Prieš 40 metų buvęs lietuvių kilmės tenisininkas Vitas Gerulaitis, įveikęs savo kolegą Jimmy Connorsą po šešešiolikos nesėkmių iš eilės, pasakė savo garsiąją citatą, kuri iškart tapo nemirtinga. Tinklalapis ATPTour.com atidavė pagarbą anapilin jau iškeliavusiai charizmatiškąjai teniso pasaulio asmenybei.
1979-ųjų pabaigoje „ATP Masters“ turnyras persikėlė į žymiausią areną pasaulyje – „Madison Square Garden“, įsikūrusia Niujorke. Dar prieš prasidedant turnyrui buvo aiškūs trys favoritai – pirmoji planetos raketė Bjornas Borgas, antroji – Jimmy Connorsas ir šeimininkų sirgalių numylėtinis Johnas McEnroe. Didžiausiu netikėtumu šiame turnyre tapo ne tai, kad į finalą prasibrovė tik vienas iš minėtų favoritų, bet tai, kad turnyras labiausiai įsiminė dėl savo šmaikštumo, o ne dėl mačų.
„Tegul būna tai pamoka visiems jums – niekas neįveikia Vito Gerulaičio 17 kartų iš eilės!“
Gerulaitis šį turnyrą pasitiko geros formos. Tuometinė ketvirta pasaulio raketė prieš kelis mėnesius buvo pasiekusi „US Open“ finalą, kuris jam ir buvo vienintelis karjeroje. Finalinėje dvikovoje „Lietuvos liūtas“ krito jau nuo pirmų niujorkiečio ir savo gero draugo J. McEnroe kirčių. V. Gerulaičiui pavyko parodyti savo lygį, tačiau tai, kad jis galėtų konkuruoti su kitomis legendomis, neatrodė itin realu.
Visgi V. Gerulaitis „Madison Square Garden“ arenoje pasiekė savo revanšą – jis galiausiai laimėjo tarpusavio dvikovą prieš J. McEnroe. Iškart po šios akistatos V. Gerulaitis stojo į naują kovą ir taip pat paneigė išankstines prognozes.
V. Gerulaitis dar labiau šovė į viršų savo karjeroje, kai nutraukė 16 pralaimėtų mačų seriją J. Connorsui – jis kolegą iš JAV įveikė gražioje kovoje 7:5, 6:2 ir pasiekė finalą.
Lietuvių kilmės tenisininko pasakyta frazė įsiminė amžiams. Tai neturėjo nieko bendro su 17-ąja kova ar pačiu J. Connorsu. V. Gerulaitis pasitelkė savo humoro jausmą tam, kad primintų pasauliui, kad jis yra ne tik šou kuriantis žaidėjas, bet ir konkurencingas sportininkas, nebijantis mesti iššūkių geriausiems pasaulyje. Ši citata vis dar yra minima po keturių dešimtmečių ne tik teniso kortuose, bet ir visame sporto pasaulyje.
Žurnalistas Steve‘as Flinkas, prieš trejus metus išrinktas į Tarptautinį teniso šlovės muziejų, 1980-ųjų metų sausio 12-ąją dieną apsilankė V. Gerulaičio kambaryje.
„Aš nemanau, kad jis (V. Gerulaitis – LRT.lt) buvo rimtai susitelkęs. Jis visada save labai nuvertino. Visgi tai nereiškia, kad jis nežinojo, koks jis buvo geras. Jis turėjo pakankamai pasitikėjimo savimi. Visgi jis gerai suprato, kad peržengęs „tą“ liniją prajuokins visus esančius kambaryje, o tai būtent ir nutiko“, – prisiminimais dalijosi S. Flinkas. – Jis taip pat žinojo, kokie gerai žaidėjai yra J. Connorsas su B. Borgu. Jis tai suprato ir iškart pripažino jų pranašumą. Nepaisant to, Vitas tikėjo savimi ir labai didžiavosi, kai nugalėjo Jimmy (J. Connorsą – LRT.lt) Niujorke“.
Gerulaitis jau pirmoje tarpusavio dvikovoje – 1972-aisias „Clean Air Classic“ turnyre – įveikė J. Connorsą ir, nepaisant vėliau sekusių 16 nesėkmių iš eilės, antroji pergalė jam nebuvo didžiulis sukrėtimas.
Ispanas Jose Higueras buvo vienas aštuonių tenisininkų, 1980-ųjų sausį kovojusių „ATP Masters“ turnyre. J. Higueras pats turėjo karčios patirties, patirdamas pralaimėjimų serijas prieš savo oponentus. Viena tų serijų buvo ištįsusi iki 11-os pralaimėjimų B. Borgui. Žinant tai, ispanas nebuvo nustebęs dėl V. Gerulaičio pergalės.
„Man tai nebuvo didelė staigmena. Žinojau, koks pajėgus sportininkas jis buvo. Garsioji Vito citata – „niekas neįveikia Vito Gerulaičio 17 kartų iš eilės“ – gera citata, kartu pasakanti apie jo charakterį. Tu galėjai jį įveikti, bet jis neleisdavo būti lengvai įveikiamas. Norėdamas jį pribaigti, turėjai jį įveikti 17-ika ar 25-is kartus iš eilės. Pats faktas, kad jis įveikė tuos pajėgius varžovus nebūdamas favoritu, nėra kažkokia didžiulė staigmena. Jis buvo kovotojas“, – tvirtino J. Higueras.
Patrickas McEnroe, kuris tais laikais buvo tik paauglys, prisimena, kaip keliaudavo į „Madison Square Garden“ areną ir apšilinėdavo kartu su savo vyresniuoju broliu Johnu prieš jo dvikovas. Tuo metu V. Gerulis buvo tapęs mokytojui jaunajam P. McEnroe.
„Lyg ir prisimenu momentą, kada tai nutiko. Vitas buvo labai kuklus žmogus. Žinoma, jis buvo geras tenisininkas, tačiau taip pat suprato, kad nebuvo toks pajėgus kaip J. Connorsas, B. Borgas ar mano brolis. Ši trijulė buvo viena geriausių teniso istorijoje, – pasakojo P. McEnroe. – Jeigu jį palygintum su visais kitais žmonėmis planetoje, su tais 99,8 procento, jis buvo nepakartojamas. Jis buvo vienas geriausių žaidėjų, bet nebuvo pasaulinio penketuko žaidėjas, bet toks jau buvo jo būdas.“
Ironiška, tačiau V. Gerulaitis iš tiesų vienam iš savo oponentų – B. Borgui – iš tiesų pralaimėjo 17 kartų iš eilės. B. Borgas po triumfo 6:2, 6:2 prieš J. Connorsą, įveikė ir lietuvių kilmės tenisininką.
„Netgi savo geriausio draugo – B. Borgo – jis negalėjo įveikti. Net ir varžydamasis su Johnu (J. McEnroe – LRT.lt), Vitas žinojo, kad žaidžia prieš pajėgesnį oponentą. Visgi jis buvo patenkintas padėtimi. Jis nepavydėjo. Manau, kad mintyse jis galvodavo: „norėčiau turėti Johno smūgį, norėčiau turėti Borgo nenuilstantį kovingumą“. Vitas turėjo, ką turėjo, o turėjo jis labai daug, jeigu prisiminsime, kokia buvo jo karjera“, – pasakojo P. McEnroe.
Yra daugybė istorijų apie tai, koks V. Gerulaitis buvo už korto ribų. Ne vieną kartą jis lankydavosi naktiniuose klubuose, tokiuose kaip „Studio 54” Manhetene, su gerokai už jį sėkmingesniais žaidėjais. Jis mėgavosi dėmesiu, važinėdavo su geltonu „Roll Royce“ automobiliu, ant kurio valstybinių numerių buvo užrašas „Vitas“. Kai reikėjo dirbti, V. Gerulaitis buvo vienas pirmųjų, pasirodančių darbe kiekvieną dieną. Jis buvo ir vienas paskutinių, po treniruočių palikdavusių teniso kortus.
„Žinoma, kad Vitas mėgo pasilinksminti, bet jis nepamiršdavo sunkiai dirbti bei prižiūrėti sportinės formos. Jo naktinis gyvenimas su prabangiais automobiliais ir apsilankymais klubuose buvo visiška priešingybė atsidavimui teniso kortuose. Jau dvikovų metų jis stengdavosi išspausti iš savęs viską, – pasakojo P. McEnroe. – Jis buvo kovotojas, o ne tik pasipuikuoti mėgstantis žaidėjas. Jis žaidė stabiliai, buvo staigus ir stiprus. Jeigu peržvelgtume visą Vito gyvenimą, pamatytume, kad jis mėgo vakarėlius ir gerai leisti laiką, todėl gali pirštis išvada, jog žaisdamas tenisą jis imdavosi rizikos, tačiau to nebuvo.“
Vito Gerulaičio tėtis – Vitas Gerulaitis vyresnysis – buvo „USTA Billie Jean King“ Nacionalinio teniso centro vadovas, todėl nenuostabu, kad V. Gerulaitis užaugo bandydamas tapti kaip įmanoma geresniu teniso žaidėju.
„Jis dirbo iš visų jėgų, kad taptų aukščiausios klasės žaidėju. Jis neturėjo tokio talento, kokį turėjo mano brolis, – pasakojo P. McEnroe. – Manau, kad jis turėjo daug dirbti su savimi, kad taptų puikiu žaidėju. Nepavadinčiau jo tenisininku su puikiomis rankomis, tačiau jis buvo tikras darbinis arklys ir būtent dėl to Vitas tapo TOP–5 žaidėju pasaulyje.“
Prieš 43 metus V. Gerulaitis laimėjo savo vienintelį „Didžiojo kirčio“ serijos „Australian Open“ turnyrą. Anot 1977 metais turnyro finale su V. Gerulaičiu kovojusio Johno Lloydo, jie ne tik finalo dieną pusryčiavo kartu, bet ir apšilinėjo.
„Prisimenu, kad buvau sunerimęs dėl bendrų treniruočių, todėl paklausiau Vito: „ar mes turėtume kartu treniruotis?“. Vitas atsakė: „ar tu manai, kad išmoksiu ką nors naujo apie tave, o tu apie mane? Žinoma, kad treniruosimės kartu“, – prisiminė J. Lloydas.
Toks buvo V. Gerulaitis. Kad ir koks sėkmingas jis būtų teniso korte, kad ir koks ikoniškas jis būtų už korto ribų, Vitas, visų pirma, tarp savo bičiulių buvo žinomas kaip geras žmogus. P. McEnroe treniruodavosi kartu su V. Gerulaičiu San Francisko teniso klube, kai Vitas jau buvo beveik pasitraukęs iš profesionalaus sporto. Vyrai kartu ir pusryčiaudavo klube buvusioje kavinėje.
„Valgydami išleisdavome apie 20 dolerių, bet jis visada palikdavo 100 dolerių arbatpinigių padavėjui. Vitas buvo vienas iš dosniausių mano pažįstamų. Jis visada man buvo labai geras, – kalbėjo P. McEnroe. – Pamenu, kad žaidžiau prieš jį viename iš „US Open“ parodomųjų susitikimų. Tuo metu dar buvau paauglys, bet jis mane tiesiog sutriuškino. Visgi po mūsų mačo jis dar kokį pusvalandį man aiškino, ką turėčiau tobulinti savo žaidime, kad tapčiau geresniu. Visuomet laukiau jį vienu iš savo autoritetų.“
„Jis visada buvo gerai nusiteikęs. Vitas niekada nereikšdavo kritikos iš neigiamos pusės. Tiesiog buvo labai pozityvus ir didžiulis optimistas. Jis niekada neaiškindavo, ką reiktų daryti. Kai bandydavo patarti, Vitas bandydavo tai padaryti padrąsinančiai. Kaip bebūtų, Vitas turėjo ir savo demonų. Visgi teniso korte tie demonai nepasireikšdavo. Visuomet jį mačiau gerai nusiteikusį. Vitas buvo geras draugas ir mes jo pasiilgstame. Jis ir toliau būtų tiek daug nuveikęs tenise“, – pridūrė P. McEnroe.
V. Gerulaitis ne tik pralaimėjo 16 susitikimų iš eilės J. Connorsui, bet ir visas 17 dvikovų B. Borgui. Jis niekada nepavydėjo savo varžovams ir visada stengdavosi jiems pasipriešinti. Vitas ir toliau kovojo dėl įsimintinų karjeros akimirkų, tokių kaip pergalės Niujorke prieš J. Connorsą ir J. McEnroe.
„Jis įveikė juos reikiamu laiku, reikiamoje vietoje. Jis nugalėjo juos Niujorke. Tai buvo puikios aplinkybės, – pasakojo J. Higueras. – Jis buvo niujorkietis, o žmonės jį mylėjo. Jis „maitino“ publiką puikiomis emocijomis, o publika „maitino“ jį. Tokie momentai parodo jo pajėgumo lygį.“
Daugelis sirgalių prisimena garsiąją V. Gerulaičio citatą, tačiau būtent jo darbo etika ir mąstymas padėjo jam iškovoti „Didžiojo kirčio“ serijos turnyrą čempiono titulą, dar 26 titulus žemesnio rango turnyruose bei užkopti iki 3 vietos geriausių pasaulio tenisininkų reitingo vietos. Į Vito asmenybę buvo galima sutalpinti žymiau daugiau nei tą vieną citatą.
„Jo asmenybė ir gyvenimo būdas pritemdė jo tenisininko didybę. Dėl to nėra jokių abejonių. Jis mėgdavo spalvingą gyvenimo stilių, tačiau tai buvo tik dalis Vito asmenybės. Nereikia pamiršti, kad kalbame apie aukščiausio lygio profesionalą, kuris dirbo sunkiai, kad ištobulintų savo žaidimą ir kovojo, jog būtų tarp geriausiųjų. Visgi taip jau nutiko, kad jis varžėsi „Auksinėje eroje“. Tam, kad būtų geriausiu, jis turėjo įveikti ne tik J. Connorsą ir B. Borgą, bet ir J. McEnroe. Tai buvo trys teniso superžvaigždės, – tvirtino S. Flinkas. – Vitas buvo kuklus ir gerai įvertindavo situacijas. Prieš minėtus vyrukus jis kovojo iš visų jėgų, tačiau už teniso korto ribų jie buvo puikūs draugai. Jis mokėjo atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, todėl niekada nelaikė pykčio ar asmeniškumų. Vitas palaikė puikius ryšius su J. McEnroe. Kai tuo tarpu J. McEnroe ir J. Connorsas visada turėjo nesutarimų tarpusavyje. Visgi J. McEnroe ir J. Connorsą vienijo bendra pagarba V. Gerulaičiui.“
V. Gerulaitis užsitarnavo didžiulę aplinkinių pagarbą visose srityse – teniso žaidėjo, komentatoriaus ir mokytojo. Kaip bebūtų, 1994-ųjų rugsėjo 17-ąją V. Gerulaitis mirė. Viešėdamas svečiuose Southamptone lietuvių kilmės buvęs tenisininkas mirė apsinuodydamas anglies monoksidu dėl sugedusio propano dujų šildytuvo. Nuodingos dujos pateko į oro vedinimo sistemą. V. Gerulaičiui buvo 40 metų.
