kiti netrukus rado alternatyvą nekeldami kojos iš oro uosto.

„Mums labai maloniai Martinikos oro uoste buvo pasiūlyta kelionė į Prancūzijos Gvianos sostinę Kajeną, iš ten – į Beleną, o toliau į San Paulą. Turėjome spėti įlipti į tą patį lėktuvą, su kuriuo ir turėjome, kaip planuota, pasiekti San Paulą. Buvome labai patenkintos“, – tvirtino buvusi krepšininkė.

Tuo metu dar niekas iš rinktinės krepšininkių ar personalo negalėjo įtarti, kad komanda San Paulą pasieks ne sekmadienį, o trečiadienį.

Kajenas: karantinas, skiepai, žvaigždžių statusas ir dar viena nepavykusi kelionė

Pietų Amerikos žemyne esanti Prancūzijos Gviana – didžiausia už Europos kontinento ribų esanti Europos Sąjungai priklausanti teritorija.

Prancūzijos valdomame sausumos plote, šių metų duomenimis, gyvena daugiau nei 83 tūkst. gyventojų. Daugiau nei 70 proc. visų Prancūzijos Gvianos gyventojų yra susitelkę sostinėje Kajene.

Lietuvos krepšininkėms geografiniai ir demografiniai Kajeno ypatumai turbūt tuo metu pernelyg nerūpėjo. Rinktinei dar Martinikos oro uoste buvo pasakyta, kad Kajene laukia trumpas sustojimas ir tas pats lėktuvas turėtų iškart pakilti į Beleną.

Nerimo žaidėjoms įnešė neįprastas vaizdas. Iš pradžių lėktuvą paliko visi su komanda nesusiję keleiviai, o netrukus ir įgula. Kai oro uosto darbuotojai pradėjo krauti bagažą ir vežti jį į vidų, buvo aišku, kad lėktuvas nėra ruošiamas skrydžiui į Braziliją.

„Mūsų iš pradžių niekas nenorėjo išskraidinti. Tuo metu atrodė, kad mes specialiai buvome nugabentos ten, kad vėliau negalėtume patekti į čempionatą“, – šypsojosi J. Štreimikytė-Virbickienė.

„Pasirodo, Martinikoje oro uosto darbuotojai paprasčiausiai rado geriausią sprendimą, kaip išspręsti problemą, – jie mumis atsikratė. Jie mus išsiuntė iš Martinikos, nors jie puikiai žinojo, kad toliau lėktuvas niekur neskris. Mes nebesėdėjome jiems ant sprandų. Kodėl jiems reikėjo sukti galvą?“ – pasakojo L. Brazdeikytė.

Buvo aišku, kad sekmadienį ištrūkti iš Kajeno nebepavyks. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovybė padėjo suderinti bilietus kitai dienai į Beleną.

Mūsų šalies krepšininkės bei trenerių personalas pradėjo ieškoti prieglobsčio mieste, kuriame vidutinė dienos temperatūra rugsėjį siekia daugiau nei 30 laipsnių pagal Celsijų.

Į pagalbą Prancūzijos Gvianoje užstrigusiai rinktinei netikėtai atėjo buvusio NBA krepšininko Mickaelio Pietruso brolis, tuo metu gyvenęs Kajene. Vyras padėjo komandai apsigyventi viešbutyje bei paaiškino visus vietinio transporto niuansus.

Pirmadienį, rugsėjo 10-ąją, Lietuvos rinktinė pagaliau pajudėjo į oro uostą ir ruošėsi skristi į Beleną. Netrukus komanda sulaukė pritrenkiančios naujienos.

„Ryte atvykome atgal į oro uostą, bet kai norėjome lipti į lėktuvą, iš mūsų buvo pareikalauta skiepų nuo geltonojo drugio įrodymo. Tada supratome, kad situacija negera. Pagal įstatymą turėjome po skiepo 14 dienų praleisti Kajene. Kai išgirdome, kad reiks karantine išbūti 14 dienų, mums atvipo žandikauliai“, – pasakojo L. Brazdeikytė.

Gripo simptomus primenantį geltonojo drugio virusinį susirgimą perneša uodai ir jis yra paplitęs Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Tiesa, skiepai – efektyvus ginklas kovoje su šiuo susirgimu. Skiepų injekcijas padėjo suderinti minėto NBA žaidėjo M. Pietruso brolis.

„Mus nuvežė į tokį metalinį vagonėlį. Ten sėdėjo gydytojas, jis mus ir skiepijo“, – prisiminimais dalijosi J. Štreimikytė-Virbickienė.

Lietuvės visoje šioje beprotiškoje įvykių grandinėje netgi rado laiko improvizuotai treniruotei neeilinėmis sąlygomis: krepšininkės treniravosi ant plūktinės aslos su septinto dydžio kamuoliu angarą primenančioje patalpoje.

Greitai Kajene pradėjo sklisti kalbos apie mieste užstrigusią vienos šalies moterų krepšinio rinktinę. Apie lietuves sužinojo ir vietinė radijo stotis, o prancūziškai laisvai bendraujanti L. Brazdeikytė netgi buvo pakalbinta tiesioginio eterio metu, ten ji pasakojo savo įspūdžius.

„Visas miestas jau žinojo apie mus. Vietinė radijo stotis leisdavo tiesioginius pranešimus apie mūsų keliones mieste. Buvo kalbama apie tai, kur gyvename, kada atsikėlėme, valgėme pusryčius. Dabar vyksta treniruotė, o dabar merginos autobusiuku važiuoja skiepytis. Mus sekdavo minios žmonių“, – juokėsi L. Brazdeikytė.

Paskiepyta Lietuvos rinktinė bandė savo laimę išskristi į Beleną net ir neišlaukus viso 14 dienų karantino laikotarpio. Situacija buvo sudėtinga – jau antradienį lietuvės turėjo žaisti pirmąsias čempionato rungtynes su australėmis. Neatvykus grėsė techninis pralaimėjimas ir čempionato pabaiga be kovos.

„Nusileidome Belene ir atrodė, kad viskas jau yra gerai. Netrukus sužinojome, kad mūsų nesiruošia praleisti į šalį. Su mumis skrido ir prancūzų tenisininkas, kuris skiepijosi toje pačioje būdelėje, bet jį praleido. Pora žmonių netgi neturėjo skiepų, apie tai žinojome. Visa mūsų komanda buvo sulaikyta. Mūsų nepraleido, nes nepraleidome karantine reikalauto 14 dienų laikotarpio“, – teigė J. Štreimikytė-Virbickienė.

Išvargusios nuo nuotykių lietuvės Beleno oro uoste sumanė suorganizuoti improvizuotą streiką ir niekur nesijudinti, kol joms nebus leista išskristi į pasaulio čempionato varžybų miestą San Paulą.

Portugalų kalbą supratusi L. Brazdeikytė nugirdo ir dviejų pasienio kontrolės pareigūnų pokalbį, kuris nežadėjo nieko gero.

„Tada mus viskas užkniso juodai. Buvome pasiruošusios niekur neiti, kalbėjome: „Tegu jie daro, ką nori. Turime išskristi į pasaulio čempionatą!“ Netyčia nugirdau mus pasitikusių pasienio kontrolės punkto darbuotojų diskusiją. Jie tarpusavyje kalbėjo portugališkai ir tarėsi, kad, jeigu neklausysime, bus iškviesta nacionalinė gvardija. Visą informaciją iškart perdaviau komandos draugėms. Pasirinkome grįžti atgal į Kajeną. Niekas nenorėjo būti deportuotas“, – situaciją nušvietė L. Brazdeikytė.

Kajenas–San Paulas: precedento neturintis FIBA sprendimas ir išsigelbėjimas

„Tuo metu buvo krizė visiems. Buvome skyrę pusę vasaros pasiruošimui. Man tai buvo paskutinis pasaulio čempionatas ir nesinorėjo iškart nuleisti rankų. Buvo visko daug – konfliktų, pykčių“, – apie grįžimą atgal į Kajeną iš Brazilijos portalui LRT.lt pasakojo J. Štreimikytė-Virbickienė.

Lietuvės atgal į Prancūzijos Gvianą sugrįžo pasaulio krepšinio čempionato išvakarėse. Jau kitą dieną, antradienį, mūsų šalies rinktinės turėjo laukti kova su australėmis.

Net ir 2006-aisiais informacijos judėjimas dar nebuvo toks, koks yra dabar, todėl žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų apie lietuvėms jau pasibaigusį čempionatą.

„Dabar policija mus grūda atgal į lėktuvą. Mums pasaulio čempionatas jau baigėsi“, – tokią žinutę iš Beleno oro uosto žiniasklaidai dar buvo išsiuntęs vyriausiasis treneris A. Paulauskas.

Situacija buvo ne mūsų šalies rinktinės pusėje. Buvo aišku, kad, neįvykus stebuklui, komanda turės praleisti dar beveik dvi savaites karantine. Tai reiškė čempionato pabaigą ir užstrigimą Kajene.

Lietuvos sporto istorijoje tokioje nepavydėtinoje situacijoje tikriausiai nebuvo atsidūrusi nė viena mūsų šalies rinktinė. Situaciją teko spręsti jau nebe komandos krepšininkėms ar personalui. Teko panaudoti ir diplomatinius kanalus.

„Mums labai padėjo LKF ir Lietuvos konsulatas Brazilijoje. Buvo pasitelkti diplomatiniai kanalai. Jau vėliau girdėjau, kad nemažai prie mūsų įleidimo į šalį prisidėjo vietos lietuvių bendruomenė. Jie darė ėjimus ir spaudimą, kad mes iki Brazilijos nusigautume“, – pasakojo L. Brazdeikytė.

Spaudimas buvo daromas ne tik Brazilijos valdžios atstovams, bet ir FIBA organizacijai.

Pirmą kartą pasaulinė krepšinio federacija padarė išimtį ir lietuvėms skyrė ne techninį pralaimėjimą rezultatu 0:20 ir diskvalifikaciją iš turnyro, o pralaimėjimą rezultatu 0:2. Tai – iki šiol precedento neturintis FIBA sprendimas.

Skirtumas tarp techninio ir paprasto pralaimėjimo yra didžiulis. FIBA nuolaidos leido lietuvėms už pralaimėjimą gauti 1 tašką turnyro lentelėje, o ne 0, kuris yra skiriamas techninio pralaimėjimo atveju.

Ne visos viltys buvo palaidotos, tačiau Lietuvos rinktinei reikėjo spėti į antrąsias turnyro rungtynes, kurios turėjo vykti trečiadienį su Kanados krepšininkėmis.

Lietuvės laukė skrydžio į Beleną. Kaip prisiminė L. Brazdeikytė, rinktinei mažiausiai dukart buvo liepta greitai susirinkti daiktus ir keliauti į Kajeno oro uostą bei skristi į Braziliją. Visgi abukart pasirodė, kad informacija buvo neteisinga.

Galų gale, tik po trečio perspėjimo mūsų šalies krepšininkės ir personalas išskrido į Beleno oro uostą, iš kurio jau kartą buvo išvytos.

„Važiuodamos į oro uostą nė nesitikėjome, kad išskrisime. Net ir skrisdamos į Beleną netikėjome, kad negrįšime atgal į Kajeną. Buvome visiškai atbukusios nuo visko, – pasakojo rinktinėje 12 metų žaidusi atakuojanti gynėja. – Atskridome į Beleną ir iškart movėme pro terminalo duris.“

Antradienio vakare Beleną pasiekusi komanda sulaukė paskutinės staigmenos – rinktinė pavėlavo į skrydį, kuris turėjo nugabenti visą komandą į San Paulą.

„Vos tik susirinkome savo bagažą, užsidarė terminalo durys – kažką pagavo su narkotikais. Pralaukėme visą naktį ir tik vėliau, keliais skirtingais reisais išskridome į San Paulą“, – šypsojosi viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių J. Štreimikytė-Virbickienė.

Visgi tai jau nebuvo didelė bėda. Braziliją pasiekusios lietuvės grupelėmis atskrido į San Paulą trečiadienio rytą. Visa komanda planetos pirmenybių vietą pasiekė 6 valandų intervalu. Iš viso lietuvės per keturias dienas nuo sekmadienio iki trečiadienio buvo skridusios mažiausiai po penkis kartus ir sukorusios apie 6400 kilometrų.

Į San Paulą atskridus paskutinėms žaidėjoms ir personalui, iki pirmojo tikro lietuvių išbandymo su kanadietėmis buvo likusios apie 7–8 valandos.

Atomazga: geriausio rinktinės rezultato pakartojimas ir likę prisiminimai

Lietuvės žaidė fantastiškai. San Paulo Ibirapueros arenoje jau po pirmųjų dešimties minučių mūsų šalies rinktinė triuškino Kanados krepšininkes taip, kaip prieš tai buvo triuškinamos mūsiškių viltys patekti į Braziliją – 24:10.

Po pirmosios mačo dalies skirtumas tarp komandų jau siekė 24 taškus (46:22), o tai jau vėliau leido treneriui A. Paulauskui bei jo treniruojamai komandai džiaugtis pirmąja pergale turnyre – 84:58.

„Pamenu visų žaidėjų didelę koncentraciją. Ir rungtynėse su kanadietėmis mūsų pataikymo procentas buvo didelis. Rungtynių metu sekėme kiekvieną judesį. Atsisėdus ant suoliuko rankos ir kojos drebėjo iš nuovargio“, – prisiminė rezultatyviausia rungtynių žaidėja (21 taškas) J. Štreimikytė-Virbickienė.

Buvusiai komandos draugei rinktinėje pritarė ir L. Brazdeikytė.

„Koncentracija rungtynėse buvo tokio lygio, kokio niekada nepavyko atkartoti. Tikrai turėjau ir po to nemažai lemiamų rungtynių, žaidžiau finalus. Visgi niekada nepasiekiau tos koncentracijos, kaip dvikovoje su kanadietėmis. Jautėme ramų ryžtą. Nebuvo jokios panikos, jokio streso. Visų kantrybės taurės buvo perpildytos iki sklidinumo“, – aiškino buvusi žaidėja.

Kitose rungtynėse Lietuvos krepšininkės nugalėjo ir senegalietes (74:63) ir grupėje užėmusios antrąją vietą užtikrintai pateko į antrąjį grupių etapą. Kaip bebūtų, jau pirmose antrojo etapo rungtynėse lietuvėms pasireiškė varginančio kelionių maratono pasekmės.

„Įvyko lūžis ir trečiose mūsų rungtynėse nuovargis smogė visu pajėgumu“, – kalbėjo J. Štreimikytė-Virbickienė.

Lietuvės nusileido brazilėms (67:84), nugalėjo argentinietes (62:47) ir turėjo pripažinti ispanių pranašumą (55:75). Užimta ketvirtoji vieta E grupėje lėmė susitikimą su be pralaimėjimų iki tol turnyre žengusia JAV rinktine.

Ketvirtfinalyje varžovėms buvo nusileista – 56:90, o kovoje dėl 5–8 vietų A. Paulausko treniruojama ekipa nugalėjo Ispaniją (80:71) ir pralaimėjo kovą Prancūzijai dėl penktosios pozicijos (73:79).

Galutinėje turnyro lentelėje užimta 6-oji vieta tuo metu buvo geriausias Lietuvos rinktinės rezultato pakartojimas planetos pirmenybėse. Po 2006-ųjų lietuvės daugiau nė karto nedalyvavo pasaulio čempionate, o karjerą rinktinėje po turnyro užbaigė J. Šteimikytė–Virbickienė.

„Tai iš tikrųjų beprotiškiausias mano karjeros nuotykis. Jau vėliau supratau, kad viskas priklauso nuo žmogaus ir jo požiūrio. Reikia išsikelti tikslą ir jo siekti. Tą visą čempionatą atžaidėme 7 krepšininkės, nes dalis mūsų žaidėjų susitraumavo, o į Braziliją buvo išvykusios ir dvi labai jaunos krepšininkės – Gintarė Petronytė ir Aurimė Rinkevičiūtė, – pasakojo dabartinė Vilniaus „Kibirkšties–VKM“ komandos trenerė. – Per tą čempionatą žaisdavau apie 35 minutes. Po rungtynių nejausdavau nieko – nei rankų, nei kojų. Dėl to tikriausiai po turnyro Brazilijoje mano karjera rinktinėje ir baigėsi. Perkrova buvo didžiulė.“

Kelių dienų beprotišką nuotykį ir užstrigimą Prancūzijos Gvianoje L. Brazdeikytė prisiminė iš kitos perspektyvos – vietinių gyvenimo būdo.

„Ten žmonės yra visiškai atsipūtę. Jie gyvena pietuose, klimatas puikus. Jie gyvena režimu „take it easy“ („atsipalaiduok“ – LRT.lt), – šypsojosi LKF moterų projektų koordinatorė. – Pamenu vieną istoriją. Eilinį kartą važiavome iš oro uosto. Mus su dviračiais sekė vietiniai vaikai. Netrukus jie dingo už posūkio. Privažiuojame ir mes, o viduryje kelio – sumesti dviračiai. Aplink vien kukurūzų laukai ir nė gyvos dvasios. Minčių buvo visokių. Žiūrime, kad vairuotojas atsipūtęs ir per langą iškišęs ranką snūduriuoja ir nesijaudina. Klausiame, kas nutiko? Jis sako: vaikai gaudo iguanas. Stovėjome tol, kol vaikai iš kukurūzų lauko išlindo su iguana.“