Sportas

2020.01.31 05:30

Kai žirklės futbole įgauna neįprastą reikšmę: kaip perspektyvus lietuvis žaidėjas buvo metęs sportą dėl kirpimo

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2020.01.31 05:30

Įprastai viename sakinyje išgirdę žodžius „futbolininkas“ ir „žirklės“ turbūt pagalvotume apie įspūdingą įvartį per save, sukeliantį ant kojų visus stadione susirinkusius žiūrovus. Tačiau plungiškiui futbolininkui Tomui Dombrauskiui „žirklės“ reiškia ką kita – profesionalus Lietuvos futbolininkas ilgą laiką vertėsi ir kirpimo amatu ir vienu metu dėl to net buvo baigęs sportininko karjerą.

23-ejų sportininkas savo futbolininko kelią pradėjo gimtojoje Plungėje, tačiau vėliau buvo pastebėtas NFA trenerių ir persikėlė rungtyniauti į Kauną.

Sėkmingi pasirodymai jaunimo lygmenyje už akademiją bei jaunimo rinktines atkreipė ir užsienio komandų dėmesį, tad 2011-ųjų pabaigoje plungiškis sulaukė kvietimo išvykti į užsienį ir prisijungti prie „Leicester City“, kuri tuo metu dar žaidė antrajame Anglijos divizione, akademijos.

Žaidėjas buvo laikomas vienu talentingiausių savo kartos futbolininkų, kai Lietuvą 2015-ųjų vasarą apskriejo žinia – sportininkas baigia savo karjeros etapą Anglijoje ir grįžta į Lietuvą, prisijungs prie A lygoje tada žaidusio Utenos „Utenio“.

Ten vidurio saugas pažaidė maždaug metus, tada buvo išplatintas dar vienas netikėtas pranešimas – futbolininkas, tuo metu buvęs 19-os metų, baigia savo karjerą ir keičia profesiją: vienu perspektyviausių šalies žaidėjų laikytas žaidėjas dirbs kirpėju.

Tokios naujienos privertė kilstelėti antakius ne vieną šalies futbolu labiau besidomintį žmogų.

„Keista buvo, kaip tai išvis pateko į viešumą, nes niekam interviu nedaviau ir norėjau tiesiog tyliai ir ramiai išeiti bei užsiimti kitomis veiklomis. Pasakiau tai Utenos komandos direktoriui Artūrui Gimžauskui, jis paklausė, ar galima apie tai parašyti, bet tikrai nemaniau, kad reakcija bus tokia, esą čia talentų talentas baigia karjerą ir eina kirpti žmonių“, – prieš daugiau nei trejus metus nutikusį įvykį prisiminė su LRT.lt bendravęs T. Dombrauskis.

Tiesa, kaip vėliau pašnekovas pripažino – galų gale atėjo supratimas, jog padaryta klaida, tad Tomas sugrįžo į profesionalųjį futbolą ir šiuo metu jis yra vienas svarbiausių Vilniaus „Riterių“ komandos žaidėjų.

Tačiau pradėkime nuo pradžių – kaip apskritai jaunam ir talentingam futbolininkui galėjo į galvą šauti mintis mesti futbolą ir pasukti visai kitu keliu? T. Dombrauskis pasakoja, jog tai susiklostė atsitiktinai.

„Į tai įsivėliau visai netyčia. Buvome gal 14-os metų ir su jaunimo rinktine vykome į turnyrą užsienyje. Nusipirkome skutimo mašinėlę ir aš buvau tas, kuris visus skuto „pirmu numeriu“. Viename turnyre visi nusiskutome ir laimėjome pirmą vietą – buvo tarsi sėkmės simbolis.

Po to važiavome į Baltijos taurės turnyrą – ten visus vėl nuskutau ir sakau treneriui (tada rinktinę treniravo Vytautas Vaškūnas – LRT.lt): jei laimime, štabas irgi turi nusiskusti. Jie gal nelabai tikėjo, tad sutiko. Laimėjome ir štabui teko nusiskusti. Tai buvo pirmieji mašinėlės paėmimai.

Tada, dar žaisdamas Anglijoje, ėjau pas kirpėjus, viskas atrodė labai kietai. Grįžęs į Lietuvą kirpausi pats, kirpau draugus, tėvą, tai po truputį to ir išmokau“, – LRT.lt pasakojo T. Dombrauskis.

Kaip sakė pašnekovas, rimčiau kirpimu užsiimti pradėjo jau grįžęs į Lietuvą. Pirma kirposi pats, o vėliau vis noriau leidosi ir draugai.

„Pats pirmas klientas buvau pats sau, buvau pripjovęs grybo, bet pamažu... Vieną dieną treniruotėje būni su plaukais, kitą ateini be jų, komanda ir klausia, kas nutiko. Sakau, nieko, norėjau tik pakeisti šukuoseną (juokiasi – LRT.lt). Vėliau bandžiau tai ant draugų. Iš pradžių ne visi buvo linkę sutikti – tik sėdi ir iškart žiūri aukštyn, kaip ten viskas atrodo, bet vėliau pamatė, kad gerai kerpu, ir leidosi“, – prisiminė T. Dombrauskis.

Galų gale žaidėjo situacija susidėliojo taip, jog sutapo įvairios aplinkybės – žaidėjas pradėjo jausti psichologinius sunkumus futbolo aikštėje, svarstė, jog galima daryti kirpėjo karjerą, ir priėmė daug kam netikėtą sprendimą baigti profesionalaus žaidėjo kelią.

„Dar žaidžiant Utenoje buvo rimta psichologinė duobė, tad viską metęs atvykau į Vilnių, pasiprašiau į „Red Light Barbers“, čia jie mane šio bei to išmokė. Realiai viskas rimčiau ten ir prasidėjo“, – 2016-ųjų metų antrąją pusę prisiminė plungiškis.

Visgi, tokia atkarpa ilgai netruko – T. Dombrauskis suprato, jog, kad ir kaip mėgtų dirbti kirpėjo darbą, futbolas jam reiškė kažką daugiau, ir vėl prasidėjo darbo sporte ieškojimai.

Tiesa, darbą žaidėjas bandė rasti žemesnėse lygose, kad būtų galima derinti sportą su naujuoju savo amatu.

„Po kelių mėnesių supratau, kad padariau nesąmonę. To futbolo tiesiog per daug pasiilgau. Nueidavau pažaisti su buvusiais kolegomis ir matydavau, kad mano fiziniai duomenys buvo geresni, nors ir nesportuodavau, svarsčiau, kad kažkaip būtų gaila viską tiesiog mesti. Paskui tektų sakyti vaikams, kad paleidau savo svajonę.

Tuo momentu (paskelbus karjeros pabaigą – LRT.lt) įkritau į dar didesnę duobę, maniau, kad viskas bus gerai ir lengva, bet ir kerpant reikia tos kantrybės ir įdirbio, kaip ir kiekviename darbe.

Tada ir grįžau į Telšius, ten iš naujo atgimė meilė futbolui. Paprašiau vieno žaidėjo, kad duotų „Džiugo“ direktoriaus (Martyno Armalio – LRT.lt) numerį, jam paskambinau, prisistačiau, jis tada pakvietė atvažiuoti, pasitreniruoti. Tuometinis treneris (Deivis Kančelskis – LRT.lt) mane pažinojo, atlikau porą treniruočių ir mane pakvietė likti. Viskas taip ir prasidėjo“, – pasakojo plungiškis.

Sezono metu sėkmingai derinęs dvi veiklas – rungtyniavimą antrajame šalies futbolo divizione bei kirpimą – metų pabaigoje žaidėjas su kolega nusprendė imtis rimtesnių veiksmų ir Klaipėdoje dviese atidarė savo kirpyklą.

„Sezono pabaigoje Klaipėdoje su vienu pažįstamu atidarėme kirpyklą. Sezonas baigėsi ir tada 100 procentų pajėgumu dirbau tik ten. Viskas buvo vietoje, sutvarkyta, tad labiausiai reikėjo dirbti su rinkodara, pritraukti žmonių. Būtent tada pradėjau kirpti profesionaliu stiliumi“, – sakė pašnekovas.

Po kelių mėnesių supratau, kad padariau nesąmonę. To futbolo tiesiog per daug pasiilgau. Nueidavau pažaisti su buvusiais kolegomis ir matydavau, kad mano fiziniai duomenys buvo geresni, nors ir nesportuodavau, svarsčiau, kad kažkaip būtų gaila viską tiesiog mesti. Paskui tektų sakyti vaikams, kad paleidau savo svajonę.

Pasak T. Dombrauskio, imantis tokio iššūkio, bet neturint visiškai jokios panašios veiklos patirties kilo ir įvairiausių sunkumų, apie kuriuos pagalvoti tada galbūt neatrodė reikšminga.

„Su minimaliu biudžetu tada nėriau stačia galva, nelabai skaičiavau, kaip viskas vyksta su mokesčiais, kad reikėjo išsiimti įvairiausių pažymų, susijusių su higiena, tai, vos įnėręs, daug mokiausi.

Pridariau žiauriai daug klaidų, buvo daug nesąmonių ir su VMI, bet džiaugiuosi tų klaidų pridaręs, nes viskas ateina per patirtį, o dabar tai jau daryčiau ramiau“, – pasakojo T. Dombrauskis.

Pradėjus rimčiau darbuotis kirpykloje, atėjo pasiruošimo naujam sezonui laikas ir futbolininkas sulaukė pasiūlymo prisijungti prie „Palangos“, kuri tuo metu ruošėsi savo debiutui A lygoje.

Žaidėjas sezonui ruošėsi su palangiškiais, tačiau neatsisakė ir kirpimo. Jis prisimena, kad pasiruošimo metu pasitaikė ir kuriozinių situacijų.

„Vienu metu teko kirpti net ir visą „Atlanto“ komandą, o kiek vėliau susidarė įdomi situacija – vieną dieną kirpau „Atlanto“ žaidėjus, o kitą jau prieš kitus žaidžiau draugiškose rungtynėse. Aš jiems apie tai nieko nesakydavau, tai atrodė sutrikę“, – juokėsi T. Dombrauskis.

Natūralu, jog A lygoje komandų krūviai yra kitokie ir treniruotėms reikia skirti daugiau laiko, bet T. Dombrauskis vis tiek bandė dirbti įtemptu ritmu abu darbus – nuo ryto užsiimdavo kirpimu, tada laukdavo treniruotė, po treniruotės vėl kirpimas ir taip iki pat vakaro.

Pašnekovas tada pripažino – toks tempas ryškiai atsiliepė ir jo sveikatai, tad vasarą teko priimti sunkius sprendimus.

„Dėl poilsio trūkumo prasidėjo traumos, vėliau atsirado skrandžio problemų, nes normaliai nevalgydavau, tai atsiliepė ir futbolui. Kirpykloje sekėsi labai gerai, tad nesinorėjo to iškart mesti, bet po pusmečio pamačiau, jog visų pinigų neuždirbsiu, svarbu yra sveikata.

Tada su kolega padėjome kirpyklą į šoną – atsirado žmogus, kuris perėmė patalpas, klientus, tad nebuvo didelio nuostolio ir tiems žmonėms, kuriuos buvau pritraukęs“, – pasakojo T. Dombrauskis.

„Kai tai mečiau, prasidėjo toks ramybės laikotarpis. Tada jau tik kartais kirpdavau komandos draugus, kas to norėdavo – po vieną ar du per dieną. Iki pat dabar ir palaikau tokį tempą, kerpu komandos draugus, kad rankos neatbuktų“, – juokiasi jis.

Tad jau daugiau nei pusantrų metų Vilniaus „Riterių“ žaidėjas profesionalų kirpimą yra nustūmęs į šoną ir padeda tik norintiems savo šukuosenas pagražinti komandos draugams.

Paklaustas apie tai, kaip tokius staigius jo karjeros posūkius vertino šeimos nariai, pašnekovas nusijuokė: šeimos moterys sprendimą palaikė, bet tėčiui priimti karjeros baigimo faktą tada buvo tikrai sunku.

Bet ir pats T. Dombrauskis prisimena, jog priėmęs tokį spontanišką sprendimą ir staiga sustabdęs karjerą pasielgė neteisingai.

„Sesė, man perėjus į kirpimą, labai džiaugėsi, pro šalį eidama visada sakė „labai gerai atrodai, tinka tau ta profesija“. O mamai svarbu, kad vaikas būtų laimingas, bet štai tėvui buvo šokas. Jis nieko nesakė, bet viskas matėsi – jis buvo didžiausias mano sirgalius nuo pat mažens ir jam tikrai buvo netikėtumas“, – atsiminė iš Plungės kilęs futbolininkas.

„Jis gal ir norėjo mane atkalbėti, bet su savo tokiu proteliu nieko neklausiau, užsispyriau, kad man taip bus geriau ir viskas, nors iš tikrųjų tik kasiau sau psichologinę duobę ir nieko neprisileisdavau artyn. Jei kažkas būtų rimtai paėmęs už ausies, pasisodinęs ir atskaitęs rimtą moralą, manau, kad viskas būtų buvę tikrai kitaip“, – tuometį savo sprendimą dabar kritiškai vertina jis.

Žaidėjo išskirtoji duobė prasidėjo jam grįžus į Lietuvą – 2015-aisiais jis paliko „Leicester City“ akademiją Anglijoje, prisijungė prie Utenos „Utenio“, kurį laiką buvo svarbus startinės sudėties žaidėjas, bet pamažu tokį savo statusą prarado ir pradėjo kovoti su savimi.

Jis taip pat teigė suvokęs, jog į viską žiūrėjo per daug paprastai.

„Aš maniau, kad grįšiu, sužaisiu A lygoje kelerias rungtynes ir šoksiu atgal į užsienį, bet taip nėra, reikia kantrybės, kaip ir visur. Tada kritau į dar didesnę duobę, o greta nebuvo patyrusio žmogaus, kuris patartų, pasakytų „palauk, neskubėk“, o man, tokiam kvailam tada atrodė „metu viską, kam čia reikia, varau dirbti, darysiu, ką norėsiu“, bet viskas, kaip ir minėjau, išėjo dar blogiau ir kritau į dar didesnę duobę.

Aš nueidavau ir treniruotėse nesistengdavau, tiesiog prabimbinėdavau – man liepia bėgti, o aš nebėgu, kaip ožys. Atsikalbinėdavau prieš trenerius ir, apskritai, buvau labai nemalonus žmogus, bent aš taip manau.

Turėjo būti įdirbis, o aš visko norėjau staigiai. Vėl gavau pamoką, kad niekas nevyksta staiga, turi turėti kantrybės ir įdirbį“, – sakė T. Dombrauskis.

Su savo tokiu proteliu nieko neklausiau, užsispyriau, kad man taip bus geriau ir viskas, nors iš tikrųjų tik kasiau sau psichologinę duobę ir nieko neprisileisdavau artyn. Jei kažkas būtų rimtai paėmęs už ausies, pasisodinęs ir atskaitęs rimtą moralą, manau, kad viskas būtų buvę tikrai kitaip.

Įdomu tai, jog tiek tada Utenoje, tiek dabar Vilniuje T. Dombrauskis atstovavo klubams, kuriuos treniravo Mindaugas Čepas. Pats futbolininkas įžvelgia didžiulius skirtumus tarp to, koks treneris buvo Utenoje ir koks dabar yra sostinėje.

„Jis tada gal ne itin daug dėmesio skyrė jaunimui, priešingai nuo situacijos dabar, kai galima sakyti, kad jis iš esmės dirba vien su jaunimu, yra ir tarsi toks psichologas, o tada toks nebuvo.

Apskritai, tada treneriai taip pat nebandė manęs sustabdyti. Manau, kad treneris visų pirma turi būti geras žmogus ir psichologas, o aš to kartais pasigendu, nors dabar mūsų treneris yra psichologų psichologas.

Manau, kad kiekvienam žmogui psichologija turėtų būti pirmoje vietoje. Nesvarbu, ką jis veikia – yra žurnalistas, žaidžia futbolą ar kepa blynus“, – teigė pašnekovas.

T. Dombrauskis taip pat užsiminė ir apie situaciją, patirtą savo kailiu: iš užsienio klubų akademijų į Lietuvą grįžę jauni futbolininkai kartais neranda savęs, mat žaidimas su vyrais yra daug sudėtingesnis nei jų anksčiau praktikuotas žaidimas tik su savo amžiaus kolegomis.

„Utenoje aš iškart žaidžiau, bet norėjau kilti atgal į užsienį. Kai jaunimas nori žaisti iškart, tada yra sunku: čia jau žaidžia vyrai, o jie grįžta iš jaunimo komandų. Sako, Lietuvoje čia yra žvejų lygis, bet nėra viskas taip blogai.

Yra komandų su tikrai rimtais žaidėjais ir jauniems futbolininkams tokioje aplinkoje tobulėjant tikrai yra ką veikti“, – sakė pašnekovas.

Jis ir pats pripažįsta, jog svajonių vėl išvykti rungtyniauti į užsienį neišsižada, tačiau šiuo metu jaučiasi laimingas ir žaisdamas Vilniuje.

„Jei nenorėčiau (išvykti į dar pajėgesnį klubą – LRT.lt) – tada eičiau tiesiog kirpti ir pakirpęs eičiau treniruotis (juokiasi – LRT.lt). Aišku, tai planuose yra, bet šiuo metu džiaugiuosi tuo, kur esu, nes judu pagal planą. Tikslas yra užsienis, neatmetu tos pačios Anglijos.

Aišku, gal ne „Premier“ lyga, nes tai turbūt neįmanoma... Bet, jei nesvajosi, tai ir nepasieksi“, – svarstė sportininkas.

Šiuo metu jis daugiausia užsiima tik futbolu. O kas ateityje? Ar yra minčių po karjeros grįžti prie kirpimo? T. Dombrauskis tikina, jog šiuo metu galvoja apie kitas ateities perspektyvas.

„Vienu momentu, kai po karjeros atvažiavau į Vilnių, visai nežinojau, ką veiksiu po futbolo. Turėjau amatą išmokęs, buvau gerai įlindęs, mačiau, kad iš to galima uždirbti, darbas yra švarus, mėgstamas.

Bet dabar norisi dirbti tik prie futbolo – kitaip einu ir į treniruotes, analizuoju save, pagalvoju, kad gal norėčiau dirbti treneriu su vaikais ar sporto vadybos srityje. Bet kokiu atveju norėtųsi likti futbole“, – atsleidė T. Dombrauskis.

Jis taip pat teigia supratęs, jog svarbu gyvenime būti universaliam ir mokėti kelis amatus, nes niekada negali žinoti, kada vieno ar kito iš jų gali prireikti.

„Kirpdamas dar negalvojau, kad tai yra svarbu, bet dabar žaisdamas manau, kad tai yra puikus dalykas ir jaunimas turėtų būti skatinamas (be futbolo, turėti ir kitų veiklų – LRT.lt). Aišku, kiti žmonės mokosi, bet naudinga yra turėti ir kitos srities amatą, tai yra didelis pliusas, nes niekada nežinai, kas gali nutikti, o tai suteikia didelį saugumo faktorių“, – pasakojo futbolininkas.

Pokalbio pabaigoje pašnekovas dar kartą priminė, jog džiaugiasi, kad būdamas dar tokio jauno amžiaus išdrįso stoti prieš save, kartais – ir prieš aplinkinius ir gavo pamokų, kurios jam pravers ateityje.

„Džiaugiuosi, kad tiek prisidirbau, nes viską pats išmokau per patirtį ir per klaidas, jaučiuosi, kad dabar ir jaunesniems žmonėms jau galėčiau kažką patarti, – sakė T. Dombrauskis. – Savo klaidas suprasti dabar yra labai lengva ir netgi gera. Jautiesi išmintingesnis, kai pripažįsti savas klaidas.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.