Sportas

2020.03.21 07:46

Krepšinio kamuolio kelionės: nuo japoniško darbštumo iki patirto spaudimo Saudo Arabijoje

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2020.03.21 07:46

Į įvairias užsienio valstybes žaisti krepšinio ar vadovauti klubams išvykstantys lietuviai – įprastas plačios rinkos darbuotojų judėjimo pavyzdys. Visgi vienos krepšininkų ar trenerių patirtys stipriai skiriasi nuo kitų.

Portalas LRT.lt pradeda straipsnių ciklą, kuriame kalbina Lietuvos krepšininkus bei trenerius, dirbusius gilių krepšinio tradicijų neturinčiose valstybėse.

Pirmoje straipsnių ciklo dalyje apie savo patirtį Japonijoje su portalu LRT.lt įspūdžiais pasidalijo treneris Antanas Sireika ir vidurio puolėjas Julius Jucikas, apie krepšinio ypatumus Kuveite, Bahreine, Egipte bei Saudo Arabijoje papasakojo strategas Mindaugas Lukošius ir aukštaūgis Edgaras Želionis.

Patirtis Japonijoje: žemas krepšinio lygis ir jokio pakelto balso

Lietuvos krepšinio lygos (LKL) „Šiaulių“ klubo vyriausiuoju treneriu dirbantis A. Sireika į Japoniją pasuko 2012-aisiais, ten jis dirbo Ucunomijos „Link Tochigi Brex“ ekipos strategu aukščiausioje šalies krepšinio lygoje.

2003 m. čempionas su Lietuvos krepšinio rinktine per du sezonus sukauptą patirtį Tekančios Saulės šalyje vadina neeiline.

„Patirtis Japonijoje mane labiau praturtino ne krepšinio atžvilgiu, o kaip žmogų. Ten pamačiau kitokius žmonių santykius, žmonių darbštumą, jų požiūrį vienas į kitą, dėmesį, tvarką. Pasaka. Mes turime daug ko pasimokyti iš japonų, – aiškino specialistas. – Japonų darbštumas siekia visiškai kitokį lygį. Jeigu žaidėjui pasakai, kad jam po treniruotės reikia pasilikti padirbėti, nes jis gali turėti galimybių vieną dieną žaisti Japonijos rinktinėje, jis tikriausiai dirbtų iki vakaro arba ryto.“

Visgi A. Sireika Japonijoje pastebėjo ir didžiulę vietinių priklausomybę nuo technologijų. Treneris prisiminė vieną istoriją, kai keliaudamas kartu su komandos asistentu pajautė žemės drebėjimą. Prie tokių situacijų nepratęs lietuvis iškart pastebėjo, kad kolega japonas sulindo į telefoną.

„Asistentas iškart išsitraukė telefoną ir pamatė, kad nereikia niekur bėgti, nes buvo tik 4 balų žemės drebėjimas. Man tuo metu plaukai buvo pasistoję piestu. Jie viską žiūri pagal nurodytą scenarijų ir iškart seka nurodymus“, – šypsojosi A. Sireika.

Vienas iš keisčiausių kultūrinių aspektų buvusiam Kauno „Žalgirio“ ir tuometinio Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubų treneriui – rami vietinių kalbėjimo maniera. Japonijoje šaukimas ant kito ar net kalbėjimas pakeltu balso tonu laikomas įžeidimu.

63 metų trenerio teigimu, pamiršus apie tokią nerašytą japonų bendravimo taisyklę, reikėdavo ieškoti būdų, kaip vėl rasti kelius į žaidėjo širdį.

„Pradžioje nežinojau, kad net treniruotės metu negalima pakelti balso. Esu ne vieną kartą užrėkęs, bet po to greitai pastebėjau, kad visi žaidėjai sustoję žiūri vienas į kitą.

Vėliau man asistentai paaiškino, kad balso pakėlimas ant vieno konkretaus ar kelių žaidėjų yra tiesioginis įžeidimas. Jeigu šauki ant jų, juos žemini. Japonai tai labai giliai priima į širdį ir vėliau turi eiti glostyti juos ir paaiškinti situaciją“, – tvirtino treneris.

Ramaus būdo ir mandagūs Japonijos gyventojai, anot A. Sireikos, nebūdavo linkę kalbėti ir apie neigiamus dalykus.

Specialistas į šalį atvyko prabėgus vos daugiau nei metams nuo pražūtingo 2011-ųjų žemės drebėjimo ir cunamio, nusinešusio ne tik beveik 16 tūkst. gyvybių, bet ir sukėlusio avariją Fukušimos atominėje elektrinėje.

„Esu klausęs japonų apie Fukušimos nelaimę ir ankstesnes katastrofas, tokias kaip žemės drebėjimas Kobės mieste 1995-aisiais. Ten važiavome į varžybas. Mačiau, kad asistentas, kalbėdamas apie tai, nukerta sakinius ir nenori apie tai pasakoti. Buvau dėl to nustebęs ir vėliau nusprendžiau tokių temų neliesti“, – kalbėjo A. Sireika.

Iki kovo mėnesį nutraukto LKL čempionato sezono Utenos „Juventus“ klube rungtyniavęs Julius Jucikas dar praėjusio sezono metu rungtyniavo antrojo pagal pajėgumą Japonijos krepšinio diviziono Aomorio „Watts“ ekipoje.

Krepšininkas 2018–2019 m. sezone per rungtynes pelnydavo po 17,6 taško, atkovodavo po 6,3 kamuolio ir savo statistika nusileido tik kitam komandos užsieniečiui – amerikiečiui Cullenui Russo.

Paklaustas apie pirmą į galvą šaunantį prisiminimą iš Japonijos krepšinio arenų, J. Jucikas nedvejojo – labiausiai koją kišo teisėjavimas.

„Mane iš pat pradžių stebino žemas teisėjų darbo lygis. Tai buvo labiausiai netikėtas dalykas. Su jais jokiais būdais negali ginčytis – iškart gausi techninę. Nesportinės pražangos buvo dalinamos lengva ranka. Jeigu bandai pasiaiškinti, iškart gali gauti ir diskvalifikacinę nuobaudą. Apie pakeltą toną net nereikia kalbėti“, – aiškino žaidėjas.

Aukštaūgis prisimena ir komiškas situacijas treniruočių metu. Neaukšto lygio antrojo Japonijos krepšinio diviziono komandų žaidėjai treniruotėse nepersidirba, daro klaidas tų pačių pratimų metu.

Tikriausiai tai neturėtų stebinti, nes didžioji komandos atsakomybės dalis krenta, žinoma, ne ant vietinių, o ant dviejų klubuose žaidžiančių legionierių.

J. Juciko teigimu, taktiką rungtynių metu jis dažniausiai apsitardavo ne su treneriais, o su jau minėtu C. Russo.

„Japonijoje viskas paremta legionierių žaidimu. Kažkokia taktika negaliodavo. Jie remdavosi užsieniečių žaidimu. Vietiniai komandos žaidėjai nebuvo aukšto lygio.

Mums, legionieriams, tekdavo iškart žaisti prieš du ar tris varžovų komandos žaidėjus. Paprasčiausiai nelabai būdavo, kam perduoti kamuolio. Visų pirma, ieškai kito užsieniečio. Jeigu kamuolį paduosi vietiniam krepšininkui, tikriausiai jo atgal nebegausi.

Dvigubindami ar trigubindami gynybą, varžovai dažniausiai prasižengdavo. Teisėjai jiems žaisti aukšto kontakto lygio krepšinį leisdavo, o man atsakyti kontaktu – ne. Tai buvo tikrai keista ir taip būti neturėtų“, – teigė J. Jucikas.

Artimųjų Rytų šalys: negaliojanti europiečiams įprasta tvarka ir maldos rungtynių metu

Didžiausią patirtį Artimųjų Rytų valstybėse sukaupusiu krepšinio specialistu iš Lietuvos drąsiai galėtume pavadinti Mindaugą Lukošių.

Dar 2005-aisiais treneris atvyko dirbti į Kuveito „Qadsia“ klubą, su juo treneris tris sezonus iš eilės tapo šalies čempionu. Vėliau M. Lukošius savo karjeroje dirbo ir skynė titulus su Libano Beiruto „Blue Stars“ komanda, treniravo Bahreino vyrų krepšinio rinktinę, vadovavo Bahreino „Al Manama“ ekipai, buvo įkėlęs koją ir į Kataro krepšinio čempionatą.

Pastarąjį kartą Lietuvoje M. Lukošius dirbo 2013–2014 m. sezone, jis treniravo Alytaus „Dzūkijos“ ekipą. Pastaruoju metu treneris bent nedidelei sezono daliai grįžta į Artimuosius Rytus, dažniausiai – Bahreiną.

„Apskritai, Kuveite ar aplinkinėse šalyse gyvenimo stilius gerokai skiriasi nuo mums įprasto. Jie nežiūri į laikrodžius, todėl vėlavimas – įprastas dalykas. Nepamenu, kad treniruotė būtų prasidėjusi numatytu laiku. Jokios sankcijos, bausmės ar tarimasis gražiuoju nepadeda.

Ilgiau pabuvus tarp vietinių, keldavo šypseną kitų bandymas įvesti savo tvarką. Supranti, kad prieš tai nepašokinėsi. Reikia prisitaikyti prie jų gyvenimo būdo. Jeigu prisitaikai, gauni neblogą rezultatą ir tai kainuoja mažiau nervų“, – šypsojosi su portalu LRT.lt bendravęs M. Lukošius.

Karjeros Kuveite pradžioje M. Lukošius į savo komandą buvo pasikvietęs ir buvusį Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėją bei Europos taurės turnyro čempioną su „Lietuvos ryto“ klubu – Marijoną Petravičių.

Anot M. Lukošiaus, legionieriai padėdavo pakelti neaukštą krepšinio lygį.

„Kuveite krepšinis yra, galima sakyti, mėgėjų lygio. Priklausai nuo metų ar nuo skirtingų turnyrų, varijuodavo skirtingas legionierių skaičius. Komandoje galėdavo būti po 1 ar 2 užsieniečius. Mano komandoje Kuveite yra žaidęs net ir M. Petravičius. Žaisdavo ir krepšininkai, kurie anksčiau yra rungtyniavę NBA čempionate“, – tvirtino treneris.

Pastaruoju metu M. Lukošius tapo savotišku gelbėtoju Artimųjų Rytų valstybių klubams. Treneris į egzotiškas krepšiniui valstybes sugrįžta antroje sezono pusėje, kai įsivažiuoja trenerių keitimo karuselė ir reikia gelbėti padėtį.

Tiesa, specialistas aiškina, kad gelbėti sezoną pasitelkiant lietuvių krepšininkų pagalbą nėra lengva dėl to, kad tokiu metu pajėgiausi mūsų šalies krepšininkai jau turi kontraktus.

„Į komandą turi atvažiuoti vos ne Eurolygos lygio žaidėjai. Ten krepšininkams užkraunama didžiulė atsakomybė. Jiems reikia būti universaliems – mokėti varytis kamuolį, pataikyti ir dar kamuolį atkovoti. Jeigu krepšininkas neįmeta 20 ar 30 taškų, į jį žiūrima su didesne kritika“, – pasakojo M. Lukošius.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės marškinėlius 2019 m. pasaulio taurės atrankos turnyre vilkėjęs Edgaras Želionis šiuo metu laikosi karantino taisyklių Prancūzijoje, kur iki sezono sustabdymo gynė Le Portelo „ESSM“ klubo garbę aukščiausiojoje šalies krepšinio lygoje.

Buvęs Prienų „Rūdupio“, Utenos „Juventus“, Klaipėdos „Neptūno“ ir kitų užsienio klubų žaidėjas šį sezoną pradėjo ne Prancūzijoje, o Aleksandrijos „Al Ittihad“ klube Egipte. Po kelių mėnesių Egipte krepšininkas prisijungė prie Saudo Arabijos krepšinio lygoje žaidžiančios Mekos „Al Wehda“ ekipos.

30-metis 206 cm ūgio kaunietis nežaidė Egipto čempionate, o tik padėjo komandai tarptautiniuose turnyruose Libane ir Maroke.

„Tikėjausi žemo krepšinio lygio ir tokį radau. Kažkas panašaus į Kauno miesto mėgėjų krepšinio lygos lygį. Komandoje gali žaisti tik vienas legionierius, – teigė E. Želionis. – Treniruočių sąlygos žaidėjams buvo sudarytos neblogos. Kaip man buvo minėta, treniruodavomės vienoje iš geriausių krepšinio salių visame Egipte.“

Nuostabą rungtyniaujant „Al Ittihad“ komandoje E. Želioniui keldavo ir dažnai dvikovas nutraukdavusios musulmonų maldos.

View this post on Instagram

#gameday 🏀🙏🏻💪🏻

A post shared by Edgaras Želionis (@edgaras.zelionis) on

„Vienas keisčiausių dalykų, kuriuos pastebėjau rungtyniaudamas Egipte, – religiniai reikalai. Kartais rungtynės būdavo tiesiog sustabdomos ir žaidėjai keliaudavo į arenos kampą pasimelsti. Po dviejų trijų minučių visi sugrįžta ir dvikova tęsiama. Egipte žaidėjai yra labai religingi. Tokiais atvejais, kai kiti melsdavosi, tiesiog sėdėdavau ir žiūrėdavau“, – prisiminė krepšininkas.

E. Želionis Egipte nejautė papildomo spaudimo, apie kurį pasakojo M. Lukošius. Aleksandrijos ekipoje krepšininkas žaidė kartu su LKL čempionate savo karjeroje rungtyniavusiu amerikiečiu Michaelu Dixonu. Tiesa, visai kitokia patirtis žaidėjo laukė Saudo Arabijoje.

„Saudo Arabijoje jautėme didžiulį spaudimą. Mūsų komandoje krepšinis vietiniams žaidėjams buvo tiesiog kaip antras darbas ar laisvalaikio praleidimo būdas. Jie tiesiog vakare susirinkdavo pažaisti krepšinį.

Jeigu žaisdavai prieš komandas, kurių gretose būdavo trys geriau krepšinį suprantantys žaidėjai, prieš tokią komandą negalėdavai laimėti.

Ateini ir nežinai, ką pasakyti. Bandai kažką pasakyti komandos draugams, parodyti jiems, ką reikia daryti. Bet greitai supranti, kad jiems – vienodai. Juk jie tiesiog ateina pamėtyti į krepšį po darbo“, – portalui LRT.lt pasakojo E. Želionis.

Šiuo metu Prancūzijoje sezono pabaigos arba pratęsimo dilemos nuotaikomis gyvenantis E. Želionis tikina, kad ateityje mieliau grįžtų į Egiptą, o ne į Saudo Arabiją.

„Dar gerai pagalvočiau, ar grįžčiau į šias šalis. Į Egiptą ir į tą pačią komandą – galbūt susigundyčiau. Į Saudo Arabiją tikriausiai negrįžčiau. Ne viskas pasaulyje paremta pinigais. Dabar žaidžiu Prancūzijoje ir viskas atrodo kaip kitas pasaulis“, – tikino pašnekovas.