„Prie televizijos bokšto tą naktį lėkėme daugiausia smalsumo vedini, noro patirti kažkokį nuotykį. Tikrai neturėjome išugdyto didelio patriotiškumo jausmo, tačiau per naktį daug kas pasikeitė. Grįžau į nuomojamą butą kruvinas nuo galvos iki kojų“, – savo 1991-ųjų sausio 13 dienos patirtį prisiminė žinomas krepšinio komentatorius Vaidas Čeponis.
Vyras su portalu LRT.lt sutiko pasidalinti savo požiūriu į Lietuvą ir istorinius 1991-ųjų įvykius. Pats komentatorius sako, kad sausio įvykių apsupty atsirado labiau dėl smalsumo ir noro pamatyti prie Vilniaus televizijos bokšto SSRS atsiųstus tankus.
Viskas prasidėjo nuo to, kad per radiją sporto komentatorius V. Čeponis išgirdo apie iš Šiaurės miestelio televizijos bokšto link pajudėjusius tankus.
„Tada mes užsimanėme nueiti ir pažiūrėti, kaip atrodo tie tankai. Lėkėme ten negalvodami, kad tokie baisūs dalykai vyksta“, – pirmomis mintimis išgirdus apie prasidedančius Sausio 13-osios neramumus pasidalijo V. Čeponis.
Vyras pasakojo, kaip bėgdami su draugu link televizijos bokšto matė šalia į tuometinį Mėnulio kalną (dabar Narbuto – LRT.lt) kylančius tankus.
Nusigavę prie televizijos bokšto jaunuoliai suprato, kad pakliuvo į patį įvykių sūkurį. Jie ten matė susirinkusią žmonių minią, protestuojančią prieš juos išvaikyti bandančius SSRS kareivius.
„Ten buvo nemažai žmonių. Grįžau namo visas kruvinas, mano šviesi striukė buvo permirkusi krauju. Šeimininkė, pas kurią ir nuomojausi butą, mane pamačiusi vos šoko negavo, galvojo, kad aš sužeistas, o ten kraujas buvo ne mano, o pašauto žmogaus, kurį teko gelbėti.
Jau tamsu buvo, aš šoko būsenoje, tai net neatsimenu, kas tas žmogus buvo. Vienas iš žuvusiųjų, bet taip niekada ir nežinojau, kuris. Aš tik mačiau, kad žmogaus pilve buvo įstrigusi kulka, o karių naudojamos kulkos buvo išcentrinės (tarptautinių konvencijų uždrausta kulka, kuri įsiskverbusi į kūną vartosi plėšydama audinius bei raumenis – LRT.lt)“, – baisius to vakaro įvykius prisiminė Vaidas.
Vyras norėjo iš telefono būdelės paskambinti nuomojamo buto šeimininkei ir pranešti, kad yra sveikas. Šeimininkę jis apibūdino kaip mamą – labai rūpestingą moterį. Net ir norėdamas su ja susisiekti, V. Čeponis negalėjo to padaryti – nutirpusios rankos ir šoko būsena neleido pakelti rankų ir surinkti telefono numerio.
Apie baisius įvykius jis šeimininkei papasakojo tik grįžęs namo su ta krauju permirkusia striuke. Teko kurį laiką ją raminti, kad nesirūpintų dėl paties studento sveikatos. Tėvams apie šiuos įvykius V. Čeponis papasakojo jau žymiai vėliau.
„Mano tėvai gyveno Panevėžyje. Jie tuo metu ten ir buvo, todėl iškart nieko jiems ir nepasakojau, kad nesijaudintų ir neišsigąstų. Apie tai papasakojau tik po kurio laiko.
Tą dieną visiškai nejaučiau baimės, buvau kažkokioje transo būsenoje. Aš tikrai nesitikėjau, kad ten pradės šaudyti ir trankyti žmones. Kitą dieną atsikėlus drebėjo kojos, buvo baisu eiti į lauką“, – mintimis dalijasi komentatorius.
Paprašytas grįžti prie įvykių, nutikusių po to, kai jo akyse buvo pašautas žmogus, vyras ėmė pasakoti apie tai, kaip jis su draugu ir dar vienu pagalbininku, pasisiūliusiu padėti, bandė nešti žmogų iki greitosios pagalbos automobilio, tačiau visi jie jau buvo perpildyti žmonių.
Nešikams teko leistis nuo kalvos ir sužeistąjį nešti iki kelio. Jie tikėjosi, kad Laisvės prospekte sutiks ką nors, kas sutiktų nuvežti pašautąjį iki ligoninės.
„Buvo labai sunku jį nešti. Negalėjai paleisti to žmogaus, nes būtų nusiridenęs žemyn“, – pasakojo V. Čeponis.
Jis prisiminė, kad staiga iš trijų nešančiųjų sužeistąjį liko tik du. Trečiasis paliko juos, kai prie jo pribėgo moteris, paskatinusį gelbėtis patiems.
„Prie jo pribėgo kažkokia moteris, gal jo žmona. Ji buvo labai išsigandus, nes turbūt manė, kad jam gresia pavojus ir tiesiog nusitempė jį. Likome dviese. Pasidarė dar sunkiau, bet supratome, kad negalime tiesiog jo kažkur numesti“, – kalbėjo komentatorius.
Galiausiai pašautam vyrui padėti nusprendę studentai surado žmogų, kuris, kaip jie ir tikėjosi, pasiūlė nelaimėlį nugabenti į ligoninę.
Atsisukę atgal jaunuoliai išvydo, kaip desantininkai šaudo į žmones ir tranko juos automatų buožėmis, todėl atgal ant kalno jau nebegrįžo – pasuko link namų.
„Tuo metu grįžti namo buvo tikrai saugu, tankų gatvėse nebebuvo. Nuomojausi butą Viršuliškėse, o Karoliniškės ir Viršuliškės yra gretimi mikrorajonai, tad pėsčiomis grįžau namo“, – sakė V. Čeponis.
Vaidas pasakojo, jog dėl patirto šoko dalies tos dienos įvykių nebeatsimena. Jis prasitarė, jog dažnai žiniasklaidoje mato žmonių pasisakymus apie parodytą drąsą sausio 13-ąją, tačiau pats atviravo, jog jei būtų iki galo žinojęs ir supratęs, kas vyksta, tikriausiai nebūtų kėlęs kojos iš namų.
„Mano žygdarbis čia labai menkas, nes jeigu būčiau iš anksto žinojęs, kokie dalykai vyksta, gal nebūčiau ten ėjęs. Nesitikėjau, galvojau, kad atvažiuos tankai, pašaudys į orą, o prie bokšto susirinkę žmonės tiesiog dainuos. Galvojau, kad nuvažiuosiu linksmo nuotykio, o staiga patekau į tokią mėsmalę“, – pripažino V. Čeponis.
Paklaustas apie tai, ar darytų kažką kitaip ir kokios mintys kyla prisiminus 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, sporto komentatorius pripažįsta besižavintis tuometinio jaunimo drąsa.
„Nesu garantuotas, kad būčiau ėjęs, jei būčiau žinojęs, kad ten vyks tokie dalykai. Nesu aš kažkoks labai drąsus. Mokiausi tada pirmame ar antrame VU filologijos kurse. Mane nustebino, kad daug žmonių išsilakstė ir liko būtent jaunimas, kuris nesitraukė mušami. Jie drąsiai stovėjo iki galo, kol juos išstūmė. Man įstrigo tai, kad ten buvo daug drąsaus jaunimo.“
Komentatorius sakė, kad dažnai prisimena tos dienos įvykius ir teigė, kad tokie skaudūs patyrimai skatina labiau vertinti nepriklausomybę.
„Tokie įvykiai įkvepia. Kai pats savo kailiu tai patiri, matai – labiau vertini visą laisvę. Jei nebūtų tų aukų, žuvusiųjų, nežinau, kaip būtų viskas susiklostę. Gal vėliau būtume atgavę nepriklausomybę.
Stengiuosi per minėjimus nuvažiuoti prie bokšto. Ne kasmet pavyksta, bet net ir kiekvieną kartą pravažiuojant pro bokštą grįžta tų įvykių prisiminimai. Atrodo, kad tai įvyko visai neseniai.
Kaip bebūtų gaila, tie žuvę žmonės padėjo greičiau atkurti nepriklausomybę“, – pasakojimą užbaigė V. Čeponis.
