Penktadienį eidamas 95-uosius metus mirė buvęs ilgametis FIBA organizacijos vadovas Borislavas Stankovičius, visų draugiškai vadintas Bora. Serbas paliko ryškų pėdsaką ne tik Europos, bet ir viso pasaulio krepšinyje bei yra aukštinamas už krepšinio populiarinimą bei barjerų griovimą.
Portalas LRT.lt siūlo prisiminti žurnalo „CorD“ publikaciją apie B. Stankovičių, paskelbtą po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių 2016-aisias, kurioje tuomet 91-erių metų serbas papasakojo apie savo kelią krepšinyje.
Būtent olimpinės žaidynės Rio de Žaneire tapo vienu iš B. Stankovičiaus karjeros krepšinyje paminklų. Serbas kartu su šiemet mūsų pasaulį buvusiu NBA komisaru Davidu Sternu prieš beveik trisdešimt metų suvienijo krepšinio pasaulį.
Kai D. Sternas buvo įtrauktas į FIBA krepšinio šlovės muziejų, Ženevoje sakydamas padėkos kalbą amerikietis pusė laiko skyrė B. Stankovičiaus pagerbimui. Ilgametis NBA komisaras tuo metu džiaugėsi, kad galėjo prisidėti prie pasaulinio krepšinio vienijimo darbų, kuriems pamatus paklojo Bora.
„1984 metais, kai aš ir Bora Stankovičius pradėjome kalbėti apie NBA ir likusio pasaulio krepšinio suvienijimą, sulaukiau daug priešiškos reakcijos iš JAV žiniasklaidos. Jie kalbėjo: kodėl tai darai, jeigu likusio pasaulio krepšinio lygis niekada nepasieks to, kuris yra Amerikoje? Kaip bebūtų, Boros filosofija buvo tokia: tik žaisdamas kartu su geriausiais gali tapti tokiu, kokie yra jie. Tai tapo teisybe.
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse rungtyniavo 54 buvę arba esami NBA krepšininkai. Jeigu į šį sąrašą įtrauksime krepšininkus, kurie žaidė Europoje ir Pietų Amerikoje, turėsime 61 žaidėją. Tokia statistika geriausiai iliustruoja, kaip pasikeitė krepšinio pasaulis“, – savo kalboje Ženevoje teigė D. Sternas.
D. Sternas, dirbęs NBA komisaru net trisdešimt metų – nuo 1984 iki 2014-ųjų, parašė įžanginį žodį prieš kelerius metus išleistai B. Stankovičiaus autobiografinei knygai, pavadinimu „Mano gyvenimo žaidimas“, kurią išleido Serbijos krepšinio asociacija.
Tokį pripažinimą iš savo ilgamečio kolegos už Atlanto B. Stankovičius vadino vienu iš didžiausių savo karjeroje.
„Savo karjeroje esu buvęs pagerbtas daugelyje pasaulio kampelių: nuo Amerikos iki Senegalo ar Dramblio Kaulo Kranto, bet man brangiausi buvusio Tarptautinio olimpinio komiteto vadovo Jacqueso Rogge`o, buvusio FIBA prezidento Bobo Elphinstono ir NBA komisaro D. Sterno pasakyti žodžiai apie mane.
Mano atsisveikino su FIBA prezidento pagerbimo vakarienėje 2002 metais J. Rogge`as pasakė: „be tokių žmonių kaip B. Stankovičius olimpinės žaidynės niekada nebūtų tokios, kokios yra dabar“.
Kai 2007 metais buvau įtrauktas į FIBA krepšinio šlovės muziejų, B. Elphinstonas pasveikino mane sakydamas: „Krepšinis ir FIBA organizacija turėjo tris vyrus, kurie turėjo didžiausią įtaką dabar susiformavusiam krepšinio veidui: Jamesas Naismithas, krepšinio kūrėjas, Williamas Jonesas, pirmasis FIBA vadovas, ir jo darbų tęsėjas Borislvas Stankovičius.
Kai rašiau savo autobiografinę knygą, buvau pamalonintas, kai įžanginį žodį jai parašė geras mano draugas D. Sternas. Tarp jo minčių knygoje buvo ir šios eilutės: „Niekas neprisidėjo prie krepšinio globalizacijos tiek, kiek mano geras draugas Bora Stankovičius“.
Žinoma, kad džiaugiuosi galėdamas būti dvejuose šlovės muziejuose. Į Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejų patekau, kai šventėme krepšinio šimtmetį, 1991-aisiais, į FIBA krepšinio šlovės muziejų – 2007-aisiais.“
Knygoje „Mano gyvenimo žaidimas“ B. Stankovičius apžvelgė savo įsimintiniausias akimirkas sporte, kuris tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Serbas tikino, kad didžiausia jo karjeros pergalė – iškovota teisė olimpinėse žaidynėse leisti varžytis visiems bei pašalintas „mėgėjų“ statusas iš žaidynių dalyvių.
Tokiu būdu 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse pirmą kartą kartu su taip vadintais „mėgėjais“ krepšinio turnyre varžėsi ir NBA krepšininkai.
„Anksčiau žaidynėse dalyvaudavo sportininkai, kurie nominaliai buvo profesionalai (ugniagesiai, policininkai, studentai), kurie gaudavo didelis stipendijas, kad nesimokytų, bet būtų aukščiausios klasės atletai. Kita vertus, žaidynėse varžydavosi ir visiški mėgėjai. Varžybose nebuvo vienodų sąlygų visiems, nes mėgėjai ir pusiau profesionalai ruošdavosi visiškai skirtingomis treniruočių sąlygomis.
1992 metų olimpinės žaidynės Barselonoje buvo visiškai naujas atspirties taškas sporto istorijoje. Po žaidynių milijonai viso pasaulio vaikų buvo įkvėpti ne tik spardyti kamuolį, bet ir jį varytis. Matėme, kokį efektą šios žaidynės turėjo ir NBA krepšiniui. 1992 m. lygoje žaidė 26 užsienio krepšininkai. Mūsų laikais jų yra daugiau nei šimtas. Nemažai jų – pačio aukščiausio kalibro“, – interviu metu prisiminė B. Stankovičus.
Mūsų laikais, kai nesutarimų žaibai tarp FIBA ir Eurolygos dar visai neseniai buvo įkaitę iki geležies raudono, matyt, nelabai kas ir prisimena, kad geriausius Europos klubus vienijančio turnyro idėja gimė būtent B. Stankovičiui ir jo kolegoms.
„Kaip tuometinės Jugoslavijos krepšinio asociacijos generalinis sekretorius dalyvaudavau FIBA konferencijose ir susitikimuose. Vienoje iš tokių konferencijų, vykusių 1957 metų rudenį, buvo nuspręsta, kad krepšinis seks futbolo pavyzdžiu ir organizuos žemyno klubų čempionatą. Komiteto, kuris buvo atsakingas už teisėjų paskyrimą bei kitus panašius organizacinius klausimus, sudėtyje parinko W. Jonesas pagal tokį receptą: du žmonės iš Rytų, du – iš Vakarų ir vienas neutralus.
Iš Rytų į komiteto sudėtį pateko Miroslavas Križas ir Nikolajus Semaško, iš Vakarų – prancūzas Busnelas ir ispanas Raimundo Saporta, o neutralus buvau aš. W. Jonesas buvo komiteto vadovas. Pirmuosius tris titulus turnyre laimėjo Rygos ASK klubas, kuriam vadovavo Aleksandras Gomelskis, o komandoje žaidė vienas pirmųjų dominuojančių Europos aukštaūgių Janis Krūminis“, – teigė B. Stankovičius.
Septyniomis kalbomis laisvai kalbėjęs serbas buvo vienas tų, kuris į Europos taisyklių įnešė radikalius taisyklių pakeitimus. Tą buvęs FIBA prezidentas darė kartu su savo kolega Radomiru Šaperu.
„Savo kelionės į JAV metu praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasisėmiau daug idėjų dėl taisyklių pakeitimo Europoje. Svarbiausia įvesta taisyklė – tritaškio linija. Mūsų taisykles dažniausiai sekdavo amerikietiškąsias.
Norėjau, kad būtų įvestos naujos pražangų skaičiaus, rungtynių laiko (ne du kėliniai po 20 minučių, bet keturi po aštuonias minutes. Vėliau aštuonios minutės buvo pakeistos į dešimt).
Nenorėjome, kad mūsų krepšinyje dominuotų vien aukštaūgiai, todėl buvo įvesta trijų sekundžių taisyklė, pakeitėme ir baudos aikštelės parametrus.
Kai JAV buvo įvesta tritaškio linija, visi norėjo, kad jos nuotolis būtų vienodas NBA, NCAA ir FIBA turnyruose. Mes įvedėme 6,25 m nuotolio taisyklę. Mano kritikai sakė, kad linijos nuotolis turi būti toks, koks ir NBA – 7,25 m. Man atrodo, kad krepšininkams reikės per daug pašokti, norint pataikyti iš taip toli.
NCAA iš pradžių net nenorėjo įvesti tritaškio linijos, nes jiems atrodė, kad toks žaidimo komponentas sumažins kūrybiškumą. Žaidimo mokymosi aspektą. Kiti – norėjo, kad mes turėtume tritaškio liniją, kad pritrauktume daugiau žiūrovų. Visgi vėliau buvo rastas kompromisas – linija buvo šiek tiek pastumta toliau (6,75 m. – LRT.lt) ir tapo artimesne NBA linijai“, – pasakojo serbas.
