Ketvirtadienį Vilniuje praūžę geriausiųjų 2019-ųjų Lietuvos futbolininkų apdovanojimai, nors ir turėjo pozityvių momentų, juose nestigo ir kiek juokingų ar dviprasmiškai sutiktų sprendimų, kurie ne visiems salėje susirinkusiems buvo aiškūs ir, galbūt, suprantami. Ceremonijoje dalyvavęs LRT.lt sporto žurnalistas Vaidotas Kazlauskas kviečia iš arčiau pažvelgti į tai, kas neįprasto vyko ketvirtadienio vakarą sostinėje.
Pradėti galima nuo to, jog jau ne pirmą kartą Lietuvos futbolo federacija šaudosi sau į kojas apdovanojimus rengdami įsibėgėjant jau naujam sezonui. Tada, kai futbolininkai, ypač žaidžiantys užsienyje, jau pluša su savo klubais ir arba ruošiasi naujam sezonui, arba jau žaidžia čempionato rungtynes.
Taip pat skaitykite
Tokios situacijos įkaitais LFF tapo ir šį kartą – iš trijų geriausio metų futbolininko kategorijoje nominuotų žaidėjų salėje ketvirtadienį buvo vos vienas – Ernestas Šetkus, vėliau ir atsiėmęs laimėtojo prizą. Turbūt nebuvo netikėta? Sunku įsivaizduoti atvejį, kuriuo vienintelis renginyje pasirodęs kandidatas nelaimi prizo.
Iš esmės toks atvejis buvo tiesiog užprogramuotas – ar jūs įsivaizduojate, jog trijose nominacijose pretendentu buvęs Paulius Golubickas galėtų būti renginyje Vilniuje ketvirtadienį, kai jau kitą dieną jo laukia svarbus Kroatijos čempionato susitikimas? Teoriškai galėtų, tačiau vargu ar toks noras susilauktų daug pritarimo iš komandos trenerių ir vadovų.
Beje, galima atsiminti, jog iš trijų kandidatų renginyje tik vienas pasirodo jau ne pirmą kartą – pernai situacija buvo identiška, kai apdovanojimuose dalyvavo tik nugalėtoju juose tapęs Arvydas Novikovas, o kiti geriausių trejeto nariai Fedoras Černychas ir Ernestas Šetkus atvykti galimybių neturėjo ir to padaryti nepasivargino.
Beje, renginyje dalyvauti negalėjo ir daugiau laureatų – be jau minėto P. Golubicko, savo laimėtojų prizų ant scenos negalėjo jau užsienyje esantys Tomislavas Kišas, laimėjęs rezultatyviausio praėjusio sezono A lygos žaidėjo titulą ir Jose Luisas Balanta, buvęs Alytaus „Dainavos“ lyderis, tapęs vienu iš dviejų rezultatyviausių I lygoje.
Renginio vedėjo nesusipratimai
Apdovanojimų ceremoniją vedė gerai žinomas šalies renginių ir televizijos laidų vedėjas Justinas Jankevičius. Niekas nepasiginčys, kad jis yra vienas talentingiausių dabartinės kartos pramogų pasaulio veidų, tačiau taip pat reikia suprasti, jog, norint vesti futbolo renginį, yra reikalinga ir šiek tiek konteksto.
Tarkime, vieno UEFA svečio iš užsienio pavardę ant scenos vertęs renginio vedėjas sugebėjo atvirai neištarti ir net šiek tiek pasijuokti iš UEFA prezidento Aleksandro Čeferino pavardės ir, negana to, dar ir pasakė, kad šis šiuo metu sėdi salėje.
Taip pat, ant scenos stovint kitam svečiui iš UEFA ir pasakojant, jog Lietuvoje jis vieši pirmą kartą, renginio vedėjas pareiškė jam užuojautą anglišku žodžiu „condolences“. Dar viena replika, po kurios salėje vietomis stojo nejauki tyla, vietomis – dar nejaukesnis kelių žmonių juokas.
LFF dar prieš kelis metus buvo nudegusi panašioje situacijoje ir po to tarsi buvo priėmusi sprendimą tokių renginių vedimą patikėti žmonėms, turintiems šiokių tokių sąsajų su futbolu. Pernai su tuo sėkmingai susitvarkė dideli futbolo entuziastai ir mėgėjiškai žaidžiantys Martynas Starkus su Vytaru Radzevičiumi, tačiau šiemet, vėl nusprendus grįžti prie žinomo, bet su futbolu menkai susijusio žmogaus, vėl teko patirti ne itin smagių pauzių.
Ne itin entuziastingi pasikalbėjimai
Dar viena renginio idėja – nominacijų laureatus pakviesti ant specialios sofos, kur jų turėjo laukti kelių minučių smagus (bent jau organizatorių manymu) pokalbis apie futbolą ir ne tik, kurio vedėju tapo dar vienas savo srities specialistas, renginių vedėjas Vytautas Mikaitis.
Pati idėja iš tiesų skamba įdomiai ir turi potencialo būti sėkminga, tačiau jos įgyvendinimą vėl būtų sunku vadinti pavykusiu, nes tokioje situacijoje reikia abiejų pašnekovų indėlio.
Negana to, čia taip pat buvo išvengta nesusipratimo – pirmasis ant sofos jau kone buvo pakviestas vienas rezultatyviausių I lygos žaidėjų Evaldas Kugys, tačiau J. Jankevičius, pristatydamas svečią kiek susipainiojo ir turėjo Kėdainių „Nevėžio“ puolėją pasiųsti atgal į salę.
Kiek vėliau geriausio metų įvarčio prizą atsiėmęs Egidijus Vaitkūnas ant sofos akivaizdžiai jautėsi nepatogiai, pateikinėjo trumpus atsakymus, kurie salėje nesukėlė visiškai jokių emocijų, o geriausia jaunąja futbolininke išrinkta Rimantė Jonušaitė, paprašyta per dešimt sekundžių nupiešti Cristiano Ronaldo ir Lionelį Messi, taip pat neatrodė itin laiminga.
Futbolininkai yra profesionalai savo sporte, o prieš minią žmonių viešai kalbėti lengva yra ne visiems. Žinoma, atskiro gero žodžio verti geriausi Lietuvos futbolininkai Greta Kaselytė-Lukjančukė ir Ernestas Šetkus, kurie ant sofos ne tik nesutriko, tačiau ir laidė juokelius. Visgi, tai buvo labiau išimtis iš taisyklės negu bendras vaizdas.
Žiniasklaida – izoliuota tarsi ginantis nuo koronaviruso
Nors LFF pastaraisiais metais buvo deklaravusi veikti skaidriai, atvirai bendrauti su žiniasklaida, ketvirtadienio apdovanojimuose nuo to buvo tarsi nusisukta.
Žiniasklaidos atstovai (kurių, beje, ir taip nebuvo daug), buvo tiesiog nugrūsti į antrą aukštą nepaisant to, kad vietos pirmame nebuvo užpildytos.
Negana to, net sunku tą erdvę būtų pavadinti darbo vieta – žurnalistams tiesiog buvo skirtos bendros arenos kėdės, tačiau nebuvo nė stalų, nė elektros lizdų – reikalingų darbui atributų.
Dėl to kartais galėjo susidaryti įspūdis, kad žurnalistai į renginį buvo pakviesti tarsi iš reikalo, nugrūsti į viršutines eiles, tačiau ataskaitose bus galima uždėti varnelę ties tuo, jog bendravimas vyko ir sporto žurnalistai turėjo galimybę būti renginyje. Kad ir viršutinėse eilėse ir su ryškiai į akis švitinančiais žibintais, vietomis galėjusiais trumpam apakinti.
Verdiktas dėl geriausio žaidėjo – ne be klausimų
Pabaigai – dar vienas akmenėlis į LFF daržą ne tik dėl renginio, bet ir nominantų. Geriausiu Lietuvos metų futbolininku buvo išrinktas Ernestas Šetkus, tokio įvertinimo sulaukęs pirmą kartą kartą savo karjeroje, tačiau futbolo bendruomenei kilo kitas klausimas: kodėl nominuotas net nebuvo Giedrius Arlauskis?
Papildyta 15.21 val. LRT.lt žurnalistas pripažįsta savo klaidą: Giedrius Arlauskis rinkimuose buvo nominuotas, tačiau bendrame balsavime nepateko tarp trijų geriausiųjų.
Šis su Klužo CFR komanda žaidžia vieną geriausių savo karjeros sezonų, pateko į simbolinę Europos lygos vienuolikę (turnyro, kuriame daugiau nežaidžia nė vienas lietuvis), o apdovanojimų dieną su savo ekipa rimtai kibo į atlapus daugkartinei čempionei „Sevilla“ komandai ir kovą dėl trofėjaus baigė tik dėl išvykos įvarčio taisyklės.
Beje, įdomu ir tai, jog savotiškai į Ernesto Šetkaus pergalę sureagavo ir kitas kandidatas, praėjusiais metais šį prizą laimėjęs Arvydas Novikovas.
Vos paskelbus laimėtojo pavardę, šis savo feisbuke parašė trumpą bei ironišką žinutę su vienu žodžiu „funny“ (liet. smagu).
Galima tik spėlioti, ką A. Novikovas turėjo omenyje, tačiau po kelių minučių įrašas iš socialinio tinklo jau buvo ištrintas.
