Sportas

2020.03.29 19:10

Neeilinė istorija: kaip Liuksemburgo klubas su vienarankiu puolėju 0:21 pralaimėjo „Chelsea“

LRT.lt2020.03.29 19:10

Įkvėpta keturių brolių ir vieno akiniuočio, Hošaražo miestelio komanda „Jeunesse“ iš Liuksemburgo pateko į taurių laimėtojų taurės varžybas, kuriose jų laukė galingasis Londono „Chelsea“ klubas.

Istoriją pasakoja „The Guardian“ žurnalistas Craigas McCrackenas.

Mažo miestelio komanda iš Liuksemburgo, kurioje žaidė keturi broliai, vienarankis puolėjas, akinius nešioti turintis saugas, du žaidėjai, vyresni nei 40 metų, o ant suolo sėdėjo 15-metis, pasiekė savo šalies taurės finalą, prieštaraudama visoms prognozėms jį laimėjo ir taip užsitarnavo sau galimybę susitikti su viena pajėgiausių to meto komandų.

Tokia istorija atrodytų tarsi neblogai paruoštas komiksas, tačiau šiuo atveju nereikia nei scenaristų, nei animatorių, mat tokia situacija jau buvo nutikusi tikrame gyvenime dar 1971-aisiais, o jos dalyve tapo mėgėjų komanda „Jeunesse Hautcharage“. Kartais gyvenimas iš tiesų gali būti keistesnis nei fikcija.

Hošaražo miestelis glūdi šalies pietvakariuose, o aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jo gyventojų skaičius svyravo nuo 300 iki 800 (skirtingi šaltiniai liudija skirtingus skaičius).

Vietinė miestelio komanda „Jeunesse“ žaidė regioninėje lygoje, trečiajame šalies divizione ir tvirtai laikėsi mėgėjų statuso, kuris tada dar buvo vertinamas gana lanksčiai. Žaidėjai čia negaudavo jokių algų ar priedų, patys plaudavosi savo aprangas, o į išvykos rungtynes dažnai vykdavo nuosavais automobiliais.

Keturi broliai Welscheriai sudarė tam tikrą komandos branduolį, tačiau daugiausia smalsumo aplinkiniams keldavo Guy`us Thillis – puolėjas, gimęs su viena ranka. Neįprasta kompanija žaisdavo vietiniame parke, ten juos stebėdavo geriausiu atveju kelios dešimtys sirgalių.

Priešingai, nei prognozuota, 1970–1971-ųjų sezone pasiekę Liuksemburgo taurės pusfinalį, ten jie jau turėjo susitikti su ką tik šalies čempionais tapusiais Liuksemburgo „Union“ futbolininkais.

„Union“ komanda per sezoną buvo nė sykio nepralaimėjusi, tačiau mėgėjų komanda iš Hošaražo juos sudorojo netikėtai lengvai ir tapo pirmąja trečiojo diviziono komanda, pasiekusia taurės finalą šalies istorijoje.

Mače dėl taurės jų laukė dar vieni Liuksemburgo grandai „Jeunesse“ iš Ešo prie Alzeto. Net ir šalies kunigaikštis, kuris nebuvo didelis sporto fanas, susidomėjo šia nykštukų ir grandų dvikova ir nusprendė apsilankyti rungtynėse.

Favoritai prieš rungtynių eigą pirmieji išsiveržė į priekį, tačiau Hošaražo komanda kontroliavo rungtynes, nepaisydama to, jog jau aštuntąją rungtynių minutę dėl traumos prarado vieną savo lyderių Rumelingeną.

Komandos puolėjas Kleinas antrajam kėliniui įpusėjus rezultatą išlygino ir mačo baigtis persikėlė į pratęsimą.

Ešo komandoje žaidė penki Liuksemburgo rinktinės nariai, tačiau Hošaražo komandos mėgėjai tąkart pasirodė stipresni ir ištvermingesni. Favoritai sugriuvo, o autsaideriai, vedami savo 41-erių puolėjo Kischo, pelnė tris įvarčius be atsako ir pelnytai laimėjo taurę, taip sukurdami didžiausią visų laikų kunigaikštystės futbolo sensaciją.

Mažo miestelio komanda turėjo ir dar vieną priežastį švęsti – jie laimėjo savo čempionatą ir gavo šansą pakilti į antrąją šalies lygą ir pelnytai startuoti UEFA taurių laimėtojų taurėje, mat iki tol UEFA neleido klubams iš žemesnio nei antrasis diviziono startuoti savo organizuojamose varžybose.

Burtai komandą suvedė su tuometiniais taurės savininkais Londono „Chelsea“. Iš pažiūros netolima ir nesunki kelionė nykštukams iš Liuksemburgo vis tiek nebuvo tokia lengva, turint omenyje, jog klubas neturėjo praktiškai jokių pajamų, todėl kelionė ir apgyvendinimas svečioje šalyje mažiausiai 15 žmonių tapo nemenka problema.

Hošaražo komanda jau ruošėsi pateikti prašymą ir trauktis iš turnyro, tačiau paskutinėmis dienomis sulaukė paskutinio šiaudo – viena gretimo miestelio alaus darykla sutiko kompensuoti visas komandos išvykos į Londoną išlaidas.

Pajautęs miestelyje pozityvo bangą, prisidėjo ir miestelio meras, skyręs 1200 svarų tam, kad komanda savo stadione galėtų įsirengti laikiną apšvietimą atsakomosioms rungtynėms. Pora Hošaražo komandos futbolininkų buvo elektrikai, todėl visus darbus atliko patys.

Reakcija Anglijoje į tokius neįprastus varžovus svyravo – vieni jautė pagarbą, kiti tai vadino absurdu. „Chelsea“ komandos treneris Dave`as Sextonas išliko diplomatiškas ir teigė, jog klubas siųs skautus ir bandys surinkti visą įmanomą informaciją apie būsimus varžovus, o tokie teiginiai rimtai prajuokino futbolo sirgalius Liuksemburge.

Tuo tarpu „Tottenham Hotspur“ legenda Danny Blanchfloweris, rašydamas apie Liuksemburgo komandą, negailėjo jai karčių žodžių. Keliuose kritiniuose straipsniuose jis į šuns dienas išdėjo idėją, kad viename klube gali žaisti keturi broliai – tarsi tai buvo labiausiai neįtikėtinas Hošaražo komandos bruožas. Jo argumentas apie tai, kad tokios komandos neva silpnina visą turnyrą, visiškai prasilenkė su idėja padaryti Europos klubinį futbolą labiau universalų.

Nebuvo nė menkiausios galimybės, kad Hošaražo komanda galėtų bent pabandyti nustebinti profesionalų ir vieną stipriausių Anglijos čempionatų klubų, tad klausimas buvo tik vienas – koks bus galutinis rezultatas ir skirtumas tarp komandų.

Namų rungtynėse „Jeunesse“ vartus išlaikė tuščius vos porą minučių – tada Londono komandos puolėjas Peteris Osgoodas ramiai susistabdė komandos draugo perdavimą ir pasiuntė kamuolį į tinklą.

Dar iki pertraukos „Chelsea“ įmušė šešis įvarčius, tris iš jų pelnė jau minėtas P. Osgoodas, o po pertraukos vienintelis pozityvus dalykas Liuksemburgo komandos pusėje buvo pučiamųjų orkestras, kuris mačo metu bandė palaikyti gerą nuotaiką.

Rungtynės baigėsi 8:0, o „Mirror“ žurnalistas Nigelas Clarke`as susitikimą pavadino „ne rungtynėmis, o žudynėmis“. Tuo tarpu „Chelsea“ treneris D. Sextonas ir toliau liko korektiškas ir tiesiog pasakė, jog išvykoje jo komanda sugebėjo įmušti aštuonis įvarčius.

Antrasis susitikimas „Stamford Bridge“ stadione nykštukams iš Liuksemburgo buvo dar tragiškesnis. Londono komanda žaidė treniruočių režimu, išskyrus P. Osgoodą. Jis turėjo ir savo motyvus – 1962-aisiais „Milan“ puolėjas Jose Altafini Europos turnyre įmušė aštuonis įvarčius per susitikimą, tą taip pat padarė prieš varžovus iš Liuksemburgo, tad P. Osgoodas siekė pagerinti jo rekordą.

Jis iš simbolinės sumos (5 svarų) susilažino su komandos vartų sargu Peteriu Bonetti, kad sugebės įmušti mažiausiai šešis įvarčius. Pradžia jam buvo sėkminga – puolėjas įmušė dukart per pirmas kelias minutes, tačiau vėliau išlaikyti panašaus tempo nepavyko – P. Osgoodas pasižymėjo tik penkis kartus, o jo komanda šventė pergalę 13:0.

Mače neišvengta ir traumų – negana to, kad iš savų vartų tinklų turėjo 13 kartų ištraukti kamuolį, Liuksemburgo ekipos vartininkas Lucienas Fusilieras po susidūrimo su P. Osgoodu vėliau galvoje turėjo trimis siūlėmis paženklintą žaizdą.

Kitą rytą „Mirror“ išleido tekstą su antrašte „Chelsea“ Europos įvarčių karaliai“ visiškai be ironijos, šiek tiek daugiau geros širdies parodė jau ne kartą minėtas P. Osgoodas.

Jis prieš antrąsias rungtynes pagarbiai atsiliepė apie savo varžovus.

„Žinome, kad šios rungtynės mums bus tarsi treniruotė, tačiau Liuksemburge buvome sužavėti tuo, kaip jie laikėsi savo žaidimo ir sutriuškinimą priėmė oriai“, – kalbėjo P. Osgoodas.

Bendra pergalė 21:0 išlieka didžiausia Europos turnyruose per visą istoriją ir niekada nebus pagerinta, tačiau tai neatspindi, kiek pastangų įdėjo Hošaražo komanda, žaisdama prieš daugybę kartų pajėgesnę komandą.

1997-aisiais ši komanda susijungė su kaimynais Bašaražo „Union Sportive“, o tai reiškia, jog Hošaražo „Jeunesse“ komandos jokiose lentelėse daugiau nepamatysite, tačiau šis pavadinimas dar išliks prie istorinių mažų komandų pasirodymų.