Dešimtame pagal dydį Lietuvos mieste – Utenoje – kiek pavažiavus už autobusų stoties stovi vietinė sporto šventovė – daugiafunkcis sporto centras. Darbo dienomis tuščias tribūnas savaitgaliais užpildo kartais iki kelių tūkstančių minios išauganti žiūrovų masė. Vietiniai myli ir palaiko pastaruoju metu geru žaidimu džiuginantį Utenos „Juventus“ klubą.
Po 2014–2015 m. sezono, kuriame Utenos ekipa, treniruojama Dainiaus Adomaičio, pirmą kartą Lietuvos krepšinio lygos (LKL) istorijoje iškovojo bronzos medalius, LKL ketvirtfinalio barjerą komanda pastarąjį sykį peršoko tik 2015–2016 m. sezone su Antanu Sireika.
Tam yra ir objektyvių priežasčių. Lietuvos krepšinio pasaulyje nuo 2016–2017 m. susiformavo „didysis ketvertas“ – keturi stipriausi ir biudžetais ryškiai likusias lygos ekipas lenkiantys klubai – Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Rytas“, Klaipėdos „Neptūnas“ ir Panevėžio „Lietkabelis“.
Krepšinio sirgaliai greitai priprato prie pasikeitusio „status quo“ ketvirtfinalio, etapas greitai tapo „lubomis“ mažesnėms ekipoms. Visgi nuo 2017–2018 m. sezono Žydrūno Urbono treniruojamas Utenos klubas mėgina sudrumsti nusistovėjusius vandenis.
Baigęs krepšininko karjerą, Ž. Urbonas prisijungė prie Utenos ekipos valdybos ir tapo „Juventus“ prezidentu bei vyriausiojo trenerio asistentu. Per penkerius metus nusistovėjusi situacija apsivertė aukštyn kojomis, kai iš Zarasų kilusiam buvusiam krepšininkui 2017–2018 m. sezono pradžioje teko pirmą kartą karjeroje stoti prie komandos vyriausiojo trenerio vairo.
Tuo metu Ž. Urbonas turėjo išvairuoti iš Gedimino Petrausko perimtą skęstančią Utenos ekipą, sezoną pradėjusią 7 pralaimėjimais iš eilės LKL čempionate. Spalio 23-iąją įvykęs debiutas baigėsi iš pykčio nusviestu ant žemės švarku, diskvalifikacine pražanga ir pralaimėjimu Pasvalio „Pieno žvaigždėms“ (75:81).
„Buvau žalias ir daug ko nepadarydavau. Daug rungtynių pralaimėjome dėl manęs, – juokėsi su portalu LRT.lt bendravęs Ž. Urbonas. – Buvau ir per karštas. Paleisdavome rungtynių kontrolę. Nebėgu į krūmus – darydavau klaidų. Šis darbas sudėtingas, galvojau, kad bus lengviau.“
Visgi šviežiai iškeptam vyriausiajam treneriui pavyko įsivažiuoti. „Juventus“ su Ž. Urbonu iš viso iškovojo 13 pergalių ir sezoną užbaigė 7-oje vietoje bei patekdami į atkrintamąsias.
Praėjusiame sezone pergalių kraitis išaugo iki 15-os, o Utenos ekipa reguliariajame sezone liko 6-ta. Atkrintamųjų metu uteniškiai nustebino daugelį – po pralaimėjimo pirmose ketvirtfinalio rungtynėse Vilniuje „Rytui“ (91:93), namuose „Juventus“ pirmą kartą klubo istorijoje įveikė sostinės ekipą (92:83). Nors serija baigėsi skaudžia nesėkme Vilniuje (63:84), iškovota pergalė prieš vilniečius tapo skambiu charizmatiškojo Ž. Urbono trumpos karjeros akordu.
Trečiąjį sezoną Ž. Urbonas su savo krašto ekipa pradėjo kol kas įspūdingiausiu ritmu. Po sunkesnės pradžios ir per pirmąsias 7 rungtynes iškovotų tik 2 pergalių, „Juventus“ įsibėgėjo ir 2020-ųjų pradžią pažymėjo LKL čempionate patiestais „Ryto“ (83:81) ir „Lietkabelio“ (89:77) klubais. Tokie rezultatai leido komandai turnyro lentelėje aplenkti „Neptūną“ ir pakilti į ketvirtąją poziciją.
Negana to, pirmose Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) turnyro ketvirtfinalio rungtynėse Utenoje šeimininkai palaužė „Rytą“ (85:81) ir prieš atsakomąsias rungtynes Vilniuje susikrovė 4 taškų pranašumą.
Sėkmingas darbas su „Juventus“ ekipa Ž. Urbonui leido sulaukti ir asmeninio įvertinimo. Lietuvos krepšinio federacija (LKF) „Juventus“ vairininką paskyrė ir vasarą dėl medalių Europos čempionate kovosiančios šalies jaunių (iki 18 m.) rinktinės treneriu.
Apie darbą keliose pozicijose su „Juventus“ klubu, bendravimą su krepšininkais ir žiniasklaida bei išbandymą jaunių rinktinėje Ž. Urbonas kalbėjosi su portalu LRT.lt.
– Utenos klube jums priklauso keletas pareigų – esate ir prezidentas, ir vyriausiasis treneris. Ar tai reiškia, kad už blogą trenerio darbą baustumėte pats save?
– Žinote, atsisėdu vienas sau kabinete ir sakau: „Blogai žaidėme. Tau bus paskirta bauda.“ (Juokiasi – LRT.lt.) Mano, prezidento, pareigos yra daugiau visuomeninės. Žinoma, turiu surinkti ir klubo biudžetą. Dirbu su rėmėjais, miesto valdžia. Šie darbai aktyviausi vasarą, o sezono metu prie jų dirbti jau yra sudėtinga. Visgi laisvu laiku, kai galėčiau pailsėti, vis tiek rūpinuosi komanda.
Kas man duoda velnių, jeigu pralaimime rungtynes? Be abejo, turime klubo valdybą, kurią sudaro ir generaliniai rėmėjų bei savivaldybės atstovai. Jie išsako savo abejones ir priekaištus. Bendraujame ir ieškome sprendimų. Mano pareigos skamba gražiai, bet pats daugiau atlieku sporto direktoriaus funkcijas – domiuosi krepšinio rinka, stebiu žaidėjus.
– Savo trenerio asistento karjeroje esate dirbęs ir su Dainiumi Adomaičiu, ir su Antanu Sireika. Kiek jautėtės pajėgus perimti vyriausiojo trenerio postą 2017–2018 m. sezone?
– Tą sezoną tikrai nesiruošiau tapti vyriausiuoju treneriu, bet viduje jaučiau, kad galėčiau tapti vyriausiuoju treneriu. Kuomet G. Petrauskui nesusiklostė sezono pradžia, man klubo valdyba pasiūlė perimti poziciją ir sprendimą priimti reikėjo labai greitai. Valdyba, matyt, jautė, kad galbūt atėjo laikas ir man išbandyti šį vaidmenį.
Tuo metu sprendimą priėmiau, nes už šitą komandą dedu savo širdį. Jaučiau, kad reikia gelbėti situaciją. Visgi tikėjausi, kad vyriausiuoju treneriu tapsiu vėliau – po sezono ar dviejų. Kai tai įvyko, nebebuvo, kur trauktis. Į rankas atėjo komanda, teko priimti „generoliškus“, vyriausiojo trenerio, sprendimus. Prisimenu ir pirmąsias rungtynes, kurias visgi pralaimėjome. Bet vėliau man sekėsi visai neblogai – iš dešimtosios pozicijos pakilome į septintą. Netgi buvome šeštoje vietoje. Jaučiau, kad galiu dirbti šį darbą. Vėliau man buvo pasiūlyta dirbti ir antrą sezoną. Pasiekėme šešetuką, o atkrintamosiose pirmą kartą klubo istorijoje vieneriose rungtynėse laimėjome prieš Vilniaus „Rytą“.
Dabar prisimenu, koks buvau vos tik perėmęs „Juventus“ vairą. Buvau „žalias“ ir daug ko nepadarydavau. Daug rungtynių pralaimėjome dėl manęs. Buvau ir per „karštas“. Paleisdavome rungtynių kontrolę. Nebėgu į krūmus – darydavau klaidų. Šis darbas sudėtingas, galvojau, kad bus lengviau.
– Praėjusiame sezone karaliavote lygoje tarp kitų trenerių pagal gautas technines pražangas. Kiek to „karščio“ pavyko sumažinti savo trenerio darbe?
– Žiūrėkite pagal techninių pražangų skaičių (juokiasi – LRT.lt). Šiame sezone, rodos, gavau tik dvi technines. Visi stebisi, o praėjusiame sezone buvau šios srities „čempionas“. Visgi, nemanau, kad techninių pražangų turi nebūti. Pirmą techninę šiame sezone gavau, kai pamačiau, kad komanda žaidžia tokia apsiblaususi, norėjau ją pabudinti. Toks ginklas reikalingas. Žinoma, tiek techninių, kiek jų buvo praėjusiame sezone, trenerio darbe negali būti.
– Dirbate su nedideliu klubu, kuris visada jaus savotiškas „lubas“ – keturias didžiąsias lygos komandas. Kokius tikslus keliate prieš kiekvieną sezoną? Bandyti įkąsti favoritams? Taikytis į ketvertuką?
– Kažkada istoriškai buvo trys stiprios komandos – „Žalgiris“, „Rytas“ ir „Neptūnas“. Jos visuomet buvo finansiškai ženkliai stipresnės už likusias ekipas. Panevėžio ekipa visuomet buvo 7–8 vietose. Visgi jų finansinė padėtis pagerėjo. Mes turime keliskart mažiau pinigų nei pirmojo ketverto komandos.
Kai lyderiai pradeda lenkti kitas komandas, supranti, kad jas pasivyti yra sunku. Supranti, kad tavo turimos priemonės yra silpnesnės. Vieni turi kardą, o tu turi medinę lazdą. Nors tradicinis karatė ir buvo sukurtas, kada buvo atimti ginklai iš azijiečių, kuomet reikėjo be ginklų nuginkluoti tuos, turinčius kardus. Šią filosofiją suprasdamas, žinau, kad ne viskas slypi piniguose, todėl kartais tu gali įveikti ir stipresnį varžovą. Sportas ir yra tuo žavus. Ambicijų visuomet yra. Nežinau, kaip kiti, bet visuomet tikiu, kad galime laimėti, tikiu, kad galime būti pirmame komandų ketvertuke. Tikiu, kad galime nugalėti ir grandus. Mąstau tik tokia linkme ir nelabai įsivaizduoju savęs, kad galėčiau galvoti kitaip ar atsirastų abejonių.
Pastarieji du sezonai, kai gerokai sustiprėjo „Lietkabelis“, pirmasis ketvertas tapo beveik nepajudinamas. Pastaruoju metu, nei reguliariajame sezone, nei po pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo, jokia kita komanda į pirmąjį ketvertą neįsimaišė. Labai norisi laužyti stereotipus, bet turite įsivaizduoti, kaip mums, mažesniems klubams, yra sunku tai padaryti. Varžomės ne tik su stipresniais, bet ir tarpusavyje. Apskritai džiaugiuosi tokiu išraiškos būdu kaip sportu. Kai, nebūtinai būdamas turtingiausias, gali įrodyti savo protu ir darbu, jog esi pajėgus šokti prieš kardą.
– Kiek nedidelio miesto nedideliam LKL klubui yra svarbios tokios pergalės, kokių pasiekėte pastaruoju metu įveikdami Vilniaus „Rytą“ ir Panevėžio „Lietkabelį“?
– Nėra, ką ir sakyti. Savaitgaliais darosi sunku nueiti į turgų. Supratau, kad kartais geriau iš ten greičiau išeiti (šypsosi – LRT.lt). Visi sveikinasi, klausinėja, plekšnoja per petį. Kartais būna taip, kad nieko ir nenusiperku ir grįžtu namo alkanas.
Mūsų miestui labai svarbu tos pergalės. Lietuvos mastu mes didžiuojamės rinktine, o Utenoje – savo komanda. Pergalės pakylėja, nebesijauti esantis provincijoje, galbūt daugiau šypsaisi. Tokie dalykai greitai sklinda, neturime didelės bendruomenės, todėl žmonės tai įvertina.
– Pastaruoju metu daug krepšinio sirgalių ir ekspertų mato – „Juventus“ ir „Ryto“ komandų susirėmimai tampa panašesni ne į paprastus susitikimus, o į dviejų klubų priešpriešą. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
– Fantastika, kad tokie dalykai gali įvykti gyvenime. Jeigu tokia priešprieša ir gali įvykti, ji dar tik formuojasi. Jaučiu visą komandą ir galiu pasakyti, kad neturime kažkokios priešpriešos ar didesnės ambicijos nugalėti būtent Vilniaus „Rytą“. Mes tiesiog žaidžiame savo žaidimą, žinome, kad tai stipresnis varžovas, todėl kartais kai kurie krepšininkai padaro daugiau, nei įprasta.
Nėra taip, kad būtent rungtynėse su „Rytu“ Žygimantas Skučas pradėtų elgtis bjauriau. Beje, kalbant apie jį, daug kas sako, kad jis yra nusiraminęs. Kitiems sakau, kad prie to dirbame ir su juo radome bendrą kalbą.
– Prieš šį sezoną „Juventus“ klubo sudėtis juokaujant buvo vadinama „blogų vyrukų“ kompanija. Į komandą pasikvietėte Ž. Skučą, problemų „Šiauliuose“ turėjusį Igną Vaitkų. Kaip pavyko suvaldyti šiuos ir kitus vyrukus? Taikėte „rimbo ir meduolio“ taktiką?
– Neišvengiamai tenka naudoti „rimbo ir meduolio“ ar „lazdos ir saldainio“ taktikas. Nesvarbu, kaip jas pavadinsi. Žaidėjai žaidžia aikštelėje, o treneris žaidžia su žaidėjų psichologija. Su vienu krepšininku pabandęs bendrauti grubiau, gali gauti neigiamą reakciją. Reikia suprasti, kad tai yra vyrai, turintys savo ego bei supratimą apie krepšinį ir gyvenimą. Bandau suprasti, kaip prieiti prie kiekvieno žmogaus.
Vienas, gavęs tik „meduolį“, supranta, kad gali daryti, ką nori, ir gavo laisvės. Kitas, gavęs „lazdos“, pradeda žaisti prasčiau ar net šoka į akis. Esame skirtingi žmonės. Su „blogiuku“ Žygimantu bandžiau taikyti abu būdus, kuris padėjo, nesakysiu.
– Rezultatyviausias jūsų klubo krepšininkas – Gytis Radzevičius (12,2 taško) – dar praėjusiame sezone buvo lygos debiutantas. Kaip esate patenkinti jo progresu?
– Iš tikrųjų, ne veltui su Gyčiu sudarėme trejų metų sutartį. Žinoma, tokiais atvejais nėra lengva įtikinti krepšininkų agentus. Aš galiu padėti krepšininkui tapti geresniam, bet to nepadarysiu per 5–6 mėnesius. Nėra įmanoma per tokį laiką užauginti žaidėjo aukštesniam lygiui. Tokių situacijų apie pražiūrėtus ypač sparčiai tobulėjančius talentus NKL ir RKL čempionatuose būna retai. Visais kitais atvejais reikia dirbti.
Dažniausiai agentai nori 1–2 metų trukmės sutarties. Agentams sakau: pirmaisiais metais krepšininkas apsipranta, antraisiais iššauna ir tada palieka mūsų klubą dėl turtingesnio? Tokiu atveju lieku kvailio vietoje, bet agentus įtikinti nelengva. Su tuo susiduria ir kiti klubai. Tokia situacija man nepatinka.
Yra perspektyvių vaikų, kurie užsistovi viename lygyje. Atėję į aukštesnį lygį, būdami 22–23 metų, jie jau nebe tokie įdomūs.
Mums pavyko su Doviu Bičkauskiu. Dabar jis – vienas pagrindinių įžaidėjų „Ryto“ komandoje. Smagu matyti tokį žaidėjo renesansą. Su Gyčiu situacija tokia pati. Darbas su tokiais krepšininkais turi būti kryptingas. Vien minutės aikštėje žaidėjo nepadarys geresnio. Nėra jokio stebuklo.
– Su „Juventus“ ekipa esate įsitaisę ketvirtoje turnyro lentelės vietoje ir net lenkiate Klaipėdos „Neptūną“. Daugelis trenerių primygtinai tvirtina nesidairantys net geriausiais laikais į turnyro lentelę ir žiūrintys tik į priekį. Ar leidžiate sau užmesti akį ir įvertinti, kur esate?
– Esu matęs mūsų padėtį turnyro lentelėje. Užmečiau akį. Teisingai sakote, kad visgi stengiamės nesidairyti į mūsų poziciją. Netgi bandau stabdyti žaidėjus ir bandau juos nuraminti. Tikrai nefotografuosime turnyro lentelės. Stengiamės ramiai daryti tuos dalykus, kuriuos darėme prieš tai.
Taip, pasitikėjimas dėl įveikto stipresnio varžovo atsiranda, bet tai neturi būti pasipūtimas. Tikrai netapau dėl to geresniu treneriu. Keli pralaimėjimai ir žiūri, kad jau tyli susigūžęs kamputyje nuleistomis ausytėmis. Žinau tą jausmą.
Pagalvojimas, kad kažką darai, ir atsipalaidavimas iškart duoda prastą rezultatą. Tik susikaupęs gali įveikti stipresnį varžovą.
Žinoma, ir po reguliariojo sezono norėtųsi maišytis pirmajame ketverte. Tokia būtų pirminė svajonė.
– Treneri, esate kilęs iš šių kraštų, kuriuose ir dirbate. Utenos arenoje kabo jūsų marškinėliai. Kiek jaučiate atsakomybės dirbdamas su savu klubu?
– Labai sunku dirbti savame krašte. Posakis apie nebuvimą pranašu savame krašte yra teisingas. Senolių išmintis – teisinga. Esu toks žmogus, kuris kartais per daug prisiima atsakomybės. Man sunku išgyventi pralaimėjimus klubo viduje. Galbūt iš išorės taip neatrodo, bet išorės spaudimas yra.
Tikiu, kad kitam treneriui legionieriui būtų lengviau, o galbūt net ir kitur dirbti būtų lengviau. Visgi, kai tau pavyksta viršyti lūkesčius, viskas sugrįžta dviguba banga. Energija grįžta su kaupu. Tai yra malonu. Kai Lietuva bendrąja prasme laimi, taip man, dabar jau uteniškiui, smagu čia matyti laimingus veidus po laimėtų rungtynių. Kitą kartą ir po pralaimėjimų žmonės supranta, tiesia ranką ir supranta. Nuostabu, kai visa arena atsistojusi skanduoja „Utena“. Kur tu gali tokį dalyką išgirsti Utenoje? Kur gali išgirsti tokį pasididžiavimą miestu? Niekur. Tada supranti, kad darbas eina teisinga linkme. Esame svarbūs savo miestui.
– Buvote pakviestas stoti prie 18-mečių rinktinės trenerio vairo. Kaip reagavote į tokį pasiūlymą?
– Man iš tikro buvo labai smagu būti taip įvertintam. Nesu nei „Žalgirio“, nei „Ryto“ klubų sistemų treneris. Kartais jie lengviau gauna darbus ir tai yra natūralu, nes dirba Moksleivių krepšinio lygoje (MKL). Buvau pakviestas, kaip man pasakė iš anksto, dėl mano darbų ir sistemos. Be jokios abejonės, sutikau. Tai man yra žingsnis į priekį.
Tiesa, darbas su jaunimu man nėra naujas. Penkerius metus treniravau vaikus ir tai dariau specialiai, kad išmanyčiau darbą su tokios grandies krepšininkais. Kažkada man Antanas Sireika yra sakęs, kad geru treneriu netaps tas, kas netreniravo vaikų krepšininkų.
Kitas dalykas, dirbdamas „Juventus“ sporto direktoriumi, žiūriu žaidėjų rinką. Tikrinu ne tik vyrų, bet ir jaunimo rinką. Be abejo, nėra lengva pasikviesti geriausius krepšininkus į savo komandą, nes juos surenka „Žalgiris“ ir „Rytas“.
Lietuvos vardas man nėra svetimas ir, jeigu kiltų karas, tikrai eičiau ginti mūsų šalies. Man tai svarbu.
Pats perėjau visus rinktinės etapus. Žaidėme su Šarūnu Jasikevičiumi petys į petį. Mus treniravo Jonas Kazlauskas. Nuostabūs prisiminimai. Prisimenu visas stovyklas ir sunkų darbą. Pamenu ir euforiją, kai tapome Europos aštuoniolikmečių turnyro čempionais. Tai buvo nuostabu. Atgavus Nepriklausomybę buvome viena pirmųjų rinktinių, tapusių nugalėtojais stambiuose turnyruose. Dar kartą atšviežinome tą lietuvių religiją.
