„Mama man buvo davusi mano rašinį, kurį rašiau dar, rodos, antroje klasėje. Ir jau tada aš buvau rašęs, jog žaisiu futbolą, būsiu profesionaliu žaidėju ir po to būsiu treneriu“, – atsimena prie Lietuvos jaunimo U-17 rinktinės vairo praėjusių metų pabaigoje stojęs buvęs legendinis Lietuvos futbolininkas Marius Stankevičius.
Naujas pareigas einančio M. Stankevičiaus debiutas nesužlugo – UEFA „Development“ turnyre jo vadovaujama septyniolikmečių rinktinė sužaidė trejas rungtynes ir per jas iškovojo dvi pergales, nugalėdama Albanijos ir Sakartvelo bendraamžius.
Apie tai, kaip M. Stankevičiui sekasi eiti naujas pareigas, koks jausmas apima futbolininko uniformą iškeitus į oficialią aprangą, dabartines kasdienes atsakomybes, Lietuvos rinktinės laikus ir grįžimą darbuotis į gimtąją šalį – antroje LRT.lt interviu su futbolininku dalyje.
– Ar pačiam viduje buvo sunku suprasti, susitaikyti, kai nebegalėjote žaisti tokiu lygiu, kokiu galbūt dar norėtųsi?
– Na, dėl fizinių galimybių dar galėčiau pasiginčyti (šypsosi – LRT.lt). Kai nusprendžiau tapti treneriu, prie manęs priėjo fizinio rengimo treneris ir sako: „Mariau, pagal visas fizines savybes ir rodiklius tu dar esi pirmoje vietoje, tai gal dar palauk?“
Tai nebuvo sprendimas dėl fizinių dalykų, tai labiau buvo dėl lygio – aš buvau ketvirtoje Italijos lygoje, prie namų. Aš gal nebegalėčiau žaisti „La Liga“ ar „Serie A“, kur yra žaidžiamas tas tikras futbolas, kur skiriasi greičiai, bet žemesnėse lygose dar galėjau žaisti. Bet vėlgi, įvertinau savo žaidimą, ką aš galėčiau duoti.
Manau, kad daugiau informacijos galėčiau perduoti pats apie tai, kaip suprantu futbolo filosofiją, gal ir apie kažkokias gyvenimo prizmes, kurios man taip pat yra labai svarbios ir gal net svarbesnės nei sportas. Aš tuo vadovaujuosi, stengiuosi būti nuolankus, nuoširdus ir padėti suprasti, kad pirmiausia yra žmogiškoji prizmė, ji yra svarbesnė už visa kita. Tik po to sportas, ambicijos, laimėjimai, jie nėra patys svarbiausi.
Stengiuosi būti nuolankus, nuoširdus ir padėti suprasti, kad pirmiausia yra žmogiškoji prizmė, ji yra svarbesnė už visa kita.
– Dabar jūsų darbas yra labiau kabinetinis, kiek sunku buvo pereiti iš aikštės į kitokio pobūdžio darbą?
– Aišku, vyksta pasiruošimai, bet aš vis tiek gyvenu futbolu, stebiu žaidėjus, važinėju. Žinoma, biure nesijauti taip, kaip jauteisi iki šiol, kai atvykdavai į rūbinę, bendraudavai su komandos draugais. Dabar reikia pasiruošti, yra labai daug namų darbų, svarbu perduoti kuo daugiau informacijos žaidėjams, stebėti jų lygį.
Anksčiau tiesiog būdavo treniruotės, joms pasiruošdavai, o vėliau turėdavai prisižiūrėti. Aš nežinau, ar viskas pasikeitė kardinaliai, bet pasikeitė daug. Daug priklauso nuo profesionalumo, požiūrio, disciplinos. Net būna klausimas – ką reiškia profesionalumas?
Dauguma įsivaizduoja, jog, jei už žaidimą gauna pinigus, už kuriuos gali išgyventi, jau gali vadinti save profesionalais. Mano manymu, tai yra neteisinga prasmė, nes esmė nėra tik pinigai. Profesionalumas – kai tu gyveni šiam darbui, atiduodi save.
Dauguma įsivaizduoja, jog, jei už žaidimą gauna pinigus, už kuriuos gali išgyventi, jau gali vadinti save profesionalais. Mano manymu, tai yra neteisinga prasmė, nes esmė nėra tik pinigai. Profesionalumas – kai tu gyveni šiam darbui, atiduodi save.
Tam, kad būtum profesionalu, turi kažką aukoti, turi kažką prisiimti, nes yra labai daug profesionalų aukštame lygyje, kurie iššoka, turi aukštas ambicijas, bet per socialinius tinklus matyti, kad jie nėra disciplinuoti, ir po dvejų ar trejų metų jų kreivė pradeda kristi, nors dar visai neseniai visi šnekėjo, kad jie fiziškai nerealūs, bet neprofesionalumas tai mažina labai greitai.
Futbolas yra tik viena kryptis, sporte apskritai profesionalumas yra tai, kaip tu investuoji į savo kūną, investuoji į save. Jau tik vėliau ateina tai, uždirbi ar ne.
Bet, aišku, kiekvienas turi savo supratimą, kiekvienam yra svarbi sava kryptis ir savas mąstymas, iš kurio nenoriu atimti nieko.
– Minėjote discipliną ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Kas jums asmeniškai padėjo ją išlaikyti taip ilgai, iki tokios vėlyvos jūsų karjeros stadijos?
– Galbūt ta disciplina buvo visų pirma manyje – turėjau tikslus ir kažkokius gyvenimiškus prioritetus. Dar prieš išvažiuodamas į Italiją, į tikrąjį futbolą, jau tada mąsčiau, kaip norėčiau tai padaryti. Daug kam galėčiau pasakyti – galbūt nesu buvęs Paskutinio skambučio, kitose mokyklos šventėse, nes tuo metu teko būti aikštėje.
Būdavo periodai, kai kažkur vienas bėgiodavau krosus per šlapdribą tamsoje ir galvodavau, kad niekam aš čia nesu įdomus. Galbūt kažkas kažkur linksmindavosi, atostogaudavo, o aš tą laiką investavau į save. Tai yra tas tikėjimas, kad einu link savo tikslo. Mūsų gyvenime yra labai daug kliūčių, bet eini tiesiai link savo tikslo, bandai jį pasiekti.
Būdavo periodai, kai kažkur vienas bėgiodavau krosus per šlapdribą tamsoje ir galvodavau, kad niekam aš čia nesu įdomus. Galbūt kažkas kažkur linksmindavosi, atostogaudavo, o aš tą laiką investavau į save. Tai yra tas tikėjimas, kad einu link savo tikslo.
Aišku, man padėjo ir šeima, ji visada buvo šalia, tai irgi prideda savo: tas stabilumas, gyvenimiška disciplina – visa tai irgi buvo vieni svarbiausių aspektų.
– Kalbant apie jūsų pasirinktą trenerio kelią – ar ta idėja brendo ilgai, ar tokį sprendimą priėmėte jau vėlyvesniu karjeros metu?
– Mama man buvo davusi mano rašinį, kurį rašiau dar, rodos, antroje klasėje. Ir jau tada aš buvau rašęs, jog žaisiu futbolą, būsiu profesionaliu žaidėju ir po to būsiu treneriu. Nežinau, ar taip išėjo dėl to, kad jau anksčiau tai buvau sugalvojęs. Jau trisdešimt metų gyvenu tuo futbolu.
Kai važiavau šnekėti su Italijos klubu, ar būsiu jų treneris, aš jau tada žinojau, kad būsiu. Kai man klubas paskambino, aš žinojau, dėl ko mane kviečia. Jie nesakė, bet aš jau turėjau nuojautą. Jie manęs paklausė, gal man reikia pagalvoti, bet aš iškart atsakiau, jog atsakymą turiu jau dabar, žinau, ko noriu. Pasvėriau viską, kas esu, kur esu, ką noriu veikti, ir nebuvo kažkokios nežinios, ką dabar darysiu.
– Kalbant apie Lietuvos rinktinę, čia jūsų indėlis buvo ryškus – 65 rungtynės, 5 įvarčiai. Jei reiktų išskirti vienerias rungtynes su rinktinės marškinėliais, kokios jos būtų, įsiminusios labiausiai?
– Galvoju apie keletą. Aišku, pirmos rungtynės su italais, kur man buvo gyvenimo perversmas, pirma euforija. O daugiau… Kai Kaune žaidėme su ispanais ir įmušiau įvartį. Taip išėjo, jog įmušiau, mes nelaimėjome, o „Valencia“ man sudarė visas sąlygas, kad aš su ispanais grįžčiau į Ispaniją.
Tai Lietuvos rinktinės žaidėjas įmušė įvartį ispanams, o paskui su jais skrido į Ispaniją (juokiasi). Toks keistas dalykas, kai po rungtynių sėdi ne į Lietuvos, o į Ispanijos rinktinės autobusą, o ten visi kviečia prisėsti, užkąsti, o aš juokiausi sakydamas – aš juk iš kitos rinktinės.
Lietuvos ir Ispanijos rungtynių akimirkos:
Galbūt tai ir įsiminė, ta žmogiškoji pusė. Gali atrodyti, kad futbolininkai yra labai svarbūs, bet vėl prieiname prie to, kad žmogus yra svarbiausias, svarbiau už visus sportus ar kitus dalykus.
– O kalbant apie įsimintiniausią įvartį – ar tai jūsų minėtas smūgis Ispanijai, ar yra ir kitų?
– Gražus įvartis buvo ir prieš Rumuniją. Buvo tų momentų, buvo tų gražių įvarčių. Žinoma, galima išskirti ir tą įvartį prieš Rumuniją, nebuvo jis vienas paskutinių.
– Pats buvote sėkmingos, skambių rezultatų pasiekusios rinktinės nariu, o dabar vis daugiau tos rinktinės žaidėjų lieka futbole. Tomas Danilevičius yra LFF prezidentas, sėkmingos yra ir Deivido Šembero, Deivido Česnauskio ir kitų karjeros. Kartais neatrodo keista, jog dar prieš keletą metų kartu žaidėte aikštėje, o dabar susitinkate jau vilkėdami kostiumus?
– Yra toks keistas jausmas, bet aš galvoju, kad tai yra natūralus procesas. Aišku, visada norisi, kad tai tęstųsi ilgiau, nes futbolas yra skirtas žaisti, o ne sėdėti kažkur biure, ne treniruoti, bet žaisti, tai yra pagrindas.
Dėl to ir senjorai, kurie jau galbūt nebebėgioja, o vaikšto, taip pat renkasi žaisti futbolą, tai yra pats didžiausias malonumas.
O kad visi lieka futbole – reikia džiaugtis, reikia daugiau bendraminčių, kad būtų galima tą futbolą gerinti, nes viskas šiek tiek nusistekeno.
Tad norisi sutelkti tuos geriausius jausmus, perteikti tai kitai mūsų kartai. Nes gyvenimo prasmė yra tokia – be to, kad reikia save gerinti ir ugdyti, turime kažką palikti ir kitai kartai. Jei gyvensime tik sau, tai ką išmoks kita karta? Tai perteikime savo žinias, norus, bendravimą.
Futbolas prasideda žaidimu, bet tai yra ir etika. Kaip suvaldyti tą etiką, kai esi karštas, įpykęs, pralaimi – tai irgi yra ugdymas. Norėčiau, kad tie, kurie likome futbole, perduotume kuo daugiau tų gerų emocijų būtent naujoms kartoms.
– Neseniai teko rengti pokalbį su jūsų buvusiu rinktinės draugu Arūnu Klimavičiumi, jam uždaviau tokį pat klausimą. Jūsų karta rinktinėje buvo ta, kuri pasiekė garsių pergalių, demonstravo neblogą futbolą. Ar dabar kartais netenka bendraujant diskutuoti apie tai, jog galbūt buvo įmanoma pasiekti kažkokių geresnių rezultatų, kaip, tarkime, patekimas į kokį nors didelį futbolo turnyrą, ar, visgi, tos rinktinės pasiekimai ir buvo realios lubos?
– Nežinau, ar galėjome pasiekti kažką daugiau, prisigalvoti galima visko. Aš sakyčiau, kad šita situacija, kurią turime šiandien, prasidėjo tada, kai buvome nuėję į tą viršūnę, tada visi dirbtinai pradėjo tai draskyti ir manau, kad tai buvo tas kertinis laikas.
Šiaip gyvenime viskas yra paprasčiau, tik mes patys viską komplikuojame – mūsų ego, pinigai, dalykai, kurie yra mažiau reikšmingi. Yra daug reikšmingesnių dalykų, į kuriuos mes kartais neatkreipiame dėmesio.
Šiaip gyvenime viskas yra paprasčiau, tik mes patys viską komplikuojame – mūsų ego, pinigai, dalykai, kurie yra mažiau reikšmingi. Yra daug reikšmingesnių dalykų, į kuriuos mes kartais neatkreipiame dėmesio.
Dėl paties rezultato – jau buvome pasiekę tą ribą, kai reikėjo žengti tą kitą žingsnį, bet tada prasidėjo pasakymai „tas treneris negeras“, kažkas nusprendė, kad reikia kartų kaitos. Bet reikia pažiūrėti, kaip vyksta procesas. Vienas paslydimas – ir jau reikia daryti kardinalias permainas?
Tikriausiai kažkur trūko kompetencijos, nesusibendrauta iki galo, bet turime žinoti, kad galime diskutuoti, nes tik diskusijoje gimsta naujos idėjos. Bet jei žmonės nenori diskutuoti, tada niekas negerės.
Šiandien tikiuosi, kad tas mentalitetas keičiasi, kad įvyks pasikeitimai ir kad tie sporto žmonės ves link to tikslo, prioriteto, kad turime perteikti futbolą kitoms mūsų kartoms, joms suteikti daugybę galimybių.
– Grįžęs į Lietuvą tapote U-17 rinktinės treneriu, nors prieš tai Italijoje teko dirbti su vyrais. Kiek skiriasi ta darbo specifika, dirbant su jaunais žaidėjais ir vyrais?
– Galbūt skirsis, to neneigiu, bet taip pat skiriasi ir darbas klube ir rinktinėje. Klube kasdienis darbas yra svarbiausias, o rinktinėje tu susirenki tik keletą kartų ir turi tą paruoštą produktą, reikia tik jį pateikti, bet jų neištreniruosi, tas treniravimo procesas yra kasdieninis.
Iš kitos pusės, manęs tai negąsdina, nes praėjusiais metais aš taip dirbau ir su antrąja klubo komanda, kurioje buvo panašaus amžiaus žaidėjai, nuo 16 iki 19 metų, ir iš jų teko duoti galimybę žaisti pirmoje komandoje šešiems žaidėjams, jie debiutavo tikrai neblogai.
Reikės tiesiog stebėti, kaip ir dabar, važiuoju į klubus, į komandas, stebiu, kaip jie ruošiasi, yra nemažai žmonių ir neretai jie nustemba, jog pas juos atvažiuoja rinktinės atstovai.
Nustebęs buvau ir aš – atrodo logiška, kai tokia schema. Dabar važiuojame po vieną, po kelis stebėti žaidėjų. Jei kažko nepamatėme, tai dar nereiškia, kad žaidėjas mums netiks rytoj. Ne, mes norime, kad visi turėtų galimybę.
Dažnai ne vaikai yra blogi, o tėvai. Aš pats esu tėvas ir tai prisiimu, nes ne mano vaikas yra blogas, o gal aš kažko nepadariau. Taip pat ir žaidėjai. Jei jų lygis nėra aukštas, gal ir mes turėtume prisiimti kažkokią atsakomybę.
Stengiuosi dalyvauti visame procese, stebėti ir pamatyti, o paskui pradėsime dėliotis ir žiūrėti tarptautiniame lygyje, nes viena yra matyti čia vienomis spalvomis, kur atrodo, kad viskas yra gerai, bet nežinome, kaip atrodome pagal kitų šalių lygį. Gal jie yra žymiai geresni, gal tokio paties lygio, šiandien dar negalime įvertinti, tik vėliau bus galima daryti analizę, matyti, kur mums dar trūksta.
Dabar vyksta tas pirminis įsivažiavimas, norint pamatyti, ką mes turime. Pasakysiu atvirai – stengiamės pažiūrėti į visus, bet neįmanoma per mėnesį laiko pamatyti jų visų.
Esmė yra vaikas, esmė yra kita mūsų karta. Noriu, kad nebūtų kažkokių asmeninių interesų, ne tam čia atvažiavau. Noriu, kad būtų sutvarkyta iš žmogiškosios pusės, kad jaunoji karta turėtų kuo daugiau galimybių.
Idealumo pasaulyje nėra, nesu ir aš idealus, bet stengsiuosi, kad mano vizija būtų kuo teisingesnė.
– Jūsų grįžimas į Lietuvą daug kam pasirodė netikėtas, nes atrodėte įleidęs šaknis Italijoje, taip pat anksčiau ne kartą esate kritiškai pasisakęs Federacijos atžvilgiu. Tai kur galbūt buvo tas lūžis, kad nusprendėte grįžti į Lietuvą ir prisijungti prie šios veiklos?
– Jei aš ir šiandien matysiu, kad Federacija nefunkcionuoja, aš pasakysiu savo nuomonę. Taip visada buvo anksčiau ir aš nematau čia problemos.
Kita vertus, aš esu Federacijoje, bet aš esu treneris, atvažiavau čia treniruoti. Aš nesu nei Vykdomajame komitete, nei priimu kokius nors sprendimus, tiesiog atvažiavau treniruoti, tai jau skiriasi.
Turiu tam tikrus kriterijus savo darbo atžvilgiu, o Federacija ir treniravimas yra du skirtingi dalykai.
Ta pati Federacija, aš apie ją negaliu nieko pasakyti. Žinoma, gal mano buvęs kolega ir geras draugas Tomas (Danilevičius – LRT.lt) dirba prezidentu ir aš džiaugiuosi, kad jis čia yra, bet jei aš matysiu, kad jis klysta, tikrai pasakysiu jam savo nuomonę.
Nėra taip, kad žiūriu iš kitos pusės. Jei matysiu, kad kažkas nefunkcionuoja, kad negaliu integruotis… Aš niekada nesakiau, kad čia atvažiavau visam, aš gyvenime irgi turiu ne vieną tikslą. Stengsiuosi padaryti maksimumą ir tai, kas priklauso nuo manęs, bet, visų pirma, stengsiuosi likti savimi.
– Be darbo jaunimo rinktinėje, būsite ir nacionalinės komandos trenerių štabo narys. Kartais neatrodo, kad viskas vyksta labai greitai – vos grįžęs tapote ir jaunimo rinktinės treneriu, ir nacionalinės rinktinės štabo nariu?
– Iš tikro tai viskas iš esmės nutiko atvirkščiai – pirma buvau kviestas į štabą. Aš visada buvau tam tikro lygio žaidėjas ir treniravau suaugusiuosius, tai buvau pakviestas į vyrų komandą.
Taip pat yra strateginis planas, svarbu, kas ateis į tą rinktinę vėliau. Vėl visa strategija, tiek aš, tiek asistentas Andrius Skerla esame treneriai, kurie nori jaunimui duoti panašią sistemą, ją perteikti, parodyti jiems, kad jie yra stebimi ir pirmos komandos.
Viskas susidėliojo į tokią kompaktišką viziją, ji atrodo reali, bet kol kas tik kalbamės. Lietuvoje visi labai daug kalba – ir gera, ir bloga prasme.
Bet kai reikia pasiūlymų, tokių nėra. Gyvenime visada pirma gimsta mintis, vėliau tai išeina žodžiais, o trečia jau yra darbai.
Tai dabar jau susidarėme strateginį planą, kalbamės ir jau reikės pradėti daryti. Kas buvo padaryta? Matome, kurioje vietoje esame, turime žengti žingsnį atgal ir pažiūrėti, kad pridarėme daug š, įsivaizduoju. Turime būti nuolankūs situacijai, kuri vyksta.
Eikime link bendro tikslo nebijodami suklysti. Rezultatas – kas tai? Galutinis rezultatas svarbu, taip, bet koks buvo procesas, kokia esmė? Tam, kad gautum gerą rezultatą, reikia nuveikti nemažai.
Lietuvoje iki šiol nebuvo jokio strateginio plano, visi žiūrėdavo į asmeniškumus, bet reikia tą „aš“ padėti į šoną, vykdykime susitarimus. Ir tas procesas pamažu duos rezultatą, tai priklauso nuo daugybės dalykų.
– Kaip atrodo jūsų kasdienis darbas, kai šalia darbuojasi LFF techninis direktorius Patrickas de Wilde`as?
– Su juo mes dirbame kartu, iš tiesų, dabar jis dirbo labai daug, turėjo įžvalgų apie tai, kur mes dabar esame, kaip padaryti tą planą. Jis suprato, kad tokio plano iki šiol kaip ir nebuvo. Dabar tai sukonkretinome, atsirado ta „Anderlecht“ programa.
Jauni treneriai yra patenkinti, vyresni gal mažiau, nes reikia keistis ir daugiau dirbti, bet esmė yra tai, kad tai nėra tik sistema, tai yra pasikeitimas procese, darbo eigoje, nes viskas vyksta kitaip.
Futbolas nuo mūsų į priekį nuėjo labai toli, bet ten programos viską susistemina, o mes tai pristatėme tik dabar. Aišku, geriau vėliau negu niekada.
Įvertinome situacijas, taip pat šnekėjome su LSU studentais, rektore (Diana Rėklaitiene – LRT.lt), kad reikia duoti šansą ir jiems. Dauguma einame studijuoti, o kur praktika? Nėra. Galbūt yra kažkokios galimybės, kad jie galėtų atvykti ir pažiūrėti, kaip tai vyksta.
Taip pat reikia stengtis derinti rinktines, trenerių darbą, susisteminti taip, kad viskas vyktų kartu. Visi apskritai turėtume pajudinti smegenis, negalvoti, kad vieni viską žinome. Dviratis jau išrastas, jo iš naujo išradinėti nebereikia.
– Minėjote, jog vienas didžiausių sunkumų su „Anderlecht“ programa – vyresnių trenerių įsitraukimas. Kokie galėtų būti to sprendimo būdai, kaip galima skatinti didesnį jų atvirumą?
– Aš neturiu galimybės kažko pakeisti. Aš galiu kažką sakyti, rėkti, bet galimybės kitų keisti neturiu. Bet aš turiu galimybę keistis pats ir nuo to, kaip pasikeisiu aš, taip pasikeis ir kiti.
Reikia atrasti bendravimo formą. Netinka? Turi keistis, viskas keičiasi, nieko nėra taip pat. Aišku, skamba banaliai, bet visi šneka apie komforto zoną, ji yra labai patogi, iš jos išeiti nėra lengva.
Čia reikia įdėti noro, pastangų, darbo.
– Kalbant apie jūsų vaidmenį vyrų rinktinėje, ar manote, kad jūs joje galite būti ir tam tikras autoritetas jauniems žaidėjams?
– Ką išvis reiškia būti autoritetu? Turbūt tokiu, kurį gerbia, bet pagarba turi būti vertinama ne pagal tai, ką nuveikei, o kas esi.
Aš esu matęs daug žmonių, kurie yra labai daug nuveikę, bet yra arogantiški, neįdomu su jais bendrauti ir jie autoriteto nebeturi. Labai svarbu, kaip tu save pateiksi, tai yra didesnė svarba.
Ką tu nuveikei – tai yra praeitis, informacija, vienam gal tai bus įdomu, kitam mažiau. Esmė tai, kaip tu tai perduosi, tas pats ir man. Ar aš sugebėsiu jiems tai perduoti? Nežinau. Aš bandysiu tai padaryti, nes turiu noro, bet laikas parodys, kiek aš sugebu, ar aš esu geras, o tai jau yra kiti dalykai.
– Apskritai, kalbant apie jaunus žaidėjus, labai daug jų pastaruoju metu vyksta rungtyniauti į Italiją. Kas, jūsų manymu, juos ten traukia, galbūt jie, prieš išvykdami, bando pasikalbėti ir su jumis?
– Kol kas niekas dar nesikonsultavo, tai gal šiek tiek keista (šypsosi). Vis tiek turiu tos patirties Italijoje, ir kalbą moku bent jau šiek tiek, bet tokios konsultacijos nebuvo, reiškia, patys moka atsirinkti informaciją.
O dėl to važiavimo į Italiją, tai aš pasakysiu skaičiais. Italijoje aukščiausiosios lygos profesionaliu žaidėju gali tapti vienas iš 30 tūkstančių. Įsivaizduokite, kokia yra atranka. Jie gyvena futbolu, jų šeimos gyvena futbolu.
Nepamirškime, kad mūsų yra 2,7 milijono ir pas mus futbolą pasirenka 1 procentas. Italijoje yra 60 milijonų ir tas procentas yra ženkliai didesnis.
Bet ir ta atranka, galimybės yra visai kitokios. Žmonės iš Šiaurės Europos turi savo charakterius, savo fizinius duomenis. Bet tie, kurie iš mūsų ten išvažiuoja, dažniausiai išvažiuoja į jaunimo komandas, ir aš jiems palinkėčiau, kad jie ten pasiliktų, bet yra nemažai pavyzdžių, kas buvo Italijoje, o dabar apskritai nebežaidžia futbolo.
Išvažiuoti yra tik pirmas žingsnis, jis yra labai geras, tačiau, kaip ir kiekviename sporte, darbe, svarbu ne pasiekti tikslą, o ten išsilaikyti.
Aš irgi galėčiau pasigirti – pernai šešis jaunus žaidėjus iš antros komandos pritraukiau į pirmą, to istorijoje dar nebuvo padaryta. Bet kiekvienas treneris galėtų prieiti prie manęs ir pasakyti – kas čia tokio? Išeiti gali visi, bet svarbu žaisti su stipriomis komandomi ir kad nesudegtų ilgalaikėje perspektyvoje, tai yra svarbu.
Tas kitas ėjimas yra pats svarbiausias, nes tas kelias ten yra labai sunkus. Kad jie ten žais, pasiliks, galima paskaičiuoti procentus.
– Pabaigai – kokius darbus M. Stankevičius norėtų būti atlikęs, kad po penkerių metų galėtų jais didžiuotis, pasidžiaugti?
– Aš iš esmės nenoriu didžiuotis, bet aš pasidžiaugčiau, jei mes pasikeistume, jei pasikeistų mūsų futbolo veidas, kad futbolas taptų labiau mylimas, dar švaresnis, kad būtų žaidžiamas pats futbolas.
Kad mes vėl būtume lietuviai. Jie vienu metu buvo tokie, jog prieš juos žaisdamas žinodavai, kad tai stiprus varžovas ir bus sunku. Ir kartu kad nepamirštume, kad futbolas yra tik sportas.
Aš didžiuosiuosi, jei mes išauginsime žmonių, kurie bus stiprios asmenybės. Visų pirma turime turėti daug gerų asmenybių, o jei jie bus ir profesionalūs sportininkai, futbolininkai, tai mums bus tik garbė ir pasididžiavimas.
Šiaip negyvenu taip toli, gyvenu šia diena. Nežinome, kas rytoj bus. Jei pavyks vykdyti tą procesą, jei bus tas noras, tai jau bus laimėjimas.
Mariaus Stankevičiaus žaidėjo karjera ir titulai:
1998–2001 Panevėžio „Ekranas“ (1998-aisiais ir 2000-aisiais laimėta Lietuvos taurė);
2001–2008 „Brescia“ (Italija);
2002–2003 „Cosenza“ (Italija, nuoma);
2008–2011 Genujos „Sampdoria“ (Italija, 2009-aisiais žaista Italijos taurės finale);
2009–2010 „Sevilla“ (Ispanija, nuoma, 2010-aisiais laimėta Ispanijos taurė);
2010–2011 „Valencia“ (Ispanija, nuoma);
2011–2013 Romos „Lazio“ (Italija, 2013-aisiais laimėta Italijos taurė);
2013–2014 „Gaziantepspor“ (Turkija);
2014–2015 „Hannover 96“ (Vokietija);
2015–2016 „Cordoba“ (Ispanija);
2016–2017 „Robur Siena“ (Italija);
2017–2018 „Crema“ (Italija).
Trenerio karjera:
2018–2019 „Crema" (Italija);
nuo 2019 iki dabar Lietuvos U-17 jaunimo rinktinė;
nuo 2019 iki dabar Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerių štabas.
