Naujienų srautas

Sportas2020.02.08 12:16

Savo lėšomis futbolo maniežą įrengęs futbolo treneris: į tai žiūriu ne kaip į verslą

Jau kelerius metus viena didžiausių Lietuvos futbolo opų yra įvardijama tinkamos infrastruktūros stoka, o ypač aktualu tai yra Vilniuje, čia ilgą laiką keli tūkstančiai futbolo mokyklų auklėtinių ir mėgėjų turėjo glaustis viename miesto manieže arba sporto salėse. Tačiau situacija pamažu keičiasi.

Praėjusių metų antroje pusėje sostinės Karoliniškių rajone prie „Ryto“ progimnazijos iškilo didelis maniežas su kupolu, kuris leidžia sportuoti visais metų laikais.

Jis buvo iškeltas „Baltijos futbolo akademijos“ (BFA) iniciatyva, bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe.

Dar vienas maniežas praėjusių metų lapkritį (tiesa, kiek ramiau ir tyliau) taip pat iškilo ir kitame rajone – Pašilaičiuose.

Įdomu tai, jog šis kupolas iškilo iš esmės vieno žmogaus pastangomis. Tai buvęs futbolininkas, dabar dirbantis treneriu ir vadovu futbolo mokykloje „Perkūnas“ Egidijus Juška.

Verta pasakyti, jog šis maniežas nėra pakankamai didelių matmenų, jis yra mažesnis ir nėra pritaikytas didžiajam futbolui, tačiau jame nuo praeitų metų vėlyvo rudens vyksta futbolo mokyklos treniruotės jauniesiems futbolo mokyklos auklėtiniams, o maniežu taip pat gali naudotis ir futbolo mėgėjai, norintys šaltuoju metu pagainioti kamuolį.

Apie tai, kaip kilo idėja privačiomis lėšomis statyti maniežą, kokie didžiausi sunkumai kilo ir kaip ten sekasi tvarkytis dabar, – LRT.lt pokalbis su idėjos iniciatoriumi ir vadovu E. Juška.

– Kada kilo pirmoji idėja, kada nusprendėte imtis tokio projekto?

– Pradėsiu gal iš truputį giliau. Pats visą gyvenimą žaidžiau futbolą, turiu tris vaikus, jie taip pat žaidžia futbolą, baigęs žaisti profesionaliai beveik iškart pradėjau dirbti treneriu.

Bet dirbdamas susidūriau su labai didelėmis problemomis, kai kiekvieną rugsėjį tekdavo galvoti, kur vaikus treniruoti žiemos metu.

Ir kilo tokia idėja. Turėjau laisvą sklypo dalį ir rezgiau tą idėją gana ilgą laiką, kad galėčiau susikurti sau darbo vietą. Pats dirbu treneriu, sūnus dirba treneriu, tad ta idėja kilo jau prieš gerus 3–4 metus ir praėjusiais metais pagaliau pavyko ją įgyvendinti. Nors ir su dideliais biurokratiniais trukdžiais, bet įgyvendinome.

– Užsiminėte apie trukdžius, kokie tie trukdžiai buvo?

– Pas mus tų trukdžių yra įvairių, kai, tarkime, nežinoma, ar šitas kupolas yra statinys, ar ne, kaip jį reikia traktuoti. Visokių tokių niuansų nemažai ir turėjome.

– Ar buvo koks dialogas su miesto savivaldybe, ar ji būtų galėjusi ar linkusi kažkuo prisidėti?

– Domėjausi Europos Sąjungos paramos galimybe, bet visur man pasakė, kad tokiems dalykams finansavimo nėra. Konkrečiai į savivaldybę nesikreipiau, bet, kad ir kreiptumėmės, abejoju, ar jie kažkuo prisidėtų. Sunku pasakyti. Nebuvo tokio didelio poreikio į juos kreiptis.

– Kada realiai startavo pirmieji darbai ir kiek laiko užtrukote apskritai?

– Su projektu, su viskuo tai užtruko gal pusantrų metų, gal net kiek ilgiau. Kaip šnekėjome su architektu, tai užsitęsė ilgiau, nei mes planavome. Galvojome, kad viskas bus greičiau.

Faktas, aš pats norėjau, kad iki rugsėjo kupolas jau stovėtų, tai buvo pagrindinis tikslas, kai jau gavau statybos leidimą.

Su užsakovu irgi buvo suderinta, kad iki rugsėjo tai jau bus paruošta, bet tai neplanuotai užtruko ir nepavyko. Tai buvo nemaloniausias dalykas, kuris šiek tiek sutrukdė ir visai mokyklos veiklai.

Turėjome savo planą, kaip pritraukti šio rajono (Pašilaičių – LRT.lt) vaikus, kaip juos užimti. Buvome pritraukę didelę masę vaikų iš šio rajono, tačiau išėjo taip, kad dėl maniežo vėlavimų mes praradome daug vaikų, jie gal pasirinko kitus būrelius.

Galvoju, kad galėjome prarasti apie penkiasdešimt procentų vaikų, jei ne dar daugiau.

– Jei kalbėtume apie patį kupolą, iš kur atkeliavo jis?

– Tai yra ta pati įmonė, kuri buvo atsakinga už maniežą Karoliniškėse, Pilaitėje. Kontaktus gavome per „Baltijos futbolo akademijos“ atstovus, nes jie yra tarsi tos kompanijos atstovai.

Buvo planas daryti kažką kitaip, bet mums pasiūlė šį variantą, pasidomėjau juo daugiau ir nusprendžiau tai pasirinkti.

Mes anksčiau buvome išsišnekėję, kad jie planuoja areną Karoliniškėse, aš tada pasakiau, kad planuoju aikštelę čia. Iš pradžių galvojau apie tam tikrą stacionarų pastatą, bet kai sužinojau, kad yra galimas toks produktas (pripučiamas), pradėjau domėtis ir pasirinkau šitą.

Jei kažkas nepasitvirtins, jei bus kokių minusų – gali sulankstyti, parduoti, pervežti į kitą vietą ir pastatyti. Daug galvojau ir priėmiau šitą sprendimą – įrengti ne stacionarų pastatą, bet būtent tokį.

– Ar buvo koks nors Lietuvos futbolo federacijos indėlis?

– Tik vieną kartą šnekėjome su Tomu Danilevičiumi, prašiau paramos futbolo vartams ir tiek.

Apskritai, visos investicijos yra mano. Aišku, kai kurie partneriai parėmė ir vienomis ar kitomis prekėmis. Bet parama buvo ne piniginė, o statybinėmis medžiagomis, tokiomis kaip ventiliacijos sistema, dažai ar tvora.

– Kiek galėjo apskritai kainuoti visas projektas?

– Tai yra komercinė paslaptis (juokiasi – LRT.lt).

– Galbūt tada teko skaičiuoti, per kiek laiko tos investicijos galbūt galėtų atsipirkti?

– Iš tikro net negaliu atsakyti, bet aš galiu užduoti kitą klausimą – kodėl mūsų verslininkai nestato tokių dalykų ir neskaičiuoja atsipirkimų, o stato namus, kitus objektus, juos parduoda? Nes šitoks dalykas yra nepigus.

Jei negauni žemės iš savivaldybės, tai manau, kad kiekvienas verslininkas pasiskaičiuos, kad tai tiesiog neapsimoka. Tokios mano mintys. Vilniuje žemė brangi, o pridėjus tai prie visų kitų sąmatų, kur dar reikia investuoti, manau, tas dalykas tiesiog neapsimoka.

Aš sau užduodu tokį klausimą. Nes yra ir gana turtingų žmonių, ir mylinčių sportą, tai reiškia neapsimoka, pagal visą logiką. Nes kiek hektarų žemės reikia normalių matmenų stadionui Vilniaus mieste? Gal paprasčiau yra pastatyti du, tris, keturis namus, juos parduoti ir iškart gauti sau uždarbį, negu kažkur investuoti ir laukti kažkiek metų, kol tau atsipirks arba neatsipirks – dar ir čia yra didelis klausimas.

Aš į tai apskritai žiūrėjau ne kaip į verslą, o kaip į darbo vietą ir šio rajono vaikų užimtumą. Na, ir kad kažkiek liktų duonai su sviestu (šypsosi – LRT.lt). Apie atsipirkimą nebuvo minčių, kad atsipirks per metus, dvejus ar trejus. Tai nelabai realu.

– Pereikime prie paties maniežo užimtumo. Kiek laiko užima jūsų mokyklos veikla ir kiek laiko skiriate nuomai privatiems asmenims?

– Jei objektas būtų pastatytas rugsėjį, koks ir buvo pirminis planas, tai mūsų mokyklos laikai būtų užėmę gal 70 procentų viso laiko, gal net ir daugiau. Bet kadangi atsitiko taip, kad teko suvėluoti, tai dabar tas laikas turbūt 50 ir 50.

Stengiamės pasiūlyti viską, kad ir tie suaugę mėgėjai ateitų, gerai pasižaistų.

Ir dangos kokybei nepagailėjome finansų, kad neskaudėtų sąnarių, kad nebūtų sveikatos problemų. Tai skirta ir vyresnio amžiaus žmonėms, ne tik vaikams. Darėme tikrai nuoširdžiai ir tikiuosi, kad mėgėjai tai įvertina.

– O ar kitos futbolo mokyklos nebando kreiptis dėl galimos nuomos?

– Bando kreiptis, bet mes šeimoje priėmėme tokią strategiją, jog stengiamės kitų mokyklų neįsileisti, kad tai būtų būtent mūsų mokyklai, o jei nuomojame laisvus laikus, tai daugiausia individualioms treniruotėms, kur vaikai gali nueiti.

Individualioms treniruotėms dirbti čia yra pasaka – grupės yra mažos, po 2–3 vaikus vienam treneriui, viskas vietoje.

Viskas čia labiau strategiškai. Kol kas dabar priimta tokia strategija ir sukamės taip.

– Vilniuje atsiranda vis daugiau naujų maniežų – jūsų, BFA, turėtų atsidaryti ir Pilaitėje. Kiek dar reikėtų tokių maniežų, jūsų manymu, kad būtų optimalus skaičius tokiam miestui kaip Vilnius?

– Ar jų reikėtų, o gal jau ir pakaks? Aišku, aš negirdėjau, koks BFA užimtumas, „Sportima“, kiek domėjausi, visiškai užimta. Atsidarys Pilaitės maniežas – gal jų ir pakaks. Viskas priklauso nuo to, kiek yra mėgėjų komandų. Su futbolo mokyklomis viskas aišku, bet svarbu, kiek mėgėjų.

Aišku, kiekvienas skaičiuoja ir pinigus – lauke treniruotis yra pigiau nei viduje. Sunku pasakyti. Gal tų arenų jau užteks, reikės sekti jų užimtumus.

– Kiek realu ar įmanoma yra dengti kupolais jau esančius stadionus, kaip, pavyzdžiui, Senvagės gimnazijos?

– Kiek girdėjau, teisybė ar ne, bet „Fanų“ stadionas norėjo normalių matmenų kupolo, bet miesto architektas jiems neleido. Vėlgi, tai nėra taip paprasta – paėmiau, nusprendžiau ir uždengiau. Reikia įvairiausių leidimų, suderinimų, kurie užtrunka ilgą laiką.

BFA maniežo projektavimas truko trejus metus, įskaičiuojant visus savivaldybės tarybos sprendimus. O dar kiek įgyvendinimas… Tai biurokratiniai reikalai, o paskui prasideda įvairiausi atidavimai ir kiti dalykai, kur yra krūva reikalų. Reikia labai daug visko pereiti, viską reikia gauti.

– Praėjusių metų pabaigoje jūsų indėlis buvo įvertinas ir apdovanojimu – skiriant Lietuvos sporto žurnalistų federacijos apdovanojimus būtent jums atiteko prizas už metų iniciatyvą. Kaip jautėtės, kiek netikėta jums patiems tai buvo?

– Kaip ir minėjau per pačius apdovanojimus, tikrai buvo labai netikėta ir labai stipriai nustebino. Atrodo, darai kažką sau, kuri darbo vietą, kad būtų užimtumas vaikams... Bet, kaip sako, už gerus darbus atsilyginama. Gal kažkas tai pamatė iš viršaus ir įvertino. Aišku, malonu, nėra net ką kalbėti.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi