Sportas

2020.04.02 19:48

Futbolas prieš apartheidą: „Crystal Palace“ 1992-ųjų nuotykis Pietų Afrikoje

LRT.lt2020.04.02 19:48

Prieš beveik 27 metus Anglijos klubas „Crystal Palace“ keliavo į Pietų Afrikos Respubliką – šalį, kuri, pasibaigus Apartheidui, buvo ant pilietinio karo slenksčio – tam, kad galėtų surengti stovyklą sezono pasirengimui. Tačiau kelionė toli gražu nebuvo rožėmis klota.

Istoriją pristato Edas Aaronsas iš fourfourtwo.com.

Londono klube tada žaidęs Johnas Salako žinojo, jog PAR situacija tuo metu skyrėsi nuo didžiosios dalies pasaulio, tačiau tik paskutinę pasiruošimo sezonui dieną 1992-aisiais jis suprato, kaip ženkliai ji skyrėsi.

Praėjus vos kelioms valandoms po to, kai Steve`o Coppello auklėtiniai draugiškose rungtynėse Durbane 1:2 pralaimėjo „Orlando Pirates“ ekipai, J. Salako ir dar keli jo komandos draugai vaikštinėjo miesto, esančio Indijos vandenyno pakrantėje, gatvėmis.

„Buvome klube, išgėrėme po kelis gėrimus ir kelionės pabaigoje tiesiog gerinome tarpusavio ryšius. Dauguma mūsų jau planavo grįžti atgal į viešbutį, tačiau Markas Brighty ir Ericas Youngas dar norėjo eiti kažkur kitur, – prisiminė J. Salako. – Jau buvo gana vėlyvas vakaras, tačiau vyrukas, rūpinęsis mumis tą vakarą, sutiko juos nuvežti į kitą vietą. Nuvykę jie sutiko kelis vietinius afrikiečius. Jie buvo dideli vyrukai, kurie tarsi ieškojo bėdų ir nenorėjo atvykėlių“.

Užuosdami pavojų, abu nuotykių dar ieškoję futbolininkai suprato – laikas keliauti.

„Jie abu grįžo labai sukrėsti. Tai buvo pirmas kartas per visą kelionę, kai matėme kažką panašaus, tačiau tai buvo puikus priminimas apie tai, kokia situacija vis dar vyravo šalyje“, – pasakojo J. Salako.

1992-ųjų liepą PAR balansavo ant pilietinio karo slenksčio. Praėjus dviems metams nuo Nelsono Mandelos paleidimo iš kalėjimo, džiaugsmas šalyje baigėsi, o birželio 17-ąją dieną Inkatha Laisvės partijos karinės pajėgos Boipatongo mieste nužudė 46 žmones.

Būsimasis PAR rinktinės kapitonas Aaronas Mokoena, tuomet 11-metis miesto gyventojas, vėliau atsiminė, kad jo motina net perrengė jį mergaite tam, kad apsaugotų nuo užpuolikų.

Kiek vėliau, Afrikos nacionalinio kongreso lyderis N. Mandela sustabdė derybas su tuometiniu prezidentu Frederiku Willemu de Klerku ir kaltino vyriausybę, jog ši nesugeba sustabdyti smurto šalyje ir nutraukti nekenčiamo apartheido režimo.

Būtent tokios politinės nežinomybės kontekste į PAR nusileido „Crystal Palace“ komanda, savo sudėtyje turėjusi įvairiausių rasių žaidėjų. Įprastai Londono komanda, rengdamasi sezonui, žaisdavo su silpnesnių lygų varžovais Švedijoje, tačiau prieš pirmą „Premier“ lygos sezoną istorijoje klubo vadovas Ronas Noadesas priėmė kvietimą tapti pirmąja britų komanda, aplankiusia šalį nuo 1963-ųjų, kai tai padarė „Tottenham Hotspur“.

„Mums buvo labai svarbu, jog galėjome nešti savo vėliavą. Žinojome, kad gali pasitaikyti situacijų, kai būsime vietose, kuriose priimti bus tik dalis mūsų žaidėjų. Tai buvo tikras išbandymas, nes tikrai nebūtume su tuo taikstęsi – jei eis vienas, eis ir visi“, – praėjus daugeliui metų buvo atsiminęs 2013-aisiais miręs R. Noadesas.

Nuo tada, kai aštuntajame dešimtmetyje buvo įkurta pirmoji ne rasiniu pagrindu suformuota lyga, futbolas jau buvo tapęs ginklu kovoje prieš apartheidą PAR.

Seisminis pasikeitimas PAR futbole

„Vyriausybė žinojo, kad neuždraus visiems žaisti futbolo kartu. Jiems tiesiog reikėjo tai patvirtinti oficialiai, tačiau jau ir iki tol situacija futbole skyrėsi nuo situacijos kitose šalies sferose“, – atsiminė žurnalistas Billy Cooperis, aprašinėjęs PAR futbolą daugiau nei 40 metų.

Ryškus pasikeitimas šalies futbole įvyko iš kalėjimo paleidus N. Mandelą. Šalis 1991-aisiais vėl buvo priimta į FIFA, taip pat šalyje atsirado kabelinė televizija, o įvairios įmonės vėl norėjo remti futbolo klubus ir naudotis reklamos galimybėmis, nes pamatė 40 milijonų potencialių klientų, kurie iki tol jiems nerūpėjo.

„Visi pinigai PAR tuo metu buvo švarūs, o jie suprato, jog turi nusikelti į juodąją rinką, kas tada reiškė futbolą. Žmonėms tada atsidarė daugybė durų, siekiant užsidirbti iš futbolo“, – atsiminė Peteris Auf der Heyde, kuris 1992-aisiais pradėjo rašyti PAR futbolo metraštį.

Šalyje, kurioje anglų futbolas buvo itin sekamas, televizijos kompanija „M-Net“ taip pat pamatė savo galimybę. Jos vadovas Barry Lambertas gavo teises transliuoti kito sezono „Premier“ lygą specialiai įkurtame naujame sporto kanale, o tada tiek jis, tiek ir jo kolega, vietinis sporto renginių organizatorius Chrisas Day, kreipėsi į didžiuosius Anglijos klubus („Liverpool“, „Manchester United“ ir „Arsenal“) dėl galimybės pakviesti juos į šalį surengti pasirengimo stovyklą.

Kai šios komandos mandagiai atsisakė, dėmesys buvo nukreiptas į „Crystal Palace“. Šie 1990-aisiais FA finale pralaimėjo „Manchester United“, o metais anksčiau aukščiausiame šalies divizione buvo užėmę trečiąją vietą.

„Į mus kreipėsi likus maždaug pusmečiui iki vasaros, norėdami paklausti, ar mus tokia galimybė domintų. Tuo metu priešsezoninės kelionės buvo skirtos sugeneruoti pinigines pajamas. Kitos komandos, kaip pavyzdžiui „Manchester United“, galėjo reikalauti didžiulių sumų, tačiau niekas nenorėjo keliauti į PAR dėl ten vis dar buvusios sudėtingos situacijos. Tai buvo nežinoma teritorija“, – atsiminė R. Noadesas.

Tokiam klubui kaip „Crystal Palace“, 100 tūkstančių svarų ir visos apmokėtos kelionės išlaidos už dvi rungtynes su „Pirates“ ir „Kaizer Chiefs“ komandomis buvo per geras pasiūlymas, kad jo būtų galima atsisakyti.

Kuro kompanija SASOL kelionei skyrė daugiausiai pinigų ir tikėjosi, kad Londono komanda atvyks su visomis ryškiausiomis savo žvaigždėmis – Anglijos rinktinės vartininku Nigelu Martynu, kapitonu Geoffu Thomasu, Chrisu Colemanu ir dabartiniu Anglijos rinktinės treneriu, tada dar jaunu Garethu Southgate`u.

Paskutinį istorijoje senos sistemos čempionatą „Crystal Palace“ baigė vos dešimtoje lentelės vietoje, o tam įtaką padarė keli faktoriai – prieš sezoną buvo parduotas atakų lyderis Ianas Wrightas, o jau minėtas J. Salako pačioje sezono pradžioje patyrė ilgalaikę traumą.

Kai komanda po vasaros atostogų grįžo ruoštis naujam sezonui ir nuotykiui Afrikoje, jau buvo kilęs nemažas nerimas dėl to, ar kelionę galima tęsti po to, kas nutiko birželio mėnesį Boipatonge.

Mandelos palaikymas

„Kelis kartus skambinome į užsienio reikalų ministeriją ir teiravomės, ar tęsti kelionę bus saugu. Kai kurie mūsų komandos juodaodžiai žaidėjai taip pat nesijautė saugūs ir turėjo galimybę nevykti, tačiau ja nepasinaudojo. Jautėme, jog keliaudami prisidėsime prie viso progreso, kuris PAR buvo matomas vis labiau“, – teigė Ronas Noadesas.

Jam antrino ir J. Salako: „Turėjome komandos susirinkimą ir visi buvome vieningi. Manėme, jog elgiamės teisingai, nes išreiškėme savo palaikymą N. Mandelai ir tam, ką jis daro, kad šalis galėtų judėti pirmyn.“

Likus savaite iki Londono komandos vizito PAR, šios šalies rinktinė sulaukė ilgai laukto debiuto tarptautinėse varžybose.

PAR rinktinė žaidė tris rungtynes su Kamerūnu – pirmose iš jų Doctoras Khumalo pergalingu baudiniu išplėšė savo komandai pergalę, kitas mačas baigėsi lygiosiomis, trečią kartą pranašumą įrodė Kamerūno rinktinė.

„Tai mums visiems buvo nauja. Visi šių rungtynių su Kamerūnu laukė labai ilgai ir jomis džiaugėsi. Dar po kelių dienų atvyko ir „Crystal Palace“ komanda ir šalyje kilo tikras sujudimas, nes visi juos matė FA taurės finale ir apskritai, tai buvo pirmas kartas po daugelio metų, kai savo šalyje išvydome žaidėjus iš užsienio“, – atsiminė B. Cooperis.

Tarp 23 žaidėjų, vykusių į PAR, komandoje buvo keli juodaodžiai futbolininkai ir tai darė klubą tam tikrais Anglijos futbolo pionieriais. Tiesa, prieš kelis mėnesius R. Noadesas viename interviu teigė, jog jiems „trūksta darbo etikos“, o tai gimtinėje jam atnešė nemalonų dėmesį. O Afrikoje, kurioje rasių skirtis vis dar buvo aktualus dalykas, tai buvo svarbios naujienos.

„Pirmoje mūsų spaudos konferencijoje, vos nusileidus į oro uostą, visi žurnalistai manęs apie tai klausinėjo, – teigė R. Noadesas. – Tačiau manau, kad tai buvo ištraukta iš konteksto, o mes buvome puikus pavyzdys, kaip iš įvairių žaidėjų galima suburti puikią komandą“.

Pirmai nakčiai žaidėjai buvo apgyvendinti penkių žvaigždučių viešbutyje Johanesburge, tačiau daug miego negavo – po jų langais dvi taksi firmos savo santykius aiškinosi ginklais. Kitą rytą komanda keliavo į safarį, susipažino su vietine kultūra, o tada aplankė Winnie Mandelą – būsimojo PAR prezidento žmoną.

Komanda surengė ir treniruotę vietos mokyklų moksleiviams, o, kaip atsiminė R. Noadesas, apsauga buvo itin griežta – komanda nebuvo išleista iš autobuso, kol už jų nugaros, jau patekus į nedidelio stadiono teritoriją, nebuvo užrakinti jo vartai.

Kita PAR pusė

„Tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime. Tačiau matyti, kaip ten gyveno žmonės, buvo kažkas siaubingo, tai leido suvokti situacijos rimtumą, – sakė J. Salako. – Būdamas žaidėju nuo to esi tarsi saugomas – mes daugiausiai laiko leidome viešbučiuose, kur dauguma klientų buvo baltieji. Skirtumai tarp turtingųjų ir nepasiturinčių buvo didžiuliai. Buvo sunku su tuo susitaikyti, nors ir buvome čia tam, kad bandytume situaciją pakeisti“.

Su juo sutiko ir P. Auf der Heyde: „Jie susidūrė su kita PAR puse. Žaidėjams, kurie su tuo anksčiau susidūrę nebuvo, tai paliko neišdildomą įspūdį.“

Rungtynės tarp „Crystal Palace“ ir „Kaizer Chiefs“ buvo suplanuotos 1992-ųjų liepos 18-ąją – N. Mandelos 74-ojo gimtadienio dieną. Būsimasis prezidentas pats planavo lankytis rungtynėse, tačiau staiga turėjo išvykti į Niujorką, kur teko dalyvauti Jungtinių Tautų posėdyje ir taip praleido istorinę savo palaikomos komandos akimirką 55 tūkstančių sirgalių akivaizdoje.

Kaip ir žadėjo, „Crystal Palace“ aikštėje išrikiavo stipriausią savo tuo metu turėtą sudėtį, o ant suolo grįžo ir 10 mėnesių nežaidęs J. Salako. Būtent jis ir tapo rungtynių didvyriu – aikštėje pasirodęs antrajame kėlinyje, jis, rezultatui dar esant 2:2, pelnė pergalingą įvartį likus žaisti 12 minučių.

„Tai man buvo labai emocionali diena, nes į aikštę grįžau po labai ilgos pertraukos. Neįtikėtinos rungtynės ir labai smagu, kad jose pavyko iškovoti pergalę“, – atsiminė J. Salako.

Tuo tarpu D. Khumalo, prieš kelias dienas įvarčiu prisidėjęs prie istorinės savo šalies rinktinės pergalės, minėjo, jog prieš rungtynes jo komanda savimi pasitikėjo.

„Tikrai pasitikėjome savimi, nes į rungtynes ėjome kaip PAR čempionai. Bet jie buvo labai gera komanda ir žaidė su tokiu fiziškumu, kokio anksčiau nematėme. Taip pat mums pritrūko ir patirties, nes tai buvo pirmasis kartas, kai žaidėme su komanda iš Europos. Jie atvyko iš jau gerai išvystyto čempionato ir tai apsunkino mūsų žaidimą“, – sakė D. Khumalo.

Po rungtynių R. Noadesas savo komandai įteikė specialias dovanas, skirtas paminėti ypatingą progą.

„Dar iki dvikovos Johanesburge nupirkau komandai specialias progines auksines monetas. Tačiau manau, kad maniškė buvo pavogta iš mano namų Anglijoje“, – atsiminė pats komandos savininkas.

Noadesas ir Zulu šokėjai

Jau po 24 valandų, kiek silpnesnė „Crystal Palace“ komanda stojo į kovą Durbane su „Pirates“. Šeši iš Anglijos atvykę „erelių“ sirgaliai paskendo minioje, kurią iš viso sudarė 45 tūkstančiai žmonių.

Vietos šokėjai prieš rungtynes atliko savo tradicinį Zulu šokį, o R. Noadesas, prieš savo norą, vos netapo jo dalimi.

„Buvau aikštėje, fotografavau renginį ir šokėjai pradėjo link manęs judėti. Kai pakėliau į juos galva, mus skyrė tik beveik du metrai, tai buvau rimtai išsigandęs. Tačiau tai buvo fantastiška“, – atsiminė Londono komandos vadovas.

Po pirmojo kėlinio rezultatas buvo lygus, o po pertraukos šeimininkų futbolininkas Pio Noguiera pelnė du greitus įvarčius, taip pasiųsdamas stadioną į euforiją ir net privertęs arbitrą sustabdyti rungtynes dėl į aikštę paleistų fajerių.

„Atmosfera buvo gana priešiška, daugelis mūsų žaidėjų nesuprato, kokia bauginanti ji gali būti. Stadioną juosė nemažas griovys, tokiame stadione žaisti buvo tikrai neįtikėtina. Baimė galėjo sukelti ir sunkumų – kurį laiką turėjome stovėti stadiono pakraštyje, kol viskas nusiramino“, – apie neeilinę patirtį pasakojo J. Salako.

Likus žaisti devynias minutes nuvargę svečiai rezultatą sušvelnino, tačiau „Pirates“ atsilaikė ir ne tik iškovojo pergalę, tačiau ir tarsi įrodė savo pranašumą prieš didžiausius varžovus „Kaizer Chiefs“.

Po rungtynių mieste pasirodę Londono komandos futbolininkai greitai tapo populiariomis figūromis ir traukė aplinkinių dėmesį.

„Atrodė, kad visi mus pažįsta – sunku tai įsivaizduoti, kai esi toli nuo namų. Buvome apsupti, visi norėjo gauti mūsų autografus. Manau, kad pradžioje aprašytas įvykis klube iš esmės galėjo nutikti bet kur – kad ir kitoje mūsų priešsezoninėje kelionėje į Airiją, kur prieš mus užpuolikai buvo išsitraukę ir peilį“, – atsiminė J. Salako.

Visgi kitas sezonas Londono komandai buvo tragiškas – paskutinę čempionato dieną jie iškrito į žemesnį divizioną, o nemažai kritikos strėlių susilaukė ir komandos vadovas R. Noadesas, išsivežęs komandą į sekinantį turą kažkur toli. Tačiau jis pats dėl to nesigailėjo.

„Buvome daug matomi per televiziją, o tai klubui išėjo į naudą. Tai buvo tarsi pelenės istorija ir labai didžiuojuosi tuo, ką mes padarėme. Tačiau net ir būdamas PAR galvojau apie tai, kad galime iškristi“, – atsiminė klubo vadovas.

1996-ųjų sausį PAR rinktinė tapo Afrikos čempione, dar prieš pusmetį žemyno Čempionų lygos laimėtojais tapo „Pirates“, o vietos futbolininkai ryškiai prisidėjo prie naujos savo šalies istorijos kūrimo.

Per ateinančius dešimt metų ne vienas pajėgus Anglijos klubas nusileido Johanesburgo oro uoste, o 2006-aisiais buvo net sukurtas atskiras „Vodacom Challenge“ turnyras, kuriame „Kaizer Chiefs“ ir „Pirates“ komandos tarpsezoniu nuolat susitinka su Anglijos komandomis.

Tačiau J. Salako teigia, jog būti pirmam reiškė šį tą daugiau.

„Tai mūsų komandai buvo neįtikėtinas laikas. Dauguma mūsų buvo jauni, nepalaužiami ir viskas sekėsi labai gerai. Kelionė į PAR tikrai buvo įsimintinas momentas mums visiems. Šalis buvo netoli savo lūžio taško ir labai džiugu, kad galėjome būti to dalimi“, – teigė tuometinis komandos veidas.