Sportas

2020.01.20 21:26

Dakarą šturmavę lietuviai – apie didžiausius iššūkius, greitį „iki dugno“ ir pamąstymus apie kitų metų lenktynes

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2020.01.20 21:26

Dakaro ralis su kiekvienas metais vis populiaresnis. Ir ne tik sirgaliams. Šiais metais lenktynėse dalyvavo daugiausia lietuvių ekipažų nei kada nors anksčiau – 6, finišavo 5, tačiau rezultatai šiemet prastesni. Dvi savaitės smėlynuose neapsiėjo be avarijų, gedimų ir traumų. Grįžę ne visi žadėjo važiuoti ir kitąmet.

Geriausiai pasirodęs Benediktas Vanagas, vos 2 minutes aplenkęs ir spėjęs finišuoti Vaidotas Žala ir motociklininkas Arūnas Gelažninkas – „Dienos temoje“.

Dienos tema. Vanagas: nors šturmanas Filipe Palmeiro buvo neplanuotai brangus projektas, visgi pasiteisino

– Pone Gelažninkai, pirmiausia noriu kreiptis į jus. Man motociklininkai Dakare apskritai primena tokius kamikadzes. Nei žmogaus šalia, jei kas nutiktų, nei stogo virš galvos, nei apsaugų, nei kas legendos skaito – vien tik KTM, pavyzdžiui, su jumis šį kartą. Kaip jūs orientuojatės? Nebijote pasimesti smėlynuose? Yra kažkokia pagalba, galima jos tikėtis?

A. Gelažninkas: Jei pagalbos prireiktų, be abejo, turim tam tikrą sistemą, kad ją išsikviestume. Bet mes iki Dakaro ralio ruošiamės, tam esam pasiruošę. Ir žinome, kaip ta „kelio knyga“ atrodo, kaip ja reikia naudotis. Juolab, matom trasas, yra kiti sportininkai, tai nėra taip, kad esi visai vienas. Tam tikrais momentais, jei tau galbūt gerai sekasi ir niekas tavęs neaplenkia, nepaveja, važiuoji kad ir visą dieną vienas, nieko nesutinki. Bet baimės pasiklysti tikrai nėra, juolab, kad tam esi pasiruošęs.

– Jus šį kartą lydėjo žmona. Ką ji veikė? Nesiskirsite dėl jos darbo broko Dakare?

A. Gelažninkas: Ne. Žmona visą informaciją, kurią aš patirdavau, visus mano išgyvenimus transliavo jums visiems į Lietuvą.

– Tai transliavo neblogai. Kokiu greičiu jūs lekiate per tuos smėlynus?

A. Gelažninkas: Maksimalus greitis buvo apie 160 km/val.

– 160 km/val... Kiek kartų šiais metais teko kristi?

A. Gelažninkas: Vieną kartą taip gerokai teko nusiridenti, o lengviau gal dar kokius 3–4 kartus.

– Skaičiau, kad lėkėte, skridote maždaug 40 m. Tai tuo metu, kol žnegtelėjote, galvoje buvo kokia nors mintis, ką nors spėjote pagalvoti ar nieko?

A. Gelažninkas: Iki tol nelabai spėjau pagalvoti, nes nukritau tikrai labai staigiai, net nesupratau, kaip tai įvyko. Bet kol, galima sakyti, skridau nuo motociklo, atrodė, kad tai truko kokią minutę. Nes labai daug įvairių minčių galvoje tuo metu prasisuko, o paskui tiesiog jau jutau smūgius, kai ridenausi ir voliojausi. Bet, kaip žinom, sėdžiu šiandien čia, ganėtinai sveikas, tai viskas laimingai baigėsi.

– Spėjote pas gydytojus pabuvoti, yra kažkokių traumų, dar jums ką nors skauda?

A. Gelažninkas: Skaudėti dar skauda, bet, manau, tiesiog reikia poilsio ir viskas bus gerai.

– Gerai, jūs nugalėtojui Ricky'iui Brabecui pralaimėjote daugiau nei 8 valandas. Kam didžiausi priekaištai dėl to? Tam KTM? Sau? Gal aptarnaujančiam personalui? Ar čia daug apskritai tos valandos?

A. Gelažninkas: 8 valandos, manau, yra labai daug, bet ne visai jos atspindi tikrą mano važiavimo greitį, kaip buvo. Kaip pamenu, pernai per tuos greičio ruožo etapus pralošdavau apie valandą ir valanda ar daugiau, būdavo, nuo lyderio atsilikdavai. Šiais metais buvo dienų, kad ir tik pusę valandos pralošiau. Tai manau, kad šiek tiek, žiūrint pagal bendrus laikus, mano greitis yra padidėjęs. Bet šiais metais, manau, buvo gerokai stipresnė konkurencija.

– Pone Vanagai, tos dvi savaitės kiek kainuoja jėgų, sveikatos, gal svorio numetėte, gal nervai nelaiko?

B. Vanagas: Aš kažkaip išmokau jau truputėlį gyventi Dakare, tai man atrodo, kad svorio prasme visai išlaikau savo balansą. Skysčių prarandi šiek tiek, tas tiesa, bet turbūt dvi savaitės Dakare man buvo lengvesnės negu du mėnesiai prieš tai Lietuvoje. Kažkaip perturbacijų buvo visokiausių. Tai Dakare negaliu sakyti, kad ilsėjausi, bet iš esmės bent jau nepraradau energijos.

– Tai tos perturbacijos, aišku, pirmiausia turbūt susijusios su netikėtai iškritusiu jūsų šturmanu. Ir Filipe Palmeiro pasiteisino? Jūs važiuotumėte su juo dar kartą?

B. Vanagas: Filipe tikrai pasiteisino, tai buvo brangus projektas mums, ne pagal planą brangus. Bet tikrai daug informacijos gavome, daug peno pamąstymui ir, man atrodo, mums visai pavyko drauge. Tai sunku pasakyti, kas būtų. Žinote, nelabai noriu kalbėti apie tai, ko mes neplanavome, nes Filipe buvo aiškus avarinis atvejis ir vienoms lenktynėms.

Ar kažkas iš to toliau bus – tokio plano net nebuvo. Tai dabar esame laimingi, kad padarėme darbą, finišavome, atvažiavome gana neblogoje pozicijoje. O dėl daugiau dabar reikia susisteminti tą informaciją, kuri yra galvoje. Čia truputį dar greitpuodis, tai ten dar kunkuliuoja viskas, bet po truputėlį sodinasi ir sluoksniuosis, ir tada suprasiu, kas čia atsitiko.

– Ar jūs ką nors žinote apie savo buvusio šturmano Sebastiano Rozwadovskio sveikatą?

B. Vanagas: Su Sebastianu kas antrą dieną turbūt bendraudavome Dakaro metu ar net kasdien. Net ir šiandien susirašėme ir žinau, kad rytoj turime konferencinį pokalbį, telefonu kalbėsime apie gyvenimą ir jo prasmę.

– Turite su juo kitų planų?

B. Vanagas: Pasižiūrėkime, mums taip greitai teko čia viską keisti, kad iš esmės nieko negalvojome į priekį, bet aišku, kad status quo reikia truputį suprasti, kur mes čia dabar esame, kaip jis gyvena, kaip laikosi, kokie planai ir tada pasižiūrėsime.

– Ar aš teisingai supratau – nė vienas lietuvių ekipažas nebuvo gamyklinė komanda, tiesa?

B. Vanagas: Dar ne ir dar turbūt kurį laiką nebus.

– Kokie tos komandos yra pranašumai ir kokios galimybės lietuviams turėti gamyklinę komandą, patekti į tokią?

B. Vanagas: Iš esmės teorinės turbūt yra gana geros. Ar lietuviai turi tokį greitį, kuris būtų labai geidžiamas gamyklinių komandų, tai turbūt dar mums reikia pasportuoti visiems. Iš esmės turbūt neblogai atrodome ir tikrai visi čia trys sėdintys yra greiti pilotai, turintys šiokią tokią patirtį. Bet aišku, tas top lygis, patys greičiausi lenktynininkai, velniai griebtų, jie turi gerokai daugiau patirties. Tai teoriškai yra, o praktiškai gal net kada nors ir pamatysim, čia užsispyrimo klausimas.

– Ir ponas Vaidotas. Pirmas pirmame, paskutinis paskutiniame etape. Ir dar daugiau, jeigu ne tos 2 minutės, kurias jums pavyko vis dėlto aplenkti, tai išvis viskas būtų šuniui ant uodegos nuėję. Ir visa tai dėl to, kad jūs paskutiniame etape įsirėžėte į akmenų krūvą, tiesa? Kiek šturmanas turi šitoje vietoje prisiimti kaltės? Nes kai šiaip ralis, tai suprantu, šturmanas išvažiuoja etapus, susižymi viską pats, legendą jums skaito tarsi ir viską žinodamas, o kaip yra Dakare?

V. Žala: Mano giliu įsitikinimu, visos klaidos yra ekipažo klaidos ir skirstyti jas būtų nekomandiška, nes kartu džiaugiamės, kai pasiseka, kartu liūdim, kai nepasiseka, ir bandyti čia kažkam primesti tą kaltę... Mes padarysime analizę pas save viduje, o tiesiog dabar taip dėlioti – nemanau, kad prasminga.

– Gerai, bet mes matėme ir Fernando Alonso kūlverstį, ir kipriečio skrydį nuo kopos, ir Carlosas Sainzas pradėjo nuo avarijos. Tai buvo daug pavojingų vietų šiais metais lenktynėse?

V. Žala: Buvo. Tas greičio ruožas buvo ypatingas tuo, kad ten ta pirma pakopa buvo tokia klastinga. Nebuvo ji kopa kaip kopa, bet tiesiog jos status nusileidimas nebuvo aiškiai matomas. Mano žiniomis, tris ekipažus pagavo ta kopa. Vienas skrido toli ir skaudžiai, du kūlversčiai. Bet tokių pavojingų vietų buvo galbūt mažiau negu ankstesniuose Dakaruose. Nes vien techniškų tokių vietų gal buvo šiek tiek mažiau, buvo tikrai daug tokių erdvių, kur ilgą laiką skrieji, pedalas iki dugno, turėjome ilgiausią tiesiąją, turbūt per 40 km.

– Iki dugno, tai kiek?

V. Žala: Beveik 180, priklauso nuo paviršiaus, nuo smėlio klampumo, tai tas greitis nuo 175 iki 180 viršaus svyruoja. Tai kuo kietesnis gruntas, tuo daugiau įsibėgėji. Bet tokių tiesiųjų tikrai buvo daug ir kai kurie greičio ruožai buvo tokie savotiškai keisti, kai virini keletą kilometrų visiškai lygiai, tada kilometras kopų masyvo ir tada vėl kiek akys mato tiesai ir vėl į kopų masyvą, besikaitaliojantis toks tempas.

Aš manau, kad ateityje Dakaras šiek tiek pasikeis ir organizatoriai įmes daugiau techniško važiavimo, kurį matėme per maratonines dienas. Ir jeigu pirmoji maratoninė diena nebūtų buvusi sutrumpinta, tai jau ta antroji pusė tikrai būtų buvusi sudėtinga.

– Bet šitas Dakaras toli gražu nėra toks, koks prasidėjo, kai buvo Paryžius–Dakaras. Pernai dar buvo Lotynų Amerika, dabar Saudo Arabija. O saugumo, azarto, išgyvenimo prasme Lotynų Amerikoje buvo įdomiau ar šiemet?

V. Žala: Mes su Sauliumi nusprendėme, kad mums labai patiko Saudo Arabija. Tikrai naujas kraštas, nauji įspūdžiai, nauja kultūra. Žmonės galbūt ne visi girdėję apie Dakarą, nes šiaip yra uždara tauta vis dar. Jie stengiasi atsidaryti pasauliui, bet dar viskas vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi. Bet mums gerą įspūdį paliko. Ir tikrai ten gamta turi daug sąlygų tokioms lenktynėms kaip Dakaras.

Ir tikrai daug įvairesnių sąlygų, negu matėme šiemet. Galbūt organizatoriams reikia laiko, galbūt saugumas, aplinkybės dar neleidžia mums visur įlįsti, kur norėtume, kur Dakaro dalyviai galėtų įlįsti. Bet gamtos sąlygomis tai tikrai puikus kraštas tokioms lenktynėms.

– Mes vis kalbame, kad Dakaras labai populiarus Lietuvoje ir iš tiesų apie jį daug rašo, daug visi domisi, kalbasi, bet yra tokių šalių, pavyzdžiui, prancūzai, man teko skaityti, visiškai nedaug dėmesio skiria ir Dakaras sulaukia daug kritikos, nes daug teršiama. Jie prisideda prie klimato kaitos, todėl jis nėra toks populiarus. Ką jūs galvojate apie tai, ar tai iš tiesų yra taršus renginys?

B. Vanagas: Iš vienos pusės, tai yra automobilis, kuriame dega degalai. Iš kitos pusės, būtent automobilių sporte ir ne kažkur kitur atsiranda naujos technologijos, nes automobilių sporte ypač svarbus ir efektyvumas.

Tai Dakare dabar yra kalbama ir apie akumuliatorius, ir apie tai, kad automobiliai su tais akumuliatoriais galėtų nuvykti gerokai didesnį atstumą, negu jie sugeba dabar. Tai nebūtų sporto, nebūtų progreso iš esmės. Tai šitoje vietoje, iš vienos pusės, taip, teršia, bet iš kitos pusės čia gimsta technologijos.

– Ką jūs galvojate apie tą taršą?

A. Gelažninkas: Nesu labai daug susipažinęs su tuo reikalu, bet įsivaizduoju, kad turbūt eilinė kokia pramonės gamykla, kuri užsiima tam tikrais dalykais, teršia daugiau negu visas tas Dakaro ralis, trunkantis tik dvi savaites per metus.

– Vaidotai, bet šitame Dakare matėme elektra varomą bolidą. Ar galite įsivaizduoti, kad elektromobiliai gali būti Dakaro ateitis?

V. Žala: Manau, kad taip tikrai bus ateityje. Neaišku tik kiek greitai ateityje, nes Dakaras šiuo atžvilgiu labai nepalankus, tikrai dideli greičio ruožai, atstumai. Sakykim, 50 km įveikti koviniu greičiu su baterija yra dar neįmanoma užduotis automobiliui.

Dėl to, kai „Acciona“ ekipažas, kuris buvo pirmasis teoriškai įveikęs Dakarą elektromobilio pavidalu, tai jis tuose punktuose, kur motociklininkai įsipila degalų, stodavo krautis baterijos ir dar nelabai tausojančiu būdu, kur stovėdavo didžiulis sunkvežimis su dyzeliniu generatoriumi ir sukdavo energiją į tą elektromobilį. Tai dar, sakykim, vardan idėjos, kaip sako Benediktas, dėl to technologinio progreso, tai organizatoriai imasi visų žingsnių, kad palengvintų įėjimą tų projektų, kurie turi tą tokią idėjinę prasmę.

Bet kol kas dar esame labai ankstyvoje stadijoje ir tikrai Dakaras yra tokia galutinė stotelė, kai bus išbandomos technologijos. Kaip pavyzdys – „rallycross“ – ten yra keli kilometrai ir tą trasą išvažiuoti su bateriniu potencialu yra daug paprasčiau. Čia turime labai didelius atstumus ir tą išbandyti gal dar ankstoka. Bet veiksmas vyksta.

– Ir visai baigiant, mano klausimas toks: ar galima galvoti, kad kitąmet jus matysime Dakare? Taip ar ne?

B. Vanagas: Kas atitinka vieną kartą, nebūtinai pasikartos. Tas, kas būna du kartus, greičiausiai bus ir trečią.

A. Gelažninkas: Pritarčiau turbūt Benui ir dabar sunku šią savaitę čia dar atsakyti tiksliai. Noras yra, o kaip bus, tikrai pamatysim turbūt vasarą.

V. Žala: Man sunku įsivaizduoti, ką galėčiau daugiau veikti be Dakaro.

– Tai tada labai dėkoju, kad šiandien radote laiko, linkiu išsigydyti traumas, kurias patyrėte.