Nuo noro kuriam laikui visiškai atitrūkti nuo buriavimo iki čempionės titulo finaliniame pasaulio taurės etape Marselyje ir netrukus iškovoto bilieto į Tokijo olimpines žaidynes. Tokių permainų vėjams kiek nurimus, geriausia mūsų šalies buriuotoja Viktorija Andrulytė pasitinka olimpinių metų sezoną.
„Laser Radial“ jachtų klasėje besivaržanti 27-erių kaunietė apdovanojimus tarptautinėse varžybose skina jau daugiau nei 11 metų. Pirmuoju ryškiausiu buriuotojos talento pripažinimu tapo 2009-aisiais iškovota antroji vieta Europos jaunių „Laser 4,7“ čempionate. Po dviejų metų buriutoja Europos jaunimo „Laser Radial“ užėmė 2-ąją vietą.
Jau po penkerių metų, 2014-ųjų pasaulio čempionate užėmusi 22-ąją vietą, sportininkė pirmoji tarp Lietuvos buriavimo sporto atstovių įveikė olimpinius atrankos kriterijus, atvėrusius duris į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tiesa, kiek vėliau V. Andrulytė vietą žaidynėse užleido 2008 m. Pekino olimpiados vicečempionei Gintarei Scheidt.
Praėjus 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėms, traumą patyrusi sportininkė kuriam laikui paliko buriavimą nuošalyje. Visgi, kaip bendraudama su portalu LRT.lt. prisiminė pati V. Andrulytė, pertraukos labiau reikėjo psichologiškai nei bandant vėl paruošti kūną varžyboms.
„Tuo metu, matyt, sau dėjau tokį „block out`ą“, kad iki šiol nieko neprisimenu iš to periodo. Neatsimenu, kaip jaučiausi. Buvo etapas, kai tiesiog turėjau pailsėti nuo buriavimo. Tai pavyko padaryti, atsigavau ir vėl grįžau prie geriausių savo rezultatų“, – kalbėjo geriausia mūsų šalies buriuotoja.
Galvoje susidėliotos mintys ir papildoma motyvacija leido kopti į naujas ir svaiginančias karjeros aukštumas. 2017 m. lietuvė buvo tik viena iš dviejų buriuotojų, kurios pateko į geriausiųjų dešimtukus pasaulio ir Europos čempionatuose.
2018 m. Marselyje surengtame finaliniame pasaulio taurės turnyro etape V. Andrulytė tik po fotofinišo prarado bronzos medalį. Jau po metų tuose pačiuose Marselio vandenyse buriuotoja nepaliko vilčių varžovėms ir iškovojo pasaulio taurės finalinio etapo čempionės titulą.
Antrojo karjeroje olimpinio kelialapio medžioklė buvo kiek sunkesnė – V. Andrulytė pirmoje atrankoje į žaidynes liko be bilieto. Antruoju bandymu duris į Tokijo olimpiadą lietuvė atvėrė Sakaiminate (Japonija), ten bilietą į žaidynes leido užsitikrinti užimta 28-a vieta bendroje įskaitoje.
„Mano tikslas buvo kovoti dėl aukščiausių vietų, todėl 28-oji manęs netenkino. Tai buvo tik minimalus tikslas“, – apie tikrąsias ambicijas planetos pirmenybėse portalui LRT.lt kalbėjo V. Andrulytė.
Trumpam grįžusi į Lietuvą, sportininkė varžybų visame pasaulyje užgrūstoje savo darbotvarkėje rado laiko pasikalbėti su portalu LRT.lt. V. Andrulytė papasakojo apie savo karjerą, tikslus olimpinėse žaidynėse bei kitus dalykus.
– Viktorija, pirmą kartą rengiatės dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Prieš ketverius metus į šią sceną užlipti dar nepavyko. Kaip jaučiatės dabar – ar yra jausmas, kad netrukus varžysitės ten, kur kiti tik trokšta būti?
– Iš tikrųjų, Tokijo žaidynės yra vienas iš didžiųjų mano karjeros tikslų. Tiesa, kartais atrodo, kad olimpinės žaidynės yra labai išpūstas reikalas. Pasaulio buriavimo čempionatuose neretai sunkiau iškovoti aukštą vietą nei olimpinėse žaidynėse, nes olimpiadoje gali startuoti tik vienas šalies atstovas. Aišku, prisideda papildomas spaudimas. Žaidynės tampa ne vien mano, bet ir valstybės reikalu.
Mums tai bus eilinės varžybos, kurios turi didesnę reikšmę visuomenei ir šalies reprezentacijai. Yra garbė atstovauti Lietuvai. Taip, žinoma, į šias varžybas susirinks geriausi pasaulio atletai. Turime strateginį planą, kurį bandome išpildyti per visą olimpinį ciklą.
– Kaip atrodys visi jūsų olimpiniai metai? Ar varžybų intensyvumas bus kiek sumažėjęs prieš didįjį startą?
– Galbūt varžybų intensyvumas yra netgi didesnis, nes prieš olimpines žaidynes laukia pasaulio ir Europos čempionatai. Mes neturime kokios nors didesnės pertraukos, o viskas tęsiasi beveik visus metus. Esame nenutrūkstamame ritme.
– Jums 27-eri metai, artėjate prie karjeros piko. Ar dar jaučiate, kad aukščiausio lygio varžybos padeda sužinoti ką nors naujo apie save?
– Klaidų dar darau. Jų daro visi. Buriavime sakoma – laimi tas, kas padaro mažiausiai klaidų. Tai yra faktorius, kurio negali tiksliai nuspėti. Didžiąja pasirodymo dalimi stengiesi sumažinti riziką. Nebūtinai turi finišuoti pirmoje vietoje. Jeigu keliuose etapuose pasirodai gerai, turi daugiau šansų tapti čempione.
Pavyzdžiui, yra buriuotojų, iš kurių nežinai, ko tikėtis. Kitas gerai pažįsti ir žinai jų stilių. Per startą kai kurios sportininkės būna agresyvesnės, bando užlįsti. Esu ta, kuri mėgsta startuoti prie pino. Mane dažniausiai pamatysite prie šonų, o ne per vidurį. Vienos sportininkės – atsargesnės, kitos – agresyvesnės.
Buvo toks momentas mano karjeroje, kai prie manęs kitos sportininkės bijodavo startuoti. Prieš startą turi labai tiksliai susiskaičiuoti, per kiek laiko nuneš srovė, jeigu blogai apskaičiuoji, gali atsidurti ne ten, kur planavai. Aš turiu gerą pojūtį, todėl daug kas bijodavo startuoti prie manęs, nes žinojo, kad išsilaikysiu ant linijos ir vis tiek gerai startuosiu.
– Kiekvienas aukščiausią lygį pasiekęs sportininkas kažkada tik svajojo lygiuotis su kitais. Kada jūs pirmą kartą supratote, kad esate lygiai tokia pat konkurencinga kaip ir kitos, pripažintos buriuotojos?
– Pradžioje tikrai prisibijodavau tų visų tituluotų sportininkių prieš startą. Vėliau dalis jų prisibijodavo ir manęs (šypsosi – LRT.lt). Prieš dvejus metus, prisimenu, vyko pasaulio čempionatas ir vėliau čempione tapusi belgė man priekaištavo, kad aš nuolat trinuosi šalia. Pamenu, kad ją net apšaukiau. Aš juk lygiai taip pat kovojau dėl aukščiausių vietų.
Buvo ir pasaulio taurės varžybos Japonijoje, kuriose dvi olandės kovojo tarpusavyje dėl patekimo į olimpines žaidynes. Viena iš jų pradėjo ant manęs rėkti, todėl atšoviau – tavo problema, kad plauki prie manęs. Kodėl turiu praleisti kitas?
Kai iškovojau kelialapį į Rio, tai man buvo apskritai tik antras karjeroje pasaulio čempionatas. Tai buvo pirmas bandymas iškovoti bet kokį kelialapį. Buvau net 9 mėnesius užsienyje per metus. Pamenu, buvo ir bakalauro studijos. Grįžus Gintarei (G. Scheidt – LRT.lt.), planai dar kartą keitėsi.
Kai galva pailsėjo po Rio olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatuose patekau į geriausiųjų dešimtukus. Tą pavyko padaryti ir nyderlandų buriuotojai. Žiūri į rezultatus ir supranti, kad atsiranda kažkoks stabilumas, ir jauti, kad gali kovoti su visomis. Starto metu esame visi lygūs, nepaisant anksčiau iškovotų titulų. Nereikia žiūrėti į kitų trofėjus.
– Birželį iškovojote kol kas didžiausią pergalę savo karjeroje – tapote čempione Marselyje surengtame finaliniame pasaulio taurės turnyro etape. Ar nustebinote ir pati save iškovojusi tokį apdovanojimą?
– Startuoti Marselyje man visada patinka. Labai džiaugiausi, kai laimėjau plaukimą, kuomet teko startuoti esant 35 mazgų vėjui su plaktukais. Daug sportininkių virto. Ten praktiškai nebuvo įmanoma sureaguoti. Vienu metu praradau koncentraciją ir virtau pati. Apskritai, šiose varžybose kiekviename plaukime startavau kaip pirmame. Išlaikiau stabilius rezultatus tam, kad jau prieš plaukimą dėl medalių galėčiau būti rami, kad gausiu titulą.
– Mes, sausumos gyventojai, apie buriuotojų kasdienybę ir iššūkius varžybų ant vandens metu galime tik įsivaizduoti. Jums tenka startuoti įvairiomis oro sąlygomis, sportininkai, supami bangų, gali sunegaluoti ir varžybų metu. Papasakokite, koks varginantis yra jūsų sportas.
– Buriavime nežinai, kiek užtruksi, nežinai, kokios gali būti sąlygos. Būna, kad nėra vėjo ir varžybos nevyksta, tačiau jau kitą dieną pučia per stiprus vėjas ir vyksta trys plaukimai. Vargina net pats varžybų laukimas, nes tuo metu negali atsipalaiduoti, o tiesiog suki ratus jachtų klube. Esi įsitempęs.
Kartais per dieną būna ir 10 startų, jeigu įvyksta klaidingi startai. Teoriškai startuojame po dukart per dieną. Prieš kiekvieną startą jauti stresą, bandai mobilizuotis. Kai varžybos baigiasi, ateina didžiulė nuovargio banga.
Atsimenu, kad po varžybų Marselyje 2018-aisiais, kai po fotofinišo likau ketvirta, įsijungiau „youtube“ ir, net nepersirengusi, žiūrėjau varžybų vaizdo įrašą. Mane treneris ragino to nedaryti, bet negalėjau to paleisti. Vėliau naktį buvo sunku užmigti, o paskui miegojau kokias tris paras.
Kartais po finišo sunku išsitempti laivą į krantą, nors supranti, kad turi viską sutvarkyti. Niekas tavęs neklausia, ar esi pavargęs.
Pamenu, kai 2018 metais buvo dar vienerios varžybos Prancūzijoje. Žinojome, kad bus stabilus 18 mazgų vėjas, bus bangos ir taip kiekvieną dieną. Tu jau išplauki pavargęs. Per kelias dienas išsikrauni visiškai maksimaliai.
Kitose varžybose Ispanijoje buvau nekart sunegalavusi. Man buvo taip bloga. Pamenu, prieš startą bandžiau pasukti galvą ir pasižiūrėti į varžoves, tačiau net tokio paprasto veiksmo negalėjau atlikti. Esant tokioms situacijoms, tiesiog įsikiši pirštus į burną ir išsivemi (šypsosi – LRT.lt).
Kitas dalykas – varžomės gražiuose pasaulio kapeliuose. Taip, viskas aplink gražu, bet mes keliaujame į darbą. Negana to, neretai ant vandens peršąlame. Turime varžytis pučiant vėjui, gali kristi ir ledukai. Niekur nuo to nepasislėpsi.
– Kaip ir ką tik paminėjote, buriuotojai turi tą prakeiksmą nepatirti gražių vietovių. Sportininkai aplanko vienus gražiausių pasaulio kampelių, varžosi įvairiose skirtingose valstybėse, tačiau dėl įtempto varžybų grafiko praktiškai neturite laiko patyrinėti vietinių įžymybių. Kiek erzina ši aplinkybė?
– Taip, tokia jau mūsų sporto pusė. Kartą Mildai (M. Eidukevičiūtė – V. Andrulytės treniruočių partnerė, jaunesnė buriuotoja – LRT.lt) pasakiau: varom į Maljorką! Abi kalbėjomės, kaip nekenčiame Maljorkos, nes čia buvo tiek daug varžybų. Visgi esu ten buvusi kartą dar visai mažytė, todėl norėjau aplankyti salą ir pataisyti jos reputaciją.
Varžybų metu Maljorkoje mes išplaukdavome iš pliažo, kur degindavosi žmonės. Negana to, gyvenome kempinge prie pat paplūdimio. Juokaudavome, kad esame prabangioje vietoje – pirmoje linijoje prie jūros. Taip buvo ir Marselyje.
– O kur varžytis mėgstate labiausiai?
– Helsinkis mano mėgstamiausia varžybų vieta. Ten buvo pirmasis Europos jaunimo čempionatas, kuriame tapau vicečempione 2009 metais. Mus apdovanojo vienas iš Helsinkio olimpinių žaidynių laimėtojų (laimėjęs 1952 metais – LRT.lt). Lipome ant specialios pakylos iš Helsinkio olimpinių žaidynių laikų. Tuo metu gal ir pradėjo kristalizuotis mintys apie olimpines žaidynes.
– Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) surengtoje konferencijoje kalbėjote apie tai, kad buvote nustebusi, kaip jūsų rezultatus ir pasiekimus seka jaunieji Lietuvos buriuotojai. Kodėl tuo stebėjotės?
– Daug laiko praleidžiu užsienyje, todėl kartais atrodo, kad būnu per daug nutolusi nuo mūsų šalies jaunųjų buriuotojų.
Aš pati turėjau pavyzdį ir manau, kad vaikams yra būtinas pavyzdys. Mano pavyzdys buvo amerikietė Anna Tunnicliffe. Žinojau, kokią sunkią atranką ji turėjo įveikti, jos laukė konkurencinė kova su tuo metu geriausia pasaulio buriuotoja dėl patekimo į olimpines žaidynes.
Kai susitikau su jaunaisiais buriuotojais, buvo smagu juos visus matyti ir jausti, kad jie yra taip susidomėję. Tu matai, kad jiems yra svarbu. Tada supranti, kad savo pavyzdžiu gali motyvuoti ir jaunąją kartą.
– Yra ir kita medalio pusė – Lietuvoje jums trūksta konkurencingų varžovų. Koks jausmas dalyvauti mūsų šalies pirmenybėse, kai žinote, kad būsite laimėtoja dar prieš startą?
– Lietuvoje buvo įdomu dalyvauti varžybose, kai žinodavai, kad bus intensyvi kova. Dabar atvyksti ir laimi viską į vienus vartus. Žinai, kad tas varžybas laimėsi. Tokia tiesiog realybė. Tačiau stengiesi atiduoti maksimumą.
