Vienas geriausių Lietuvos futbolininkų Nerijus Valskis kovo 14 dieną vos netapo Indijos čempionu, tačiau iškovojo rezultatyviausio „Super“ lygos žaidėjo prizą. Puikų sezoną išskirtinėje futbolui šalyje sužaidęs puolėjas LRT.lt papasakojo apie savo įspūdžius, futbolo keliones ir gyvenimą daugiau kaip milijardą gyventojų turinčioje valstybėje.
20 rungtynių, per kurias pelnyti 15 įvarčių, pridėti 6 rezultatyvūs perdavimai ir „Auksinio batelio“ trofėjus. Tokį sezoną dešimties komandų Indijos „Super“ lygoje sužaidė lietuvis Nerijus Valskis.
Tiesa, sezono pradžia tiek lietuviui, tiek 10 mln. gyventojų turinčio Černajaus miesto „FC Chennaiyin“ klubui buvo itin sunki.
Per pirmąsias 10 rungtynių ekipa buvo iškovojusi vos dvi pergales, patyrusi penkis pralaimėjimus ir apie tokią sezono pabaigą galėjo tik pasvajoti. Vis dėlto dar po 6 mačų trenerį pakeitusi ekipa netruko įsibėgėti, o reguliarųjį sezoną užbaigė tiesiog įspūdingai – 6 pergalėmis ir dviem lygiosiomis.
Indijos „Super“ lygoje po reguliariojo sezono fazės keturios stipriausios komandos sužaidžia savotišką finalo ketverto turnyrą, kur pusfinalyje žaidžiama dvejų rungtynių serija, o finale čempionas išaiškinamas vieneriose rungtynėse.
8 įvarčius per paskutines aštuonerias reguliariojo sezono rungtynes įmušęs N. Valskis dvejų rungtynių pusfinalio serijoje pridėjo dar vieną, o „FC Chennaiyin“ bendru rezultatu 6:5 įveikė reguliariojo sezono nugalėtoją „Goa“. Mušė N. Valskis ir lygos finale, tačiau jame 1:3 teko pripažinti ATK ekipos persvarą.
Iškart po finalo lietuvis išskubėjo į Lietuvą. Dėl pasaulinės koronaviruso pandemijos kelionė buvo ilga ir sunki, jos metu teko keisti kryptis ir planus. Dabar puolėjas 14-os dienų karantino terminą leidžia užsidaręs nenaudojamame bute Palangoje ir laukia susitikimo su šeima.
Portalui LRT.lt futbolininkas papasakojo apie žaidimą ir gyvenimą Indijoje, futbolo sąlygas ir savo futbolo keliones.
– Nerijau, kaip atsidūrėte Indijoje, šalyje, kuri tikrai nėra garsi savo futbolo kultūra bei lygiu?
– Vasarą buvau laisvasis agentas, ieškojau klubo, žaidžiau rinktinėje ir gavau pasiūlymą važiuoti į Indiją. Komandos treneris anglas Johnas Gregory prieš 5–7 metus dirbo Izraelyje (kur yra žaidęs ir N. Valskis – aut. past.), tad greitai surinko informaciją apie mane. Greitai ir lengvai susitarėme su jais.
– Tai egzotiška valstybė tiek futbolo, tiek gyvenimo prasme. Ar nebuvo sunku apsispręsti ten važiuoti?
– Buvo, žmona buvo gana kategoriškai prieš, bet kažkaip įtikinau, kad verta pamėginti. Gyvenimo lygis, aišku, nėra labai įprastas, bet man didelio skirtumo nebuvo, buvau matęs sąlygas Tailande. Žinojau, kad ten ne Europa, tad važiavau atitinkamai nusiteikęs. Kad bus daug šiukšlių, aišku, karvių gatvėse gal nesitikėjau (juokiasi). Bet važiuodamas žinojau, kad laukia išbandymas, tačiau buvo ir smalsumo. Didelio šoko tikrai nebuvo.
– Ar sezono metu ten buvote su šeima (N. Valskis su žmona augina 5 m. dukrą ir 3 m. sūnų)?
– Nuolat su šeima negyvenau. Buvau sutaręs, kad šeimai dukart pirks bilietus klubas pirmyn ir atgal, tad buvo du kartus atvykę po mėnesį laiko. Pradžioje galvojome, kad taip bus nuolat, tačiau žaidėjai gyvenome 5 žvaigždučių viešbutyje, o su šeima nuolat taip gyventi nėra lengva. Buvome kvietę auklę, bet jos ten nelabai kalba angliškai, o vesti į darželį nenorėjome.
– Esame skaitę apie Kinijos lygą ir uždirbamus maišus pinigų. Kokios sąlygos legionieriams suteikiamos Indijoje?
– Pinigų maišų nėra, bet jei neapsimokėtų – nevažiuočiau. Pinigai tikrai geri, čempionatas trumpas, tiek galėtų mokėti nebent Rusijos klubai.
Žaidėjai gyvenome penkių žvaigždučių viešbutyje. Atvykus į šalį pirmą dieną viskuo buvo pasirūpinta – SIM kortele ir panašiais dalykais. Treniruočių aikštės puikios, personalas – taip pat. Nesitikėjau, kad bus taip gerai.
Stadionai seni, bet tvarkingi. Lygoje yra 10 komandų, iš kurių 9 aikštės buvo idealios, prastesnė aikštė buvo „Odisha“ klubo, nes jis persikėlė į kitą miestą ir stadionas nebuvo dar iki galo parengtas. Jie žiūri į „Premier“ lygą, aikštės, stadionai, transliacijos, kameros – viskas aukšto lygio.
Į išvykas skrisdavome lėktuvais dvi dienos prieš rungtynes. Po mačo niekada neskrendame iš ryto, leidžiama žaidėjams atsikvėpti, išsimiegoti, tad skrendame namo vakare. Tačiau skrydžiai nėra ilgi – trys valandos turbūt buvo ilgiausias skrydis.
– 20 rungtynių ir 15 įvarčių. Skamba įspūdingai, kad ir kur žaistumėte, kodėl jums ten taip sekėsi?
– Pradžioje įsivažiuoti buvo sunku, ketverias rungtynes neįmušėme įvarčių, prasidėjo spaudimas. Pats dvejų rungtynių nepradėjau starte, buvo sunku įsivažiuoti, bet tas vienas įvartis apvertė viską aukštyn kojomis. Negalvojau, kad tapsiu rezultatyviausias, man tai nėra svarbu, visada žaidžiu už komandą ir noriu prisidėti prie rezultato. Kai esi teisingas su futbolu – futbolas tau grąžina atgal. Remiuosi tokia mąstysena.
Dabar jau matome, kad buvo tikrai geras sezonas, visi įvarčiai įmušti „švariai“, nebuvo nė vieno 11 m. baudinio ar baudos smūgio, dėl to dar labiau džiaugiuosi.
– Koks futbolas ten žaidžiamas? Komanda rėmėsi jumis?
– Tikrai komanda žaidė ne vien man. Mūsų žaidimas paremtas kamuolio kontrole, bandome kurti progas, taip išėjo, kad atsidurdavau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Daug komandų turi legionierių ir trenerių iš Ispanijos, jie bando žaisti futbolą, kuris įdomus žiūrovui.
– Sezono metu pasikeitė jūsų komandos treneris, ar tai davė komandai teigiamą postūmį?
– Sezono pradžioje nebuvau starto žaidėjas, supratau, kad visi negalime būti aikštėje (Indijos lygoje klubai gali turėti iki 7 legionierių, bet vienu metu aikštėje gali žaisti tik 5 – red.). Kai gavau šansą žaisti, stengiausi atiduoti visą save aikštėje, komandai atsirado daugiau progų, įmušiau įvartį ir pasikeitė treneris. Mums to impulso labai reikėjo.
Naujas treneris pakeitė treniruočių procesą, padarė labai intensyvias, bet trumpas treniruotes – valandos, valandos ir 15-os minučių. Mums tas įnešė labai daug šviežumo, nes anksčiau mes rungtynių pabaigoje tiesiog pavargdavome.
– Tai jums sėkmingiausias karjeros sezonas?
– Kai dar žaidžiau „Sūduvoje“, irgi buvo geras sezonas – 2013 m. laimėjau rezultatyviausio ir geriausio A lygos žaidėjo prizą. Bet šį sezoną vertinu geriausiai, nes žinome tą A lygą... Įmušęs įvartį niekada nežinai, „tikras“ jis ar „netikras“.
Indijoje dėl sutartų varžybų viskas labai stipriai pažengę į priekį. Jie tikrai į tai investuoja labai daug pinigų. Pavyzdžiui, atvykus į rungtynes, tik išlipus iš autobuso iškart iš mūsų surenka mobiliuosius telefonus, kad kas nors dėl ko nors nesitartų. Tas prizas dar labiau vertas, nes žinai, kad visos rungtynės buvo „švarios“. Dėl to labiau džiaugiuosi.
– Po tokio sezono turbūt sulaukėte nemažai dėmesio iš kitų klubų. Ar turite sutartį su komanda?
– Kovo 31 d. baigiasi sutartis, bet klubas norėtų pratęsti. Klausimas dabar išlieka finansinis, kontrakto trukmė man irgi aktuali, nes ant nosies jau 33 metai. Galvoju, kaip būtų geriausia išlošti iš to, ką turiu šiandien. Kaina rinkoje pakilusi, žiūrėsiu, kokių pasiūlymų gausiu.
Prioritetas yra dabartiniam klubui, bet jei atsirastų pasiūlymų iš Kataro, Jungtinių Arabų Emyratų ar pan., tikrai būtų įdomu pabandyti, o ir finansiškai, manau, nebūčiau nuskriaustas.
– Esate neeilinis futbolo keliautojas, žaidėte Tailande, dabar – Indijoje. Kodėl renkatės tokias šalis?
– Atsimenu, kai „Trakuose“ per sezoną įmušiau 17 įvarčių (2016 m. – red.), jau buvau 29 metų ir supratau, kad mano traukinys jau nuvažiavo, nebežaisiu Ispanijoje, Anglijoje ar dar kažkur. Tada supratau, kad noriu ir uždirbti dar pinigų, bet ir pamatyti pasaulį. Jau tada pasakiau agentui, jei rasi kažką Tailande, Pietų Korėjoje ar panašiose šalyse – tikrai pagalvosiu. Bet tada gavau pasiūlymą iš Izraelio, pusantrų metų ten žaidžiau, labai patiko ir šalis, ir futbolo lygis.
Pasibaigus sutarčiai, atostogaudamas Tailande netikėtai gavau pasiūlymą žaisti Tailande. Per dvi valandas sutarėme dėl sąlygų, palikau žmoną su draugais Pi Pi saloje ir su lagaminu išvažiavau į Račaburį (juokiasi). Pasirašiau kontraktą laivelyje ir išsiunčiau jiems elektroniniu paštu. Gyvenimas tam ir yra – nebandysi ir nieko nesužinosi. Tikrai nesigailiu – tai buvo geras sprendimas.
– Galime sakyti, kad esate futbolo nuotykių ieškotojas?
– Kol vaikai dar neina į mokyklą, bandau tuo pačiu metu ir pamatyti pasaulio. Per dviejų savaičių atostogas tu šalies nepažinsi. Derinu savo mėgstamą darbą su pažinimu.
– Čenajuje gyventojų kone 10 mln. Ar sunku priprasti prie tokio miesto?
– Nepasakyčiau, kad mes labai priprantame. Daug laisvo laiko nėra – treniruotės du kartus per dieną, dideli kamščiai suvalgo daug laiko. Aišku, išeiname į kavines, prekybos centrus, viešbučio maistas pabosta. Tačiau nelendi, kur nereikia, neieškai pavojingų nuotykių.
– Indija negarsėja savo futbolu. Ar žmonės lankėsi klubo rungtynėse, galėjote ten išeiti ramiai į gatvę?
– Esu skaitęs, kad Indijos lyga yra TOP-10 pasaulyje pagal žiūrimumą. Žinoma, čia gyvena labai daug žmonių ir futbolas jiems nėra pirmoje vietoje, dėl kriketo jie yra visiškai pamišę.
Tačiau gatvėje tikrai pažįsta. Jeigu su šeima išeiname į prekybos centrą ir kažkas prieina nusifotografuoti, tada jau sueina keli, šeimai tenka pasišalinti. Nenorime, kad fotografuotų vaikus, saugome juos.
– Kaip grįžote į Lietuvą?
– Buvo nelengva, bet pavyko. Šeštadienį žaidėme finalą, klubas jau buvo nupirkęs bilietą sekmadienio nakčiai iš Čenajaus į Frankfurtą, o iš ten – į Vilnių.
Bet paskui Vokietijoje pasikeitė situacija ir keitėme bilietus per Rusiją. Iš Čenajaus skridau į Delį, iš Delio – į Maskvą. Bet pakeliui man atšaukė bilietus iš Maskvos į Vilnių. Teko keisti bilietą ir iš Maskvos skristi į Rygą. Atskridęs į Rygą, samdžiau taksi, nes nesinorėjo važiuoti su kažkuo kitu, važiavome iki Lietuvos sienos, bet kirsti jos pirmadienį jau negalėjome.
Prie sienos išlipau, atvažiavo manęs paimti brolis – jis su kauke, aš irgi su kauke. Jis mane nuvežė tiesiai į karantiną Palangoje, negrįžau namo pas tėvus. Turime čia nenaudojamą butą, teko izoliuotis. Nupirko man maisto ir sėdžiu, niekur neinu. Tikiuosi, kad nesergu, bet noriu būti pavyzdys visuomenei.
