Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse debiutavusi maratonininkė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė jau keletą mėnesių sūpuoja dukrelę Gabiją, o motinystę derina su sportu. Į bėgimą grįžtanti sportininkė savo sportiniu gyvenimu aktyviai dalijasi ir instagrame, kur džiaugiasi ne tik gerėjančia sportine forma, bet ir ant pilvuko sugrįžusiu „six packu“. Bėgikė LRT.lt pasakojo, kaip, auginant kūdikį, sekasi grįžti į profesionalų sportą
V. Žūsinaitė-Nekriošienė yra sukūrusi šeimą su taip pat Rio olimpiečiu, baidarininku Ričardu Nekriošiumi, taigi šeimoje dukrą augina net du sporto profesionalai. Anot pašnekovės, didelių sunkumų tai nekelia.
Nors pasklidus žiniai apie olimpietės nėštumą buvo įvairių nuomonių, pati Vaida pasiryžusi tvirtai – ji ir toliau bėgs, treniruosis ir 2024 m. dalyvaus olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.
„Tikrai bėgiosiu, daug kas manė, kad jau viskas, nebebėgsiu, bet toks planas iš pat pradžių buvo – kad grįšiu“, – užtikrintai sako Vaida.
– Motinyste džiaugiatės jau pusmetį, o kaip sekasi grįžti į trasą ir treniruotis?
– Sportuoti sekasi gerai, nes kasdien pavyksta išbėgti, per savaitę darau po 6–7 treniruotes, dažnai neimu net poilsio dienos, per ilgąjį bėgimą nubėgu jau ir 24 kilometrus, jau ir po kilometrą atkarpas dariau. Galvojau, bus lengviau, bet tikrai nėra labai sunku. Sunku greičiui bėgti trumpesnes atkarpas bei ilgus bėgimus prisipratinti. 20 km nubėgu smagiai, o kai reikia daugiau – tingisi šiek tiek, poilsio trūksta.
– Treniruojatės jau kaip profesionalė ar dar iki to lygio trūksta?
– Dar trūksta, ypač kilometražo, per savaitę nubėgu apie 90–100 km, tad truputį dar mažoka, seniau po 150 ir daugiau bėgdavau. Aišku, dabar darau tik po vieną treniruotę. Bet galvoju, dar anksti. Ateis laikas, ir bus visko daugiau.
– Koks artimiausias jūsų sportinis tikslas?
– Gegužės mėnesį bandysiu bėgti maratoną Vokietijoje. Didelių tikslų sau nekeliu, nes sunku prognozuoti. Tikėjausi greičiau atsigauti, nėra labai blogai viskas, bet nėra ir idealiai. Ir kūnui dar reikia laiko, ir su vaiku sunkoka.
Ričardui išvažiavus į treniruočių stovyklas, lieku viena, tada važiuoju į Alytų pas tėvus, bet mama dirba, grįžta tik vakare, tik tada aš galiu išbėgti. Nėra griežto režimo – kartais išbėgu 12 val. dienos, kartais 18 val. vakare. Tai įneša kiek chaoso treniruotėse.
– Kai šeimoje gyvena du sporto profesionalai ir atsiranda kūdikis, ar labai stipriai gyvenimas apsiverčia?
– Kadangi mes gana sėslūs, didelių kompanijų mums nereikia, tai mums nelabai kas apsivertė. Labai smagu trise. Kai Ričardas išeina su dukra į lauką, o aš išbėgu treniruotis ir jų grįžusi nerandu – taip tuščia namuose, trūksta. Galvoju apie juos, ką jie veikia. Dabar kitaip jau neįsivaizduoju.
Kai du sportininkai gyvena kartu, kaip tik nėra sunku, jeigu abu esame namie – jis ryte pasitreniruoja, tada išleidžia mane. Kaip tik daugiau džiaugsmo gyvenime. Sunkiau tik per jo stovyklas, dabar žiema, ant vandens jis čia treniruotis negali, tad treniruočių stovyklų yra nemažai.
– Neretai galima matyti žmones parkuose bėgiojančius ir su vaikiškais vežimėliais. Nedarote treniruočių taip?
– Ne, nebėgioju su vežimėliu. Esu mačiusi, bet man reikalingas kitoks greitis. Kai pradėsiu daryti po dvi treniruotes per dieną, antrą treniruotę gal ir pavyktų padaryti su vežimėliu, kur jau atsistatymas. Bet negalvoju taip daryti.
Kartais juokauju, kad pabėgioju išėjusi pasivaikščioti pietų miego. Pavaikštau porą valandų, o Gabijai pradėjus budintis, kaip raketa su vežimuku lekiu į namus.
– Koks dabar jūsų ilgalaikis tikslas sporte?
– Kitais metais bus pasaulio čempionatas, paskui po ketverių metų yra olimpinės žaidynės. Tokie ir yra ilgalaikiai tikslai. Tikrai bėgiosiu, daug kas galvojo, kad jau viskas, nebebėgsiu, bet toks planas iš pat pradžių buvo – kad grįšiu.
Aišku, pradžioje buvo vilčių ir dėl Tokijo žaidynių, kai vaikelį planavome, dar nebuvo paskelbti normatyvai, tačiau jie labai aukšti, pirmam maratonui būtų per sudėtinga nubėgti 2:29 val., o pagal reitingą atsirinkti irgi per sunku. Šiemet tikrai planuoju bėgti du maratonus – rudenį bus kariškių čempionatas, ruošiuosi ir jam.
– Ar nėra gaila dėl Tokijo žaidynių?
– Būna, juk nieko neplanuoji, rengiesi varžyboms ir vis tiek nepatenki. Bus dar tų olimpiadų, turiu dukrytę, motyvacijos ateityje bus tik daugiau. Net negalvojau, kad bus taip lengva, tikrai dėl nieko nesigailiu, džiaugiuosi, kad taip nusprendėme.
– Ar po nėštumo ir vaikelio gimimo nėra psichologiškai sunku grįžti į sportą?
– Po gimdymo nesportavau tris savaites, labai norėjau, bet reikėjo laiko organizmui susitvarkyti. Į pirmą treniruotę išbėgau su šypsena, į Vingio parką, kaip atitrūkus nuo grandinės.
Dabar, aišku, kai viskas įsivažiuoja, vaiko režimas, kilometrų skaičius auga, jau reikia daugiau poilsio, tai kartais tingisi. Ypač jei būna kokia sunkesnė naktis su mažiau miego. Bet išbėgu, Ričardas mane visada skatina, tad man pavyksta. Šeima motyvuoja.
– Pastaruoju metu esate labai aktyvi instagrame Ar į socialinius tinklus rimčiau žiūrite po dukters gimimo? Ką jums duoda viešumas?
– Anksčiau socialiniuose tinkluose buvau aktyvesnė, vėliau tai apleidau ir vėl suaktyvėjau po vaikelio gimimo. Sunku man ten kalbėti prieš kamerą, bet stengiuosi, nes sulaukiu žmonių palaikymo, klausimų. Kai bėgiojau būdama nėščia, kai buvo atsigavimo po gimdymo laikotarpis, pagalvojau, kad žmonėms būtų įdomu. Norėjau paskatinti kitus ir atsakyti į klausimus.
Nesijaučiu aš kokia nors žvaigždė, nesu dar labai daug ko pasiekusi, bet sulaukiu gerų reakcijų, žmonės rašo, klausia, palaiko – pačiai man motyvacija didėja. Sulaukiu žinučių, žmogus pavadino geležine ledi, parašė, kad aš – pavyzdys, pagalvoji, yra dėl ko stengtis. Ne tik rezultatai svarbūs, bet ir įkvėpimas kitiems, o kai pačiai man tai patinka – nauda ne tik man, bet ir kitiems. Patinka bendrauti su moksleiviais, pavažinėti po mokyklas. Smagu ką nors atiduoti ir kitiems, o ne tik dėl savęs sportuoti.
– Net ir būdama nėščia daug sportavote, dalyvavote bėgimo varžybose. Jums nėštumas tam visai netrukdė?
– Bėgau iki 37-os savaitės, tada dar dvi savaites myniau sporto klube dviratį, o jau paskutinę savaitę nieko nebedariau, jau nebesinorėjo. Aišku, bėgau ne kasdien, kilometrų po truputį mažėjo. Pirmus tris mėnesius dar manieže atkarpas bėgiojau, net geriau jausdavausi pasportavusi.
Gydytojai nedraudė, kadangi kūnas pripratęs prie krūvio. Sakė, tiesiog atsižvelgti į savijautą ir bėgti, kiek norisi. Kaip tik sakė, kad sportuojant bus lengviau. Kuo toliau, tuo labiau žmonės supranta, kad nėštumas – tai ne liga. Aš pasportavusi jausdavausi geriau. Pradžioje lyg ir pykindavo, bet sportas savijautą tik pagerindavo.
– Instagrame džiaugėtės, kad greitai grįžote į formą, vėl pasimatė „six packas“, ar tai buvo lyg formos rodiklis?
– Man buvo labai įdomu, kai po užaugusio pilvuko sugrįžta raumenys. Nieko papildomai nedarau, raumenukai buvo, iš naujo gavo krūvio ir vėl išryškėjo. Man tik keista, kad taip greit pavyko, galvojau, kad viskas truks ilgiau.
– Ką patartumėte moterims, kurios gal bijo sportuoti po gimdymo ar nėštumo metu?
– Jeigu žmogus sportavo iki nėštumo, nereikia visko staiga nutraukti. Pasitarkite su gydytojais ir sportuokite, jeigu kūnui bus kas blogai – jis tai parodys. Susilaukus ir reikia rasti laiko, negalvoti apie sunkumus, o tiesiog sportuoti. Savijauta tada geresnė. Aš visada esu už sportą ir aktyvų laisvalaikio leidimą. Jei negali sportuoti, eik pasivaikščioti į lauką bet kokiu oru.
Aišku, nėštumas nėra geriausias laikas pradėti sportuoti, jeigu iki tol nesportavai. Bet jeigu sportavai, galima tai tęsti ir laukiantis, nereikia bijoti. Aišku, aš sulaukiau visokių nuomonių, bet jaučiausi gerai ir nemačiau prasmės nesportuoti.
