Sportas

2020.01.25 13:15

Žinomiausias Lietuvos „ultra“ rašo knygą: ji bus ne apie futbolą, o apie tai, ką aš patyriau šalia jo

Paulius Cubera, LRT.lt2020.01.25 13:15

Bent kartą Vilniaus „Žalgirio“ rungtynėse stadione buvęs žmogus tikrai yra matęs „Pietų IV“ tribūną ir jos neoficialų lyderį Ingvarą Butautą, dar žinomą pravarde Storas. Žinomiausias Lietuvos ultrasirgalius jau kurį laiką dirba prie labai įdomaus projekto, dėl kurio vyrui galvą išūžė draugai ir aplinka. Jis rašo knygą. Tiesa, paklaustas, apie ką bus ši knyga, atsako: „Apie nieką.“

Daugybę Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių visoje Europoje gyvai stadionuose matęs I. Butautas teigia, kad šiandieninę kartą į stadionus atvesti yra be galo sunku: „Nebent pagrasintum juos į Sibirą išvežti.“

Pačiam „ultrai“ nei lietus, nei tai, kad stadionas yra be stogo, niekada nebuvo problema, tačiau naujajai kartai, pastebi pašnekovas, tai yra labai svarbu.

Knygos apie futbolo „ultros“ gyvenimą rankraštį I. Butautas tikisi pabaigti iki A lygos sezono pradžios.

„Galvojau, kad padaryti išeis greičiau. Tai buvo pirmas mano bandymas rašyti knygą, buvau per didelis optimistas. Gal pradžioje skyriau per mažai dėmesio, atrodė, kad dar yra daug laiko. Dabar skiriu turbūt dvigubai daugiau laiko“, – pasakoja I. Butautas.

– Apie ką bus ši knyga?

– Kai manęs paklausia, apie ką, aš sakau, kad apie nieką. Tai nebus knyga apie futbolą. Net galvojau padaryti taip, kad futbolas visoje knygoje nebūtų paminėtas (nusijuokia). Apie patį futbolą ten bus labai nedaug, beveik visiškai nieko. Gal vienas kitas rezultatas ir bus ten parašytas.

Aš gyvenime matęs labai daug to, kas yra aplink futbolą. Nuotykis – ne nuotykis. Man sunkoka atsakyti, apie ką ši knyga. Ji nėra vien apie mane, labiau, ką aš mačiau apie futbolą. Apie tai, kas vyksta tribūnose, aplink stadioną, kelionėse.

– Rašote apie fanų kultūrą?

– Net ir taip negalima sakyti. Kultūra knygoje nėra nagrinėjama – tai daugiau įspūdžiai, ką mačiau aš pats. Važiavau į kažkokią išvyką, ką mačiau, ką patyriau. Ten nebus kažkokių apibendrinimų ar svarstymų apie pačią fanų kultūrą.

Aš net nežinau, ar galima tai vadinti nuotykiais. Jų patiria galbūt tie, kas kariauja ir panašiai. Yra prirašyta daug knygų apie sirgalių muštynes, smurtą, o mano gyvenime jų buvo, bet tikrai nedaug. Iš to knygos tikrai neprirašyčiau. Didžiausia dalis, kuri bus aprašyta, seni laikai – iki nepriklausomybės. Tai ne dėl nostalgijos, tiesiog tada nuotykių ir įvykių įvairiose kelionėse buvo daugiau. Ir nepriklausomybės laikais nuotykių prieš 20 metų buvo kur kas daugiau, o dabar – sėdi ir nuvažiuoji, kur tik norisi.

– Kas paskatino tą knygą rašyti?

– Aplinka labai ilgai skatino tai daryti, ūžė man kelerius metus. Aš maiviausi, galvojau, ar man čia tikrai išeis parašyti. Tačiau nuo vasaros gyvenime atsirado ganėtinai daug laisvo laiko, atsirado žmogus, kuris šiek tiek padėjo finansiškai ir tada aš supratau, kad laikas. Aplinkybės susidėliojo taip, kad rašau dabar – arba niekada.

– Ar kas nors padeda rašymo procese, ar viską darote pats?

– Ne, viską darau pats. Tai, ką patyriau senais laikais, esu susirašęs ganėtinai dideliame sąsiuvinyje. Kas vyko namuose, atsiminti sunkiau, bet praktiškai visos sovietinės išvykos yra aprašytos mano paties ranka. Ten yra iš ko atsiminti.

Yra žmonių, su kuriais pasikalbu, paklausiu, ką jie atsimena. Kiekvienas žmogus atmintyje turi skylių, tad aš jas bandau taip užpildyti.

– Ar yra tokia išvyka, kuri labiausiai įsiminė?

– Nežinau, labai sunkus klausimas. Išvykos esmė – su kuo važiuoji, su kokiais žmonėmis. Ar jie įdomūs. Antras dalykas – keliavimo būdas, šalis. Tačiau kartais iš malonių, gerų išvykų atsimeni mažai ką, o iš tų, kuriose kažkas nutiko, atsimeni kur kas geriau.

– Kiek išvykos atsiminimus ir sėkmę jums lemia rezultatas futbolo aikštėje?

– Labiausiai tai lemia Lietuvoje, nes kelionės trumpos – atsisėdi ir nuvažiuoji. Užsienyje gal pastaraisiais metais tik pradėjo lemti. Pavyzdžiui, man labai įstrigusios išvykos į Beer Ševą (Izraelis) ir Astaną – abi jos įstrigusios tuo nemaloniu aspektu, kai atrodė, jog darbas padarytas, bet baigėsi tragedija.

– Kiek šalių esate aplankęs grynai dėl futbolo?

– Aš kitaip turbūt ir nesu aplankęs (juokiasi). Nesu niekur buvęs labai toli – kituose kontinentuose ar panašiai. Jeigu žiūrėsime į UEFA zoną, galime paskaičiuoti, kur nebuvau. Taip man lengviau. Nesu buvęs Kipre, Suomijoje, Andoroje, Gibraltare, Kosove ir Albanijoje. Jeigu kažko nepamirštu – tai tik šiose šešiose valstybėse.

– Ar yra stadionų, kurie paliko didžiausią įspūdį?

– Didžiausią įspūdį palikęs stadionas, aišku, „Žalgirio“ (juokiasi), bet ne apie tai dabar. Blogąja prasme didžiausią įspūdį paliko „Wembley“ – labai man ten nepatiko, jokios atmosferos.

Turbūt didžiausią įspūdį atmosferos prasme paliko „Crvena zvezda“ stadionas, bet ne per rinktinės mačą, o per „Žalgirio“ rungtynes dar sovietmečiu.
Visa „Pietų IV“ ir apskritai stadioninė bendruomenė sovietiniais laikais buvo gerokai nacionalistinė, antitarybinė. Daugeliui „Žalgiris“ buvo simbolis, laimėjus prieš rusus, apimdavo didesnis pasitenkinimas. Atrodė, kad nugalėjai sistemą. Atgavus nepriklausomybę to neliko ir taip yra iki šiol. Stadionas ir tribūna tada ištuštėjo labai stipriai.

– Jeigu pažiūrėtume į visą nepriklausomybės laikotarpį, kokie laikai Lietuvos stadionams buvo geriausi?

– Sakyčiau, kad turbūt 2007 metai. Nežinau, kaip dėl lankomumo, bet tuo metu buvo daugiausia aktyvių fanų. Didžiausios „ultrų“ bendruomenės rinkdavo per 100 žmonių. Tuomet A lygoje buvo 10 komandų, iš jų 8 turėjo rimtą, aktyvų palaikymą. Dabar yra kelios grupės, tačiau bet kuri iš jų yra mažiau aktyvi, negu bet kuri iš tų laikų.

1990–1991 m. buvo pats sunkiausias laikas, „Pietų IV“ tribūnoje tuo metu yra buvęs ir vienženklis fanų skaičius. Tada po truputį viskas pradėjo augti iki 2007-ųjų, keleri metai buvo labai gerai, o po to pradėjo kristi ir atėjo iki to, kas yra dabar.

– Kas motyvuoja tęsti judėjimą ir jį puoselėti?

– Čia motyvacijos nereikia – tiesiog toks yra gyvenimas. Aš turbūt padariau klaidų jaunystėje, nesukūriau šeimos ir dėl to neturiu, kur pasitraukti. Žmogus, kuris sukuria šeimą, turi veiklos ir su laiku pasitraukia. Aš neturiu šeimos ir man tai siejasi su gyvenimu.

– Tačiau daug kur gajos tradicijos, kai „ultrų“ bendruomenes papildo jų vaikai. Kodėl to nėra pas mus?

– Visų pirma, Lietuvoje tai vyksta. Antra, man pačiam ta tradicija nelabai patinka. Vaikas pats yra savarankiškas žmogus, jis nėra tėvo dalis, ne daiktas, jis pats renkasi, ką jam palaikyti, kokį gyvenimą gyventi.

Problema yra tai, kad jaunimas dabar renkasi kitokį gyvenimą. Labai stipriai kitokį, negu buvo, net nereikia sakyti, kad nuo mano laikų. Vaikai yra labai skirtingi net nuo to, kas buvo prieš 10–15 metų.

– Ar fanų bendruomenėms didėti labai trukdo nepatogūs Lietuvos stadionai?

– Aš taip nemanau. Nors gal pagal dabartinius norus... Dabar visi kažkodėl labai pradėjo bijoti ištirpti lietuje. Stogas, aišku, būtų pageidautinas, bet man oras neatrodo svarbus reiškinys. Bet, žinoma, skirtumas yra. Į „Sportimą“ visada susirenka daug žmonių, o sulig pirmuoju maču stadione jų labai sumažėja.

– Pastaraisiais metais aktyvios sirgalių bendruomenės daug konfliktuoja su policija, kuri kovoja prieš pirotechniką. Kaip į tai žiūrite jūs?

– Neigiamai žiūriu. Mūsų kriminogeninė situacija yra tikrai labai pasitaisiusi – tai, žinoma, yra gerai. Bet tada turbūt neturima daugiau, ką veikti, ir užsiimama fanais. Muštynės Lietuvoje įvyksta turbūt kartą per penkerius metus.

Aš dažnai galvoju, iš kur mes, kaip valstybė, turime tiek pinigų, kad policija veža kelis mikroautobusus žmonių į rungtynes, kuriose susirenka 200 žmonių? Turbūt valstybė turi per daug pinigų...

– Ar esate susimušęs su policininku?

– Ne, nesu. Visų pirma, policininkas visada yra ginamas sistemos. Tau nereikia su juo susimušti, bet jis tave gali apkaltinti, kuo tik nori. Anksčiau tai būdavo dažnai, ta situacija ėjo geryn, dabar bijau, kad ir vėl nebeina geryn. Galbūt tai – dėl dabartinės valdžios.

Net sovietmetyje nesu susimušęs, esu pastūmęs policininką. Aš visada galvojau, kad pareigūno tu neįveiksi, įveikti ir nereikėtų.

– Ar sovietmečiu aktyvių sirgalių grupėms buvo sunku egzistuoti, burtis?

– Jeigu dabartinius žmones permestum į tuos laikus – jie iškart baigtų, nesugebėtų egzistuoti. Bet tais laikais buvo kitoks mąstymas, visi gyveno toje totalitarinėje, policinėje sistemoje, kur, be policijos, buvo ir kitų tarnybų. Kai žmogus tokiomis sąlygomis auga, jis išmoksta viską apeiti. Jeigu palygintume Rytų ir Vakarų europiečius, rytiečiai visada buvo „chytresni“, jie mokėjo apeiti įstatymus, policiją ir t. t.

– Čia pat turime kaimynus lenkus, kurių futbolo „ultros“ visuomenės akyse yra kur kas baisesni. Kodėl Lietuvoje niekada iki to nebuvo nueita? Ar tai mentaliteto skirtumas?

– Man tai jie geresni, bet tai yra grynai mentaliteto klausimas. Lietuvoje sovietmečiu „kariavome“ su rusais, kai sovietmetis baigėsi – tarpusavyje nekariavome. Fanų grupuotės nebuvo labai gausios, visi visus pažinojo, ką ten kariausi. Po to, kai aktyvių fanų grupės išaugo, vienas kito pažinojimas baigėsi, prasidėjo šiokie tokie karai.

Tačiau esmė tai, kad pradėjus „kariauti“ po poros susirėmimų viskas baigėsi. Mes kariavome su FBK „Kauno“ sirgaliais. Kai viena pusė laimėjo vieną, antrą, trečią mūšį – pralaimėjusiųjų pradėjo mažėti. Skirtingai negu Lenkijoje – ten pralaimėjusieji bando stiprėti, atsakyti vėliau.

– Jums norėtųsi, kad situacija būtų labiau lenkiška?

– Nebūtinai lenkiška. Tai, kas yra Lietuvoje, turbūt blogiau yra tik Latvijoje ir Estijoje. Absoliučiai visur yra geriau. Priežasčių yra visokiausių, vienos atrasti neįmanoma. Aišku, jeigu padaugėtų fanų susibūrimų, atsirastų kažkokių nesutarimų. Bet dabartinė situacija yra labai bloga – lankomumas, aktyvumas yra nenormalus.

– Šiais laikais futbolo transliacijų iš viso pasaulio yra tiek daug, kad nebūtina niekur eiti, sėdi ant sofos ir žiūri.

– Taip, žinoma. Be to, dabartinis jaunas žmogus kuo toliau, tuo labiau renkasi neveiklumą. Palyginus su kitomis kartomis, jis nuolat sėdi namie ir žiūri į kompiuterį.
Jeigu pakalbėsime apie futuristiką, pasaulio ateitis yra stadionuose paleistas sirgalių ošimas, o visi žmonės žiūri per kažkokius prietaisus. Manau, kad šiuo metu Lietuvoje procentiškai tokių žmonių, kurie žiūri tik per televiziją, yra kur kas daugiau, nei kitur.

Aišku, yra krepšinis, jis vienintelis sugebėjo tapti populiarus. Ten kažkiek žmonių susirenka. Sulaukėme laikų, kai krepšinyje aktyvios tribūnos pradėjo lenkti futbolo tribūnas. Kad ir kiek krepšinis buvo populiarus, pirmus 20–25 nepriklausomybės metus buvo atvirkščiai. Priežasčių aš nežinau... Kodėl yra taip, kad lietuvis eis į stadioną tik tada, jeigu pagrasinsi jį išvežti į Sibirą?