Kazimiera Strolienė – vienas iš Lietuvos žiemos sporto veidų, ji per karjerą dalyvavo ne vienose olimpinėse žaidynėse, tai darė skirtingose sporto šakose ir yra sukaupusi tiek įspūdžių, apie kiek dažnas sportininkas negalėtų nė pagalvoti. Dalimi jų buvusi sportininkė pasidalijo ir su LRT.lt skaitytojais.
K. Strolienė savo dosjė turi net trejas olimpines žaidynes – 1992-aisiais ji debiutavo Albervilio olimpinėse žaidynėse, po dvejų metų startavo Lilehameryje, o dar po ketverių, trečią ir paskutinį kartą, olimpinę patirtį kaip dalyvė išbandė Nagane.
Įdomu tai, jog pirmus du kartus ji startavo kaip biatlonininkė, o trečią kartą, jau planavusi baigti karjerą, dar kartą užsivilko savo aprangą ir Japonijoje dalyvavo kaip slidininkė.
1992-aisiais ji geriausią rezultatą pademonstravo 7,5 kilometro biatlono sprinto distancijoje ir užėmė 27-ąją vietą, po dvejų metų Norvegijoje ji jau buvo 48-a, o 1998-aisiais Nagane, jau slidinėjimo varžybose, 30 km persekiojimo rungtyje, ji užėmė 55-ąją vietą.
Šiuo metu buvusi olimpietė gyvena Ignalinoje, ten dirba su jaunaisiais žiemos sporto entuziastais.
„Dabar dirbu Ignalinos kultūros ir sporto centre trenere, treniruoju visokio amžiaus vaikus, praktiškai nuo pirmos iki aštuntos klasės. Dirbti čia pradėjau po 2018-ųjų metų žiemos olimpinių žaidynių, nes pas mus viskas išsibalansavo, nusprendė, kad rinktinei trenerių nebereikia, tai grįžau dirbti su vaikais.
Bet tai nereiškia, kad nepadedu Federacijai. Kai reikia, išvykstu ir į varžybas, pernai padėjau pasirengti prieš olimpinį festivalį, buvome išvykę su komanda ir šiaip nesu nutolusi nuo to slidinėjimo, tai dirbu, džiaugiuosi ir tiek.
Tik gaila, manau, kad, jei nebus rinktinės trenerių, jaunimo, jaunių ar suaugusiųjų, tas judėjimas į priekį nebus toks efektyvus ir augimas. Jei aš dabar auginsiu vaikus ir žiūrėsiu tik į savo sportininkus, kiti taip pat, tai bus toks tampymasis pirmyn–atgal.
Jei norime aukštesnių rezultatų, tai turi būti komanda. Pažiūrėsime, kaip bus. Mes Ignalinoje dar sugebėjome su vaikais paslidinėti, kitiems tos galimybės buvo mažesnės“, – pokalbį su LRT.lt pradėjo K. Strolienė.
Sukaupusi nemažai olimpinės patirties ir paklausta, kuri iš jų buvo įsimintiniausia ir palikusi didžiausią įspūdį, ji teigia, kad tai pirmosios Lietuvos olimpinės žaidynės po nepriklausomybės atgavimo.
„Manau, kad pačios įsimintiniausios turi būti pirmosios, Albervilyje 1992-aisiais metais, kai mes buvome šeši žiemos sporto atstovai. Jau pats tas įspūdis, kad mes išvykome su pirmaisiais naujais pasais, vėliau jie buvo pakeisti, bet jie buvo padaryti specialiai mums.
Tikrai buvo tokia šventė, tačiau gaila, kad išliko mažai nuotraukų, mažai vaizdo įrašų, mažai tos tokios istorinės medžiagos iš tų olimpinių žaidynių“, – teigė pašnekovė.
Įdomu tai, kad K. Strolienė pačioje savo karjeros pradžioje buvo labiau pasižymėjusi kaip ilgų distancijų bėgikė. 1991-aisiais jos įveikto maratono rezultatas iki pat šiandien išlieka tarp geriausių per visą Lietuvos istoriją.
Tačiau pati sportininkė juokiasi ir teigia, jog niekada nebuvo rimtų ketinimų ilgam laikui užsilikti lengvojoje atletikoje.
„Visi mano, kad aš bėgikė, nors nelankiau lengvosios atletikos nė dienos, aš nebuvau lengvaatletė. Aš kilusi iš Mažeikių, ten baigiau krepšinio sporto mokyklą, visiems dabar tą kartoju ir Ignalinoje (juokiasi). Įstojusi į Vilniaus pedagoginį institutą pradėjau bėgioti krosus, gerai sekėsi, o tada atėjo slidinėjimas.
Jis mane suviliojo, ten suradau draugų, sakė, „va, važiuosim į Uralą, pamatysime“, aš kažkaip susigundžiau, pabandžiau, tiko ir patiko, taip kažkaip ir atsidūriau žiemos sporte. Taip nuo tos lengvosios atletikos ir nutolau. Bet, dar būdama institute, neatsisakydavau dalyvauti lengvosios atletikos varžybose, neblogai ten sekdavosi“, – LRT.lt pasakojo K. Strolienė.
Paklausta apie tą žymųjį maratoną, pašnekovė tikina, jog tą distanciją įveikė be didesnių sunkumų.
„Tas maratonas… Grįžome iš stovyklos Bulgarijos kalnuose, ruošėmės Albervilio žaidynėms, sužinojome, kad vyksta maratonas, galvoju, reikia bėgti, tai ir atbėgau, antra. Man tas buvo nesunku. Jei būčiau rimčiau treniravusis, nemanau, kad būčiau bėgusi prasčiau, nei dabar bėga maratonininkės. Tada bėgau be jokio pasiruošimo, bet, galų gale, likau slidinėjime.
Žiemos sporte sutikau būsimą vyrą, atsidūriau Ignalinoje, kažkaip pradėjau suktis aplink tai ir savaime įsitraukiau į tą žiemos sportą, juo susirgau. Tai yra mano gyvenimo būdas. Darbas sunkus, tačiau jis teikia man malonumą, nes yra kartu ir mano gyvenimo būdas“, – kalbėjo K. Strolienė.
1992-aisiais lietuviai pirmą kartą po nepriklausomybės startavo žiemos olimpinėse žaidynėse, kaip minėjo K. Strolienė – gavo specialius pirmuosius pasus. Atrodo, galima traktuoti kaip šventę, tačiau pašnekovė tikino – lietuviai į Albervilį nevažiavo turistauti ir siekė kovoti dėl aukštų rezultatų.
„Aišku, norėjosi rezultato, jei geriau būtų pasisekę šaudyme, būtų buvę geriau. Aš buvau tik visai neseniai pradėjusi lankyti biatloną, tokio lygio varžybų patirties trūko. Nepasakyčiau, kad labai jaudinausi, bet nesakau, jog važiavome tik tam, kad nuvažiuotume, jokiu būdu. Ta karta buvo pati stipriausia Lietuvoje. Kai mes sportavome, žiemos buvo kitokios, nebuvo didelio pasirinkimo, darėme savo veiklą.
Bet Albervilyje buvo tikrai smagu, neapsakomas jausmas, visi žiūri, sveikina, tarsi nesupranta, iš kokios šalies atvykome.
Gal po Albervilio aš būčiau nusprendusi lauktis antro vaiko, tačiau išėjo tokia situacija, kad atsiskyrė žiemos ir vasaros olimpinės žaidynės: žiemos tada buvo po dvejų, vasaros – po ketverių metų“, – tolimesnį kelią prisiminė K. Strolienė.
Paskui buvo 1994-ųjų olimpinės žaidynės Norvegijoje, o po jų sportininkė pagaliau nusprendė baigti savo sportinį kelią, susilaukti antros atžalos ir vėliau vėl imtis trenerės darbo. Tačiau realybėje gyvenimas susiklostė kiek kitaip.
„Po Lilehamerio nusprendžiau, kad baigiu karjerą, gimė antras sūnus (1995-aisiais gimęs Tautvydas taip pat tapo slidininku). Dekretinių atostogų metu kažkaip sportavau, judėjau ir vėl pasiruošiau olimpinėms žaidynėms, jau slidinėjimą. Aišku, reikėjo daug valios ir pastangų – treniruodavausi ir anksti, pusę šešių ryte, ir vėlai vakare.
Vėl įvykdžiau normatyvą, patekau į žaidynes, ten nepasisekė, o jau po to grįžusi dirbau su vaikais Ignalinos sporto centre.
Matyt, dar sveikatos buvo, gimus sūnui jaučiau kažkokį pasitenkinimą, padariau jau, ką reikėjo, susilaukiau dviejų vaikų ir galvojau, kad, jei sugebėsiu ir išlaviruosiu, galiu pasirengti ir Naganui. Vykdavau į varžybas, buvo labai sunku. Dabar, kai atsuku laiką, vis galvoju, iš kur tada turėjau tiek tų jėgų, motyvacijos. Aišku, reikalinga buvo ir valia“, – grįžimą į sportą atsiminė K. Strolienė.
Visgi, tas sugrįžimas nebuvo toks saldus – Nagane K. Strolienė patyrė incidentą, kuris neabejotinai padarė įtaką jos rezultatui.
Į startą sportininkė iščiuožė supainiojusi slides ir pasiėmusi ne savas. Ji tai suprato praktiškai vos iščiuožusi į distanciją, tačiau nusprendė, jog grįžti pasikeisti nereikia, tad įveikė atstumą su svetimomis slidėmis.
Atsiminusi tą istoriją, K. Strolienė šypteli ir vadina tai likimu.
„Toks buvo likimas. Pati situacija vedė prie to, kad taip atsitiktų. Aš rengiausi viena, išvažiavome su slidinėjimo rinktine. Tos slidės, kurias aš gavau olimpinėms žaidynėms, jos buvo naujos, nežymėtos.. Aš nieko nekaltinu, buvo, kaip buvo. Ta valia ir tas užsispyrimas man gal pakišo koją – nereikėjo kentėti ir toliau čiuožti, reikėjo nusiimti, bet tada galvojau – kaip čia nusiimsi, reikia kautis iki galo.
Bet tada viskas išėjo negerai – gavau kojos uždegimą ir kitomis dienomis negalėjau nieko daryti, taip buvo blogai. Tačiau dėl šito nieko nekaltinu – kaip turėjo atsitikti, taip ir atsitiko.
Dabar, kai dirbu su vaikais, per visus metus nėra tokio atvejo pasitaikę, buvo tikrai gera pamoka. Jei būčiau su ta rinktine ruošusis, viskas būtų aišku, tačiau aš atėjau iš šalies…
Čia gal apskritai buvo daugiau toks išpūstas burbulas ir man net nebūtų malonu kaltinti kitą žmogų, kuo čia dėtas treneris. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Būna, olimpiniai čempionai į startą atsistoja be lazdos... Žmogiškieji faktoriai“, – kaltų neieškojo pašnekovė.
Oficialiai po Nagano olimpinių žaidynių baigusi karjerą K. Strolienė vėl suko į treniravimą. Tai nebuvo pirma jos patirtis, nes dirbti ji pradėjo jau po studijų, tad grįžimas dirbti su jaunimu buvo tarsi natūralus ir lauktas žingsnis.
„Aš jau baigusi institutą pradėjau dirbti su slidinėjimo grupe, paskui gimė vyresnysis sūnus, pradėjau profesionaliai sportuoti. Bet supratau, kad man patinka su vaikais dirbti, ir kai baigiau tą sportinę karjerą, vėl grįžau į sporto mokyklą.
Po Lilehamerio žaidynių nusprendžiau, kad jau viskas – metus pailsėsiu, susilauksiu antro vaiko ir tada pradėsiu dirbti. Bet taip išėjo, kad Visagine labai trūko mokytojų, tai aš vienoje mokykloje dar beveik pusę metų pradirbau ir kūno kultūros mokytoja. Dirbdama mokykloje supratau, kad trenerės darbe yra didesnė pasirinkimo laisvė, gali labiau parodyti savo kūrybą, o mokykloje viskas yra sudėta daugmaž pagal tai, ką reikia daryti“, – atsiminė pašnekovė.
K. Strolienės vyresnysis sūnus, apie kurį ji užsiminė, – Mantas Strolia. Jis taip pat tapo slidininku ir, būtent mamos treniruojamas, dalyvavo 2010-ųjų žiemos olimpinėse žaidynėse Vankuveryje, ten kartu su Modestu Vaičiuliu komandinio sprinto rungtyje užėmė 18-ą vietą.
Ar sunku buvo išlaikyti profesionalumą, įprastus santykius, kasdien dirbant ir treniruojant savo sūnų?
„Buvo toks momentas. Mantas anksčiau bandė kitą sportą, greitąjį čiuožimą, aš treniravau slidinėjimo grupės mergaites ir jis labai norėjo, kad jį priimčiau. Buvo labai užsispyręs ir turėjo tokį charakterį, tad leidau jam treniruotis ir pas mane. Labai manęs klausydavo, turėjo tą charakterį.
Rimčiau pradėjo sportuoti tik 2004-aisiais metais, o 2010-aisiais jau pateko į olimpines žaidynes. Aišku, paskui buvo daug sudėtingiau, nes ir stovyklose, ir namuose būni nuolat kartu. Yra savų pliusų ir savų minusų. Dirbant treneriu gal net yra daugiau minusų, turi sutapti labai charakteriai.
Sūnūs yra skirtingų charakterių, aš pati – emocingesnė, bet tikrai nėra lengva“, – LRT.lt pabrėžė pašnekovė.
Turinti olimpinės patirties tiek kaip sportininkė, kaip ir kaip trenerė K. Strolienė išskiria vieną ryškiausią šių sričių skirtumą – sportininkų sulaukiamą dėmesį.
„Didžiausias skirtumas – kai buvau sportininkė, aš tikrai negavau tiek dėmesio, kiek tada (2010-aisiais) gavo sportininkai, vykę su manimi. Mes buvome daug savarankiškesni, man gal sunkiau, nes buvau kiek vyresnė ir reikėjo įrodinėti, kad esi geresnė, o kaip trenerei… Viskas kažkaip natūraliai klostėsi, mano auklėtinės patekdavo į olimpinius festivalius, tada atėjo laikas Mantui pereiti į kitą lygį ir susiklostė situacija, kai pradėjau dirbti su rinktine.
Kartais atrodo, kad sportininkui nuvažiavus į varžybas tikrai yra lengviau, nes kaip treneris jau išgyveni ir dėl savęs, ir dėl sportininko. Treneriai naktimis irgi negali miegoti dėl savo auklėtinių, tai streso buvo tikrai daugiau. Bet tas stresas tikrai malonus, kai gali suprasti, kad padarei viską, ką galėjai. Jei tą darbą myli, tada nėra tos kančios“, – pasakojo K. Strolienė.
Pokalbio pabaigoje K. Strolienė teigė, jog tikisi, kad Lietuva sulauks proveržio, tačiau, jos manymu, skirtingi centrai neturėtų vaikytis asmeninės naudos.
„Labai daug priklauso nuo tos visos struktūros, koks bus požiūris. Apskritai, esu labiau optimistė nei pesimistė, jei bus bendras darbas – tai eisime į priekį. Labai daug priklauso nuo Federacijos. Noriu padėti, kad būtų tas judėjimas į priekį, bet jei žiūrėsime tik asmeninės naudos, tai bus sudėtinga.
Manau, kad rinktinėse kiekvienas sportininkas turi turėti galimybę ruoštis kartu, o ne kad vienas turi daugiau galimybių, kitas – mažiau. Kaip bedėliotum, Ignalinoje sąlygos yra šiek tiek geresnės – turime ir žiemos bazę, ir riedučių trasą, yra tos tradicijos iš ankstesnių laikų.
Jei nesudarysime sąlygų kitiems – bus sudėtingiau. Bet jei tikėsime tuo, viskas bus geriau.
Mes savo laiku buvome motyvuoti, mums to reikėjo, to norėjome, daugiau degėme tuo sportu. Turi juo degti, turi jo norėti. Jei neturi motyvacijos ir sportuosi tik dėl pinigų, tai tikrai nieko nebus.
Kiekvienas žmogus, kuris turi kažkokį tikslą gyvenime, turi eiti link jo ir siekti. Bet jei neturi – jis jo ir nepasieks. Jei aš, kaip trenerė, labiau norėsiu, kad koks nors sportininkas patektų į olimpines žaidynes, nei jis, tai to tikrai nebus. Sportininkas turi pats būti motyvuotas, to norėti“, – užbaigė K. Strolienė.
