Sportas

2020.02.02 13:36

Praėjus metams po sūnaus netekties, Salos motina vis dar šluosto ašaras: esu gyva, bet jaučiuosi mirusi

LRT.lt2020.02.02 13:36

Įprastą šeštadienio popietę Progreso miestelio gatvėse – tuščia. Kol tvieskia saulė, dauguma iš 2000 miestelio gyventojų glaudžiasi po stogu. Vieninteliai žmonės, kuriuos tokiu metu galima pamatyti, yra miestelio klubo „San Martin“ bazėje, kur šeima švenčia krikštynas. Tai yra ta pati vieta, kurioje miestas apraudojo žymiausią savo sūnų Emiliano Salą.

Įsikūręs maždaug už šešių valandų kelio nuo Argentinos sostinės Buenos Airių, Progresas liūdnai išgarsėjo praėjusių metų pradžioje, nes būtent iš čia buvo kilęs tragiškai žuvęs Emiliano Sala. Kai jo karstas grįžo į gimtinę, tuščias miestelio gatves užpildė tiek žmonių, kaip niekada iki tol dar nėra buvę.

Nuo tragedijos praėjus metams, skausmas vis dar jaučiamas. BBC lankėsi žaidėjo gimtinėje, kur E. Sala buvo ne tik futbolo žvaigždė. Jis buvo Emi – vaikis, kurį visi žinojo. Jis buvo draugas, kaimynas, kai kam – ir buvęs komandos draugas.

Jo mamai Mercedes ir 24-erių broliui Dario vis dar nėra lengva kalbėti apie tai, kas nutiko.

Kai Dario žurnalistui atvėrė duris, mama sėdėjo valgomajame.

„Ačiū, kad atvykote. Tai mums labai daug reiškia“, – pasakė mama ir pasiūlė stiklinę vandens.

Besišypsančio Emiliano, jo brolio Dario ir sesers Rominos nuotrauka nušviečia visą kambarį. Emiliano tėvas Horacio taip pat mirė pernai balandį – praėjus trims mėnesiams nuo sūnaus netekties, jį pakirto širdies smūgis. Tiesa, 58-erių Horacio su savo vaikų motina Mercedes kartu negyveno.

„Kai Emi buvo 15, sėdėjome savo senųjų namų virtuvėje, jis man pasakė: mama, noriu būti futbolininkas. Jis to labai norėjo ir, kad galėtų tai pasiekti, turėjo išvykti į kitą valstiją, – prisiminė Mercedes.

Jis buvo dar tik berniukas, buvo labai sunku matyti jį išvykstant, bet jis buvo toks užsispyręs ir įsitikinęs, kad jam pavyks. Tai buvo jo svajonė, ir jam pavyko. Jis labai džiaugėsi sulaukęs galimybės išbandyti save „Premier“ lygoje.

E. Sala žuvo 28-erių. Tragedija įvyko praėjusių metų sausį – E. Sala iš Prancūzijos skrido į Velsą, kur turėjo prisijungti prie „Cardiff City“ ekipos. Prieš dvi dienas jis buvo pasirašęs kontraktą ir į Prancūziją buvo grįžęs atsisveikinti su buvusiais „Nantes“ komandos draugais.

Tačiau tikslo pasiekti nepavyko – lėktuvas sudužo ir nugarmėjo į jūrą. Argentiniečio kūnas buvo rastas, o piloto Davido Ibbotsono – iki šiol nepavyko rasti.

„Nantes“ komandos sirgaliai savo puolėją mylėjo, kai kurie iš jų po tragedijos vis atvyksta į gimtąjį jo miestelį. Net ir E. Salos asmeninis stilistas atvyko iš arčiau pamatyti, kaip ir kuo jaunystėje futbolininkas gyveno.

Tad vienas iš jo vaikystės namų kambarių dabar paskirtas dovanoms, kurių E. Sala sulaukė per trejus su puse metų, praleistų „Nantes“ klube. Surinkti ir surikiuoti E. Salos daiktus šeimai buvo dar viena sunki ir skausmą kelianti patirtis.

„Kasmet spalį jo gimtadienio proga mėnesiui vykdavau pas jį į Prancūziją. Pirmą savaitę jis mėgaudavosi iš namų mano atvežtu maistu. Į bagažą prisidėdavau įvairiausių patiekalų, kurie Prancūzijoje būdavo kitokie.

Jis manęs prašydavo, kad paruoščiau jo mėgstamo maisto. Bet po tos vienos savaitės jis staigiai vėl grįždavo prie savo įprastos rutinos, įprasto maisto su žuvimi. Jis labai rūpinosi savo sveikata ir labai sunkiai dirbdavo – be to, kad plušėjo komandos treniruotėse, turėjo ir asmeninį trenerį, ir namuose buvo įsirengęs treniruočių salę“, – atsiminė žaidėjo motina.

Po namuose vykdavusių rungtynių sirgaliai susirinkdavo ir laukdavo, kol privažiuos jo automobilis.

„Jis buvo kuklus, bet visada atidarydavo langą, pasisveikindavo, pasirašydavo ir mielai sutikdavo fotografuotis asmenukėms. Būtent šiems sirgaliams dabar ir noriu padėkoti, nes iki šiol man siunčia nuotraukas, kurių nebuvau mačiusi. Tiek daug visko gavau iš Prancūzijos, Anglijos, Argentinos“, – pasakojo Mercedes.

Motinai antrino ir jaunesnysis sūnus Dario.

„Labai gražu matyti, kaip žmonės jį mylėjo. Atsimenu, kai klubas siekė su juo pratęsti sutartį, sirgaliai tiesiog maldavo, kad jis liktų „Nantes“ komandoje ilgesniam laikui“, – pasakojo D. Sala.

E. Sala labai laukė perėjimo į „Premier“ lygą ir vis laukė išsvajotojo kvietimo prisijungti prie Argentinos rinktinės.

2017-ųjų lapkritį jis buvo antras pagal efektyvumą puolėjas Argentinoje, nusileido tik Lioneliui Messi. Jo brolis Dario ir daugelis Progreso gyventojų vis dar didžiuojasi viena televizijoje užfiksuota nuotrauka – L. Messi įvartį pelnydavo kas 95 žaidimo minutes, E. Sala – kas 98.

Nuotrauka, kurioje užfiksuotas PSG ir Prancūzijos rinktinės žaidėjas Kylianas Mbappe, einantis apsikabinti E. Salos, vis dar labai vertinama ir gerbiama. Argentinietis buvo toks kuklus, kad beveik niekada neprašydavo varžovų apsikeisti marškinėliais.

„Mes tarsi du sirgaliai daug kalbėdavome apie nacionalinę komandą, – prisiminė Dario Sala. – Jis žinojo, kad, kai Argentina turi tiek tokių puolėjų, į rinktinę jam bus labai sunku patekti. Bet žinau, kad jis niekada neprarado vilties, tik ne mano brolis. Jis norėjo tapti futbolininku ir tai įgyvendino. Jis norėjo žaisti aukščiausioje lygoje ir tai padarė. Jis norėjo rungtyniauti Anglijos „Premier“ lygoje ir buvo tai pasiekęs.

Žaisti už Argentiną buvo jo natūralus troškimas. Mes įsivaizduodavome, kaip jis pelno įvartį po L. Messi perdavimo. Kas to nenorėtų?“

Augdamas E. Sala žavėjosi tokiais puolėjais, kaip Gabrielis Batistuta ar Carlosas Tevezas, o jo palaikoma komanda buvo „Independiente“.

„Esu už jį penkeriais metais jaunesnis, tai vaikystėje visada stodavau į vartus, o jis smūgiuodavo, – pasakojo D. Sala. – Mes gal ir neturėjome daugybės dalykų, kuriuos turėjo kiti vaikai, bet mūsų mamos dėka mums ant stalo niekada netrūko maisto. Štai iš kur mes atkeliavome – iš pasiaukojimo. Ir mes visi tokie. Emi buvo vyriausias, bet ir jis buvo labai kuklus.“

Sūnų vaikystę prisiminė ir Mercedes.

„Vis dar atrodo taip šviežia. Vis dar matau juos žaidžiančius lauke, turiu juos kviesti namo pavakarieniauti ar nusimaudyti. Žaislų jiems net nereikėjo, jie turėjo tik futbolą.

Jis nelaikė savęs žymiu. Kai grįždavo namo, būdavo eilinis žmogus. Ir koks sūnus jis buvo“, – atsiminė žaidėjo motina.

Jos akyse pradėjo kauptis ašaros.

„Ar žinojote, kad mes kalbėdavo du, kartais ir tris kartus per dieną? Kiekvieną dieną. Toks buvo mano sūnus. Jis man viską pasakodavo – ką per pietus valgė, ką per dieną nuveikė. Kartais pasiskųsdavo, kad kas per rungtynes nepasisekė. Net kai pelnydavo įvartį ar atlikdavo rezultatyvų perdavimą, vis tiek siekė progresuoti“, – pasakojo žaidėjo mama.

„Mes keturiese (aš, mama, Emi ir Romina) bendravome per „Whatsapp“ programėlę, – sakė D. Sala – Jis kalbėdavo su mama ir, jei nepavykdavo man prisiskambinti, visada atsiųsdavo žinutę, kad būtinai pakalbėsime kitą dieną. Mus skyrė atstumas, bet atrodė, kad visi esame kartu.

Jis manęs dažnai klausė apie komandą, apie jo pasirodymus. Mums buvo malonumas stebėti per televizorių jį žaidžiant, bet taip buvo ne su visais jo klubais.“

Palikęs gimtąją šalį, E. Sala laimės ieškoti išvyko į Prancūziją, ten dalyvavo „Bordeaux“ klubo peržiūroje. 2010 m. jis su komanda sudarė kontraktą, o tą procesą jam palengvino ir tai, kad jis gavo Italijos pilietybę.

Iki 2015 m., kol išvyko į „Nantes“, žaidėjas dar buvo nuomojamas žemesnių lygų komandoms.

„Jis buvo visiškai susikoncentravęs į tai, kad būtų geresnis. Jis išmoko visiškai švariai kalbėti prancūziškai, o dabar tikrai jau kalbėtų ir angliškai“, – sakė futbolininko motina.

Pernai per žaidėjo gimtadienį jo gimtajame mieste buvo atidengtas didžiulis piešinys ant sienos. Be to, ir miestelio stadionas buvo pavadintas E. Salos vardu.

„Tikrai labai gražus piešinys, labai realistiškas ir labai jaudinantis, – pripažino E. Salos brolis. – Dažnai einu į futbolo klubą ir jį praeinu“.

Ant miestelio komandos žaidėjų marškinėlių nugaros – E. Salos nuotrauka, o regioninės pirmenybės, kuriose komanda varžosi, buvo pervadintos „Liga Emiliano Sala“.

Kiekvienas toks sūnaus pagerbimas Mercedes širdyje vėl tarsi išlaisvina tą skausmą, jaustą sūnui vos žuvus.

„Matyti šitą meilę, gauti žinutes, jausti tokios gausybės žmonių palaikymą, jaudina. Bet ką aš galiu pasakyti – aš tik noriu, kad jis būtų šalia“, – sakė ji.

Likus dviem dienoms iki lemtingojo lėktuvo sudužimo, Progreso miestelis šventė tradicinę šventę „Fiesta del Queso“ – tai festivalis, kuriame pasirodo geriausi regiono sūrio gamintojai. Pagrindinė miesto aikštė šurmuliavo džiaugsmu – El Emi keliasi į Kardifą ir taps brangiausiu visų laikų klubo pirkiniu.

Ta pati aikštė po kelių dienų buvo pilna televizijos autobusų, kamerų, žurnalistų iš viso pasaulio. Jiems išvykus, liko tik maldos ir žvakutės.

„Negalėčiau sakyti, kad radau ramybę. Aš vis dar kovoju. Galima sakyti, esu gyva numirėlė. Tai buvo siaubingi, siaubingi metai. Aš jį taip mylėjau, kartočiau jam tai kasdien“, – su ašaromis akyse pasakojo E. Salos motina.

Kieme lojo penki šunys. Vieno iš jų vardas – Nala, jai penkeri, E. Sala ją pasiėmė iš prieglaudos Prancūzijoje. Ji išgarsėjo nuotrauka, kurioje ji kantriai laukia jau niekada namo nebegrįšiančio šeimininko.

„Ji mus pažinojo nuo tada, kai lankydavomės Prancūzijoje. Kai ją čia parsivežėme, ji rado visus jo daiktus, man atrodo, atpažino visus jo daiktus. Pasiėmėme ją į apeigas, kad galėtų būti kartu su juo“, – prisiminė Mercedes.

Iš pradžių buvo privačios apeigos, vėliau vyko viešos laidotuvės.

„Visas miestelis norėjo atsisveikinti. Mes supratome, kad taip pasielgti reikėjo. Nuo to skambučio šeštą ryto... Atrodo, kad viskas vyko dar vakar, o iš tikrųjų jau metai prabėgo. Skausmas vis dar didžiulis ir niekada neišblės“, – užbaigė futbolininko mama Mercedes.