Tokio įvykių kupino olimpinio ciklo Lietuvos plaukimo pasaulyje seniai nebuvo. Kai Rūta Meilutytė dar 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse kovojo dėl medalių, niekas negalėjo pagalvoti, kad per ketverius metus mūsų šalies plaukimo rinktinės veidas taip kardinaliai pasikeis.
2020-uosius, Tokijo olimpinių žaidynių, metus Lietuvos plaukimo federacija pasitinka jau be karjerą praėjusiais metais pabaigusios R. Meilutytės, bet su nauju vėliavnešiu – Danu Rapšiu.
Tik per apmaudžią klaidą pasaulio plaukimo čempionu 2019-ųjų vasarą netapęs panevėžietis vėliau atsigriebė užprogramuoto roboto ritmu skynęs medalius pasaulio plaukimo taurės varžybose bei nusigriebęs du aukso medalius Europos plaukimo trumpajame baseine pirmenybėse.
Praėjusiais metais Dano sukelto pergalių uragano efektas buvo toks didžiulis, kad sporto gerbėjai jau net neabejoja – Tokijo olimpinėse žaidynėse lietuvių delegacijoje D. Rapšys bus rimčiausias pretendentas kovoje dėl tauriausios prabos apdovanojimų.
Savame kieme Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) vadovybė reikliais ir į Tokiją žemėlapyje kasdien D. Rapšiui baksnojančiais prievaizdais netapo. Atvirkščiai, LPF prezidentas Emilis Vaitkaitis stengiasi nei rinktinės lyderiui, nei kitiems mūsų šalies plaukikams papildomo spaudimo nesudaryti.
Išties 2020-ieji gali būti įdomūs ne tik dėl D. Rapšio starto olimpinėse žaidynėse. Tokijuje išvysime ir pirmą kartą estafečių varžybose startuosiančią vyrų komandą. Į olimpinių žaidynių baseiną šoks ir Andrius Šidlauskas. Negana to, dar keli mūsų šalies plaukikai bando prikalti žaliąją rodyklę, leisiančią pajudėti iš šalutiniame kelyje esančios sankryžos Japonijos link.
Visgi pakilią nuotaiką dėl artėjančių olimpinių žaidynių vis dar aptemdo ir vietinės batalijos. Po R. Meilutytės triumfo 2012 m. žaidynėse Londone garsūs politikų pažadai Lietuvą apstatyti baseinais apaugo samanomis ir tapo lietuviškojo folkloro dalimi, o geriausi mūsų šalies plaukikai, laukdami Vilniuje statomo Lazdynų baseino, varžyboms rengiasi Klaipėdoje.
Už Lietuvos ribų kalbama ne apie nekylančius baseinus, o apie pinigus, kuriuos uždirbti komercinėse varžybose galėtų plaukikai.
Naujai įkurtos Tarptautinės plaukimo lygos (ISL) plaukimo varžybos buvo ne juokais supykdžiusios Tarptautinę plaukimo federaciją FINA, tačiau karo audros nurimo praėjusių metų pradžioje, FINA pripažinus ISL varžybų teisėtumą, bet nesutikus fiksuoti ISL pasiektų rekordų.
Kaip atsvarą ISL rengiamiems plaukimo etapams FINA išplėtė varžybų kalendorių ir pradėjo organizuoti Čempionų serijos varžybas, kuriose praėjusiais metais karaliavo D. Rapšys, spėjęs iškovoti vieną aukso medalį ir šių metų sezone.
Apie tai, kaip olimpinius metus pasitinka LPF, koks yra D. Rapšio efektas ir kokios stiprios yra pasaulinės plaukimo organizacijų srovės, portalas LRT.lt pasikalbėjo su LPF prezidentu E. Vaitkaičiu.
– Emili, 2019 metai priklausė D. Rapšiui. Jis sugeneravo daugiausia Lietuvos sporto gerbėjų dėmesio, apie jo rezultatus ir pasiekimus kalbėjo visa šalis. Kaip galite įvertinti geriausio mūsų šalies plaukiko metus?
– Iš tikrųjų, jau septyneri metai, kai D. Rapšys yra mūsų galinčių daug pasiekti plaukikų sąraše. Dėl vienokių ar kitokių problemų – sveikatos ar nesusiklosčiusių aplinkybių – savo potencialo anksčiau jis nerealizuodavo. Dabar situacija tokia, kad atėjo jo laikas, kitais žodžiais tariant – derliaus nuėmimo metas. Norisi, kad tas „derlius“ būtų nuimtas būtent šiais, olimpiniais metais.
2019-aisiais metais plaukime buvo daug įvairių iššūkių. Atsirado nauja, privačia iniciatyva įkurta, komercinė plaukimo lyga – ISL, ji įnešė sumaišties. Tarptautinė plaukimo federacija (FINA – LRT.lt) atsakė savo profesionalia plaukimo lyga, todėl visų metų varžybų kalendorius tapo nežmoniškai intensyvus. Aišku, jis taip stipriai nesipjovė su pasirengimo etapu, tačiau vis tiek buvo intensyvus.
– Lietuvos plaukimo rinktinės lyderio vaidmenį Danas perėmė iš Rūtos Meilutytės. Per aštuonerius metus susiformavo nuostata, kad turime vieną paties aukščiausio lygio plaukiką. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Visada savo plaukimo rinktinėje turėdavome vieną stipresnį lyderį, šalia jo kiek nublankdavo kiti. Yra kelios šio reikalo pusės: stiprų lyderį ir jo žibančius medalius mato visuomenė ir spauda. Po apdovanojimais gali pasislėpti visi – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ar pati federacija. Jeigu yra užimama bloga vieta ir kartu iškovojamas medalis, esame įpratę kalbėti, kad nugalėtojai nėra teisiami.
Galbūt labiausiai Rūta (R. Meilutytė – LRT.lt) savo laiku parodė, kad aukšti rezultatai baseine gali būti pasiekti ir Lietuvoje, kad nesame blogesni už kitų šalių plaukikus. Tai buvo gyvas asmeninis pavyzdys, kuriuo gali patikėti ir kiti žmonės. Tai prisideda prie bendro plaukimo augimo ir vystymo.
Žinoma, yra ir kita pusė ir labai sunku pasirinkti, ar geriau finaluose turėti penkis plaukikus, ar vieną medalininką. Žiūrint į ateitį, norisi, kad nebūtume vieno žmogaus federacija ir sporto šaka.
– Eteryje šalia transliuojamų plaukikų pasiekimų neretai velkasi nepastatytų ir neatsidarančių aukščiausio lygio baseinų tema Lietuvoje. Ne vienerius metus kyla Lazdynų baseino kompleksas. Kokią situaciją matote, jei kalbėtume apie vandens sporto šakų infrastruktūrą 2020-ųjų pradžioje?
– Vienareikšmiškai įvertinti šią situaciją nėra lengva. Žinoma, situacija Vilniuje kelia didelį sopulį. Čia kenčia ne tik plaukimas, bet ir kitos vandens sporto šakos. Sportininkai neturi, kur rengtis, ir šis klausimas labai sunkus.
Jei kalbėtume bendrai apie šią problemą, ją galima palyginti su švietimo sistema. Anksčiau visas plaukimas buvo vystomas per sporto mokyklas ir įvairias sporto mokymo įstaigas. Tai buvo daugiau biudžetinės įstaigos, turėjusios savo reikalavimus, kas gali dirbti jose ir t. t.
Tai buvo visa sistema, konkurencinga ir orientuota į aukšto meistriškumo sportą. Sportas – ne vien rezultato siekimas, bet ir valios bei charakterio ugdymas. Šios savybės vėliau padeda ir gyvenime. Prie tų biudžetinių įstaigų, to gero ir seno modelio, atsiranda ir privačios mokyklos. Kadangi tai privatus verslas, jis gali samdyti, kokius nori trenerius, nebėra ir grupių formavimo sistemos ir rezultato siekimo apsekto.
Ateina organizacijos, kurios yra orientuotos į pelną, pajamas. Dabar yra toks laikas, kai mūsų plaukimo infrastruktūra iš tų biudžetinių įstaigų pereina į verslo rankas. Verslas įkuria privačias mokyklas. Nesakau, kad tai bloga situacija, tačiau tie privatūs klubai nebūtinai orientuojasi į plaukikų paruošimą Lietuvos rinktinėms ir aukščiausio rango varžyboms. Kita vertus, ir tėvai, vesdami vaikus į būrelį, retai kelia uždavinius pasiekti aukštų rezultatų. Atrodo, kad anksčiau tėvai buvo ambicingesni. Dabar daugiau orientuojamasi, kad vaikas smagiau praleistų laiką, gautų gerą emociją. Trūksta tokio griežtumo ir supratimo, kad sporte yra ir kita pusė – darbas, rezultatų siekimas. Vėliau viskas gali atsipirkti.
– Jau užsiminėte apie plaukimo pasaulyje nuskambėjusį FINA ir ISL konfliktą, kurio metu gimė ir FINA plaukimo Čempionų serijos varžybos. Ar dėl šio konflikto nenukenčia plaukikai?
– Plaukimo pasaulyje atsiranda kalbų, kad visų metų kalendorius yra apkrautas varžybomis. Taip yra programuojamas konfliktas. Mes gauname programinį finansavimą ir lėšas iš LTOK. Pinigai yra skirti ruoštis olimpinėms žaidynėms, o sportininkai nori nenori, nekalbant vien apie Lietuvos sportininkus, siekia uždirbti, todėl plaukikai ir dalyvauja komercinėse varžybose.
Žinoma, idealiu atveju laikomasi nustatytų pasiruošimo rėmų prieš olimpines žaidynes, tačiau, jeigu atsiranda galimybė uždirbti, sportininkai nori pagriebti šį kąsnį. Nebūtinai naujos varžybos yra blogas dalykas, galbūt atsiradęs piniginis aspektas dar labiau motyvuoja sportininkus.
– Grįžkime į temą apie mūsų šalies plaukikus. Ką galite pasakyti apie mūsų šalies rinktinės plaukimo lygį ir talentų situaciją?
– Talentų turime visose grandyse. Galime pasidžiaugti, kad aukščiausiame lygyje, kur vėliavnešiu tapo D. Rapšys, turime puikiai dirbančią komandą, kurią sudaro ir Andrius Šidlauskas, ir Deividas Margevičius. Šioje komandoje labai svarbus kineziterapeutas Andrius Bogdelis ir trenerė Ina Paipalienė. Jie labai stipriai ūgtelėjo. Gal dar ne visi rezultatai yra realizuoti, kiek jie yra įdėję darbo. Visi jie – profesionalai. Galima pagirti jų darbo metodus ir nusiteikimą prieš startą.
Artimiausiame rezerve turime šiokią tokią spragą, trūksta dėl aukščiausių vietų galinčių kovoti plaukikų. Tiesa, jaunesnių plaukikų grupėje turime ir Arijų Pavlidi, ir Kotryną Teterevkovą. Dar jaunesnė ir labai perspektyvi plaukikė yra Kanadoje gyvenanti Silvija Statkevičius. Ji kilusi iš stiprios plaukikų šeimos. Genai, tėvų talentas ir plaukikės požiūris gali leisti šiai sportininkei būti garsiai linksniuojamai ateityje.
– Visai federacijai ir jums, kaip vadovui, 2020-ieji nėra tik eiliniai metai. Olimpiniai metai tikriausiai sukelia papildomą spaudimą ir atima daugiau nervų, nei įprasta. Kaip keičiasi darbai ir, apskritai, kaip vyksta pasiruošimas tokioje atsakingoje olimpinio ciklo stadijoje?
– Situacija, iš esmės, yra bloga. Apie 70–80 procentų federacijos biudžeto sudaro būtent pagal naują sporto įstatymą priimto programinio finansavimo lėšos. Lėšos keliauja per Mokslo, švietimo ir sporto ministeriją. Tarkime, praėjusiais metais programinio finansavimo skaičius ir biudžetą žinojome gruodžio pradžioje, o dabar jau sausio vidurys ir mes net nematome pateiktos formos, kurią būtų galima užpildyti, kad galėtume gauti finansavimą 2020-iems. Tai nenormali situacija, juk yra olimpiniai metai.
Norėdami išpildyti trenerių pasiruošimo žaidynėms sumanymus, turime rezervuoti treniruočių bazes, pavyzdžiui, aukštikalnėse, dar prieš dvejus metus iki norimos datos. Mūsų federacija turi prabangą atlikti tokias išankstines rezervacijas, kadangi turime susitaupę pinigų rezervą, iš jo ir vykdome tokį pasirengimą. Visgi yra federacijos, kurios to sau negali leisti. Tai didžiulė bėda.
Galime kalbėti apie tai, kad Vilniuje nėra vandens sporto šakų bazių, tačiau nėra ir resursų kažkur išvažiuoti ruoštis varžyboms. Kol kas vandens sporto šakos tyli, tačiau olimpiniais metais tokia situacija nėra normali.
– Visi puikiai supranta, kad rinktinės lyderis yra D. Rapšys. Kokie darbai laukia šio plaukiko prieš olimpines žaidynes?
– Nesinori olimpiniais metais pakeliui barstyti energijos. Manau, kad ir D. Rapšys po starto FINA plaukimo čempionų lygoje dalyvaus tik mūsų vietinėse varžybose ir koncentruosis į olimpines žaidynes. Norisi šiek tiek užsidaryti ir pabėgti nuo viešumos ir papildomo spaudimo bei medalių kabinimosi iš anksto.
– Ar esate iškėlę D. Rapšiui konkrečius tikslus Tokijo olimpinėms žaidynėms?
– Kaip federacija nesame iškėlę D. Rapšiui kažkokių konkrečių tikslų olimpinėse žaidynėse. Esame atsisakę tokios praktikos. Mums svarbus rezultatas ir iškovota vieta, bet medalių skaičiaus iš anksto neplanuojame.
– Olimpinių žaidynių tikriausiai laukiate ne vien dėl D. Rapšio. Kokių intrigų dar gali sulaukti plaukimo gerbėjai Tokijuje?
– Mes dar laukiame, kad bus įvykdyti olimpiniai normatyvai. Šią savaitę vyks varžybos Belgijoje ir Liuksemburge, lauksime Giedriaus Titenio, Simono Bilio, Kotrynos Teterevkovos įvykdytų normatyvų. Nedaug trūksta ir Andriui Šidlauskui, kad būtų įvykdytas 200 m rungties krūtine normatyvas. Deividas Margevičius taip pat gali tą pasiekti. Manau, kad mes galime praplėsti mūsų rungčių olimpinėse žaidynėse repertuarą.
